Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties R. T. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi netenkintas R. T. skundas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo 2014-05-29 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 64-5-8738, kurioje jai paskirta 750 litų bauda už tai, kad ji padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹ straipsnio 3 dalyje. Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė E. M. 2014-05-23 administracinio teisės pažeidimo protokolą R. T. surašė už tai, kad 2014-05-22, 9.41 val. užfiksuota, jog adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ant pastato virš langų prie įėjimo durų buvo įrengta išorinė reklama - iškaba su užrašu „Paskolos (duomenys neskelbtini) g. 34 vertimai Lombardas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“, būdama atsakinga direktorė R. T., neturėdama Kauno miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduodamo leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje, pažeidė 2000-07-18 Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

R. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi ir prašo ją panaikinti, o administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamą nutartį priėmė visiškai nesigilindamas į pareiškėjos R. T. nurodytas aplinkybes, jos pateiktus rašytinius dokumentus, o vadovavosi vien Kauno miesto savivaldybės administracijos pozicija.

Teismas visiškai nesigilino, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ leidimo išorinei reklamai ant pastato adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, neturi todėl, kad tuo metu, kai R. T. buvo paskirta bauda, Kauno apygardos administraciniame teisme dar buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-1043-423/2014 pagal IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl Kauno savivaldybės administracijos atsisakymo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neišduoti leidimo išorinei reklamai. Iki šios dienos dar nėra priimtas galutinis sprendimas, byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teisme. Tai yra objektyvi priežastis, dėl ko IĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorė R. T. negalėjo pateikti leidimo išorinei reklamai, todėl tai nebuvo jos tyčinis veiksmas, sąmoningas siekis pažeisti teisės aktus, tačiau nuo jos valios nepriklausančios priežastys. Neturint galutinio teismo sprendimo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo dėl leidimo neišdavimo IĮ „(duomenys neskelbtini)“, būtų nelogiška pakartotinai kreiptis su analogišku prašymu. Apeliantės nuomone, tik atsakius galutinai į klausimą, ar pagrįstai Kauno miesto savivaldybės administracija 2013-12-05 raštu Nr. (33.200) 2-5870 atsisakė išduoti leidimą, būtų galima spręsti klausimą dėl direktorės nubaudimo už leidimo neturėjimą.

Kauno miesto savivaldybės administracija, žinodama apie esamą situaciją ir nesulaukusi teismo galutinio sprendimo dėl leidimo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neišdavimo pagrįstumo, pasielgė skubotai ir nesąžiningai, todėl administracinio teisės pažeidimo byla buvo išspręsta formaliai ir neteisingai, o bauda direktorei skirta nepagrįstai ir neteisėtai, neišsiaiškinus visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Be to, skirtingai negu nurodo Kauno apylinkės teismas, R. T. gali įrodyti, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ turi Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka suderintą reklamos projektą. Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo pateiktas išorinės reklamos įrengimo ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, projektas, kurį paruošė UAB „A.“. Su Kauno miesto savivaldybės administracija 2014-03-26 buvo suderintas kompleksinis reklaminių iškabų įrengimo projektas ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išorinė reklama jį atitiko. Taip pat atitiko Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtinto Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano reikalavimus.

Teismas R. T. skundą atmetė remdamasis Savivaldybės administracijos atstovės paaiškinimu, kad leidimas reklamai nebuvo išduotas dėl R. T. prašyme nurodyto netinkamo pastato adreso ir Registrų centre neįregistruotos patalpų nuomos sutarties. Tačiau IĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojasi 2013-06-27 nuomos sutarties, sudarytos su pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininku VšĮ „X“ pagrindu ir ši sutartis yra įregistruota viešame registre. Tai įrodo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su duomenimis apie pastatą (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris buvo pateiktas teismui, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas rėmėsi minėtu teiginiu. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu Savivaldybės administracijos atstovė teigia, kad R. T. prašyme nurodytas pastato adresas yra netinkamas. Dėl to, ar IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išorinėje reklamoje gali būti nurodytas adresas „(duomenys neskelbtini), g. 34“, bus galutinai išspręsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus IĮ „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014-09-10 sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-1043-423/2014. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ komercinę veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini)g. 34, Kaune, ir (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl įmonė ir kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu išorinėje reklamoje palikti adresą „(duomenys neskelbtini)g. 34“, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014-06-04 sprendimu „Dėl reklamos (duomenys neskelbtini)“ Nr. (33.200)R-3537 atsisakyta leisti nurodyti adresą „(duomenys neskelbtini)g. 34“. Apeliantės nuomone, kol nėra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo šiuo klausimu, Kauno apylinkės teismas turėjo kritiškai vertinti savivaldybės administracijos atstovės pareiškimą, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ reklamoje nurodytas adresas yra netinkamas.

Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į ATPK 9 straipsnio turinį bei nurodo, kad kaltė yra pagrindinis administracinio teisės pažeidimo subjektyvinės pusės požymis. Jeigu kaltė dėl asmens elgesio nenustatyta ir atsiradę žalingi padariniai yra atsitiktinio aplinkybių sutapimo rezultatas, todėl nėra subjektyvinės pusės, nėra ir administracinio teisės pažeidimo. R. T. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ reklamos leidimo negalėjo pateikti ne dėl kokių nors tyčinių ar neatsargių savo veiksmų, t. y. ne dėl savo kaltės. Įmonės reklama buvo įrengta 2004 m., suderinus tai su savivaldybės administracija, leidimas reklamai buvo gautas. Nuo to laiko reklama niekada nebuvo nukabinta nuo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. 2013 m. rugpjūčio mėnesio, kai IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl leidimo ir jai buvo pranešta, kad leidimą galima atsiimti, o vėliau atsisakė jį išduoti, aiškiai nenurodant atsisakymo priežasčių, todėl buvo pradėtas teisminis ginčas. Kauno miesto savivaldybė administracijos Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai patikrinimą dėl išorinės reklamos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, atliko 2014-02-26, t. y. jau po to, kai teisme buvo pradėta administracinė byla Nr. 1-1043-423/2014. Nėra duomenų, kad reklama buvo pakabinta, siekiant pažeisti teisės aktą ar įrengti reklamą be leidimo, iš savivaldybės administracijos nebuvo gautas joks pranešimas ar įspėjimas nukabinti reklamą, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo išsamiai paaiškinta, kodėl reklamą reikia nukabinti, kaip neteisėtą. Apeliantės nuomone, nebendradarbiaujant su verslo subjektais, o tik formaliai baudžiant įmonės vadovę, yra nukrypta nuo proporcingumo principo, o nesant IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovės kaltės, jos nubaudimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Skunde nurodoma, kad, konstatuojant pažeidimus, turi būti įvertintos visos aplinkybės ir negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės, o, konstatuojant pažeidimą, turi būti visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškintos kiekvienos bylos aplinkybės. Be to, administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9-990/2006). Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas neanalizavo administracinio teisės pažeidimo sudėties, ar yra visi R. T. inkriminuoto pažeidimo požymiai, neanalizavo jos kaltės klausimo, taip pat neanalizuota, ar skiriant baudą, savivaldybė neprivalėjo sulaukti galutinio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Kauno miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyrius susidariusią situaciją vertino ne pagal ATPK 257 straipsnio numatytus reikalavimus, o formaliai ir biurokratiškai, buvo nepakankamai aktyvūs, nesiėmė priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos bylos aplinkybės.

Skunde nurodoma, kad R. T. skirta 750 Lt bauda yra neproporcingai didelė ir per griežta, nes iš pradžių jai buvo siūloma sumokėti 250 Lt baudą, kuri vėliau padidinta tris kartus. Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktika, kurioje pabrėžiama, kad administracinė nuobauda turi atitikti proporcingumo reikalavimams (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014 ir kt.). R. T. bendradarbiavo su Kauno miesto savivaldybės administracija, ne vieną kartą raštu ir žodžiu nurodė aplinkybes, kad dėl leidimo išorinei reklamai vyksta teisminiai ginčai, prašė jos nebausti, kol galutinai nėra išspręstas teisme leidimo neišdavimo teisėtumo klausimas, tačiau į šias aplinkybes Kauno miesto savivaldybės administracija nereagavo ir nubaudė pareiškėją. Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas šių aplinkybių nevertino, neanalizavo, ar paskirta bauda nėra per griežta pareiškėjai, ar yra ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatų taikymo pagrindas.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apylinkės teismo nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta.

ATPK 214¹ straipsnio 3 dalis numato atsakomybę už Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą (išskyrus įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, taip pat prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse), taip pat išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nesilaikymą.

Kaip pažymėjo apylinkės teismas, šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl ją taikant būtina vadovautis atitinkamą reklamos naudojimą ir skleidimą reglamentuojančiais teisės aktais.

R. T. kaltinama pažeidusi 2000-07-18 Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, draudžiantį įrengti išorinę reklamą neturint tam leidimo. Taigi, reklaminės veiklos subjektas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi gauti leidimą. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija, vadovaudamasi Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, išduoda leidimus, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-650 buvo pripažintas netekusiu galios Kauno miesto tarybos 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 245 ,,Dėl Laikinųjų išorinės reklamos įrengimo Kaune taisyklių“ ir patvirtintos naujos Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklės. Kaip pažymėjo ir apylinkės teismas, minėtų Taisyklių 13 punktas numato, kad reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir skleisti IVR (įskaitant iškabą, nuorodą ir trumpalaikę išorinę reklamą) tik turėdamas patvirtintą IVR projektą ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotą leidimą įrengti IVR. Taigi, išorinė vaizdinė reklama gali būti įrengiama tik turint savivaldybės išduotą leidimą.

Šioje byloje pati R. T. pripažįsta, kad leidimo išorinės reklamos įrengimui ji neturėjo ir negalėjo pateikti. Kaip nurodė apeliantė, įmonės reklama buvo įrengta 2004 m., suderinus tai su savivaldybės administracija, ir nuo to laiko niekada nebuvo nukabinta. Pasibaigus leidimui, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo. 2013-12-10 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-12-05 raštą Nr. (33.200)- 2-5870, kad leidimas įrengti išorinę reklamą nebus išduotas. Šiuo metu dėl šio Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo vyksta teisminis ginčas, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skundas dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014-09-10 sprendimo atmesti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skundą.

R. T. būtent tuo, kad nėra įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2014-09-10 sprendimas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-12-05 sprendimo neišduoti leidimo įrengti išorinę reklamą, t. y. kad šis sprendimas nėra galiojantis, ir argumentuoja savo apeliacinį skundą, teikdama, kad ji negalėjo būti nubausta pagal ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį, kol Savivaldybės administracijos minėtas sprendimas nėra įsigaliojęs.

Visgi, su tokiais apeliantės argumentais negalima sutikti. Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas imperatyviai numato, kad įrengti išorinę reklamą galima tik turint tam leidimą. Šiai normai antrina ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d.) 12 punktas, draudžiantis įrengti išorinę reklamą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais.

Nors apeliantė tvirtina, kad įmonės reklama buvo įrengta dar 2004-10-25 pagal suderintą projektą, tačiau vertinant bylos medžiagą su tuo negalima sutikti. Kaip matyti iš byloje pateiktų projektų (b. l. 12-13, 17-18) ir administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 64-5-8783 medžiagos (b. l. 2), ankstesnis reklamos turinys skiriasi nuo dabartinio, taigi, šiuo metu kabanti reklaminė iškaba nėra ta pati, be to, VĮ Registrų centras duomenimis, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota tik 2011-08-09, todėl įmonė negali būti tas pats subjektas, kuriam buvo išduotas leidimas įsirengti reklamą dar 2004 m., o Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 29 punktas neleidžia leidimo turėtojui perduoti leidimo ar juo suteiktų teisių kitiems asmenims. Kauno miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos specialistų E. M., A. B., J. Š. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad Licencijų ir paslaugų skyriaus galiojančių leidimų įrengti išorinę reklamą sąraše galiojančio leidimo įrengti išorinę reklamą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, su turiniu „Paskolos (duomenys neskelbtini)g. 34 vertimai Lombardas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)“ nėra, taigi, ši reklama įrengta neturint tam leidimo.

Tai, kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-12-05 sprendimo neišduoti leidimo įrengti išorinę reklamą vis dar tebevyksta teisminiai ginčai, neturi jokios įtakos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui. Šios bylos nagrinėjimui neturi įtakos ir atsisakymo išduoti leidimą pagrindas, kadangi tai nėra šios bylos dalykas. Vykstantis teisminis ginčas administracinės teisenos tvarka nesuteikia pagrindo pripažinti, jog IĮ „(duomenys neskelbtini)“ galėjo įsirengti išorinę reklamą. Priešingai, reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir skleisti išorinę vaizdinę reklamą tik turėdamas Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotą leidimą įrengti IVR, ir jokių išimčių tam teisės aktai nenumato. Pareiga pasirūpinti išorinės vaizdinės reklamos projekto patvirtinimu ir gauti nustatyta tvarka išduotą leidimą įrengti išorinę vaizdinę reklamą tenka reklamos skleidėjui, t. y. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovei R. T.. Taigi, IĮ „(duomenys neskelbtini)“, norėdama įrengti išorinę vaizdinę reklamą, pirmiausia turėjo gauti tam savivaldybės leidimą, o ne veikti atvirkščiai – iš pradžių įsirengti reklamą, o po to rūpintis leidimo gavimu. Atsižvelgiant į aptartas nuostatas, spręstina, jog R. T., būdama IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadove ir neturėdama teisės aktų numatyta tvarka išduoto leidimo įrengti išorinę vaizdinę reklamą, negalėjo jos įsirengti, o neteisėtai įrengtą reklamą privalėjo pašalinti.

Nesutiktina ir su apeliantės argumentu, kad jos veikoje nebuvo tyčios, kadangi leidimo reklamai ji negalėjo pateikti ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-12-05 sprendimo neišduoti leidimo vyksta teisminis ginčas. Priešingai, šis faktas aiškiai patvirtina aplinkybę, kad apeliantei buvo žinoma, jog IĮ „(duomenys neskelbtini)“ neturi leidimo reklamai, tačiau vis tiek ji buvo įrengta, todėl R. T. veikoje yra aiški tyčia, nes ji suprato priešingą teisei savo veikimo pobūdį ir numatė, kad tuo yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, tačiau taip elgėsi sąmoningai. Taigi, byloje yra nustatyti visi ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą sudarantys požymiai, ir R. T. veika teisingai kvalifikuota pagal šį straipsnį.

Apeliantė taip pat mano, kad jai paskirta bauda yra neproporcingai didelė ir per griežta. Pažymėtina, kad ATPK 301 straipsnis, apibrėžiantis bylos dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo ribas apylinkės teisme, nurodo, kad teismas, nagrinėdamas tokias bylas, patikrina organo (pareigūno) priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad R. T. nuobauda pritaikyta tinkamai, todėl paliktina nepakeista. Kadangi skųsdama Kauno miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus 2014-05-29 nutarimą R. T. skunde neginčijo paskirtos nuobaudos ir neprašė sumažinti baudos dydžio, teismas savo sprendimo dėl nuobaudos individualizavimo detaliau ir neargumentavo.

ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje numatytas pažeidimas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. R. T. paskirta 750 litų bauda, kuri atitinka ATPK 214¹ straipsnio 3 dalies sankcijos vidurkį.

ATPK 30 straipsnyje įtvirtinta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

ATPK 30(2) straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Byloje nėra nustatyta R. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jų apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde. Nenustatyta ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors pažeidėja nurodo, kad ji bendradarbiavo su savivaldybės administracija, todėl į tai turėtų būti atsižvelgiama skiriant nuobaudą, tačiau su šiuo argumentu negalima sutikti. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, kad R. T. du kartus – 2014-03-05, 2014-04-22 – Kauno miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus buvo kviečiama atvykti ir pateikti leidimus skleisti reklamos tikslais išorinę vaizdinę reklamą, tačiau R. T. kviečiama neatvyko, pateikdama rašytinius atsakymus, jog neatvyks, nes dėl leidimo išdavimo vyksta teisminiai ginčai. Analogišką atsakymą R. T. pateikė ir dėl 2014-05-23 administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 64-5-8738 surašymo, į 2014-05-29 paskirtą administracinio teisės pažeidimo bylos svarstymą R. T. taip pat neatvyko. Taigi, šios aplinkybės neleidžia sutikti su apeliante, jog ji bendradarbiavo su Institucija ir siekė greičiau išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes. Be to, ji nepripažino savo kaltės, nepašalino neteisėtai įrengtos reklaminės iškabos, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad R. T. paskirta 750 litų bauda yra per didelė ir neproporcinga pažeidimo pobūdžiui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad administracinė nuobauda R. T. individualizuota tinkamai, paskirta nepažeidžiant ATPK 30 ir 30² straipsnių reikalavimų, atitinka nuobaudos skyrimo pagrindus, yra adekvati padarytam administraciniam teisės pažeidimui bei tinkama administracinių nuobaudų tikslams pasiekti (ATPK 20 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis), ir, palikdamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo 2014-05-29 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 64-5-8738 paskirtą nuobaudą nepakeistą, o R. T. skundo netenkindamas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti R. T. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.