- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-06
- Bylos Nr.
- Iv-1937-331/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, sekretoriaujant Neringai Pustovit, dalyvaujant pareiškėjui I. K. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką – 3 623,51 Lt.
Skunde (b. l. 1-3) paaiškino, kad nuo 1993-11-24 dirba Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Vilniaus pataisos namuose Apsaugos priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka jam susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas Kalėjimų departamentas vadovavosi LR valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškino, kad jo priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, kadangi dirbo viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, todėl 2007 metais jam buvo nesumokėta 1 297,30 Lt, 2008 m. – 2 326,21 Lt. Nurodė, kad neišmokėtas atlyginimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai.
2009-12-11 buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo buvo pripažinta, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Šis nutarimas taikytinas ir šioje byloje. Sprendimas, taikant VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus, pareiškėjui nesumokėti darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pareiškėjo nuomone, laikotarpis, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų laikotarpio, numatyto Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, nes tik 2009-12-11 Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę suvokti jo teisių pažeidimą.
Per teismo posėdį pareiškėjas I. K. prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas - Vilniaus pataisos namai su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 12?13) paaiškino, kad teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimą, vadovautis Darbo kodekso 27 straipsniu ir dėl dalies reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymų reikalavimus mokėdamos nustatytus priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, tačiau toks įstatymas pripažinus jį neteisėtu nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus 2-ieji pataisos namai, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas .
Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, viso – 3 623,51 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31 dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Nustatyta, kad I. K. tarnybą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Vilniaus pataisos namuose Apsaugos priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigose pradėjo 1993-11-24 ir laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo viso – 3 623,51 Lt (b. l. 5?8).
Už 2007 m. balandžio mėn. – 214,50 Lt, už 2007 m. gegužės mėn. – 213,23 Lt, už 2007 m. liepos mėn. – 132,25 Lt, už 2007 m. rugpjūčio mėn. – 75,72 Lt, už 2007 m. rugsėjo mėn. – 39,38 Lt, už 2007 m. spalio mėn. – 103,36 Lt, už 2007 m. lapkričio mėn. – 63,14 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. – 455,72 Lt, už 2008 m. sausio mėn. – 198,61 Lt, už 2008 m. vasario mėn. – 46,28 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 78,14 Lt, už 2008 m. gegužės mėn. – 197,40 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 224,71 Lt, už 2008 m. spalio mėn. – 384,89 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 428,98 Lt, už 2008 m. gruodžio mėn. – 767,20 Lt. Viso už 2007 ir 2008 metus nesumokėjo 3 623, 51 Lt.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Kaip matyti iš byloje esančių darbuotojo asmens sąskaitų kortelių apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5-8), laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui buvo neišmokėta 3 623,51 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo. Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi, atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taigi, turi būti įvertinamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas.
Pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde paaiškino, kad jis sužinojo apie savo pažeistą teisę Konstituciniam Teismui paskelbus 2011-12-11 nutarimą, o iki Konstitucinio Teismo minėto nutarimo priėmimo jam nebuvo kilę jokių abejonių dėl priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo (b. l. 1-3), per teismo posėdį patvirtino, kad apie darbdavio įsiskolinimą jis jau žinojo 2008 metais, tačiau manė, kad į teismą kreipsis profsąjungos pirmininkas (b. l. 40-41).
Pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui ieškinio senaties termino, nes nurodytos pareiškėjo priežastys, dėl kurių jis nesikreipė tesiminės gynybos per tris metus, skaičiuojant šio termino pradžią nuo 2007-04-01, kai pareiškėjas turėjo sužinoti apie jo pažeistą teisę, nėra svarbios.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus pataisos namų sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra iš dalies neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju I. K. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. sausio 13 d. (žr. Darbo kodekso 26 straipsnio 1 dalį). Pareiškėjas prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų darbuotojo asmens sąskaitų kortelės už 2007-2008 metus (b. l. 5-8) patvirtina, kad pareiškėjui už 2007 m. dėl priedų ribojimo neišmokėta darbo užmokesčio suma – 1 297,30 Lt (b. l. 5-6), 2008 m. – 2 326,21 Lt (b. l. 7-8). Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012-01-13 (b. l. 1-3). Atsižvelgiant į atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2007-2008 metus netenkinamas praleidus įstatymo nustatytą 3 metų senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjo reikalavimai priteisti nepriemokas už 2007 m. ir 2008 m. negali būti tenkinami, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.