Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimondo Blauzdžiaus, kolegijos teisėjų Inos Kirkutienės, Petro Viščinio, sekretoriaujant Ingridai Pikutytei, dalyvaujant pareiškėjui A. B., pareiškėjo atstovui adv. Tomui Jaugevičiui, atsakovo atstovei Julianai Ostrouch, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Astai Astrauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims asociacijai Lietuvos antstolių rūmai, Antstolių garbės teismui dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. B. 2006 m. spalio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m rugsėjo 7 d. įsakymą Nr. 1R-266, kuriuo buvo sustabdyti jo, kaip antstolio, įgaliojimai iki įsiteisės sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-04. Skunde nurodo, kad per pastaruosius kelerius metus susiformavo ydinga praktika, kuomet teismui pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais ir proceso šalims parašius pareiškimus, ikiteisminio tyrimo institucijos reiškia įtarimus antstoliams dėl baudžiamosios veikos. Antstolis būna priverstas aiškintis dėl savo priimtų procesinių sprendimų ir ikiteisminėse institucijose. Mano, kad ikiteisminis tyrimas tokioje situacijoje labai nutolsta nuo savo esminio tikslo - atskleisti nusikalstamą veiką - ir tampa abejotinų interesų, kaip spaudimo antstoliui, vykdymo proceso vilkinimo ir kitų interesų priedanga. Didžioji dalis antstolių atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų baigėsi baudžiamųjų bylų nutraukimu. Nei vienas pradėtas ikiteisminis tyrimas nesibaigė apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tai liudija, pareiškėjo manymu, kad didelė dalis ikiteisminių tyrimų pradedama be racionalaus pagrindo. Ikiteisminis tyrimas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas pagal šiauliečio E. K. pareiškimą, kurio sutuoktinė O. K. nuo 2002 metų yra įsiskolinusi beveik 2 2000 litų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui ir buvo skolinga 264,03 Lt uždarajai akcinei bendrovei „Armila“. Skolą bendrovei „Armila“ O. K. sumokėjo 2004 metais, skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iki šiol negrąžintos. Iš viso pareiškėjo kontoroje dėl O. K. įsiskolinimų yra vykdomos keturios vykdomosios bylos. Pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius yra palikęs galioti 2002 metų gegužės 30 dieną ir rugpjūčio 1 dieną priimtus sprendimus dėl skolų išieškojimo į valstybės biudžetą ne ginčo tvarka iš O. K. individualios įmonės.

Šioje byloje pareiškėjui buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą dėl BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo. Įtarimai ne kartą buvo tikslinti - paskutinis pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2006 m. gegužės 17 d. Ikiteisminio tyrimo terminus Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prašymu teismas pratęsė jau šešis kartus (2005-12-21, 2006-02-20, 2006-04-20, 2006-05-19, 2006-07-21 ir 2006-09-04 nutartimis), nors jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nuo šių metų kovo 20 dienos neatliekami, o prokuroras buvo įpareigotas užbaigti tyrimą per du mėnesius dar šiemet pavasarį. 2005 metų gruodžio 21 d. nutartyje teismas konstatavo, kad byla nėra sudėtinga ir tyrimas nuo pirmosios įtariamojo apklausos atliekamas neintensyviai. Turėdamas pagrįstų įtarimų, kad ikiteisminis tyrimas yra tyčia vilkinamas ir kad tyrimą atliekantys pareigūnai piktnaudžiauja savo procesine padėtimi, š.m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į generalinį prokurorą, prašydamas „paraginti ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei tyrimą kontroliuojantį prokurorą kuo greičiau priimti kokį nors procesinį sprendimą šioje baudžiamojoje byloje“. Tyrimui vadovavęs prokuroras yra nušalintas, jo atžvilgiu 2006 m. rugpjūčio 30 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareigų neatlikimo. Apie pareiškėjui iškeltą bylą 2004 metų rugpjūčio 9 dienos raštu tuometinį teisingumo ministrą V. Markevičių informavo Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, laikinai einantis viršininko pareigas, A.Tručinskas. Ikiteisminio tyrimo institucija nurodė turinti duomenų, kad O. K. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų yra gavusi ir Teisingumo ministerija, todėl prašė pateikti skundo bei dėl jo priimto sprendimo kopijas. Tai, kad minėta byla ir visa situacija Teisingumo ministerijai buvo žinoma nuo pat 2004 m. rugpjūčio 13 d., pripažįstama ir pačios ministerijos pranešimuose (2006-10-03 pranešimas „Dėl nusikaltimų įtariamų antstolių veiklos sustabdymo procedūros bus aiškesnės“).

Tiek Lietuvos antstolių rūmai, tiek iki šiol vadovavę teisingumo ministrai buvo nusprendę pareiškėjo įgaliojimų nestabdyti, nes pareikštas įtarimas nesuteikė pagrindo manyti, kad, toliau vykdydamas funkcijas, jis gali būti pavojingas proceso dalyviams, savinsis jų lėšas ar darys kitokias tyčines nusikalstamas veikas. Buvo prieita vieningos nuomonės, kad antstolio įgaliojimų klausimą šiuo atveju geriausia spręsti sulaukus teismo sprendimo, nes formaliais pagrindais sustabdžius antstolio veiklą, o palankaus teismo sprendimo atveju vėl ją atnaujinus, būtų padaryta didelė žala ne tik antstoliui, bet ir jo paslaugas pasirinkusiems išieškotojams. Vertina, kad antstolio įgaliojimus stabdanti institucija turėtų prisiimti atsakomybę už visas galimas pasekmes, taip pat - ir už materialinę žalą.

Jokios drausminės nuobaudos pareiškėjui taikytos nebuvo. Drausminė byla neiškelta. Patikrinimų metu išaiškintos neesminės darbo organizavimo klaidos buvo operatyviai ištaisytos. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo 11 straipsniu teisingumo ministrui suteikė pasirinkimo galimybę - stabdyti arba nestabdyti įgaliojimus - esant vienam iš trijų įstatyme numatytų pagrindų. Šios ministro teisės dispozityvumą patvirtina tiek lingvistinė, tiek teisinė išvada dėl šios teisės normos. Analogiškai šią teisės normą vertina ir pati Teisingumo ministerijos speciali sudaryta šiam klausimui komisija (2006-10-03 pranešimas „Dėl nusikaltimų įtariamų antstolių veiklos sustabdymo procedūros bus aiškesnės“). Išskyrus patį teisingumo ministrą. Mano, kad LR teisingumo ministro pozicija akivaizdžiai prieštarauja įstatymui. Įstatymų leidėjas priskyrė teisingumo ministrui pareigą, objektyviai įvertinus situaciją nuspręsti, taikyti ar ne konkrečiu atveju įgaliojimų sustabdymo institutą. Mano, kad privalėjo būti atliktas tyrimas, išklausyta antstolio pozicija. Ypač atsižvelgiant į tai, kad įgaliojimų sustabdymas savo esme prilygstąs drausminio poveikio priemonei.

Mano, kad atsakovas nesilaikė procedūrų, pareiškėjui nebuvo suteikta jokia galimybė pareikšti savo nuomonę, t.y. pažeista jo teisė būti išklausytam. Sprendimas priimtas skubiai, be jokio tyrimo, vadovaujantis ne teisiniais, o politinio tikslingumo ir viešųjų ryšių principais. Todėl vien dėl šiurkščių procedūrinių pažeidimų toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Ministras yra viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 d.). Todėl jis savo veikloje privalo vadovautis demokratinio valstybės administravimo principais, išdėstytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Vertina, kad priimant sprendimą dėl įgaliojimų sustabdymo buvo pažeisti mažiausiai trys viešojo administravimo principai: objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Be to, mano, kad buvo taikomos viešųjų ryšių technologijos.

Teigia, jog LR Teisingumo ministras, kaip viešojo administravimo subjektas priimdamas sprendimus, taip pat privalo nepažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų. Mano, kad šie principai buvo akivaizdžiai pažeisti.

2006 m. rugsėjo mėnesį, praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo bylos iškėlimo, jokių esminių pokyčių, suponuojančių sprendimo dėl įgaliojimų stabdymo persvarstymą, neįvyko. Todėl pagrindo grįžti prie klausimo dėl antstolio nušalinimo pakartotinai, nebuvo.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad jis 2006 m. rugsėjo 7 dieną atvyko į Teisingumo ministeriją, tikėdamasis pateikti savo paaiškinimus dėl minėtos situacijos. Tačiau tokia galimybė sudaryta nebuvo, jokių klausimų jam nebuvo užduota, todėl pateikė siūlomą pavaduojančio antstolio kandidatūrą tam atvejui, jeigu jo įgaliojimai būtų sustabdyti ir išvyko. Tą pačią dieną apie 15.30 val. Teisingumo ministerijos pranešimas apie pareiškėjo įgaliojimų stabdymą jau buvo paskleistas internetinėse visuomenės informavimo priemonėse, nors ministras P. Baguška tuo metu lankėsi Šiauliuose ir minėto įsakymo pasirašyti negalėjo. Šis įsakymas pareiškėjui nebuvo įteiktas nei tą dieną, nei vėliau.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė skunde nurodytais motyvais, paaiškino skunde nurodytas aplinkybes.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pareiškėjo skundą prašė atmesti atsiliepimo į skundą motyvais, papildomai paaiškino, kad priimant Teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 7 įsakymą Nr. 1R-266 nebuvo vadovaujamasi politiniais motyvais. Priimat ginčijamą įsakymą buvo vadovaujamasi iš prokuratūros bei antstolių rūmų gauta informacija. Teisingumo ministro įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 20 str. pareiškėjo atveju netaikytinas, nes duomenys apie jo veiklą perduoti pagal vidinį reglamentavimą – tai nėra administravimo procedūra. Sprendimas priimtas darbine tvarka surinkus reikalingus duomenis bei nesudarant komisijos. Įsakymas priimtas 2006 metų rugsėjo 7 dienos ryte.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė pareiškėjo skundą prašė tenkinti atsiliepimo į skundą motyvais. Papildomai paaiškino, kad ministras turi diskrecijos teisę stabdyti antstolio įgaliojimus. Antstolis, kaip valstybės tarnautojas, atsako ir kaip už nusikaltimą valstybės tarnybai. Didelės kontoros turi daugiausia bylų teisme, tikimybė būti apskųstam didesnė. Pavaduojantis antstolis nėra suinteresuotas dirbti pilnu pajėgumu konkurento kontoroje, todėl žala susidaro ne tik dėl atlyginimo neteikimo. Taip pat formuojama neigiama klientų nuomonė.

Skundas atmestinas. Skundžiamas aktas teisėtas ir pagrįstas. Jį naikinti nėra pagrindo. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1R-266 buvo sustabdyti A. B., kaip antstolio, įgaliojimai iki įsiteisės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-04 (b.l. 40). Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo 11 str. 1 d. 1 p. įtvirtina, kad teisingumo ministras turi teisę stabdyti antstolio įgaliojimus jei antstolis yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2006-09-07 įsakymu Nr. 1R-266 pasinaudojo įstatymo suteikta diskrecijos laisve ir remiantis LR Antstolių įstatymo 11 str. 1 d. 1 p. sustabdė antstolio A. B. įgaliojimus iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo bei paskyrė antstolį S.D. pavaduoti antstolį A. B. jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu. Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl antstolio A. B. veiklos ir 2006-05-17 pranešimu apie įtarimą (b.l. 51-53) konstatuota, kad baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-04 dėl tarnybos pareigų neatlikimo yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. B. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 str. Teisinių institucijų departamento direktoriaus A. B. 2006-09-06 tarnybiniu pranešimu (b.l. 41) teisingumo ministrui buvo pasiūlyta spręsti klausimą dėl antstolio A. B. įgaliojimų sustabdymo įvertinant nurodytas aplinkybes. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2006-09-07 raštu Nr. (1.17)-9-2428 (b. l. 58) teisingumo ministrui pranešta, kad 2006-05-17 pranešimas apie įtarimą A. B. yra galutinis. Teisingumo ministras, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 11 str. 1 d. 1 p., remdamasis turima informacija savo nuožiūra galėjo spręsti antstolio A. B. įgaliojimų sustabdymo klausimą. Diskrecijos teisei įgyvendinti teisingumo ministras turėjo įstatyminį pagrindą, tai yra, informaciją apie ikiteisminio tyrimo vykdymą dėl antstolio A. B. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Teisės aktai nenustato termino, per kurį turi būti keliamas klausimas dėl antstolio įgaliojimų sustabdymo. Tai taip pat palikta LR teisingumo ministro diskrecijai. Byloje nenustatyta, kad A. B. veiksmai iki tol buvusių teisingumo ministrų būtų buvę įvertinti įstatymų nustatyta tvarka. Net ir tuo atveju, jeigu klausimą buvę teisingumo ministrai būtų sprendę ir priėmę pareiškėjui palankų sprendimą, skundžiamą įsakymą priėmusiam LR teisingumo ministrui tai nebūtų užkirtę kelio spręsti klausimą ir jį išspręsti tokiu būdu, kaip jis yra išspręstas skundžiamu įsakymu – sustabdant antstolio įgaliojimus.

Teisingumo ministro 2006-09-07 įsakymas Nr. 1R-266 formaliai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytus reikalavimus. Antstolio A. B. įgaliojimai sustabdyti LR Antstolių įstatymo 11 str. 1 d. 1 p. pagrindu, tai yra, pati teisės norma nurodo, kad teisingumo ministro sprendimas priimtas remiantis antstoliui pareikštais įtarimais ar kaltinimais baudžiamojoje byloje. Be to, pati teisės norma aiškiai nustato teises ir pareigas. Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad LR teisingumo ministras negalėjo pasirašyti skundžiamo įsakymo 2006 m. rugsėjo 7 dieną, nes tuo metu, kai informacija buvo paskleista internetinėse visuomenės informavimo priemonėse, apie 15.30 val., teisingumo ministras lankėsi Šiauliuose. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu tvirtino, kad skundžiamas įsakymas buvo pasirašytas 2006 metų rugsėjo 7 dienos ryte. Šis teiginys jokiais įrodymais nepaneigtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p.,

nutarė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.