Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O.A.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O.A.S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėja O.A.S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą bei pašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Migracijos departamentas) 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (15/6-14)-12PR-84 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos pilietei O.-A.S." (toliau - Sprendimas), taip pat įpareigoti atsakovą pakartotinai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes priimti naują sprendimą.

Pareiškėja paaiškino, kad Migracijos departamentas visiškai nesupranta realios situacijos Rusijoje ir nelogiškai atliko tyrimą nes visuotinai žinoma, jog Rusijoje yra varžoma demokratija, paplitusi Federalinės saugumo tarnybos (toliau - FST) savivalė, be to, yra buvęs ne vienas atvejis, kai susidorojama su asmenimis, smerkusiais Rusijos valdžią. Pareiškėjos teigimu, ji Rusijos Federacijoje buvo persekiojama FST dėl savo politinių pažiūrų, nes parašė keletą valstybės valdžią kritikuojančių straipsnių. Jie buvo išsiuntinėti elektroniniu paštu, o tai yra viešas nuomonės pareiškimas, į kurį FST kreipia didelį dėmesį. Taigi prašyti tų pačių valstybinių institucijų apsaugos buvo neįmanoma. Anot pareiškėjos, Rusijos Federacijoje nėra tokio regiono, į kurį persikėlusi, pareiškėja galėtų išvengti FST keliamos grėsmės.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad nepaisant O.A.S. teigimo ir pranešimų apie tam tikrus žmogaus teisių pažeidimus, spaudos laisvės apribojimus, karinius veiksmus Čečėnijoje, Rusijos Federacija pasaulyje yra laikoma demokratine teisine valstybe, kurioje buvo priimta Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių deklaracija. Rusija yra Europos Tarybos narė ir dažnai pirmininkauja Europos Tarybos Ministrų komitetui, tarp Europos Sąjungos ir Rusijos yra pasirašytas partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, siekiant stiprinti politines laisves ir demokratiją Rusijos Federacijoje. Tačiau, kaip nurodė atsakovas, padėtis šalyje, iš kurios kilęs asmuo, nėra pagrindinis dalykas, svarbu įvertinti besikreipiančio asmens patikimumą. Nagrinėjamu atveju, kaip pabrėžė atsakovas, O.A.S. nurodyti tariami FST veiksmai jos atžvilgiu, negali būti laikomi patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Pareiškėjos baimė būti persekiojamai yra tik subjektyvus faktorius. Ši baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis, t. y. objektyvių faktorių. Atsakovas teigė, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių faktų dėl persekiojimo ar grasinimo, vykdomo jos atžvilgiu, ir nenurodė kitų realios grėsmės pagrindų, kas leistų daryti prielaidą dėl galimo persekiojimo, nukreipto prieš ją Rusijos Federacijoje. Migracijos departamento turimais duomenimis, minėta pilietė nėra nei žurnalistė, nei politikė, aktyviai nedalyvavo jokioje su politika ar valdymu susijusioje veikloje. Be to, savo parašytų straipsnių, kritikuojančių Rusijos valdžią niekur nepublikavo, o tik išsiųsdavo elektroniniu paštu savo nuožiūra pasirinktais elektroniniais adresais. Todėl abejotina, kad jos straipsnius galima būtų pavadinti viešais - kad informacija taptų vieša, ji turi būti išplatinta kaip visuomeninė informacija ir prieinama visiems. Taip pat, kadangi pareiškėja nepateikė jokių savo straipsnių ir jie, pačios pareiškėjos teigimu, niekur nebuvo publikuojami, tai nėra įrodymų, kad ji išvis rašė šiuos straipsnius ir, o jei ir rašė, tai negalima objektyviai įvertinti, kad straipsnių turinys buvo smerkiančio Rusijos valdžios vykdomą politiką pobūdžio.

Pasak atsakovo, kiti O.A.S. teiginiai, kad ji negalėjo pasinaudoti valstybės apsauga bei vidinio persikėlimo alternatyva, nes buvo persekiojama FST, ir tariamas persekiojimas vyko ne tik darbe, bet ir psichiatrinėje ligoninėje, yra abejotini, kadangi pareiškėjos baimė nepagrįsta jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, o ji pati yra linkusi pervertinti savo vaidmenį tariamoje kovoje su Rusijos valdžia. Minėtos pilietės pasakojimas, kad ją persekioja FST, grindžiamas tik vieno asmens, kurį jį įvardijo kaip FST darbuotoją pasakytais žodžiais ir be jokių kitų įrodymų, tariamas persekiojimas vyko tik darbo valandomis, o tariamas persekiojimas psichiatrinėje ligoninėje per visus penkerius metus įvyko tik vieną kartą kai ji nuėjo aplankyti tariamo „brolio" A. Polichko, kuris neva buvo paguldytas į ligoninę, siekiant taip ją psichologiškai paveikti, nors pačio A. Polichko byloje yra duomenys, kad jis turi psichologinių problemų, kurios atsirado jau po tarnavimo TSRS armijoje, t. y. dar prieš minėtą persekiojimą. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad remiantis pačios O.A.S. žodžiais, per visus penkerius tariamo persekiojimo metus, ji nebuvo sulaikyta, nebuvo jokių tiesioginių grasinimų ar fizinio smurto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašyme suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje paaiškino, jog Rusijos Federacijoje paskutinius 5 m. ji yra persekiojama už krikščioniško tikėjimo išpažinimą už pripažinimą laivės Lietuvai ir Lietuvos žmonėms bei nepripažinimą Rusijos politinės agresijos Lietuvai ir už kritiką ir nepripažinimą politinės padėties Rusijoje ir jos politinių įvykių pasaulinėje politinėje arenoje. Tiek prašyme dėl pabėgėlio statuso suteikimo, tiek ir skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat nurodė, kad buvo parašiusi keletą publikacijų religinėmis, politinėmis ir filosofinėmis temomis (apie Čečėnijos Respublikos atstovą A.Z. ir Lietuvos bei Rusijos santykius), dėl ko ji pajuto Federalinės saugumo tarnybos persekiojimą. Anot O.A.S. persekiojimą vykdė į firmą atėjęs dirbti naujas žmogus vardu D., kuris jai darė psichologinį spaudimą, įvairias provokacijas, siekdamas ją sukompromituoti viršininko akyse kaip prastą darbuotoją. Tačiau šie O.A.S. teiginiai, teismo vertinimu, negali būti laikomi patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu (nurodytos aplinkybės daugiau sietinos su tam tikros organizacijos darbuotojų bendravimo technika ir metodika, moraliniu ir psichologiniu klimatu organizacijoje ir pan.), dėl ko pareiškėjai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teismas konstatavo, jog pareiškėja daugiau nepateikė jokių objektyvių faktų dėl persekiojimo, vykdomo jos atžvilgiu, ir nenurodė kitų realios grėsmės pagrindų, kas leistų daryti prielaidą dėl galimo persekiojimo, nukreipto prieš ją Rusijos Federacijoje (pažymėjo, kad internetiniuose puslapiuose patalpintas anksčiau nurodytomis temomis parašytas publikacijas, prasidėjus Federalinės saugumo tarnybos persekiojimui, ji sunaikino, todėl jų neišliko).

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad O.A.S. 2004 m. rugsėjo 16 d. buvo išduotas užsienio pasas, tačiau pareiškėja niekada nebuvo sulaikyta ar kitaip apribota jos laisvė, t. y. jos atžvilgiu jokių veiksmų, susijusių su asmeninio pobūdžio persekiojimu, nesiimta. Kita vertus, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Federalinės saugumo tarnybos darbuotojai jai grasino, darė nuolatinį psichologinį spaudimą žemino bei mėgino privesti iki savižudybės. Be to, O.A.S. 2004 m. rugsėjo 24 d. ir 2006 m. rugsėjo 8 d. buvo išduotos Lietuvos Respublikos daugkartinės trumpalaikės vizos galiojančios vienerius metus. Kaip matyti iš įrašų pase, ji 2004-2005 metais keletą kartų lankėsi Lietuvos Respublikoje. Būtent pastarosios aplinkybės (sistemingi Rusijos Federacijos sienos kirtimai) rodo, kad nebuvo paskelbta pareiškėjos paieška ir jos judėjimo laisvė nebuvo apribota, kas paneigia ir jos persekiojimo baimę Rusijos Federacijoje. Teismo nuomone, atsakovas padarė pagrįstą išvadą kad Rusijos Federacijos valdžios atstovai nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti prieš pareiškėją ir galėtų būti vertintini kaip diskriminacinio pobūdžio bei motyvuoti jos priklausymu tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar tam tikrų politinių įsitikinimų priskyrimu, todėl pareiškėjos išvykimo iš Rusijos Federacijos priežastys yra asmeninio pobūdžio, nėra susijusios su personaline baime būti persekiojamai dėl priežasčių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlio statuso ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, jog dėl nurodytų priežasčių Rusijos Federacijos pilietė O.A.S. neatitinka įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnyje numatytų reikalavimų, todėl jai negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Teismas kartu pažymėjo, jog atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y., remtasi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. rugpjūčio 14 d. išvada Nr. (15/6-14)-13PR-84RN „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos pilietei O.-A.S.", kuri surašyta išsamiai, visapusiškai įvertinant visas bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnis numato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teismas akcentavo, jog į bylą nepateikti jokie duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jai kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tokių pareiškėjos nurodytų aplinkybių kaip tariama baimė dėl uždarymo į psichiatrinę ligoninę ir dėl Rusijos valdžios veiksmų kritikos kilusią jos tariamą persekiojimo grėsmę, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 87 straipsnį. Kita vertus, pareiškėja turėjo vidinio persikėlimo alternatyvą Rusijos Federacijoje, kuria nepasinaudojo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr.(15/6-14)-12PR-84 "Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos pilietei O.-A.S." yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginys, kad jos pateikti faktai negali būti laikomi patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, nes nurodytos aplinkybės daugiau sietinos su tam tikros organizacijos darbuotojų bendravimo technika ir metodika, moraliniu ir psichologiniu klimatu organizacijoje ir pan., yra nesuprantamas bei nepagristas, kaip ir reikalavimai pateikti objektyvius įrodymus, patvirtinančius Federalinės saugumo tarnybos (toliau - FST) persekiojimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjos atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, jog jos pasakojimas buvo nuoseklus, turi būti taikoma abejonės privilegija.

2. Pareiškėja pabrėžia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, detaliai ištyrė padėtį jos kilmės valstybėje.

3. Pareiškėjos manymu, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nurodytų aplinkybių negalima kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 87 straipsnio nuostatas (teigti, kad pareiškėja turėjo vidinę persikėlimo alternatyvą ir ja nepasinaudojo), nes yra žinoma, jog asmenys, kurie kritikuoja Rusijos valdžią, priskiriami ypatingai rizikos grupei.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjos O.A.S. pasakojimas apie tariamą persekiojimą yra abejotinas, prieštaringas ir nenuoseklus, kadangi pareiškėjos baimė nepagrįsta jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, o ji pati yra linkusi pervertinti savo vaidmenį tariamoje kovoje su Rusijos valdžia.

2. Pagrindas suteikti prieglobstį turi būti pagrįstas priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Pareiškėjos O.A.S. baimė būti persekiojama yra tik subjektyvus faktorius, o baimė būti persekiojama turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet objektyviais faktoriais - konkrečiomis su prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Tačiau minėta pilietė nepateikė jokių objektyvių faktų dėl persekiojimo ar grasinimo, vykdomo jos atžvilgiu, ir nenurodė kitų realios grėsmė pagrindų, kas leistų daryti prielaidą dėl galimo persekiojimo, nukreipto prieš ją Rusijos Federacijoje.

3. Asmenys priskiriami ypatingos rizikos grupei įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų prasme, nes reiškia kritikuojančią nuomonę apie valdančiąją valdžią, dirba žurnalistikos, politikos ar kitose reikšmingose su šalies politika ir valdymu susijusiose srityse. Jų reiškiama kritika ne vienerius metus skelbiama viešai, t. y. per spaudą, televiziją bei kitomis informacinėmis priemonėmis, todėl apie jų reiškiamą nuomonę gali sužinoti visi. Tačiau, Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėja nėra nei žurnalistė, nei politikė, aktyviai nedalyvavo jokioje su politika ar valdymu susijusioje veikloje. Savo parašytų straipsnių, kritikuojančių Rusijos valdžią, ji niekur nepublikavo, o tik išsiųsdavo elektroniniu paštu, savo nuožiūra pasirinktais elektroniniais adresais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl suteikimo pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 66 straipsnyje yra išvardintos prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos, kurios gali būti suteiktos užsieniečiui, o būtent: pabėgėlio statusas; papildoma apsauga ir laikinoji apsauga.

Byloje nagrinėjamu klausimu aktualios yra pirmosios dvi prieglobsčio formos - pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes ginčijamu byloje sprendimu buvo sprendžiamas prieglobsčio suteikimo klausimas tik šių dviejų prieglobsčio formų aspektu.

Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prieglobstis, yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ir to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos;

3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ( bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt. ).

Iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad šių straipsnių sudėtys atribojamos viena nuo kitos pagal jų dispozicijose išdėstytų skirtingų priežasčių, dėl kurių asmuo pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, pobūdį bei skirtingų įvykių, neigiamų pasekmių pobūdį, kurie užsieniečiui gali atsitikti jam jo kilmės valstybėje.

Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio , t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan.. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga - „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą suteikti jai pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo, jog Rusijos Federacijoje paskutinius 5 m. ji yra persekiojama už krikščioniško tikėjimo išpažinimą už pripažinimą laivės Lietuvai ir Lietuvos žmonėms bei nepripažinimą Rusijos politinės agresijos Lietuvai ir už kritiką ir nepripažinimą politinės padėties Rusijoje ir jos politinių įvykių pasaulinėje politinėje arenoje. Šiems teiginiams patvirtinti nurodė, kad buvo parašiusi keletą publikacijų religinėmis, politinėmis ir filosofinėmis temomis (apie Čečėnijos Respublikos atstovą A.Z. ir Lietuvos bei Rusijos santykius), dėl ko ji pajuto Federalinės saugumo tarnybos persekiojimą. Pareiškėjos teigimu, persekiojimą vykdė į firmą atėjęs dirbti naujas žmogus vardu D., kuris jai darė psichologinį spaudimą, įvairias provokacijas, siekdamas ją sukompromituoti viršininko akyse kaip prastą darbuotoją.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.

Byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos nurodomas aplinkybes nesurinkta, tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė ir pareiškėja. Tačiau byloje surinkti kiti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai 2004 m. rugsėjo 16 d. buvo išduotas užsienio pasas, tačiau pareiškėja niekada nebuvo sulaikyta ar kitaip apribota jos laisvė, t. y. jos atžvilgiu jokių veiksmų, susijusių su asmeninio pobūdžio persekiojimu, nesiimta. Taip pat jai 2004 m. rugsėjo 24 d. ir 2006 m. rugsėjo 8 d. buvo išduotos Lietuvos Respublikos daugkartinės trumpalaikės vizos galiojančios vienerius metus. Kaip matyti iš įrašų pase, ji 2004 - 2005 metais keletą kartų lankėsi Lietuvos Respublikoje, t. y. tai patvirtina, kad nebuvo paskelbta pareiškėjos paieška ir jos judėjimo laisvė nebuvo apribota.

Visa tai įvertinus įrodymų leistinumo ir jų pakankamumo aspektais, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių, o byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjos paaiškinimus, jog egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jai jos kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ( bus persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama; jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt. ).

Dėl paminėtų priežasčių naikinti ginčijamus sprendimus bei tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos O.A.S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.