- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-09
- Bylos Nr.
- N-63-348-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Kategorijos
- 52.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutarties V. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. spalio 13 d. surašė V. N. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 16.10 val., Kubiliaus – Lakūnų gatvėse, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“ nelygiareikšmių kelių sankryžoje, nepraleido pagrindiniame kelyje lenkiančio automobilio ir įvažiavęs į sankryžą iš šalutinio kelio su juo susidūrė, taip apgadindamas abu automobilius bei pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 93 ir 196 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos įgaliotas pareigūnas 2008 m. liepos 14 d. nutarimu V. N. atžvilgiu bylą, pradėtą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, nutraukė konstatavęs, jog dėl eismo įvykio kaltas kitas jame dalyvavęs vairuotojas – L. B., kuris, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, važiavo apie 113 km/h greičiu, kai leistinas greitis iki 50 km/h, taip keldamas grėsmę eismo saugumui, artėdamas prie sankryžos su Kubiliaus g. važiavo priešpriešinio eismo juosta, kuri buvo atskirta ištisine horizontalaus ženklinimo linija 1.1. Tokie L. B. veiksmai kėlė grėsmę eismo saugumui, klaidino kitus eismo dalyvius, tarp šių veiksmų ir eismo įvykio kilimo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.
II.
L. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas V. N. atžvilgiu 2008 m. liepos 14 d. priimtą nutarimą pakeisti ir dėl eismo įvykio kilimo pripažinti pastarąjį kaltu bei skirti jam pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nuobaudą. Nurodė, jog važiavo pagrindiniu keliu Lakūnų gatve link Žirmūnų gatvės, kai V. N. nelygiareikšmių kelių sankryžoje, važiuodamas iš šalutinės Kubiliaus gatvės ir sukdamas į kairę, nepraleido jo automobilio ir trenkėsi į jo automobilio dešinę pusę. Pažymi, jog dėl atsiradusios kliūties sankryžoje savo automobilio sustabdyti nespėjo, vengdamas tiesioginio automobilių susidūrimo, buvo priverstas kirsti ištisinę horizontalaus ženklinimo liniją 1.1. Pripažįsta, kad viršijo leistiną greitį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs L. B. skundą, 2009 m. vasario 12 d. nutartimi jo netenkino. Teismas nurodė, jog pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, kad jis pažeidė KET, ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. tarp KET pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad L. B. viršijo leistiną greitį, tai pripažįsta jis pats, tai konstatuota Ekspertizės akto išvadoje, kad orientacinis greitis per susidūrimą buvo apie 113 km/h. Taip pat nustatyta, kad L. B., vairuodamas automobilį, pažeidė ištisinę kelių horizontalaus ženklinimo liniją 1.1., ir nors asmuo teigia tai daręs siekdamas išvengti tragiškų pasekmių dėl atsiradusios kliūties sankryžoje, tačiau Ekspertizės akte konstatuota, kad atlikti skaičiavimai duoda pagrindą teigti, jog prieš eismo įvykį automobilis “Mercedes Benz” važiavo priešpriešinio eismo juosta, kuri buvo atskirta ištisine horizontalaus ženklinimo linija, kurios kairiau važiuoti yra draudžiama, nes važiuodamas 113 km/h greičiu automobilis turi nuvažiuoti ne mažesnį nei 48 metrų atstumą, kad persirikiuotų į priešingos krypties eismo juostą. Liudytojai L. G. ir A. G. per teismo posėdį parodė, kad važiavo automobiliu pagrindiniu keliu, kai jų automobilį pradėjo lenkti „Mercedes Benz“ automobilis, kuris važiavo didesniu nei 100 km/h greičiu. L. G. pasitraukė į dešinę, leisdamas aplenkti savo automobilį, jiems iki sankryžos buvo likę apie 50-70 m, o tuo pačiu metu iš šalutinio kelio į kairę pusę suko „Audi“ automobilis. „Mercedes-Benz“ kliudė V. N. „Audi“ automobilį, įvyko susidūrimas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog L. B. aiškinimą, kad horizontalaus ženklinimo liniją 1.1 pažeidė vengdamas tragiškų pasekmių dėl atsiradusios kliūties sankryžoje, vertina kaip neparemtą jokiais įrodymais gynimosi taktiką, o V. N. kaltė pažeidus KET reikalavimus neįrodyta.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi, L. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir Institucijos nutarimą pakeisti, t. y. dėl eismo įvykio kilimo pripažinti kaltu V. N. bei skirti jam pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nuobaudą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog administracinio teisės pažeidimo byla V. N. atžvilgiu nutraukta nepagrįstai, nes būtent jo padaryti KET 93 ir 196 punktų pažeidimai buvo priežastis eismo įvykiui kilti, o ne jo važiavimo greitis. Pažymi, jog liudytojai L. G. ir A. G. jo važiavimo greitį nusakė tik pagal susidariusį įspūdį, o ekspertizės akto išvadai, kad jo važiavimo greitis susidūrimo metu buvo apie 113 km/h, prieštarauja, nes nebuvo vadovaujamasi eismo įvykį lemiančiais faktoriais, skaičiavimai atlikti paviršutiniškai ir t.t. Atkreipia dėmesį į tai, jog V. N. teisme pripažino, kad jei jo automobilio markė būtų buvusi kitokia, jis būtų praleidęs pagrindiniu keliu važiavusį automobilį. Mano, jog V. N. veiksmai galėjo būti atlikti ir tyčia (b. l. 128 – 130).
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius prašo jį atmesti palaikydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi paliktas galioti Institucijos 2008 m. liepos 14 d. nutarimas, kuriuo V. N. atžvilgiu byla, pradėta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, nutraukta nustačius, jog asmens veikoje nėra pažeidimo sudėties.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau ATPK 7 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Siekiant įgyvendinti šią nuostatą, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui sureguliuoti, vadovaujamasi įstatymo analogija. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N17-240/2006, N575-1434/2008, N575-2985/2009). Pabrėžtina, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą galėtų būti taikoma ilgesnį laiko tarpą, nei Baudžiamajame kodekse numatytas laiko tarpas, per kurį gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis padarius baudžiamąjį nusižengimą. Minėtame BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. N. buvo pareikštas administracinis kaltinimas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį dėl veikos, atliktos 2007 m. spalio 13 d. (b. l. 76), Institucijos 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimu nuobaudos skyrimo terminas pratęstas iki 2008 m. spalio 13 d., tačiau 2008 m. liepos 14 d. nutarimu byla nutraukta. Pažymėtina, kad šiai dienai yra praėję daugiau nei dveji metai nuo pažeidimo padarymo, iki šiol jokia administracinio poveikio priemonė pagal pareikštą kaltinimą V. N. nėra pritaikyta, todėl teisėjų kolegijai nenustačius aplinkybių, dėl kurių BK 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje numatytas senaties terminas būtų sustojęs (BK 95 str. 3 - 4 d.), konstatuotina, kad spręsti dėl V. N. patraukimo administracinėn atsakomybėn nebėra teisinio pagrindo. L. B. apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, nes suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui, V. N. kaltė šiame procese nebegali būti nustatinėjama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
n utaria:
L. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.