Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjui draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. (0,8893) apskaičiuotas, atsižvelgiant į palankiausių penkerių paeiliui einančių kalendorinių metų – 1986, 1987, 1989, 1990, 1991 metų draudžiamąsias pajamas. Iš ankstesnių nei 1984 metų pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. galėtų būti skaičiuojamas tuo atveju, jei iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. būtų išsaugoti dokumentai apie jo draudžiamąsias pajamas mažiau negu 5 metų. Kadangi neišsaugoti tik vienų metų dokumentai apie draudžiamąsias pajamas, draudžiamųjų pajamų koeficientas negali būti skaičiuojamas iš ankstesnių nei 1984 metų draudžiamųjų pajamų. Taigi draudžiamųjų pajamų koeficientą skaičiuoti iš pajamų, turėtų ankstesniais laikotarpiais (t. y. iki 1984 m. sausio 1 d.), nėra teisinio pagrindo.

VSDFV ir jos teritorinių skyrių funkcijos ir teisės yra nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nepriklauso VSDFV kompetencijai, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir nustatyti faktą, kad laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjo darbo užmokestis buvo analogiškas kaip ir kitų tuo laikotarpiu ir tokiose pačiose pareigose dirbusių asmenų, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo. Kaip ir nurodo pats pareiškėjas, jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. gautų draudžiamųjų pajamų nustatymo (kaip juridinę reikšmę turinčio fakto), o gavus įsiteisėjusį teismo sprendimą kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje esančiais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. PE_SP1-20789 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo A. B.“ nusprendė pareiškėjui nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki gyvos galvos skirti 249,51 Eur valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 40,7897 m. trukmės stažą ir atitinkamais metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 0,8893 ir 0,7922, bei pagal 2017 m. rugpjūčio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (120 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476 Eur). Sprendime taip pat nurodyta, kad 1988 metų draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas laikant, kad laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjas gavo minimalų mėnesinį darbo užmokestį, nes minėto laikotarpio (duomenys neskelbtini) dokumentai neišsaugoti.

VSDFV 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos“ patikrino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumą ir konstatavo, jog senatvės pensijos dydis – 249,51 Eur – nustatytas teisingai.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl to, ar yra pagrindas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo perskaičiuoti A. B. senatvės pensijos dydį. Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių matyti, kad savo reikalavimus pareiškėjas grindžia tuo, kad: 1) apskaičiuojant senatvės pensiją turėjo būti atsižvelgta į 1976–1982 m. laikotarpį, nes šiuo laikotarpiu pareiškėjo atlyginimas buvo žymiai didesnis; 2) laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjo gaunamų pajamų koeficientas buvo skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatos. Pagal šiuos teisės aktus skiriamų senatvės pensijų dydžiai priklauso nuo asmens įgyto stažo bei Pensijų įstatyme nustatytais laikotarpiais asmens turėtų draudžiamųjų pajamų (darbo užmokesčio), pagal kurias apskaičiuojami asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai.

Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (toliau šiame straipsnyje – stažas) iki 1994 m. sausio 1 d., nuo 1995 m. sausio 1 d. asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami atskirai pagal penkerius paeiliui einančius asmeniui palankiausius kalendorinius jo stažo metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. ir atskirai pagal visus metus, įskaitytus į stažą nuo 1994 m. sausio 1 d. Minėto straipsnio 5 d. nustatyta, kad jeigu asmuo neturi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų palankiausių penkerių kalendorinių paeiliui einančių metų, tačiau kiekvienais metais per penkerius kalendorinius paeiliui einančius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. (toliau šioje dalyje – nurodytas laikotarpis) turėjo stažo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal penkerius paeiliui einančius šio stažo metus. Jei asmuo nurodytu laikotarpiu turėjo stažo per penkerius ne paeiliui einančius kalendorinius metus, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus laikantis kalendorinės metų sekos. Jeigu asmuo nurodytu laikotarpiu stažo turėjo mažiau kaip per penkerius paeiliui ar nepaeiliui einančius kalendorinius metus arba nurodytu laikotarpiu iš viso stažo neturėjo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

Iš aptartų Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatų matyti, kad asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai už stažą, įgytą iki 1994 m. sausio 1 d., apskaičiuojami vertinant palankiausius kalendorinius stažo metus, buvusius laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d., o ankstesniais laikotarpiais dirbti metai į šiuos skaičiavimus gali būti įtraukiami tik esant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nurodytoms aplinkybėm, t. y. jei asmuo nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. turėjo mažesnė kaip penkerių metų stažą, ar jo iš viso neturėjo.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1984 m. iki 1994 m. dirbo ir šiuo laikotarpiu įgijo didesnį kaip penkerių metų darbo stažą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną pensiją, neturėjo pagrindo vertinti laikotarpiu nuo 1976 m. iki 1982 m. pareiškėjo dirbto darbo bei mokėtų draudžiamųjų pajamų, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl teisingumo principo prioritetinės prieš formalų teisėtumą reikšmės, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-329-143/2016 formuojamą administracinių teismų praktiką, pažymi, kad šie ir panašaus pobūdžio atsikirtimo į formaliąsias įstatymų nuostatas argumentai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju taikant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Tačiau kartu pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į ABTĮ 4 straipsnyje įtvirtintas įstatymų taikymo nuostatas, išvardyti principai gali (ir turi) būti teismo taikomi tik išimtinėse situacijose, t. y. situacijose, kai faktinės konkrečios administracinės bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina (parodo), kad formalusis įstatymo taikymas susikirstų su šiuose principuose įtvirtintomis vertybėmis. Kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai savaime nėra pakankami suteikti byloje nagrinėjamai situacijai paminėtą išskirtinumą, t. y. jog nukenčia pareiškėjo materialinis gerbūvis ir yra galimai pažeidžiamos jo teisės į teisingai ir sąžiningai uždirbtą senatvės pensiją, daro išvadą, kad Pensijų įstatymo 56 straipsnio nuostatų taikymas pareiškėjo atžvilgiu nesikerta su pirmiau aptartais teisės taikymo principais.

Pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką (54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai) asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai, asmuo dirbo buvusios SSRS respublikose, turėjo vaiko iki trejų metų priežiūros atostogas, įmonė, įstaiga, organizacija, kurioje jis dirbo, nevykdo veiklos, nors nelikviduota, asmuo atliko būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir kt.), negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (55 straipsnis), asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o jeigu asmuo dirbo turėdamas ne visą etatą – pagal minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dalį, atitinkančią turėto etato dalį. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo neturi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų palankiausių penkerių kalendorinių paeiliui einančių metų, tačiau kiekvienais metais per penkerius kalendorinius paeiliui einančius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. (toliau šioje dalyje – nurodytas laikotarpis) turėjo stažo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal penkerius paeiliui einančius šio stažo metus. Jei asmuo nurodytu laikotarpiu turėjo stažo per penkerius ne paeiliui einančius kalendorinius metus, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus laikantis kalendorinės metų sekos. Jeigu asmuo nurodytu laikotarpiu stažo turėjo mažiau kaip per penkerius paeiliui ar nepaeiliui einančius kalendorinius metus arba nurodytu laikotarpiu iš viso stažo neturėjo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

Minėta, jog pareiškėjas nesutikimą su nustatytu pensijos dydžiu grindžia dėl to, kad laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjo gaunamų pajamų koeficientas buvo skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Byloje ginčo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) nurodytu laikotarpiu neišsaugojo dokumentų nėra, todėl įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visetą nurodytų teisės normų visumoje, darytina išvada, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiavo laikant, kad laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjas gavo minimalų mėnesinį darbo užmokesti. Sutiktina su atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nepriklauso VSDFV ir jos teritorinių skyrių kompetencijai, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir nustatyti faktą, kad laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjo darbo užmokestis buvo analogiškas kaip ir kitų tuo laikotarpiu ir tokiose pačiose pareigose dirbusių asmenų, VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, t. y. kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tam tikrus faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalis ir 445 straipsnis). Nuostatų 24 punkte nustatyta, jog, jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka. Taigi, šia teisės norma suteikiama galimybė dėl pensijos skyrimo besikreipiančiam asmeniui įgyti juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimą, nesant išsaugotiems duomenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato VSDFV Vilniaus skyriaus pareigos siūlyti ar informuoti asmenis kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismas pareiškėjui išaiškina, kad jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. gautų draudžiamųjų pajamų nustatymo, o gavus įsiteisėjusi teismo sprendimą – kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją, neturėjo pagrindo vertinti 1976–1982 m. pareiškėjo dirbto darbo bei mokėtų draudžiamųjų įmokų. Be to, VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pagrįstai laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 6 d. iki 1988 m. balandžio 22 d. pareiškėjo gaunamų pajamų koeficientas buvo skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. VSDFV, išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, įvertinęs VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumą, taip pat pagrįstai konstatavo, jog senatvės pensijos dydis nustatytas teisingai. Todėl, skundžiamus VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV iš naujo perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį laikytinas išvestiniu reikalavimu, kylančiu iš pagrindinių reikalavimų, todėl atsisakius tenkinti pagrindinius skundo reikalavimus – panaikinti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinami, pareiškėjas neįgyja teisės reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.