Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vinctra“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildomai paaiškino, kad ieškovas profesinės sąjungos nariu tapo 2018 m. sausio 9 d., į profesinę sąjungą kreipėsi kai jau buvo nagrinėjama jo kita darbo byla teisme dėl dienpinigių, 2018 m. sausio 11 d. parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad jis yra atleistas iš darbo; po grįžimo iš komandiruotės tarp jo ir darbdavės kilo ginčas dėl dienpinigių, jie kažkokiu būdu išsiskyrė, ieškovas išvyko į Ukrainą ir ten buvo visą tą laiką, kitoje darbovietėję įsidarbino tik 2018 m. balandžio mėnesį; prieš įsidarbindamas pas atsakovę ieškovas galimai buvo dirbęs kitoje darbovietėje.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas papildomai paaiškino, kad ieškovas po komandiruotės viską palikęs išvyko į Ukrainą, vadinasi, suprato, kad yra atleistas iš darbo; su juo buvo sutarta, kad darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu, tačiau dokumentų jis nepasirašė; į Darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi pats asmeniškai, todėl galėjo ir anksčiau pasidomėti atleidimo pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovė 2017 m. vasario 6 d. sudarė darbo sutartį Nr. 599, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, darbo sutartis nutraukta 2017 m. birželio 14 d. pagal DK 125 straipsnį (b. l. 34–35, 36), darbuotojas su 2018 m. sausio 29 d. prašymu 2018 m. kovo 19 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (b. l. 26, 44), kuri jo prašymą atsisakė nagrinėti, konstatuodama, kad tokio prašymo nagrinėjimas nepriskiriamas Darbo ginčų komisijos kompetencijai (b. l. 64–65).

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio DK 35 straipsnio 1 dalį, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio DK 125 straipsnio 1 dalį, viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.).

Pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 1 dalį, jeigu darbuotojas nesutinka su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Jeigu nustatoma, kad darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą.

Pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 220 straipsnio 1 dalį, darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą; pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 231 straipsnio 1 dalį, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Dėl ieškinio senaties termino

Teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šio teisės instituto tikslai yra sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Taigi, ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009). DK 300 straipsnis įtvirtina objektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijų – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dieną.

Ieškovas ieškinyje prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad Lietuvoje negyvena, yra Ukrainos pilietis, turi vidurinį išsilavinimą, apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 11 d. pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą, esant pirmai galimybei kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, per mėnesį nuo Darbo ginčų komisijos atsisakymo nagrinėti jo prašymą kreipėsi į teismą, su kuo atsakovė nesutiko, teigdama, kad apie darbo sutarties nutraukimą ieškovas sužinojo darbo sutarties nutraukimo dieną – 2017 m. birželio 14 d., tačiau jis atsisakė pasirašyti dokumentus, o apie atleidimo pagrindą nesidomėjo, tokią informaciją ėmė rinkti tik po 5 mėnesių, kitoje nagrinėtoje darbo byloje Darbo ginčų komisijoje darbuotojas nereiškė reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, elgėsi aplaidžiai, nesąžiningai ir neteisėtai, todėl mano, kad darbuotojas praleido ieškinio senaties terminą ir pagrindo jo atnaujinimui nėra, prašė taikyti ieškinio senatį.

Kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. birželio 14 d. (b. l. 48, 49, 63, 100), ginčas tarp šalių nekilo, kad nuo 2017 m. birželio 15 d. darbuotojas į darbą daugiau nevyko, darbuotojas patvirtino išvykęs iš Lietuvos į Ukrainą, kurios pilietis yra, vadinasi, žinojo apie darbo santykių su įmone pabaigą, įvertinęs šalių paaiškinimus teismas laiko pagrįstais įmonės teiginius, jog darbuotojas vengė pasirašyti įmonės parengtuose dokumentuose pagal šalių sutartą darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą (šalių sutarimu) tikslu ateityje pasipelnyti įmonės sąskaita; dar 2017 m. liepos 10 d. Darbo ginčų komisijos priimtame sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal darbuotojo 2017 m. birželio 19 d. prašymą dėl dienpinigių išieškojimo iš įmonės nurodyta, kad darbuotojas įmonėje dirbo (b. l. 93–94, 103–107), taigi, jame aiškiai nurodoma, kad darbuotojas įmonėje nebedirba, darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo informacija apie darbuotojo darbo santykių įmonėje pabaigą 2017 m. birželio 14 d. (b. l. 100). Iš prie šios civilinės bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-323-631/2018 medžiagos (civilinės bylos Nr. 2-323-631/2018 b. l. 1–4, 16, 34, 95; šios civilinės bylos b. l. 136, 137) nustatyta, kad įmonė 2017 m. rugpjūčio 10 d. kreipdamasi į teismą su ieškiniu, kartu su juo kaip priedą pridėjo 2017 m. birželio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, iš kurio matyti, kad paskutinė darbuotojo darbo diena įmonėje buvo 2017 m. birželio 14 d., šis dokumentas darbuotojui buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 17 d. Pabrėžtina, kad darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies statusas negali būti aiškinamas taip, kad sukeltų jam nepagrįstas privilegijas prieš kitą teisinio santykio šalį. Nagrinėjamu atveju nuo 2017 m. birželio 14 d., tiek tuo labiau nuo 2017 m. liepos 10 d. Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo, tiek nuo 2017 m. lapkričio 17 d. dokumentų gavimo civilinėje byloje Nr. 2-323-631/2018, darbuotojas galėjo ginti savo teises (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, iki 2017 m. liepos 1 d. ieškovas galėjo tiesiogiai per 1 mėn. nuo sužinojimo apie atleidimą iš darbo kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 1 dalis), nuo 2017 m. liepos 1 d. – per 1 mėn. nuo sužinojimo apie atleidimą iš darbo pirmiausia į Darbo ginčų komisiją, o po to per 1 mėn. į teismą (nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 220 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 1 dalis), jokių darbdavės veiksmų, trukdžiusių jam tai daryti, kliūčių nenustatyta, taigi, teismas laiko, kad pats ieškovas nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, itin ilgą laiką nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, nes darbdavės nurodytu atleidimo iš darbo pagrindu pirmą kartą susidomėjo tik 2018 m. sausio 11 d. (b. l. 5), nors, akivaizdu, pats nevykdamas į darbą ir išvykęs iš Lietuvos žinojo apie nutrauktus darbo teisnius santykius, su prašymu dėl atleidimo iš darbo teisėtumo į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2018 m. kovo 19 d. (b. l. 26, 44), ieškovo neveikimas ginant savo teises buvo sąlygotas jo paties valios. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors ieškovas nėra teisininkas, tačiau jis pats asmeniškai 2017 m. birželio 19 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl dienpinigių išieškojimo iš įmonės, yra profesinės sąjungos narys, todėl apskundimo tvarka, teisinė informacija jam buvo žinoma ir prieinama, jis turėjo pakankamai žinių, gyvenimiškos patirties, raštingumo, todėl savo neveikimo pasekmes turėjo suprasti. Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbuotojas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, byloje nenustačius jokių svarbių senaties termino praleidimo priežasčių, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Nors ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, tačiau teismas papildomai pasisako ir dėl argumentų, susijusių su darbuotojo atleidimu iš darbo.

Dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu

Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (darbuotojo atleidimo iš darbo dieną – 2017 m. birželio 14 d.) galiojusio DK 125 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė patvirtina, jog pagal DK 125 straipsnio 1 dalyje nustatytą darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu tvarką viena šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, tuo tarpu kita sutarties šalis, sutinkanti su pasiūlymu, bet kuriuo momentu septynių dienų eigoje (tiek iš karto, tiek per septynias dienas) turi pranešti apie tai pasiūlymą pateikusiai šaliai. Teismų praktikoje paprastai yra toleruojamas šios procedūros nesilaikymas, jeigu nenustatoma, kad tai pažeidžia materialines darbuotojo darbo teises. Tiek nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimui, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, esminę reikšmę turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo.

Pabrėžtina, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, dispozityvumo principas darbo teisėje reiškia, kad šalys turi teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu; darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensaciją, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004).

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių nekilo, kad ieškovas įmonėje dirbo nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. birželio 14 d. (nepilnus tris mėnesius) ir visą šį laikotarpį ieškovas buvo komandiruotėje, paskutinį kartą darbe buvo 2017 m. birželio 14 d., ieškovas neteigė, kad įmonė jam nesuteikė darbo, o įmonė neteigė, kad kvietė darbuotoją į darbą, o pastarasis neatvyko. Kaip jau teismas konstatavo aukščiau, nuo 2017 m. birželio 15 d. darbuotojas į darbą daugiau nevyko, darbuotojas patvirtino išvykęs iš Lietuvos į Ukrainą, kurios pilietis yra, vadinasi, žinojo apie darbo santykių su įmone pabaigą, be to, ieškovas teismo prašo jo negrąžinti į buvusį darbą, įvertinęs šalių paaiškinimus teismas laiko pagrįstais įmonės teiginius, jog darbuotojas vengė pasirašyti įmonės parengtuose dokumentuose pagal šalių sutartą darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą (šalių sutarimu) tikslu ateityje pasipelnyti įmonės sąskaita. Teismas sutinka su atsakovės teiginiu, jog susiklosčiusios situacijos atsiradimą lėmė paties darbuotojo neteisėti veiksmai – darbuotojas, pareiškęs, kad neketina toliau tęsti darbo teisinių santykių su įmone, pažeidė savo pareigą pasirašyti darbo sutarties nutraukimo dokumentus, nors faktiškai į darbą nebeatvyko. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, darbuotojas nesidomėjo darbo sutarties nutraukimo įforminimu, nors žinojo, kad dėl jo piktybiško ir neteisėto vengimo pasirašyti darbo sutarties nutraukimo dokumentus gali kilti neigiamos pasekmės – pvz. jis galėjo būti atleistas už pravaikštą.

Teismas nenustatė darbdavės neteisėtų veiksmų, nulėmusių darbuotojo valios susiformavimą nutraukiant darbo sutartį, to neteigia ir pats darbuotojas, taigi, darbuotojas nutraukti darbo sutartį su įmone nutarė laisva valia, suprasdamas tokio veiksmo pasekmes, pats nebevykdamas į darbą po grįžimo iš komandiruotės 2017 m. birželio 14 d.

Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, jog 2017 m. birželio 14 d. šalys viena kitai išreiškė tikrąją suderintą savo valią dėl ieškovo darbo sutarties nutraukimo 2017 m. birželio 14 d. šalių susitarimu, darbo sutartis šalių susitarimu nutraukta nepažeidžiant darbuotojo interesų, todėl nagrinėjamoje situacijoje ieškovo darbo sutarties nutraukimas DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu 2017 m. birželio 14 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasis aukščiau padarytomis išvadomis teismas atmeta ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo įmonėje neteisėtu, taip pat atmetami išvestiniai reikalavimai laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 2 mėnesių dydžio išeitinę išmoką.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus ieškovo ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jam klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovo V. P. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.