Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų S. B., Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Ražinskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Č. ir V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. Č. į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. balandžio 19 d.

V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. Č. į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. balandžio 19 d.

Iš nuteistųjų E. Č. ir V. Č. solidariai nukentėjusiajai D. S. priteista 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. Č. – 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų) neturtinei ir 1 496 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt šeši eurai) turtinei žalai atlyginti, Valstybinės ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 4 671,35 Eur (keturi tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt vienas euras ir 35 ct) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti.

Iš nuteistųjų E. Č. ir V. Č. priteista po 147,64 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus ir 64 ct) proceso išlaidų už nukentėjusiajai D. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir po 58,10 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus ir 10 ct) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. Č. ir E. Č. nuteisti už tai, kad 2015 m. vasario 17 d. vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, priklausančiame O. L., esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami kartu bendrai, tarp jų ir G. Č. kilusio konflikto metu, tyčia bendrais veiksmais kietu buku daiktu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė G. Č. į galvą, tuo bendrais veiksmais padarė jam trauminį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje ir dešinėje momeninėje skiltyse, dešinės akiduobės dugno, dešinio žandinio sinuso lateralinės sienelės ir nosies kaulų lūžimus, dešinės akiduobės, skruosto, žando, nosies sričių sumušimus, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, poodinę kraujosruvą dešinio užausio srityje, dėl to nukentėjusysis G. Č. dėl vidutinio sunkumo galvos smegenų traumos, t. y. kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje ir dešinėje momeninėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų skysčio susikaupimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, plaučių abipusiu uždegimu ir progresuojančiu kvėpavimo funkcijos sutrikimu, dėl ko 2015 m. kovo 9 d. nukentėjusysis mirė Kauno klinikose.

2.1. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą teismui įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu jį (E. Č.) nuteisė. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistųjų E. Č. ir V. Č. apeliaciniai skundai atmetami.

7. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais vadovaudamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėjamų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistųjų E. Č. ir V. Č. parodymus, tiek kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Nuteistųjų, įskaitant ir E. Č., kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų atliktų veiksmų. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, jų gynėjai ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai.

11.1. Nors nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teisme davė neteisingus parodymus savo brolio E. Č. atžvilgiu, nes nuo vaikystės turėjo sveikatos problemų, kurios galėjo turėti įtakos parodymų davimui, tačiau tokie argumentai teismui nesudaro pagrindo nesivadovauti byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinkta įrodymų visuma, kuri patvirtina būtent ginčijamus V. Č. parodymus. Be to, apeliantas V. Č. nenurodė nei kokiomis ligomis šiuo metu serga nei pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

12.4. Liudytoja I. A. parodė, kad jos pusbrolis G. Č. buvo sumuštas. Iš vakaro jai paskambino R. T. ir pasakė, kad G. Č. atvežtas į Kauno klinikas sumuštas. Kitą dieną nuvažiavo į Kauno klinikas, tačiau iškart nepažino G. Č., nes jis labai blogai atrodė – akys mėlynos, rankos parištos. G. Č. ją pažino, sunkiai kalbėjo, tačiau pasakė, kad jį sumušė O. sūnėnai (t. 4, b. l. 142–143).

12.5. Taigi įvertinus pirmiau aptartus liudytojų S. P., I. A., L. V. ir R. T. parodymus, matyti, kad visi nurodyti asmenys papildydami vieni kitų parodymus apie E. Č. dalyvavimą kartu su V. Č. smurtaujant prieš G. Č., tuo pačiu patvirtino nuteistojo V. Č. nurodytas aplinkybes dėl nusikaltimo padarymo kartu su E. Č..

12.6. Be to, paties apelianto E. Č. parodymai yra prieštaringi. E. Č. apklausiamas viso ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu miegojo ir neigė, jog apskritai buvo G. Č. kambaryje (t. 3, b. l. 91–92). Tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. Č. parodė, kad jo brolis V. Č. mušė nukentėjusįjį, o jis (E. Č.) buvo ant jo (G. Č.) tik užgriuvęs (t. 5, b. l. 26–28). Atsižvelgiant į nuteistojo E. Č. parodymų prieštaringumą ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pripažino konflikto metu ne tik buvęs kartu su nukentėjusiuoju bei savo broliu V. Č., tačiau ir fiziškai kontaktavęs su nukentėjusiuoju, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją, kuri yra visiškai paneigta pirmosios instancijos teisme.

13. Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. Č. mirė nuo galvos smegenų traumos: kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimais po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje ir dešinėje momeninėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų skysčio susikaupimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, plaučių abipusiu uždegimu ir progresuojančiu kvėpavimo funkcijos sutrikimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad šie sužalojimai išsivystė dėl trauminio kontakto su kietu buku daiktu ir yra būdingi trauminiam kontaktui su ribotą paviršių turinčiu daiktu; mirtį sukėlęs sužalojimas dėl griuvimo atsiradusiam kontaktui su lygiu plokščiu neribotu paviršiumi nebūdingas. Nuteistasis teigia, kad byloje liko nenustatyta, ar G. Č. galėjo mirti nuo griuvimo smūgio į grindis ar šaldytuvo kampą. Tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Iš 2016 m. sausio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadų Nr. M266/15(02) ir Nr. pM12-266/15(02) ir teismo medicinos specialisto S. M. paaiškinimų matyti, kad G. Č. mirties priežastimi buvę sužalojimai išsivystė dėl trauminio kontakto su kietu buku daiktu ir yra būdingi dešinės akiduobės, skruosto, žando, nosies sričių trauminiam kontaktui su ribotą paviršių turinčiu daiktu. Mirtį sukėlęs sužalojimas dėl griuvimo atsiradusiam kontaktui su lygiu plokščiu neribotu paviršiumi nebūdingas. Visi konstatuoti galvos sužalojimai galėjo būti padaryti artimu vienas kito padarymui laiku ar praktiškai vienu momentu. Konkrečios sužalojimų eigos nustatyti negalima. Pažymėtina, kad specialisto išvada dėl G. Č. traumos pobūdžio, t. y. kad ši trauma patirta kontaktuojant ne su plokščiu neribotu paviršiumi, o su kietu buku daiktu, yra kategoriška ir ja netikėti nėra pagrindo, nes ji visiškai atitinka BPK 90 straipsnyje keliamus reikalavimus. Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas S. M. patvirtino savo duotas išvadas ir parodė, kad G. Č. mirties priežastimi buvo sužalojimai, padaryti vienu ar keliais trauminiais poveikiais nukentėjusiajam į galvą, tačiau ne dėl griuvimo (t. 5, b. l. 21–22). Iš liudytojos L. V. parodymų matyti, kad ji girdėjo duslų kritimo garsą, o vėliau pamatė G. Č. gulintį ant laminuotų grindų, tačiau kraujo ant šaldytuvo ar baldų nebuvo (t. 3, b. l. 3). Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nenurodė, jog matė kaip nukentėjusysis krito ir atsitrenkė į šaldytuvo kampą. Taigi byloje nėra jokių objektyvių ir įtikinamu duomenų, kad G. Č. mirtį sukėlė galvos smegenų trauma dėl griuvimo.

13.1. Apeliantas E. Č. skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog poodinė kraujosruva dešinio užausio srityje turėjo įtakos G. Č. mirčiai. Tačiau tokie nuteistojo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Byloje esančios specialisto išvados Nr. M266/15(02) 4.2. punkte nurodyta, kad poodinės kraujosruvos dešinio užausio srityje padarymo laiko nustatyti negalima, nes šis sužalojimas neišsamiai aprašytas G. Č. ligos istorijoje. Apklaustas pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas S. M. parodė, kad ši kraujosruva nukentėjusiajam galėjo būti padaryta aptariamų įvykių metu arba anksčiau (t. 5, b. l. 21–22). Byloje nėra duomenų, kad G. Č. buvo sužalotas ar susižalojęs anksčiau, t. y. iki aptariamo įvykio, tai patvirtina ir byloje apklausti liudytojai. Liudytoja A. K. parodė, kad paskutinį kartą G. Č. matė 2015 m. vasario 17 d. dienos metu, jis sumuštas nebuvo, ant jo veido ir kūno jokių sužalojimų nepastebėjo (t. 3, b. l. 25–27). Liudytoja S. V. parodė, kad G. Č. paskutinį kartą matė 2015 vasario 17 d. dienos metu. G. Č. tuo metu sumuštas nebuvo, ant jo kūno ir veido jokių smurtinių žymių, kraujosruvų, nubrozdinimų, paraudimų nebuvo (t. 3, b. l. 45–46). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad poodinė kraujosruva dešinio užausio srityje G. Č. buvo padaryta ne anksčiau, o būtent nagrinėjamo įvykio metu. Tuo labiau, kad minėtoje specialisto išvadoje neginčijamai nustatyta, jog poodinė kraujosruva dešinio užausio srityje, kaip ir kiti sužalojimai, padaryta kietu buku daiktu. Esant šioms aplinkybėms, E. Č. ir V. Č. pagrįstai inkriminuota aplinkybė, kad jie bendrais veiksmais G. Č. be kitų sužalojimų padarė ir poodinę kraujosruvą dešinio užausio srityje.

13.2. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių E. Č. pateiktus kaltinimus dėl G. Č. nužudymo veikiant kartu su V. Č., yra pagrįsta byloje BPK nustatyta tvarka surinktų, teisme ištirtų ir teismo patikimais pripažintų įrodymų visuma.

13.3. Be to, minėtos specialisto išvados ir teismo medicinos specialisto paaiškinimų duomenimis, pirmiau išvardintų sužalojimų padarymui pakako vieno trauminio poveikio, tačiau trauminių poveikių į nurodytą sritį galėjo būti ir daugiau. Nors nuteistasis E. Č. neigia sudavę smūgius nukentėjusiajam, stengdamasis išvengti atsakomybės, tačiau jau aptartų nuteistojo V. Č. ir liudytojų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, todėl tiek V. Č., tiek E. Č. tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę G. Č.. Byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek smūgių kiekvienas nuteistasis atskirai sudavė nukentėjusiajam, kuris iš nuteistųjų nukentėjusiajam tiesiogiai padarė sužalojimus, sukėlusius G. Č. mirtį. Atsižvelgiant į tai, kad veikdami bendrai, siekdami tų pačių padarinių, smūgius G. Č. sudavė abu nuteistieji ir bet kuris iš jų galėjo padaryti nukentėjusiojo mirtį sukėlusius sužalojimas, daroma išvada, kad abu bendrai veikę V. Č. ir E. Č. yra kalti dėl G. Č. mirties. Kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-303/2012).

14. BK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010 ir kt.). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (t. y. į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015 ir kt.).

14.1. Todėl apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją – sužalotas gyvybiškai svarbus organas – galva, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji suvokė savo veiksmų keliamą pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė galimus padarinius ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tačiau, nenustačius nuteistųjų noro atimti gyvybės, jų nusikalstami veiksmai teisingai pripažinti padarytais netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

14.2. Apeliantas E. Č. skunde tvirtina, kad neturėjo jokio motyvo ir priežasties naudoti smurto nukentėjusiojo atžvilgiu. Tačiau toks apeliacinio skundo teiginys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl E. Č. kaltės nužudžius G. Č.. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistieji G. Č. nužudė dėl to, jog nukentėjusysis nenorėjo išsikraustyti iš kambario, kurį nuomojosi iš O. L.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad abu nuteistieji norėjo G. Č. mirties, tačiau apeliantų veiksmai, nors ir padaryti netiesioginės tyčios kaltės forma, su kilusiais padariniais yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

15. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl E. Č. paskirtos bausmės, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, procesinių išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Apygardos teismas skirdamas bausmę V. Č., atsižvelgė į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kaltės formą. Apygardos teismas skirdamas bausmę E. Č., taip pat atsižvelgė į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kaltės formą. Įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sušvelninti bausmes E. Č. ir V. Č. nėra pagrindo. Taip pat įvertinus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus neturtinės žalos dydžiui nustatyti, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusieji netekę tėvo ir brolio patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, konstatuojama, jog D. S. priteistas 10 000 Eur, o A. Č. – 6 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas solidariai iš abiejų nuteistųjų yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei formuojamą teismų praktiką. Be to, nuteistasis V. Č. su priteistu turtinės žalos dydžiu sutinka.

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų E. Č. ir V. Č. apeliacinius skundus atmesti.