- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-20
- Bylos Nr.
- A-143-319-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- J. R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apygardos prokuratūrai
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apygardos prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. R. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. lapkričio 18 d. įsakymą Nr. P-592 „Dėl tarnybinės nuobaudos taikymo Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokurorui J. R. G. ir jo atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“; grąžinti jį į Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybą; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. vasario 1 d.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – paskirta pažeidžiant Darbo kodekso (toliau – DK) 240 straipsnio 1 dalies bei Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-0841-04 jis neatliko, todėl vilkinti bylos tyrimo negalėjo, o tyrimą šioje byloje atliko Utenos rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja R. Federavičienė. 2005 m. balandžio 28 d. buvo gautas deontologinės ekspertizės aktas dėl gydytojo R. L. veiksmų gydant ligonį P. G. Tyrėjos jis periodiškai teiraudavosi apie baudžiamosios bylos tyrimo eigą. Nuo 2005 m. birželio 13 d. iki 2005 m. liepos 27 d. jis atostogavo, o tuo metu baudžiamosios bylos tyrimo eigą kontroliavo Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Arvydas Miečius. Teigė, jog jis išsikvietė į prokuratūrą R. L. ir prašė jo paaiškinti, ką jis veikė po 2005 m. balandžio 28 d., tačiau neprašė jo parašyti melagingą paaiškinimą. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai teigiama, jog jis vilkino Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro pareiškimo nagrinėjimą, nes Utenos rajono apylinkės prokuratūroje tokių pareiškimų nebuvo gauta. 2005 m. gegužės 6 d. gautas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro raštas, kuriame prašoma pareikšti ieškinius dėl neteisėtų miškų privatizavimų ir jų perleidimų Utenos mieste. Dėl šio pavedimo jis rinko medžiagą. 2005 m. rugpjūčio 29 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybės sekretoriaus raštas, kuriame nurodyta, kad Utenos miškų schema dar nėra parengta ir nepatvirtinta, todėl jis Panevėžio apygardos prokuratūrai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui 2005 m. spalio 28 d. raštu pranešė, kad nėra pagrindo reikšti ieškinius. Pabrėžė, jog baudžiamosios bylos Nr. 89-1-111-04 nuo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros komisijos narių jis neslėpė, nes šios bylos tyrimo nekontroliavo. Savo žinion šią bylą perėmė tik 2005 m. rugpjūčio 8 d., jokių procesinių veiksmų byloje atlikti nereikėjo. Pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymą, baudžiamosios bylos turi būti laikomos seife. Kadangi baudžiamąją bylą Nr. 89-1-111-04 sudarė 3 tomai ir ši byla į seifą netilpo, jis ją laikinai padėjo į archyvą, t. y. neslėpė. Pareiškėjo nuomone, jo charakteristika yra neobjektyvi, duomenų, kad jis piktnaudžiauja alkoholiu, nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – atsakovas, Generalinė prokuratūra) atsiliepimu į skundą (b. l. 42 – 46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – pareiškėjui skundžiamu 2005 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. P-592 paskirta remiantis 2005 m. spalio 25 d. Panevėžio apygardos prokuratūros ir 2005 m. lapkričio 17 d. Generalinės prokuratūros papildomo tarnybinio patikrinimo išvadomis. Nuobauda paskirta laikantis drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, prieš atliekant tarnybinį patikrinimą ir papildomą tarnybinį patikrinimą, pareiškėjui išsiųsti pranešimai dėl tarnybinio nusižengimo, tarnybinio patikrinimo metu jis parašė du pasiaiškinimus. Nepažeidžiant Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 5 dalies reikalavimų pareiškėjas pirmą tarnybos dieną po nedarbingumo, t. y. 2006 m. sausio 31 d., buvo supažindintas su įsakymu ir atleistas iš tarnybos prokuratūroje. Atsakovas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 29 d. Utenos rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-0841-04 pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį. Tyrimą organizavo, jam vadovavo ir jį kontroliavo Utenos rajono apylinkės prokurorai: Rimantas Jurkevičius (nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki 2005 m. sausio 10 d.), A. Miečius (nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. liepos 25 d.) ir pareiškėjas (nuo 2005 m. sausio 11 d. iki 2005 m. birželio 13 d. ir nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d., t. y. 8 mėnesius). Per šį laikotarpį atliktas tik vienas ikiteisminio tyrimo veiksmas – paskirta deontologinė ekspertizė ir gautas jos aktas. Medžiagoje nėra nei vieno rašytinio nurodymo, nustatyto termino ar kitokio prokuroro organizacinio ar vadovavimo faktą liudijančio dokumento. Dėl pareiškėjo aplaidumo ir nerūpestingumo, tiesioginių jo kompetencijai priskirtų pareigų nevykdymo ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-0841-04 buvo vilkinamas. Be to, 2005 m. spalio 3 d. pareiškėjas paprašė R. L., kad jis melagingai raštu nurodytų, jog atostogavo ne iki 2005 m. gegužės 27 d., o dviem savaitėmis ilgiau. Papildomo tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. tyrė tris pareiškimus, prašymus ir skundus, kurie nesusiję su ikiteisminio tyrimo kontrole arba buvo persiųsti ikiteisminio tyrimo įstaigoms. 2005 m. gegužės 6 d. Utenos rajono apylinkės prokuratūroje iš Panevėžio apygardos prokuratūros buvo gauta medžiaga dėl Utenos miesto valstybinės reikšmės miškų. Ši medžiaga atsiųsta civiliniams ieškiniams pateikti dėl Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo ir po to įvykusių sandorių pripažinimo negaliojančiais. 2005 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro pareiškimas buvo perduotas vykdyti pareiškėjui, tačiau jis, tirdamas šį pareiškimą, neatliko jokių tyrimo veiksmų. Atsakymas, kad nėra pagrindo paduoti skundą dėl Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui išsiųstas tik 2005 m. spalio 28 d., t. y. po 5 mėnesių ir 22 dienų nuo pareiškimo gavimo. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 8 d. iš Utenos rajono policijos komisariato gavo baudžiamąją bylą Nr. 89-1-111-04. Nuo šios baudžiamosios bylos išsiuntimo į Utenos rajono apylinkės prokuratūrą (2005 m. rugpjūčio 5 d.) jokių nurodymų dėl tolimesnio ikiteisminio tyrimo iš pareiškėjo nebuvo. 2005 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo darbo kabineto seife baudžiamosios bylos Nr. 89-1-111-04 nebuvo. Iš pradžių pareiškėjas paaiškino, kad bylą atidavė prokurorui Ramūnui Bačiuliui, vėliau nurodė, kad baudžiamąją bylą padėjo archyve, kur nuo apatinės lentynos iš po archyvinių dokumentų ir registracijos žurnalų išėmė ir komisijai pateikė 3 tomų baudžiamąją bylą Nr. 89-1-111-04. Pabrėžė, kad Utenos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro parengta pareiškėjo charakteristika pagrįsta darbo veiklos duomenimis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (b. l. 83 – 86 ) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad skundžiamu 2005 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. P-592 pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos prokuratūroje. Nuobaudos skyrimo pagrindas – tarnybinio patikrinimo išvada. Šioje išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas prokuroras, netinkamai atliko tarnybines pareigas, šiurkščiai pažeidė tarnybinę drausmę, t. y. nusišalino nuo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-111-04 organizavimo ir vadovavimo jam, nesiėmė priemonių, kad šis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausią laiką, nesiėmė jokių procesinių veiksmų dėl ikiteisminio tyrimo pabaigimo, todėl pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 170 straipsnio 2 ir 3 dalis, 176 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintų Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant (toliau – Rekomendacijos) 5.1, 5.2, 5.3 ir 7.5 punktus, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 patvirtintos Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos (toliau – Tvarka) 6.1 punkto reikalavimus; vilkino Lietuvos Respublikos aplinkos ministro pareiškimo nagrinėjimą, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. I-56 patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos nuostatų (toliau – Nuostatai) III skirsnio 28 punkto reikalavimus, kuriame nurodoma, kad prašymas ar skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo gavimo prokuratūroje arba išvertimo į lietuvių kalbą datos; siekdamas nuslėpti darbo trūkumus, komisijai pateikė melagingus duomenis, o norėdamas išvengti baudžiamosios bylos Nr. 89-1-111-04 patikrinimo, ją paslėpė. Pareiškėjas kaip prokuroras šiais veiksmais padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, pažemino prokuroro vardą ir prokuratūrą, o tokie prokuroro veiksmai vertintini kaip nesuderinami su einamomis prokuroro pareigomis. Teismas padarė išvadą, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – pareiškėjui paskirta pagrįstai. Skiriant nuobaudą, buvo atsižvelgta į įstatymo pažeidimus, pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, pareiškėjo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip pareiškėjas dirbo anksčiau. Teismas pažymėjo, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad dėl bylos tyrimo vilkinimo kaltas didelis jo darbo krūvis, nes jis į vyriausiąjį prokurorą nesikreipė su prašymu nei dėl vienos išvardytos aplinkybės. Toks pareiškėjo teiginys akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai. Nurodė, jog skiriant nuobaudą vadovautasi Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 5 punktu, o ši nuostata leidžia skirti tarnybinę nuobaudą prokurorui už įstatymo pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius. Tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka nepažeista. Pareiškėjas padarė įsakyme konstatuotą veiką, ji atitinka nurodytą teisinį tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindą. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 89 – 91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vadovaujantis ABTĮ 81 straipsniu, teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
2. Paaiškinimą rašė tik dėl baudžiamosios bylos Nr. 89-1-0841-04 tyrimo eigos. Jokio paaiškinimo dėl baudžiamosios bylos Nr. 89-1-111-04 nerašė (Prokuratūros įstatymo 41 str. 5 d.). Su skundžiamu įsakymu susipažino gulėdamas ligoninėje. Buvo priverstas rašyti pareiškimą dėl atleidimo iš tarnybos prokuratūroje. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka nebuvo pažeista.
3. Teismo išvada, kad dėl jo pareigų nevykdymo buvo vilkinamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-0841-04, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminis tyrimas nėra baigtas iki šios dienos. Tyrimui vadovavo keli Utenos rajono apylinkės prokurorai. Neprašė, kad R. L. parašytų melagingą paaiškinimą. R. L. teisme apklaustas jam ir jo atstovei nedalyvaujant, pažeidžiant ABTĮ 53 straipsnio 2 dalį. Pažeista jo teisė į nešališką teismą.
4. Teismas, konstatuodamas, kad jis vilkino Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro pareiškimo nagrinėjimą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog nebuvo galimybės per 30 dienų terminą surinkti būtinus duomenis parengti civilinius ieškinius. Išanalizavęs surinktus duomenis, Panevėžio apygardos prokuratūrą telefonu ir raštu, taip pat ir ministrą raštu, informavo, kad nėra pagrindo reikšti ieškinių teismui.
5. Teismas nesurinko įrodymų, kad jis nusišalino nuo ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-111-04, nesiėmė priemonių tyrimą atlikti per trumpiausią laiką ir, siekdamas nuslėpti darbo trūkumus, paslėpė bylą. Šią bylą savo žinion perėmė tik 2005 m. rugpjūčio 8 d. Jokių procesinių veiksmų atlikti nebereikėjo. Tuo metu buvo labai didelis darbo krūvis. Byla laikinai buvo padėta į archyvą, nes į seifą netilpo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101 – 102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami skundo argumentai, dėl kurių buvo pasisakyta atsiliepime į skundą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo skundžiamo įsakymo matyti, kad pareiškėjas yra atleistas iš tarnybos Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 2 dalis 2 punkto pagrindu. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu šiai administracinei bylai yra reikšminga nustatyti (išaiškinti), ar šiuo atveju teisingai ir pagrįstai atsakovo buvo taikytos Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.
Pagal Prokuratūros įstatymo (2003-04-22 įstatymo Nr. IX-1518 redakcija) 44 straipsnio 2 dalies 2 punktą, prokuroras gali būti atleistas iš tarnybos, jei nesibaigus tarnybinės nuobaudos galiojimo laikui padaro tarnybinį nusižengimą.
Iš bylos matyti, kad skundžiamo įsakymo priėmimo metu (2005-11-18) pareiškėjas turėjo galiojančią Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 punkte numatytą tarnybinę nuobaudą – pastabą, paskirtą jam atsakovo 2005 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. P-29. Tai reiškia, kad šiai administracinei bylai yra aktualu patikrinti, ar skundžiamame atsakovo įsakyme nurodytos faktinės aplinkybės yra pakankamos konstatuoti pažeidimo, su kurio buvimu siejama galimybė atleisti prokurorą iš tarnybos, faktą. Kolegija pažymi, kad pagal Prokuratūros įstatymo 40 straipsnį prokuroras gali būti atleistas iš tarnybos už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad kiekvienas iš išvardintų pagrindų yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas taikyti prokurorui vieną iš šioje normoje numatytų tarnybinių nuobaudų, tarp jų ir atleidimą iš tarnybos. Nei šioje, nei kitose Prokuratūros įstatymo normose nėra nustatyti galimų skirti tarnybinių nuobaudų pasirinkimo kriterijai, taip pat nėra nuostatos, kad tokie kriterijai galėtų būti nustatyti poįstatyminių teisės aktų. Todėl darytina išvada, kad teisė pasirinkti atitinkamą tarnybinę nuobaudą įstatymo suteikta turinčiam teisę skirti nuobaudas prokuratūros pareigūnui (šiuo atveju generaliniam prokurorui). Tačiau kolegija pažymi, kad nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju atitinkamos išvados turi būti padarytos įvertinus byloje esančius įrodymus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo paskirta griežčiausia iš galimų tarnybinė nuobauda, byloje turėjo būti įvertinti ne tik pavieniai įrodymai, o įrodymų, charakterizuojančių tariamai padaryto nusižengimo pobūdį ir patį asmenį (pareiškėją), visuma.
ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šios dalies nuostatos apie vidinį (teismo) įsitikinimą, būtinumą vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais rodo, kad įrodymų įvertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas taip pat subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir išvadomis įrodymų įvertinimo klausimu. Kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos, yra pagrįsta ir teisinga. Todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados kolegijos pripažįstamos iš esmės teisingomis. Kolegija taip pat nenustatė pagrindo pripažinti, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo pažeista atleidimo procedūra - ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Taigi konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.