Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Irmutė Kliučinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01110-2012-7

2015 m. vasario 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 str. 1 d. - 1 metams 2 mėnesiams. Remiantis BK 63 str. 3 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) p. p., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2014-04-16 Klaipėdos miesto apylinkės teismo, 2014-05-12 Varėnos rajono apylinkės teismo, 2014-05-21 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo, 2014-06-13 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal 2014-05-12 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį, t. y. nuo 2013-07-30 iki 2014-10-21.

Taip pat civilinės ieškovės R. V. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas ir jos naudai iš A. D. priteista 1099 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-09-08 iki 2012-09-11, tiksliai nenustatytu laiku, apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2012-09-08, tiksliau nenustatytu laiku, Alytuje, šalia (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio gyvenamojo namo Nr. 4, nukentėjusiajai R. V. pažadėjęs suremontuoti jai priklausantį automobilį, savo naudai įgijo 300 litų vertės automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, rugsėjo 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, už tariamus automobilio remonto darbus apgaule savo naudai įgijo 799 litus, kuriuos nukentėjusioji R. V. pervedė į kaltinamojo nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke Swedbank AB, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai R. V. 1099 litų turtinę žalą.

Iš nuteistojo A. D. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo sušvelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę. Skunde jis teigia, kad savo kaltę jis pripažino pilnai, nuoširdžiai gailisi, davė išsamius parodymus siekdamas, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta ir jam pritaikytos BK 64¹ str. nuostatos. Žalos nukentėjusiesiems jis atlyginti negalėjo dėl savo sunkios sveikatos būklės – serga nepagydoma liga ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo, bet žalą žada atlyginti. Apeliantas nesutinka su subendrinta bausme, nes nusikalstamas veikas jis padarė būdamas laisvėje, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, todėl ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtos galutinės bausmės neviršydavo 2 metų laisvės atėmimo, tuo tarpu subendrinta bausmė yra didesnė (viršija normą).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistojo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. D. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę bei subendrintą bausmę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. nepripažino esminės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės dėl tyčios susiformavimo momento (ši aplinkybė yra esminė, leidžianti teisingai kvalifikuoti veiką), todėl byloje buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Kadangi baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl pagrindų taikyti BK 64¹ str. nėra.

Nors skunde nurodoma, kad A. D. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, tačiau skundžiamu nuosprendžiu, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Kaip matyti iš A. D. parodymų, dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo jis prisipažino tik iš dalies. Kaip minėta, jis nepripažino esminės veikos kvalifikacijai aplinkybės dėl tyčios susiformavimo momento. A. D. gailėjimasis išreikštas formaliai, yra deklaratyvus ir nėra pagrindo teigti, jog jis dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai išgyvena. Nesant A. D. nuoširdaus gailėjimosi, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai jo dalinio prisipažinimo nusikaltus ir deklaratyvaus teiginio, kad gailisi, nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 2 p.

Skirdamas bausmę A. D., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Nusikaltimu padarytos turtinės žalos neatlygino, nesistengė sumažinti nusikalstamos veikos padarinių. Teismas įvertino, kad A. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė į A. D. sveikatos būklę, į tai, kad jis serga plaučių tuberkulioze ir nuolat gydomas. Šios nustatytos aplinkybės suponavo pagrįstą išvadą, kuriai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. D., kaip recidyvistui, paskyrus būtent laisvės atėmimo bausmę. Kaip matyti iš už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d., paskirtos bausmės dydžio, (1 metai 2 mėnesiai laisvės atėmimo), ji yra mažesnė nei sankcijos vidurkis, todėl įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, veikos pavojingumą, ankstesnius teistumus, paskirtos bausmės vertinti kaip aiškiai per griežtos nėra pagrindo.

Kaip jau buvo konstatuota, baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl nebuvo ir pagrindų taikyti BK 64¹ str.. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio.

Kadangi nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. D. padarė iki 2014-04-16 Klaipėdos miesto apylinkės teismo, 2014-05-12 Varėnos rajono apylinkės teismo, 2014-05-21 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo, 2014-06-13 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžių priėmimo, apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai vadovaujantis BK 63 str. 9 d., skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su nurodytais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams. Į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal 2014-05-12 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį. Teismas, bendrindamas A. D. penkiais nuosprendžiais paskirtas bausmes, parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino tik iš dalies sudėdamas, todėl ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti, kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismas, bendrindamas bausmes BK 63 str. 9 d. pagrindu, dalinio sudėjimo būdu, nėra įpareigotas subendrintą bausmę paskirti ne didesnę nei bausmių vidurkis, kaip, kad bandoma interpretuoti apeliaciniame skunde, kadangi sutinkamai su BPK 63 str. 7 d. subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas bausmę A. D. individualizavo tinkamai, tiek už jo padarytą nusikaltimą paskirtoji bausmė, tiek subendrintoji bausmė yra teisinga ir ne per griežta, neprieš­­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės pas­kir­čiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės akcentuojamos tos pačios aplinkybės, į kurias individualizuodamas bausmę jau atsižvelgė pirmos instancijos teismas. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apylinkės teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu už A. D. padarytą BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą paskirtą bausmę su kitais aukščiau minėtais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis dalinio sudėjimo būdu, nurodė, kad bausmės subendrinamos BK 63 str. 3 d., 9 d. pagrindu, nors dalinis bausmių subendrinimo pagrindas nurodytas BK 63 str. 4 d.. Tai vertinama kaip rašymo apsirikimas, nes apylinkės teismas teisingai pasirinko bausmių subendrinimo pagrindą, nurodė, kad bausmės subendrinamos iš dalies jas sudedant, galutinė bausmė paskirta taikant būtent dalinio bausmių sudėjimo pagrindą, todėl šis rašymo apsirikimas ištaisytinas, nurodant, kad bausmės bendrinamos BK 63 str. 4 d. pagrindu. Toks ištaisymas nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. D., išlaidas iki 2015-01-14 sudaro 34,74 Eur (t. 2, b. l. 18).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ str. 1 d. teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą: vietoje „Remiantis BK 63 straipsnio 3 dalimi“ įrašyti „Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi“ likusioje dalyje tekstą paliekant nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo A. D. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.