Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 155 str. 1 d.

D. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

D. M. ir G. Ž. reikalavimai dėl advokatų išlaidų priteisimo atmesti.

Skundžiamu nuosprendžiu D. M. išteisintas nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. Ž. privataus kaltinimo tvarka pagal BK 155 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. 15.30 val. iki 2012 m. balandžio 24 d. 15.45 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), viešai žodžiu užgauliai pažemino D. M., išsakydamas jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visų liudytojų (D. M., R. S., E. Ž.) duotus parodymus bei dalį rašytinių įrodymų (E. Ž. 2012-04-26 rašytinį pasiaiškinimą) vertino kritiškai ir pripažino neobjektyviais, bet apeliantas mano, kad vieninteliai neobjektyvūs bei įrodomosios galios šioje byloje neturintys įrodymai yra paties G. Ž. ir liudytojos E. Ž. parodymai.

Nukentėjusysis D. M. skunde pažymi, kad teismas pripažino tarp jo ir kaltinamojo vykus „žodinio pobūdžio konfliktui“ su atitinkamo turinio tekstu, tačiau nustatinėdamas „žodinio konflikto“ turinį, t. y. vertindamas liudytojų D. M., R. S. ir E. Ž. duotus parodymus, jų raštiškus paaiškinimus, teismas nebuvo pakankamai objektyvus, nes neįvertino E. Ž. santykių su juo turinio. Nurodo, kad E. Ž. parodymai iš esmės prieštarauja D. M. ir R. S. duotiems parodymams, ir pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiškiau tirti visus kitus byloje esančius įrodymus – 2012-04-26 visų liudytojų rašytus bei pasirašytus paaiškinimus apie 2012-04-24 vykusio konflikto aplinkybes. Skunde apeliantas teigia, kad visų trijų liudytojų rašyti paaiškinimai yra identiški turinio prasme, t. y. nei vienas jų nenurodė, jog kaltinamasis jo neįžeidinėjo, o, be to, nei vienas jų teismo posėdžio metu nenurodė, kad jis (D. M.) būtų jiems nurodinėjęs ką rašyti, grasinęs ir t. t. Pasak apelianto, nuo konflikto 2012-04-24 iki liudytojų apklausos teisme momento D. M. ir R. S. parodymai dėl matytos situacijos nesikeitė, o E. Ž. pakito kardinaliai, tačiau pirmosios instancijos teismas į susidariusią situaciją pažiūrėjo formaliai, pripažindamas visus įrodymus prieštaraujančiais vienų kitiems ir kartu nepatvirtinančiais kaltinamojo kaltės.

Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas D. M. taip pat pažymi, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė savo versiją, kodėl E. Ž. meluoja, tačiau teismas į tai nekreipė jokio dėmesio. Pažymi, kad E. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbiniai santykiai nutrūko dėl tarp jo ir pastarosios atsiradusios trinties, nes jis, pasak liudytojos, buvo labai reiklus, priekabus, nesupratingas ir t. t. Apelianto teigimu, minima liudytoja jaučia jam neapykantą, siekia keršto, o jos santykiai su kaltinamuoju G. Ž. yra geri, nes jiedu bendrauja iki šiol – pats kaltinamasis nurodė teismui kaip rasti E. Ž., žinojo jos kontaktinius duomenis, pasikvietė į teismo posėdį ir netgi bendrauja su ja socialiniame tinklapyje „(duomenys neskelbtini)“. Apibendrindamas apeliantas deklaruoja manymą, kad teismas neobjektyviais ir įrodomosios galios neturinčiais įrodymais turėjo pripažinti tik liudytosios E. Ž. duotus parodymus, nes visa kita bylos medžiaga yra nuosekli savo įrodomąja prasme ir patvirtinanti, jog „laikotarpiu nuo 2012-04-24 15.30 val. iki 2012-04-24 15.45 val., „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kaltinamasis G. Ž. viešai žodžiu užgauliai pažemino D. M. išsakydamas jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis G. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti, nes Šiaulių miesto apylinkės teismas objektyviai įvertino įrodymų visumą ir priėmė teisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. M. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o išteisintasis G. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apelianto skunde pateikti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis G. Ž. užgauliai pažemino kitą žmogų (nukentėjusįjį), neigiamai, nepadoriai jį įvertino, paniekino prestižą ir panašiai, turi įrodyti kaltinimo šalis, t. y. privatus kaltintojas. D. M. nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įtikinamų įrodymų, patvirtinančių nusikaltimo, kuriuo kaltina savo buvusį darbuotoją, padarymą. Vien tai, kad apeliantas po 2012 m. balandžio 24 d. įvykusio konflikto su G. Ž. ir po to, kai pastarasis su ieškiniu dėl neteisėto atleidimo iš darbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), praėjus beveik 2 mėnesiams (2012-06-21) pasijuto labai įžeistas, pažemintas darbuotojų bei pašalinių asmenų, kurių neįvardijo, akivaizdoje, negali būti vada pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., sudėties elementai.

Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė neobjektyviai, tendencingai ir nevisapusiškai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kolegija, įvertinusi visą teisminio proceso metu surinktą bylos medžiagą, liudytojų D. M., R. S., E. Ž., E. Ž. parodymus, paties privataus kaltintojo D. M. ir kaltinamojo G. Ž. parodymus, kitus įrodymus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apylinkės teismo padaryta išvada dėl G. Ž. išteisinimo yra teisinga.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

Atsižvelgdama į minėtas nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją, nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. BK 155 str. kaip tik ir numato atsakomybę už žmogaus įžeidimą. Taigi būtina nustatyti pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises.

BK 155 str. 1 d. dispozicija numato: ,,Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,...“. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nenustatė, jog būtų padaryta minėtą nusikalstama veika D. M. atžvilgiu. Įžeidimas žodžiu, kuo D. M. ir kaltino G. Ž., yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Byloje aiškiai nustatyta, kad įvykio dieną (2012-04-24) tarp vienos bendrovės akcininkų ir bendradarbių įvyko konfliktas, tačiau nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų šio konflikto pradžios nematė ir negalėjo kategoriškai nurodyti, kuris pirmas – D. M. ar G. Ž., sukėlė konfliktą ir kokios buvo to konflikto priežastys. Tiesa, liudytojai tvirtino, kad konfliktinių situacijų iki tiriamo įvykio tarp D. M. ir G. Ž. buvo kilę ir ankščiau, tą patį viso proceso metu akcentavo ir apeliantas. Privatus kaltintojas D. M. ir išteisintasis G. Ž. iš esmės skirtingai atpasakojo konflikto eigą. D. M. tvirtino, kad jis prašė G. Ž. padaryti pinigų pavedimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, pastarasis pavedimo nepadarė, o pasiteiravus dėl pavedimo neįvykdymo priežasčių, G. Ž. jį užsipuolė, viešai kaltinime nurodytais necenzūriniais žodžiais jį išvadindamas (1–3; 86–88 b. l.). Dėl šių aplinkybių G. Ž. paaiškino, kad atsiskaityti su visais tiekėjais buvo jam nurodęs D. M., tačiau vieno pavedimo padaryti negalėjo, nes sąskaitoje trūko lėšų, o tada D. M. priėjo prie jo stalo ir pradėjo šaukti – išvadino jį psichiniu ligoniu, melagiu, tinginiu (88–87 b. l.). Taigi G. Ž. bendrovės direktoriaus D. M. nurodymo negalėjo atlikti dėl objektyvių priežasčių ir, kaip pats nurodė, vykstant konfliktui iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, todėl jis atliko pavedimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir išėjo namo. Tokius G. Ž. parodymus patvirtina byloje esantys objektyvios kilmės įrodymai –UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašas (97 b. l.), iš kurio matyti, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 2012 m. balandžio 24 d. pervedė 2999 Lt ir tą pačią dieną buvo atliktas 3568,29 Lt pavedimas į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog jokios priežasties D. M. priekaištauti G. Ž. dėl jo nurodymų nevykdymo nebuvo, vadinasi, ir teisiamajame posėdyje jo deklaruojamos pretenzijos G. Ž. dėl jo darbinių funkcijų netinkamo atlikimo yra nepagrįstos.

G. Ž. viso baudžiamojo proceso metu neigė išsakęs jį nepagrįstai užsipuolusio D. M. atžvilgiu būtent tokius žodžius, kurie nurodyti suformuluotame kaltinime. Byloje, išskyrus D. M. teiginius, nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad D. Ž. apelianto atžvilgiu būtų išsakęs būtent tokius žodžius, kurie nurodyti jam suformuluotame kaltinime.

Liudytojai D. M. ir R. S. (91–93 b. l.), į kurių parodymus itin apeliuoja D. M., teisiamajame posėdyje beveik identiškai atkartojo žodžius ir frazes, kurias savo privataus kaltinimo skunde buvo nurodęs apeliantas, tačiau negalėjo prisiminti, ką D. M. konkrečiai išsakė G. Ž. atžvilgiu ir kartu tvirtino – ,,D. M. G. Ž. įžeidžiančiais žodžiais nevadino.“ Iš tokių D. M. ir R. S. parodymų susidaro įspūdis, kad jie matė ir girdėjo tik tai, kas ,,reikalinga“ ir nieko daugiau. Byloje nustatyta, kad apeliantas ir liudytojai D. M. ir R. S. yra susiję atitinkamais darbdavio ir darbuotojo santykiais, ir iš to galima daryti išvadą, jog minimi liudytojai konflikto ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo priklausomi nuo bendrovės direktoriaus D. M., todėl tokių liudytojų parodymų negalima vertinti vienareikšmiškai, kaip siūloma apeliaciniu skundu. Maža to, minimi liudytojai skirtingai nurodė kitas reikšmingas aplinkybes. D. M. teigė, kad konflikto metu buvo ir liudytoja E. Ž., liudytojas R. S. negalėjo prisiminti ar pastaroji konflikto metu buvo, o byloje nustatyta, kad konflikto metu E. Ž. nebuvo, ji konflikto nematė ir nieko apie tai konkretaus nurodyti negalėjo (109–110 b. l.). Tačiau abu liudytojai (D. M. ir R. S.), o taip pat apeliantas ir G. Ž. vienodai nurodė, kad konfliktą stebėjo liudytoja E. Ž., kuri bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebedirbo ir todėl neaišku, dėl kokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių šios liudytojos D. M. neįvardijo savo privataus kaltinimo skunde (1–3 b. l.). Liudytoja E. Ž. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad pats D. M. užsipuolė G. Ž., pats buvo konflikto iniciatorius, išvadino G. Ž. necenzūriniais ir kitokiais žodžiais – ,,melagis, psichinis ligonis“ (93–94 b. l.), nurodė, kad G. Ž. necenzūrinių žodžių, nurodytų D. M. suformuluotame kaltinime, neišsakė ir D. M. negrasino. Tokius liudytojos parodymus savo skundu itin kritikuoja apeliantas, aiškiai prašydamas jais nesiremti ir teisingais laikyti tik jo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus. Nėra jokio pagrindo pritarti tokiems apelianto siūlymams. D. M. apeliuoja į liudytojos E. Ž. skirtingai atpasakotas įvykio aplinkybes teisiamajame posėdyje ir jos rašytame paaiškinime (80 b. l.), kuriame nurodyta, jog 2012 m. balandžio 24 d. kilusio konflikto metu G. Ž. bendradarbių akivaizdoje išsakė necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius įmonės direktoriaus D. M. atžvilgiu, šaukė ir įžeidinėjo apeliantą, nes buvo praradęs emocinį stabilumą. Minimas paaiškinimas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, ištirtas teisiamajame posėdyje ir dėl jo liudytoja E. Ž. logiškai nurodė, kad paaiškinimo turinį pasufleravo pats direktorius (D. M.), davė popieriaus lapą ir pasakė ką užrašyti, ji nenorėjo prarasti darbo, todėl to paaiškinimo turinys ir skiriasi nuo tų aplinkybių, kurias teisingai nurodė teisiamajame posėdyje, nes nebedirba toje įmonėje (94 b. l.). Kaip minėta, apeliaciniu skundu siūloma iš viso atmesti E. Ž. parodymus, nes, pasak D. M., liudytoja jaučia jam neapykantą, siekia keršto, todėl reikia suprasti – tyčia duoda apeliantui nepalankius parodymus. Byloje nėra jokių tokias apelianto keliamas versijas patvirtinančių duomenų, o pati liudytoja nurodė, kad nei su G. Ž., nei su D. M. ji nebendrauja. Būtina atkreipti dėmesį į dvi skirtingas liudytojos nurodytas įvykio aplinkybes – pirmuoju atveju, kada ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujant direktoriui D. M., ir paaiškinime nurodė jo suformuluotą kaltinimą iš dalies patvirtinančias aplinkybes, ir į teisiamajame posėdyje jos duotus parodymus, kada ją ir apeliantą jau nesiejo jokie darbo santykiai.

Susipažinus su visuma aptartų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatmetė liudytojos E. Ž. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, o liudytojų D. M. ir R. S. parodymus laikė abejotinais, nes ankščiau paminėtos aplinkybės suponuoja abejones, ar apeliantui pavaldūs darbuotojai (D. M., R. S.) yra pakankamai objektyvus, atpasakodami įvykio aplinkybes.

Be to, kas paminėta, vertinti D. M. suformuluotame kaltinime aprašomą konfliktą su pavaldiniu G. Ž., kaip savaime užgaulų pagal BK prasmę, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. Užgaulumas minėtu aspektu reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad apeliantą ir G. Ž. siejo darbo santykiai, anksčiau tarp jų taip pat buvo konfliktų, dominavo konkurencinė situacija, nes, pasak D. M., jie su G. Ž. turėjo po 50 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, ir G. Ž. nepatiko, kad vadovauja apeliantas. Kolegijos nuomone, kilęs konfliktas tarp bendradarbių negalėjo itin šokiruoti nei vienos pusės, nes negalėjo būti netikėtas, atitiko įprastą apelianto ir išteisintojo G. Ž. nesutarimų pobūdį, todėl nėra pagrindo išvadai, jog D. M. galėjo pasijusti labai įžeistas ir pažemintas, tuo labiau, kad tokie negatyvūs padariniai, kaip minėta, jam susiformavo praėjus beveik 2 mėnesiams po įvykio.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, išteisintojo G. Ž. neigiami, hiperbolizuoti, ironiški ar sąlygiški pasisakymai apie D. M. asmenį savaime negali būti vertinami kaip užgaulūs pagal BK 155 str. prasmę. Nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Be to, pažymėtina, kad D. M., kaip UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius, 2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. DS20120430 dėl kilusio ir šioje byloje nagrinėto to paties konflikto skyrė G. Ž. drausminę nuobaudą ir įsakymu Nr. DS20120430/1 atleido G. Ž. iš darbo, o Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu pripažino ieškovo G. Ž. atleidimą iš darbo neteisėtu (103–107 b. l.). Toks dubliuojantis naudojimasis civilinėmis ir kartu baudžiamosiomis teisinėmis galimybėmis, siekiant neadekvačios buvusio darbuotojo (G. Ž.) atsakomybės, suponuoja išvadą apie apelianto piktnaudžiavimą savo teisėmis, kas nelaikytina pateisinama priemone ginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 155 str. nuostatas, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. Ž. atžvilgiu ir naikinti jo, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo. Tačiau kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados prieštarauja nurodytam išteisinimo pagrindui – BPK 303 str. 5 d. 2 p. Iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių G. Ž. pareikštą kaltinimą, o išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostata, jog neįrodoma, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 3 p.), konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pakeitus G. Ž. išteisinimo pagrindą, būtina keisti skundžiamą nuosprendį ir civilinio ieškinio dalyje (BPK 328 str. 4 p.), nes civiliniam ieškovui D. M. turi būti palikta teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tokiu sprendimu nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo D. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš bylos medžiagos, pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagal privataus kaltintojo D. M. skundą ir pagal G. Ž. priešpriešinį skundą, kaltinant D. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., padarymu, dėl kurios pastarasis taip pat buvo išteisintas skundžiamu nuosprendžiu, abi šalys patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kadangi procesas buvo pradėtas ir tęsiamas išskirtinai apelianto iniciatyva, išieškoti jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti iš pagrįstai išteisinto G. Ž. nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti:

patikslinti G. Ž. išteisinimo pagrindą nurodant, kad G. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, ir D. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.