- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-509/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir KO“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Peata“
- Trečiasis asmuo
- V. K.
- Kategorijos
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus ir KO“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Peata“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Virginijus ir Ko“, trečiajam asmeniui V. K. dėl PVM sąskaitos faktūros ir 2010 m. vasario 5 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiais ir 20 000 Lt be pagrindo gautų lėšų priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl 161 220,45 Lt žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl ieškovo UAB „Peata“ reikalavimo pripažinti negaliojančia 2010 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą–faktūrą dėl 60 899,54 Lt sumokėjimo, pripažinti negaliojančiu 2010 m. vasario 5 d. ieškovo ir atsakovo susitarimą prie sutarties Nr. PA20091021, priteisti iš atsakovo ieškovui 20 000 Lt, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas bei dėl atsakovo UAB „Virginijus ir KO“ priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo 161 220,45 Lt nuostoliams atlyginti.
Ieškovas reikalavimą pripažinti negaliojančia 2010 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą–faktūrą dėl 60 899,54 Lt sumokėjimo grindžia ta aplinkybe, kad joje nurodyta ūkinė operacija „pakuočių pažymų administravimas pagal sutartį PA20091021“ nėra įvykusi ir nėra pagrįsta 2009 m. spalio 21 d. sudaryta Sutartimi dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo Nr. PA2009102, pagal kurią atsakovas (apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkytojas) išrašo, o ieškovas (užsakovas pagal minėtą sutartį bei pažymų, patvirtinančių mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis mokėtojo teisę pasinaudoti mokesčio lengvata, pardavėjas) apmoka išrašytoje sąskaitoje nurodytą sumą, bet tik po to, kai pagal užsakovo užsakymą Tvarkytojas pateikia užsakovui dokumentus, patvirtinančius užsakovo paraiškoje nurodytų pakuočių atliekų perdirbimą, PVM sąskaitą–faktūrą bei pažymas, išrašytas mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis mokėtojo vardu pateikimo (Sutarties 4.1-4.4 sąlygos). Pagal Sutarties priede Nr. 2 nustatytą tarifą, ieškovas turėjo mokėti už perdirbtų atliekų toną. Išrašytoje ir pateiktoje apmokėti PVM sąskaitoje–faktūroje „kiekis“ yra nurodytas „1“, o „kaina“ – „50 330,20 Lt“. Ieškovas nurodė, kad jis nėra pateikęs užsakymo tokiai sumai. Ieškovo nuomone, ši PVM sąskaita–faktūra turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindu, nes neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1, 12 dalių, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, nes nurodo į ūkinę operaciją, kuri yra neįvykusi. Tokios PVM sąskaitos–faktūros ieškovas negali įtraukti į apskaitą.
Be to, ieškovas, kol jam vadovavo V. K., 2010 m. balandžio 22 d. mokėjimo pavedimu Nr. 134 sumokėjo atsakovui 20 000 Lt pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. VIR Nr. 02512, tačiau šios PVM sąskaitos faktūros nėra gavęs ir jam jokia paslauga nėra suteikta.
Patikslintu ieškinių ieškovas taip pat ginčijo 2010 m. vasario 5 d. susitarimą (priedą prie 2009 m. spalio 21 sutarties dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo Nr. PA20091021), apie kurį sužinojo bylos nagrinėjimo metu. Jo nuomone, šis dokumentas surašytas atbuline data, po to, kai byloje pareikštas ieškinys. Ieškovas šio susitarimo neturi, vadovas jo neperdavė nei sutarties nutraukimo metu, nei vėliau. PVM sąskaitoje–faktūroje nėra jokių nuorodų į šį susitarimą. Ant susitarimo nėra įmonės antspaudo. Be to, šiam susitarimui sudaryti bendrovės vadovas turėjo gauti 2/3 akcininkų balsų sutikimą. Akcininkai iki šiol nėra patvirtinę tokio susitarimo (Įstatų 6.10.13 ir 8.7 punktai). Šiuo susitarimu šalys pažeidė CK 6.158 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą elgtis sąžiningai. Jis, ieškovo nuomone, turi būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80, 1.81, 1.82, 1.91 ir 1.92 straipsnius.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas paaiškino, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas dėl to, kad sutarties vykdymo metu paaiškėjo, kad ieškovui turi būti išduotas didelis kiekis pažymų, ieškovo darbuotojai nurodydavo klaidingą informaciją apie klientus, atsakovui išaugo paslaugų teikimo kaštai, todėl šalys susitarė dėl šių išlaidų kompensavimo. Susitarimą pasirašė įmonės vadovas.
Šalies argumentai
Priešieškiniu atsakovas prašė priteisti iš ieškovo 161 220,45 Lt nuostoliams atlyginti. Atsakovas nurodė, kad ieškovas Sutarties priede Nr. 1 užsakė sutvarkyti 1 000 t plastikinės pakuotės, 100 t PET (polietileno tereftalato), 20 t kombinuotos pakuotės, 111 t metalinės pakuotės, 4 500 t popierinės ir kartoninės pakuotės, 470 t kitos pakuotės, tačiau visam užsakytam kiekiui nepateikė paraiškų ir liko neapmokėtas 293 539,93 Lt darbas. Siekdamas išvengti didesnių nuostolių, atsakovas paslaugą pardavė už mažesnę kainą – 132 319,48 Lt, todėl patyrė 161 220,45 Lt nuostolį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino 2010 m. vasario 5 d. susitarimą kaip priedą prie sutarties 2009 m. spalio 21 d. tarp UAB „Peata“ ir UAB „Virginijus ir Ko“, PVM sąskaitą faktūrą VIR Nr. 02512 dėl 60 899,54 Lt sumos negaliojančiais, priteisė ieškovei UAB „Peata 20 000 Lt, 6 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo UAB „Virginijus ir Ko“. Priešieškinį atmetė. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad susitarimas kaip dokumentas naujiesiems akcininkams nebuvo pateiktas, jis nepatvirtintas jokiais antspaudais, PVM sąskaitoje–faktūroje susitarimas kaip mokėjimo pagrindas nėra nurodytas. Be to, atsakovui sumokėta 20 000 Lt be jokio pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog sutarties įvykdymas tapo sudėtingesniu ir tokiu būdu buvo siekiama atstatyti sutartinių prievolių pusiausvyrą. Teismas priėjo prie išvados, kad iš byloje pateiktų dokumentų negalima nustatyti, kiek pažymų turėjo įsigyti ieškovas iš atsakovo. Tai, kad numatyti būsimo pažymų kiekio neįmanoma, patvirtino ir liudytojai.
Teismas atmetė atsakovo reikalavimą priteisti 161 220,45 Lt žalą, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kiek atliekų jis surinko ir kokiam kiekiui buvo išrašytos pažymos. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog vykdant sutartinius įsipareigojimus dėl ieškovo kaltų veiksmų žymiai padidėjo atsakovo darbuotojų darbo laiko sąnaudos, nekentėjo dalykinė reputacija dėl klaidų taisymo, jai grėsė veiklos licencijos atėmimas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Virginijus ir KO“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas visiškai nenurodė savo sprendimo teisinio pagrindo, t.y. neišaiškino kokioms teisės normoms prieštarauja susitarimas. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kai kuriuos įrodymus, bei to paties CPK straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimą sprendime nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi. Teismas nevisiškai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir šiais savo veiksmais pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teismas neįvertino liudytojo J. M. (buvusio akcininko) parodymų, kad apie sudarytą susitarimą jis sužinojo tik po to, kai atsakovas pateikė atsiliepimą bei tai, kad jis pats nurodė iš dalies apmokėti PVM sąskaitą–faktūrą VIR Nr. 02512, todėl atsakovui banko pavedimu buvo sumokėta 20 000 Lt.
2. Teismas, pripažinęs negaliojančiu susitarimą, nepagrįstai nurodė, kad jame nėra įmonės antspaudo. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad įstatymai nenumato reikalavimo, kad susitarimas turi būti patvirtintas įmonių antspaudais. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad PVM sąskaitoje–faktūroje susitarimas nėra nurodytas kaip mokėjimo pagrindas. Apeliantas pažymėjo, kad ginčijamas susitarimas yra 2009 m. spalio 22 d. sutarties priedas ir ši aplinkybė yra aiškiai nurodyta susitarime. Ginčijamoje sąskaitoje –faktūroje mokėjimo pagrindas yra nurodyta pati sutartis.
3. Teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygas turi aiškinti nustatydamas tikruosius sandorio šalių ketinimus. Teismas nustatė, kad ginčo susitarimą sudarė ir pasirašė turintys tam įgaliojimus pagal įstatymą ir bendrovių įstatus asmenys – bendrovių vadovai. Apie tai, kad ginčo PVM sąskaitą–faktūrą VIR Nr. 02512 ieškovas gavo, o tuo pačiu, kad sutinka ją apmokėti, patvirtina ieškovo bendrovės direktoriaus parašas. Susitarimas atitiko visus teisės normų reikalavimus, neprieštaravo jokioms teisės normoms, gerai moralei ar viešėjai tvarkai, neprieštaravo juridinių asmenų teisnumui ar jų tikslams, atitiko šalių valią bei tikslus, todėl šalims turėjo įstatymo galią ir privalėjo būti vykdomas.
4. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus. Atsakovo pateiktas LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūros 2010 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktas Nr. 48(4.29 K-PI), AB „Klaipėdos kartonas“ 2010 m. sausio 26 d. pažyma patvirtina, kad jis perdirbo sutartyje su ieškovu numatytus atliekų kiekius. Tai, kad atsakovas nebuvo perdirbęs nurodytų kiekių, nėra nurodyta ir 2010 m. vasario 5 d. šalių pasirašytame susitarime. Ieškovo neapmokėtų paslaugų kaina sudarė 293 539,93 Lt, jis buvo priverstas paslaugą parduoti kitiems ūkio subjektams už mažesnę 132 319,48 Lt kainą, todėl patyrė 161 220,45 Lt nuostolio. Atsakovas teismui pateikė pažymą apie sutarties vykdymą ir kitiems ūkio subjektams suteiktas paslaugas. Teismas, atmesdamas priešieškinį, neatskleidė ginčo esmės. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad LR Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. Nr. VIII-1183) 5 straipsnio 5 dalis nustato, kad „fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie patys arba per trečiuosius asmenis išveža iš Lietuvos Respublikos teritorijos pagal šį įstatymą apmokestinamus gaminius ir (ar) į apmokestinamąją pakuotę įpakuotus gaminius, yra atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis už tokį apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės kiekį, koks buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos teritorijos per mokestinį laikotarpį, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka pateikus dokumentus, patvirtinančius išvežtą iš Lietuvos Respublikos teritorijos apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės kiekį“, t.y. gali būti parduotos tik tais pačiais mokestiniais metais atsakovo atliktos paslaugos. Neparduotų paslaugų neįmanoma parduoti sekančiais mokestiniais metais.
5. Teismas netinkamai įvertino atsakovo pateiktas pažymas dėl „Sutarties su UAB „Peata“ vykdymas ir kitiems ūkio subjektams suteiktos paslaugos“, kuriose nurodyta, kad atsakovas perdirbo atliekų, t.y. suteikė paslaugų, kurių nesugebėjo parduoti niekam: plastikinės pakuotės – 73,00 t (20 440,00 Lt); PET pakuotės – 43,241 t (34 592,80 Lt); kombinuotos pakuotės – 0,335 t (167,50 Lt); metalinės pakuotės – 0,507 t (76,05 Lt). Viso liko neparduotų atsakovo paslaugų už 55 276,35 Lt. Šias paslaugas buvo užsakęs, tačiau nenupirko ieškovas. Tokiu būdu teismas, padarydamas išvadą dėl to, kad atsakovas esą neįrodė, jog tretiesiems asmenims buvo pigiau parduotos tos paslaugos, kurias užsakė, tačiau nenupirko ieškovas, turėjo bent iš dalies tenkinti ieškinį dėl absoliutaus atsakovo nuostolio, t.y. 55 276,35 Lt, kurį atsakovas patyrė dėl akivaizdžios ir įrodytos ieškovo kaltės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Peata“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovui nei PVM sąskaitos–faktūros, nei susitarimo originalas nebuvo pateiktas. Ta aplinkybė, kad ant susitarimo nėra antspaudo ar kituose dokumentuose šis susitarimas nėra minimas, patvirtina, kad jis sudarytas atbuline data. Byloje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad susitarimas buvo pasirašytas tomis aplinkybėmis, kurias nurodo atsakovas ir trečiasis asmuo. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. spalio 22 d. sutartyje administravimo mokestis iš viso nebuvo nurodytas. Apeliantas taip pat neteisingai aiškina liudytojo J. M. paaiškinimus.
Šalies argumentai
2. Apeliantas skunde nurodo, kad 161 220,45 Lt suma buvo grynasis nuostolis, tačiau nenurodo, kokie į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog atsakovas patyrė tokį nuostolį. Atsakovas pateikė pažymą, jog nepatyrė grynojo nuostolio, nes paslaugas pardavė kitiems ūkio subjektams. Atsakovas, reikšdamas reikalavimą kompensuoti nuostolius, turėjo įrodyti, kad jis tiek atliekų perdirbo ir turėjo pažymas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo spendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).
Šios apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkinti ieškinio reikalavimai dėl susitarimo ir PVM sąskaitos–faktūros pripažinimo negaliojančia ir sumokėtų sumų priteisimo bei atmestas priešieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų analizuoja atskirai.
Dėl ieškinio reikalavimų pripažinti PVM sąskaitą–faktūrą ir susitarimą negaliojančiais bei 20 000 Lt priteisimo
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti negaliojančias PVM sąskaitą–faktūrą ir susitarimą. Ieškovas minėtus sandorius ginčijo CK 1.80, 1.81, 1.82, 1.91 ir 1.92 straipsnių pagrindu. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių ieškovas ir atsakovas 2009 m. spalio 21 d. sudarė Sutartį Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo Nr. PA20091021, pagal kurią tvarkytojas (atsakovas) įsipareigojo teikti Sutartyje nustatytas apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo paslaugas, o užsakovas (ieškovas) įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti Sutartyje nustatyta tvarka. Šalys taip pat pasirašė Sutarties priedus – Užsakymą dėl pakuočių atliekų tvarkymo (Nr. 1), Tvarkytojo teikiamų paslaugų tarifus už 2009 metus (Nr. 2), Paraiškos formą (Nr. 3). UAB „Peata“ (ieškovas) akcijos buvo parduotos, įmonės valdymą perėmus naujiesiems akcininkams, iš ieškovo buvo reikalaujama atsiskaityti pagal ginčijamą 2010 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą–faktūrą. Vėliau paaiškėjo, kad 2010 m. vasario 5 d. buvo sudarytas dar vienas Sutarties priedas – Susitarimas dėl neįvykdytų sutarties kiekių ir papildomų išlaidų, susijusių su pažymų administravimu kompensavimo. Pagal ginčijamą susitarimą ir pateiktą apmokėti PVM sąskaitą–faktūrą ieškovas turėjo kompensuoti atsakovui 50 330,20 Lt (be PVM) išlaidų, susijusių su dideliu pažymų kiekio išrašymu. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, kad iš viso UAB „Peata“ užsakymu buvo išrašytos 283 pažymos (t. 1, b. l. 101). UAB „Peata“ užsakymu buvo išduotos pažymos dėl 559,640 t plastikinės, 43,001 t PET, 18,923 t kombinuotos, 2 285,251 t popierinės ir kartoninės bei 550 t kitos pakuotės perdirbimo (t. 1, b. l. 99).
Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, pastebi, kad už 283 pažymų išrašymą (administravimą) šalys ginčijamu Susitarimu prie 2009 m. spalio 21 d. Sutarties susitarė sumokėti 50 330,20 Lt (be PVM) administravimo išlaidų, tai yra vienos pažymos administravimas ieškovui turėjo papildomai kainuoti apie 178 Lt. Įvertinus šią šalių papildomų Susitarimu nustatytą pažymų administravimo kainą lyginant ją su Sutarties Priede Nr. 2 nustatytas tarifais už tvarkomą atliekų toną, teisėjų kolegija pastebi, kad vienos tonos atliekų sutvarkymo kaina, priklausomai nuo atliekų rūšies, svyruoja nuo 56 iki 800 Lt už toną be PVM, todėl sprendžia Susitarimu nustatyta administravimo paslaugų kaina, lyginant ją su tiesiogiai teikiamų paslaugų (perdirbimo) kaina, yra akivaizdžiai per didelė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas susitarimas ir jo pagrindu išrašyta ir pateikta apmokėti PVM sąskaita–faktūra, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio nuostatomis, prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti negaliojančiais. Tai, kad buvęs UAB „Peata“ (ieškovas) akcininkas V. S. buvo ir UAB Virginijus ir Ko“ (atsakovas) vadovas leidžia daryti išvadą, kad šio sandorio sudarymo metu atsakovas nebuvo sąžiningas ir jam buvo žinoma, kad sandoris prieštarauja ieškovo tikslui gauti pelną iš savo veiklos. Tai, kad sandorio šalys nebuvo sąžiningos ir padidėjusias sąnaudas administravimui vertino ne pagal objektyviai iškilusias aplinkybes, patvirtina ir pats ginčijamo Susitarimo (Sutarties priedo) tekstas, kuris skiriasi nuo kitų šalių pasirašytų priedų. Ieškovas ir atsakovas, tardamiesi dėl paslaugų kainos, prieduose aiškiai apibrėžė jos skaičiavimo principą – už perdirbtas tonas. Tuo tarpu sudarydami ginčijamą susitarimą, nurodė, kokiems atliekų kiekiams ieškovas neužsakė pažymų (neįvykdė sutarties) bei susitarė dėl konkrečios administravimo paslaugų sumos, nenumatant šių paslaugų skaičiavimo principo (pvz. Kainos už vienos pažymos išrašymą). Be to, šiuo susitarimu ieškovas įsipareigojo atsakovui kompensuoti administravimo išlaidas, tačiau atsakovas iš savo pusės nenumato jokių nuolaidų ieškovui dėl sutarties dalinio neįvykdymo, o tik konstatuojama, kokia apimtimi Sutartis nėra įvykdyta.
Įvertinusi minėtas aplinkybes bei kasacinio teismo praktikoje nurodytas CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 3K-3-462/2012 kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas 2010 m. vasario 5 d. Susitarimą ir 2010 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą–faktūrą pripažinti negaliojančias. Konstatavęs šį sandorių negaliojimo pagrindą, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šiuo ieškinio reikalavimu, nepasisako.
Pažymėtina, kad pagal CK 1.82 straipsnio 4 dalį, sandorį pripažinus negaliojančiu šio straipsnio pagrindu, turi būti taikoma restitucija. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, ieškovas atsakovui pavedimu yra sumokėjęs 20 000 Lt, todėl ši suma turi būti grąžinta ieškovui.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais ginčijamus sandorius ir iš atsakovo priteisė ieškovui 20 000 Lt.
Dėl priešieškinio reikalavimo atlyginti 161 220,45 Lt nuostolių
Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimus dėl nuostolių neišpirkus visą užsakytą perdirbti atliekų kiekį atlyginimo atmetė dėl to, kad atsakovas neįrodė kaltų ieškovo veiksmų, priežastinio ryšio ir kiekių, kuriuos jis perdirbo vykdydamas sutartį su ieškovu.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pastebi, kad pagal Sutarties priedą Nr. 1 ieškovas yra užsakęs perdirbti 1 000 t plastikinės, 100 t PET, 20 t kombinuotos, 111 t metalinės, 4 500 t popierinės ir kartoninės bei 470 t kitos pakuotės. (t. 1, b. l. 39). Tame pačiame užsakymo priede yra numatyta, kad užsakymas yra priimtas, atsakovas įsipareigojo šį pakuotės atliekų kiekį surinkti, perdirbti, išrašyti bei pristatyti pažymas. Tokia pati tvarkytojo (atsakovo) pareiga yra numatyta ir Sutarties 3.1.1 punkte. Tuo tarpu užsakovas (ieškovas) įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas (Sutarties 4.1 punktas). Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, ieškovas visam užsakytam kiekiui pažymų neužsakė, todėl atsakovas pareikalavo kompensuoti dėl to atsiradusius nuostolius. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovo užsakytas atliekų kiekis buvo perdirbtas. Kaip matyti iš byloje esančio 2010 m. balandžio 26-29 d. patikrinimo akto, kuris pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį yra oficialus rašytinis įrodymas, atsakovas užsakytą pakuotės atliekų kiekį buvo perdirbęs.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė paraiškų visam užsakytam perdirbti atliekų kiekiui ir jo neapmokėtos paslaugos sudarė 293 593,93 Lt, ieškovas, vadovaujantis Sutarties nuostatomis, turėjo apmokėti atsakovui už suteiktas paslaugas. Kadangi atsakovas dalį negautų pajamų kompensavo parduodant pažymas kitiems ūkio subjektams už 132 319,48 Lt, tokiu būdu jis sumažino patirtą nuostolį iki 161 220,45 Lt. Šia pinigų suma siekiama kompensuoti tiek atsakovo negautas pajamas dėl paslaugų pardavimo už mažesnę kainą, tiek ir negautas pajamas bei patirtas sąnaudas perdirbant atliekų kiekius, kurie buvo neparduoti.
Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo reikalavimas prieteisti 161 220,45 Lt už suteiktas paslaugas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinamas, o ieškovo argumentai dėl grynojo nuostolio nebuvimo, atmetami. Atsakovui priteista suma turės būti įtraukta į jo finansinę atskaitomybę, bus apskaičiuojamas įmonės nuostolis ar pelnas bei atsakovas turės mokėti teisės aktuose numatytus mokesčius nuo gautų pajamų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinis, panaikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – priešieškinio reikalavimas dėl 161 220,45 Lt priteisimo tenkinamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad iš atsakovo yra priteista ieškovui 20 000 Lt, o iš ieškovo atsakovui – 161 220,45 Lt, priteistas sumas įskaito ir iš ieškovo priteisia atsakovui 141 220,45 Lt už suteiktas paslaugas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkindamas priešieškinio reikalavimus, taip pat išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje yra patenkinti tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai, todėl ginčo šalims turi būti kompensuojamos jų patirtos išlaidos. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovas ir atsakovas patyrė iš esmės vienodas apie 4 300 Lt advokatų atstovavimo išlaidos, todėl šios išlaidos šalims nėra priteisiamos. Be to, byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovas yra sumokėjęs 1 959,98 Lt žyminio mokesčio, o atsakovas 9 666,81 Lt žyminio mokesčio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl, įskaičius priteistinas sumas, iš ieškovo priteisiama atsakovui 7 706,83 Lt žyminio mokesčio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis atmestas priešieškinio reikalavimas, iš atsakovo priteista ieškovui 20 000 Lt suma ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinamos ir dėl šių dalių priimamas naujas sprendimas – priešieškinio reikalavimas tenkinamas įskaičius ieškiniu priteistą 20 000 Lt sumą bei paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo UAB „Virginijus ir Ko“ priteista 20 000 Lt suma, atmestas priešieškinio reikalavimas bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą:
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Peata“ (į. k. 302439198) 141 220,45 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt litų 45 ct) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Virginijus ir Ko“ (į. k. 171704584).
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Peata“ (į. k. 302439198) 7 706,83 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus šešis litus 83 ct) žyminio mokesčio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.