- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-117/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Vincas Verseckas (pran.)
- Ieškovas
- R.J.R.
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R.J.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 24 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr.2-2271-54/2005 pagal ieškovo R.J.R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R.J.R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“, prašė priteisti iš atsakovo 108 000 Lt draudimo išmoką bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2003 m. spalio 9 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė, jog 2003 m. lapkričio 11-12 d.d. apdraustas automobilis buvo pavogtas. Apie įvykį jis informavo atsakovo atstovą - UAB Draudimo brokerį „Viralita“, sudariusį už atsakovą draudimo sutartį, kurio atstovas A.N. apie automobilio vagystę pranešė atsakovui - draudimo kompanijai „PZU Lietuva“. Dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovui tapo žinoma, kad pavogtasis automobilis galimai yra Rusijos teritorijoje, todėl ieškovas kreipėsi į Rusijos teisėsaugos struktūras. Automobilis buvo rastas ir sulaikytas su padirbtais dokumentais. Kol dėl ieškovui priklausančio automobilio vyko tyrimas ir teismo procesas, pavogtasis automobilis ieškovui nebuvo gražintas, jis buvo laikomas specialiojoje aikštelėje Krasnojarsko mieste, Rusijoje. 2005 m. sausio 13 d. Krasnojarsko Sovetskij rajono teismo sprendimu R.J.R. ieškinys dėl turto išreikalavimo iš neteisėto svetimo valdymo buvo patenkintas, neteisėtas turto valdytojas teismo buvo įpareigotas perduoti automobilį (duomenys neskelbtini) ieškovui. Sprendimas įsiteisėjo 2005 m. balandžio 13 d., todėl ieškovas kreipėsi į automobilio saugojimo aikštelės administraciją dėl automobilio grąžinimo, tačiau paaiškėjo, kad ieškovui priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) iš specialiosios aikštelės dingo. Dingęs automobilis iki šiol nerastas. Ieškovo teigimu, jo automobilis buvo pavogtas draudimo sutarties galiojimo metu, apie įvykį draudikui - atsakovui buvo žinoma. Nuo automobilio dingimo 2003 metais jis realiai ieškovui nebuvo perduotas, todėl sprendė, kad atsakovas turi pripažinti apdraustojo automobilio (duomenys neskelbtini) vagystę 2003 m. draudiminiu įvykiu ir išmokėti ieškovui draudimo išmoką.
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo R.J.Rutakausko ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog pagal transporto priemonių savanoriškojo draudimo (kasko) sutartį (draudimo polisas (duomenys neskelbtini)) draudimo teisiniai santykiai ieškovą ir atsakovą siejo nuo 2003 m. spalio 9 d. iki 2004 m. spalio 8 d. Draudimo teisiniai santykiai baigėsi 2004 m. lapkričio mėnesio 8 dieną 24 valandą. Automobilio vagystė, dėl kurios ieškovas reikalauja iš atsakovo draudimo išmokos, įvyko pasibaigus draudiminei apsaugai, tai yra 2005 m. balandžio 5 d., kai jau atrastas automobilis dar kartą buvo pavogtas nenustatytų asmenų iš Rusijos Vidaus reikalų ministerijai priklausančios aikštelės, kurioje buvo saugomas. Dėl to, teismas sprendė, jog vagystės faktas yra nedraudiminis įvykis, nes atsitiko pasibaigus draudimo poliso galiojimo laikui. Atsakovo suteiktos draudiminės apsaugos terminas nebuvo pratęstas, nauja draudimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R.J.R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 24 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to, kad priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus byloje esančius dokumentus, šalių paaiškinimus, neįvertinus visų byloje ir nustatytų aplinkybių, bei neteisingai išaiškinus materialinės teisės normas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo teiginys, jog draudiko informavimas per draudimo sutartį sudariusį draudimo brokerį yra netinkamas draudiko informavimas apie draudiminį įvykį, nepagrįstas. Apeliantas teigia, jog byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad apie draudiminį įvykį 2003 m. lapkričio mėn. jis tinkamai informavo atsakovo atstovą UAB draudimo brokerį „Viralita“, kuriam tarpininkaujant jis sudarė draudimo sutartį su atsakovu. Remiantis draudimo įstatymo 1 straipsnio 25 punktu draudimo tarpininkai yra atsakingi už informacijos tarp draudėjo ir draudiko perdavimą, įskaitant pareigą perduoti draudikui informaciją apie draudiminį įvykį, kurią jis gavo iš draudėjo. Šią savo pareigą draudimo tarpininkas įvykdė. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas pirmos instancijos teisme nepaneigė, kad tinkamai ir laiku gavo informaciją apie draudiminį įvykį iš UAB draudimo brokerio ,,Viralita“. Teismas sprendime nustatė, kad UAB draudimo brokerio „Viralita“ atstovas Audrius Nefas apie automobilio vagystę pranešė atsakovui - draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“. Apeliantas sprendžia, kad atsakovas tinkamai ir laiku gavo informaciją apie draudiminį įvykį. Be to remiantis CK 6.1012 str. 2 d., priešingai nei išaiškino pirmos instancijos teismas, teisme nustatytas faktas, kad ieškovas apie draudiminį įvykį pranešė draudimo tarpininkui, o šis draudikui. Tai reiškia, kad ieškovas įgijo teisę gauti draudiminę išmoką iš atsakovo. Dėl to pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.
2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktą, jog atsakovas žinojo apie draudiminį įvykį ir pripažino savo prievolę išmokėti ieškovui draudimo išmoką, t.y. byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas dalyvavo Rusijos federacijos Sovetsko rajono Krasnojarsko miesto teisme, nagrinėjant bylą dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto svetimo valdymo. 2004 m. lapkričio 23 d. ieškovas informavo atsakovą, kad draudimo išmoka dar nėra išmokėta.
3. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai, tinkamai ir laiku neinformavo ieškovo apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, tuo pažeidė Civilinio kodekso 6.1012 straipsnio nuostatas.
4. Teismas neįvertino fakto, jog apeliantas yra sąžiningas draudėjas, kuris įvykus draudiminiam įvykiui ėmėsi jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti (6.1013 str. 1 d.), t.y. sužinojęs, kad pavogtas automobilis gali būti Rusijos Federacijos teritorijoje savo iniciatyva ėmėsi veiksmų automobilį atgauti - kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos organus bei pateikė ieškinį. Apeliantas sprendžia, jog savo prievoles atsakovui įvykdė tinkamai ir laiku. Taip pat prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, jog Rusijos Federacijos teismo sprendimas niekada nebuvo įvykdytas, o automobilis niekada nebuvo grąžintas apeliantui. Dėl to apeliantas nurodo, jog neturėjo galimybės automobiliu disponuoti, negalėjo pratęsti automobilio transporto draudimo sutarties, t.y. faktiškai nebuvo šio automobilio savininkas ir valdytojas. Taigi, kol teismas nebuvo priėmęs sprendimo, ieškovas neturėjo jokių garantijų, kad automobilis jam bus grąžintas ir neturėjo jokios realios galimybės pratęsti draudimo sutarties galiojimo. Nuo 2003 m. lapkričio 11 - 12 d., kai automobilis buvo pavogtas iš ieškovo, ieškovas automobilio atgavęs nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ ginčija apeliacinio skundo argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinėje instancijoje bei palikti Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. sprendimą už akių nepakeistą. Nurodo, jog teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad R.J.R. ir draudimo kompanija ,,Lindra“ (draudimo kompanija ,,PZU Lietuva“ jos teisių perėmėja) 2003 m. spalio 9 d. sudarė automobilio (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį (6 b.l.). Apdraustą automobilį 2003 m. lapkričio 11-12 dienomis pavogė. Apie vagystę ieškovas pranešė policijai ir draudimo kompanijai. Per Interpolą tapo žinoma, kad pavogtas automobilis yra Rusijoje. Krasnojarsko miesto vidaus reikalų valdyboje 2003 m. gruodžio 3 d. dėl automobilio vagystės buvo iškelta baudžiamoji byla, automobilis surastas su padirbtais dokumentais ir sulaikytas (8 b.l.). Ieškovas R.J.R. Krasnojarsko m. Sovietskij rajono teisme užvedė bylą dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, 2004 m. rugsėjo 10 d. automobilį (duomenys neskelbtini) areštavo ir perdavė į specialią laikymo aikštelę (10 b.l.), o 2005 m. sausio 13 d. sprendimu įpareigojo neteisėtai automobilį įgijusį asmenį K.J.T.-o perduoti automobilį ieškovui (15 b.l.), tačiau šiam automobilis perduotas nebuvo, kadangi 2005 m. balandžio 5 d. iš specialios automobilių laikymo aikštelės buvo vėl pavogtas (25 b.l.).
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad antrosios automobilio vagystės metu (2005 m. balandžio 5 d.) ieškovo ir atsakovo sudaryta automobilio draudimo sutartis buvo pasibaigusi, todėl antroji vagystė negali būti laikoma draudiminiu įvykiu ir atsakovas neprivalo mokėti ieškovui draudimo išmokos. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Draudimo veikla tai ūkinė-komercinė veikla, kuria už draudimo įmoką prisiimama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudiminiam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 str. 27 d.). Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) įstatyme ar sutartyje nustatytą draudimo išmoką (CK 6.987 str.). Taigi draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka civilinė atsakomybė įvykus draudiminiam įvykiui atlyginti draudėjui atsiradusius nuostolius. Tokia sutarties esmė lemia jos ypatumus. Palyginus su kitomis sutartimis, draudimo sutartis yra specifinė – fiduciarinė (fiducia – pasitikėjimas), tai yra jinai grindžiama tarpusavio pasitikėjimu, kuris lemia sutarties šalių pareigą tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant bendradarbiauti ir kooperuotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 2 d. nutartis priimta civ. byloje Nr. 3k-3-649/2003).
Pagal standartines taisykles sudaryta automobilio draudimo sutartis įpareigoja draudėją pranešti draudikui apie draudiminį įvykį, draudimo rizikos padidėjimą ar sumažėjimą, imtis priemonių žalai sumažinti ir teikti draudikui visą kitą reikšmingą informaciją apie apdraustą automobilį bei draudiminį įvykį, savo ruožtu įpareigoja draudiką tiriant draudiminį įvykį veikti su draudėju ir išmokėti jam draudimo išmoką (sutarties sudarymo metu galiojusių DK ,,Lindra“ transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklių 19, 20, 21 punktai). Ieškovas R.J.R. po automobilio vagystės 2003 m. lapkričio mėnesį įvykdė draudimo sutarties sąlygas. Apie vagystę pranešė policijai bei draudikui (atsakovo atstovė pripažįsta, kad apie pirmąją vagystę atsakovas buvo informuotas tinkamai) ir įgijo teisę už pavogtą automobilį reikalauti gauti draudimo išmokos, tačiau pavogtą automobilį suradus Krasnojarsko m. išmokos nereikalavo, o pareiškė ieškinį dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tai yra atliko veiksmus, kuriuos išmokos ieškovui (draudėjui) atveju būtų turėjęs atlikti draudikas, kaip automobilio savininkas (taisyklių 22.1.3.p.). Atsakovas pritarė ieškovo veiksmams (4,5 b.l.). Tokia draudiminio įvykio išsprendimo eiga atitiko abiejų ginčo šalių lūkesčius: draudėjas tikėjosi atgauti pavogtą automobilį, o draudikas išvengti draudimo išmokos už pavogtą automobilį. Tačiau ieškovas automobilio neatgavo dėl antros jo vagystės iš Rusijos valstybės institucijų nustatytos automobilio laikymo vietos. Taigi pirmosios instancijos teismo argumentas, kad antros vagystės metu draudimo sutartis buvo pasibaigusi, ieškovas nepasirūpino jos pratęsimu (naujos draudimo sutarties sudarymu), todėl draudiminė apsauga automobiliui netaikoma, nepagrįstas, kadangi antrąją vagystę lėmė pirmoji vagystė. Ieškovas po pirmosios vagystės automobilio faktiškai neatgavo, jo nevaldė, automobilis buvo pavogtas šalinant pirmosios vagystės pasekmes.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes kolegija priėjo išvados, kad J.R.R. automobilio draudiminė apsauga ir teisė į draudimo išmoką, kuri atsirado pirmą kartą pavogus automobilį, būtų pasibaigusi tik jam atgavus ir pradėjus realiai valdyti automobilį. Kadangi J.R.R. po 2003 m. lapkričio mėnesį įvykusios vagystės automobilio neatgavo, turi teisę reikalauti ir gauti draudimo išmoką. Tokią kolegijos išvadą patvirtina minėtų transporto priemonių draudimo taisyklių nuostatos. Taisyklėse aptarta išmokų tvarka automobilio vagystės atveju. Taisyklių 22.1.4 punkto ,,a“ papunktis nurodo, kad tuo atveju, jeigu transporto priemonė surandama iki draudimo išmokos sumokėjimo, draudikas atlygina draudėjui transporto priemonės, jos detalių, įrangos remonto išlaidas, kilusias dėl vagystės. Kadangi pavogtas automobilis buvo surastas iki draudimo išmokos sumokėjimo, ieškovas kreipėsi į automobilio radimo vietos teismą dėl automobilio išreikalavimo ir automobilio atgavimo atveju būtų įgijęs teisę reikalauti iš draudiko nuostolių (draudimo išmokos) patirtų dėl automobilio apgadinimo vagystės metu, tačiau dėl objektyvių priežasčių automobilio neatgavo, todėl, kaip minėta, turi teisę už 2003 m. lapkričio mėnesį pavogtą automobilį gauti draudimo išmoką. Kolegijos nuomone, toks ginčo išsprendimas atitinka draudimo taisyklių paskirtį ir teisingumo bei protingumo principus.
Ieškovas, remdamasis draudimo sutarties sąlygomis, prašo priteisti jam 108000 Lt draudimo išmoką. Atsakovo atstovė draudimo išmokos apskaičiavimo neginčija, tačiau nurodo, kad iš jos turėtų būti išskaičiuotos įmokos (premija), kurias ieškovas privalėjo sumokėti pagal draudimo sutartį. Iš draudimo poliso matyti, kad ieškovas 9840 Lt draudimo įmoką (premiją) turėjo mokėti periodiškai: pirmą įmoką 2460 Lt iki 2003 m. spalio 10 d., kitas tokio pat dydžio įmokas atitinkamai iki 2004 m. sausio 9 d., 2004 m. balandžio 9 d. ir 2004 m. liepos 9 d. Pirmą įmoką ieškovas sumokėjo ir galiojant draudiminei apsaugai 2003 m. lapkričio mėn., tai yra iki antros įmokos termino įvyko draudiminis įvykis. CK 6.1004 straipsnio trečia dalis ir minėtų Taisyklių 22.1.7. punktas nurodo, kad draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą draudimo įmoką (premiją) į draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu draudiminis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką (premiją), kurios mokėjimo terminas suėjęs. Kadangi draudiminio įvykio metu ieškovas už tą laikotarpį draudimo įmoką buvo sumokėjęs, įskaityti į draudimo išmoką kitas periodines draudimo įmokas nėra teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Remiantis išdėstytais motyvais priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas visiškai, ieškovui priteistina 108000 Lt draudimo išmoka (Draudimo įstatymo 81, 82 str., CK 1.5 str.).
Ieškiniu J.R.R. taip pat prašė priteisti teisinės pagalbos išlaidas. Iš pateikto kvito matyti, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme už teisinę pagalbą sumokėjo advokatui 3500 Lt (29 b.l.). Pateiktame dokumente advokato pagalbos veiksmai ir jų įkainiai nedetalizuoti. Kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą ir tikėtinas advokato darbo bei laiko sąnaudas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, priėjo išvados, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 2000 Lt teisinei pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Taip pat priteistinos žyminio mokesčio išlaidos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 24 d. sprendimą už akių panaikinti ir ieškinį patenkinti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ (duomenys neskelbtini) R.J.R. (duomenys neskelbtini) vieno šimto aštuonių tūkstančių (108000 ) litų draudimo išmoką, šešis tūkstančius tris šimtus dvidešimt (6320) litų žyminio mokesčio ir du tūkstančius (2000) litų teisminės pagalbos išlaidų.