- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-08
- Bylos Nr.
- eA-323-552/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00135-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos, Visagino skyriaus, Č. L.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie AM, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie AM
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus, ir Č. L. dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į jos senelio A. J. (duomenys neskelbtini), valdytą 3,4703 ha žemę ir buvusio savininko nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja 2021 m. lapkričio 30 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių į tėvo J. J., senelės A. J. ir pareiškėjos tetos A. J. (toliau – ir buvę savininkai) (duomenys neskelbtini) valdytus ir likusią neatkurtą 3,4703 ha žemę paduoti ir dokumentams, patvirtinantiems buvusių savininkų nuosavybės teises bei giminystės ryšius su šiais savininkais, pateikti.
2. Pareiškėja paaiškino, kad pareiškimą dėl praleistų įstatymų nustatytų terminų prašymui atkurti nuosavybės teises į savo senelio A. J. valdytą žemę atnaujinimo teikė, remdamasi aplinkybe, kad jos tėvo broliui V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko pareiškėjos senelio A. J., t. y. V. J. tėvo, valdytus 4,00 ha žemės. Paaiškėjus, kad 1938 metų žemės matavimų rejestre yra nurodyti keturi žemės valdytojai – pareiškėjos senelė A. J. ir jos vaikai – pareiškėjos tėvas J., pareiškėjos tėvo brolis V. ir pareiškėjos tėvo sesuo A., patikslino prašymo reikalavimus.
3. Pareiškėja nurodė, kad, atsiradus galimybei Lietuvos Respublikos piliečiams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, A. J. sūnus (pareiškėjos dėdė) V. J. 1991 m. spalio 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) jo valdytus 4,00 ha žemės. Savo prašyme jis kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises nenurodė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – ir Archyvas) 1996 m. balandžio 25 d. pažymėjimo Nr. T- 488-J duomenimis, 1923 metų byloje esančiame asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše, sudarytame pagal duomenis iki 1923 m. liepos 1 d., buvo įrašytas A. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 6,00 ha žemės. Be to, pažymoje nurodyta, jog žinių apie V. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę ir žinių apie žemės paveldėjimą iš A. J. bei daugiau žinių apie A. J. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. V. J. išduota 1996 m. gegužės 10 d. pažyma Nr. 231 buvo parengta pagal paveldėjimo teisę įrodančius dokumentus, tačiau į bylą šie dokumentai nepateikti, todėl pareiškėjai nėra aišku, kokiu pagrindu tuometinė Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnyba (toliau – ir Ignalinos agrarinės reformos tarnyba) 1996 m. gegužės 15 d. pažymoje „Dėl žemės grąžinimo“ nurodė, kad V. J. jo tėvas A. J. buvo skyręs 4,00 ha žemės, o V. J. broliui, t. y. pareiškėjos tėvui, J. J. buvo skirti 2,00 ha žemės.
4. Pareiškėja teigė, kad aplinkybė, jog nėra jokių paveldėjimo dokumentų apie V. J. paveldėtą žemę, patvirtinta 2021 m. lapkričio 26 d. atsakymas Nr. 39SD-3689-(14.39.137 E.) į pareiškėjos atstovės paklausimą. Nepaisant to, pareiškėjos dėdei V. J. nuosavybės teisės į minėtą buvusio savininko A. J. 4,00 ha žemės plotą buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – Utenos AVA) 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 28485-45-29127. Priėmus minėtą sprendimą, Archyvas 1998 m. liepos 7 d. raštu Nr. 2/188 pateikė Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui Ignalinos sen., (duomenys neskelbtini) k. žemių matavimo 1938 metų sąrašo kopiją, iš kurios matyti, jog (duomenys neskelbtini) kaime esančių 7,4703 ha žemės valdytojais nurodyti keturi asmenys, t. y. pareiškėjos senelė A. J. ir jos vaikai – pareiškėjos tėvas J. J., jo brolis V. J. ir jo sesuo A. J. Pareiškėjos senelis A. J. mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėjos tėvas J. J. – (duomenys neskelbtini), pareiškėjos senelė A. J. – (duomenys neskelbtini), pareiškėjos dėdė V. J. – (duomenys neskelbtini). Rašytinių duomenų apie A. J. mirties datą gauti nepavyko, tačiau ji kartu su pareiškėja 1951 metais dalyvavo A. J. laidotuvėse, todėl A. J. žemės nacionalizacijos metu buvo dar gyva, gyveno vieniša, nes buvo neištekėjusi ir neturėjo vaikų, o vėliau išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) ir nuo to momento ryšys su ja nutrūko.
5. Pareiškėja tvirtino, kad po A. J. mirties jo turtą valdė mirusiojo žmona ir trys vaikai, duomenų apie A. J. paliktą testamentą nėra, todėl senelio sutuoktinė A. J. bei vaikai J., A. ir V. lygiomis dalimis paveldėjo po 1/4 dalį (po 1,8676 ha) žemės. Kadangi V. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos į 4,00 ha žemės, tai rodo, kad jam faktiškai nuosavybės teisės buvo atkurtos ne tik į jo valdytą žemės dalį, bet ir į dalį A. J. bei į dalį A. J. valdytos žemės.
6. Pareiškėja pažymėjo, kad, siekiant išlaikyti teisingumo ir proporcingumo principą, pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę atkurtinos kaip ir V. J., t. y. į pareiškėjos tėvo valdytą žemę, į dalį A. J. ir dalį A. J. valdytos žemės. Kadangi V. J. nuosavybės teisės atkurtos į didesnę nei jam priklausė pagal Atkūrimo įstatymą žemės nuosavybės dalis (ne daugiau, kaip 3,7352 ha), likusi neatkurta žemės dalis sudaro tik 3,4703 ha, todėl pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į šią dalį.
Šalies argumentai
7. Pareiškėja akcentavo, kad 1998 m. gegužės mėnesį tuometinei Ignalinos agrarinės reformos tarnybai buvo pateikusi prašymą dėl žemės nuosavybės atkūrimo į jos senelio A. J. valdytą žemę. Pradėjus domėtis nuosavybės atkūrimo procesu, paaiškėjo, kad jos prašymo Utenos AVA Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriuje (toliau – ir Ignalinos žemėtvarkos skyrius) dėl nežinomų priežasčių nėra. Pareiškėja teigė, kad, pasitikėdama valstybės institucija, neišsaugojo 1998 metų gegužės mėnesį teikto prašymo kopijos, todėl 2006 m. vasario 8 d. prašymu kreipėsi į Ignalinos žemėtvarkos skyriaus vedėją ir prašė atkurti jos pateiktą prašymą. Ignalinos žemėtvarkos skyrius 2006 m. vasario 22 d. raštu Nr. 41-22 nepripažino, jog pareiškėjos 1998 metais teiktas prašymas dėl žemės nuosavybės atkūrimo į jos senelio A. J. valdytą žemę yra prarastas, nurodė, kad ji jokio prašymo neteikė, bei paaiškino galimybę kreiptis į teismą dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.
8. Pareiškėja tvirtino, kad dar iki 1998 metų ji buvo silpnos sveikatos, daugybę metų sirgo įvairiomis lėtinėmis ir ūmiomis ligomis, jai buvo diagnozuotas nuolatinis galvos svaigimas, klubų, kelių sąnarių skausmai. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, 2006 metais gavusi iš Ignalinos žemėtvarkos skyriaus raštą, tvirtinantį, kad ji visai nėra pateikusi prašymo nuosavybei atkurti, dėl ją užklupusių rimtų sveikatos problemų ilgą laiką negynė savo teisių. Pareiškėja pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių, kurios nepriklausė nuo jos valios.
Atsiliepimas
9. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), atstovaujama Ignalinos skyriaus ir Visagino skyriaus, atsiliepime nurodė, kad Ignalinos agrarinės reformos tarnyboje 1991 m. spalio 25 d. buvo gautas V. J. prašymas atkurti nuosavybės teises į jo (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone valdytą 4,00 ha žemę. V. J. kitų pretendentų į žemę nenurodė. Pagal Archyvo 1996 m. balandžio 25 d. pažymėjimą Nr. T-488-J, 1923 metų byloje esančiame asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše, sudarytame pagal duomenis iki 1923 m. liepos 1 d., buvo įrašytas J. A., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 6,00 ha žemės.
10. NŽT nurodė, kad Ignalinos agrarinė reformos tarnyba 1996 m. gegužės 10 d. parengė pažymą Nr. 231, kurioje nurodė, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,00 ha žemės. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius patvirtino, kad paveldėjimo dokumentų apie V. J. paveldėtą žemę NŽT Ignalinos ir Visagino skyriuje nėra. Utenos AVA 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 28485-45-2912 V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,00 ha žemės, grąžinant natūra 4,00 ha ploto miško sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad 1998 m. liepos 14 d. tuometinis Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius gavo Archyvo 1998 m. liepos 10 d. raštu Nr. 2/188 pateiktą (duomenys neskelbtini) kaimo žemių matavimo 1938 metų sąrašo kopiją, kurioje nurodyta, kad A., J., V. ir A. J. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 7,4703 ha žemės. Be to, NŽT Ignalinos ir Visagino skyriuje yra gauta 1996 m. gegužės 3 d. Ceikinių parapijos klebono pažyma, kurioje nurodyta, kad A. J. mirė (duomenys neskelbtini), kitų prašymų atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime negauta, į likusį 3,4703 ha žemės plotą nuosavybės teisės neatkurtos. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriuje paaiškino, kad iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime esančios 7,4703 ha žemės savininkai buvo A., J., V. ir A. J. Kadangi Ignalinos ir Visagino skyrius neturi informacijos, kada mirė pareiškėjos teta A. J., suinteresuotas asmuo negali vertinti, ar ji buvo žemės savininkė 1940 m. liepos 22 d. Kadangi NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius neturi jokių duomenų apie A. J. likimą, o pareiškėjos pateikti įrodymai byloje tik patvirtina, kad A. J. 1951 gegužės 18 d. buvo gyva ir dalyvavo laidotuvėse, todėl negali pasisakyti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. J. valdytos žemės dalį.
11. NŽT pažymėjo, kad pareiškėja turi teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į jos tėvui J. J. tenkančią 1/4-ąją dalį iš bendro 7,4703 ha ploto žemės t. y. į 1,8676 ha, ir į 1/2-ąją dalį senelei A. J. tenkančios žemės t. y. į 0,9338 ha, iš viso – į 2,8014 ha.
12. Suinteresuotas asmuo Č. L. pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į 3,4703 ha žemės bei būtų atnaujinti praleisti Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.
14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
14.1. Civilinės būklės dokumentų duomenys patvirtina, kad pareiškėja (iki santuokos – J.) gimė (duomenys neskelbtini) J. J. ir S. J. (iki santuokos – M.) šeimoje.
14.2. Archyvo 2016 m. gruodžio 23 d. archyvo pažymos apie gimimą Nr. (P1-5712) P2-10169 duomenys apie tai, kad Vilniaus metropolijos kurijos archyviniame fonde esančioje Ceikinių Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje yra įrašas (įrašas rusų kalba), kad pakrikštytas A. ir A. (iki santuokos R.) J. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini) (taip dokumente) kaime, patvirtina, jog pareiškėjos tėvo J. J. tėvai buvo A. J. ir A. J.
14.3. Lietuvos Respublikos Vilniaus arkivyskupijos Ignalinos dekanato (duomenys neskelbtini) vardo bažnyčios administratoriaus, kunigo M. S. 2019 m. gruodžio 14 d. išduoto mirties liudijimo nuorašo Nr. 31 duomenimis, pareiškėjos tėvas J. J., A. palaidotas (duomenys neskelbtini) parapijos klebono (duomenys neskelbtini) išduoto mirimo pažymėjimo duomenimis, pareiškėjos senelis A. J. mirė (duomenys neskelbtini); pareiškėjos dėdė V. J. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja patvirtino, kad jos senelė A. J. mirė (duomenys neskelbtini), jos teta A. J. (duomenys neskelbtini) metais dar buvo gyva ir dalyvavo A. J. laidotuvėse,
14.4. Archyvo Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus Ignalinos seniūnijai adresuoto 1998 m. liepos 10 d. rašto Nr. 2/188 ir kartu su juo pateikto Vilniaus apygardos žemės valdybos archyviniame fonde esančio Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų išskirstymo vienkiemiais 1937 – 1938 m. byloje esančio (duomenys neskelbtini) (taip nurodyta dokumente) kaimo žemių matavimo 1938 metais sąrašo kopijos duomenimis, A. J. ir jos vaikams J. (dokumente nurodyta J.), V. (dokumente nurodyta J.) ir A. (dokumente nurodyta A.) priklausė 7,4703 ha žemės.
15. Atsižvelgęs į archyvų įstaigų pateiktus duomenis ir pareiškėjos paaiškinimus, kad jos teta A. J. (duomenys neskelbtini) metais buvo gyva ir dalyvavo A. J. laidotuvėse, teismas padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) k., Ignalinos r., esančių 7,4703 ha žemės valdytojais iki SSRS valdžios nacionalizacijos buvo pareiškėjos senelė A. J., pareiškėjos tėvas J. J., jo brolis V. J. ir sesuo A. J.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas pažymėjo, kad Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).
17. Teismas apžvelgė Atkūrimo įstatymo nuostatas (2 str. 1 d. 1–5 p., 10 str.1 d. ir 4 d.), šias normas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, patenka į piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, o kadangi žemės savininkas J. J. (pareiškėjos tėvas) buvo miręs (duomenys neskelbtini), pareiškėja turėjo teisę iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareikšti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. valdytą žemę.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas nurodė, kad pareiškėja, kaip nacionalizuoto turto savininkės (A. J.) vaikaitė, turėjo teisę iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareikšti savo valią, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą senelės iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį.
19. Įvertinęs bylos proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog ginčas dėl pareiškėjos ir buvusios žemės savininkės A. J. giminystės ryšio bei faktinės aplinkybės, kad A. J. iki žemės nacionalizacijos buvo gyva, nėra keliamas. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog A. J. testamentu savo turtą būtų palikusi pareiškėjai, todėl pareiškėja neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jos prašyme nurodytą tetos A. J. žemės dalį, todėl pareiškėja negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.
Šalies argumentai
20. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų teiginį apie jos 1998 metų gegužės mėnesį tuometinei Ignalinos agrarinės reformos tarnybai pateiktą prašymą dėl žemės nuosavybės atkūrimo į jos senelio A. J. valdytą žemę. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus pareiškėjai adresuoto 2006 m. vasario 22 d. rašto Nr. 41-22 duomenimis, kad pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. J. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime, valdytą žemę. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2021 m. gegužės 4 d. teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą patvirtino, kad nurodytas pareiškėjos 1998 metų prašymas nei tuometiniame žemėtvarkos skyriuje, nei Ignalinos ir Visagino skyriuje nebuvo surastas.
21. Apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad pareiškėja subjektinę teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tėvo J. J. valdytą žemę pagal įgijo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Atstatymo įstatymui, o į senelės A. J. – nuo 1992 m. sausio 17 d., įsigaliojus 1992 m. sausio 14 d. priimtam Įstatymui Nr. I-2200. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus paaiškinimus ir kitus byloje nustatytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad nuo minėtų įstatymų įsigaliojimo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėja jokių aktyvių veiksmų, skirtų įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises, neatliko.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertinamas pagal jo atitikimą panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartams. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyksta nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama apie prasidėjusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, šis procesas apėmė didžiąją visuomenės dalį, piliečiai aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, įvairiose visuomenės informavimo priemonėse (televizijoje, radijuje, spaudoje) vyko diskusijos apie vykstantį nuosavybės teisių į žemę ir kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą procesą. Teismas sprendė, kad pareiškėja, būdama rūpestinga ir apdairi, atsižvelgusi į asmeninio gyvenimo aplinkybes, galėjo ir privalėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimu, o 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcijos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalims, pasinaudoti įstatymo leidėjo suteikta galimybe teismine tvarka atnaujinti praleistus terminus.
23. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina išvadą, jog pareiškėja iki pat 2006 m. vasario 8 d., kai kreipėsi į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių, elgėsi pasyviai, bei leidžia spręsti, kad pareiškėja ir po 2006 m. vasario 22 d., kai Ignalinos žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 41-22 informavo, kad ji praleido Atkūrimo įstatymo numatytus terminus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nesirūpino tinkamu atstovavimu, delsė iki pat šio prašymo pateikimo teismui dienos (2021 m. kovo 18 d.). Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo ėmėsi aktyvių veiksmų ir, siekdama atkurti nuosavybės teises į J. J., A. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, kreipėsi į žemėtvarkos institucijas, į kompetentingas institucijas dėl duomenų apie savo artimuosius, jų iki nacionalizacijos valdytą turtą gavimo.
Šalies argumentai
24. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog 1998 metais pareiškėja buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į senelio A. J. valdytą turtą. Pareiškėja, tvirtinanti, kad ji 1998 metais kreipėsi prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki pat 2006 metų, kai pateikė prašymą atkurti galimai anksčiau teiktą prašymą, t. y. aštuonerius metus, nesilankė tuometinėse kompetentingose institucijoje, nesidomėjo, kaip vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal jos pateiktą prašymą. Teismas sprendė, kad pareiškėja nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo procese elgėsi pasyviai, ir vertino, jog ši pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, aiškintis ar nesiaiškinti kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir pan.), ir nėra objektyvaus pobūdžio.
25. Teismas, išanalizavęs pareiškėjos pateiktus medicininius dokumentus, padarė išvadą, kad jų duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjos sveikatos būklė objektyviai trukdė jai nuo Atstatymo įstatymo priėmimo 1991 metais ir Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti buvusių savininkų nuosavybės teises ir giminystės ryšius su jais patvirtinančius įrodymus. Teismas vertino, kad pareiškėja, žinodama apie 1991 metais prasidėjusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo teisių įgyvendinimu, turėjo galimybę pasidomėti, kokių veiksmų būtina imtis valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreikšti, kokius teisės aktų nustatytus dokumentus privalo pateikti, kokiose įstaigose galima gauti buvusių savininkų nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
26. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų nepertraukiamai gydyta stacionariai. Pareiškėjos sveikata ėmė blogėti nuo 2000 metų, tačiau ypač pablogėjo 2006 metais, kai ji patyrė šlaunikaulio lūžį. Teismas vertino, kad pareiškėja, dėl sveikatos problemų negalinti savarankiškai įgyvendinti savo teisių ir atlikti nustatytų pareigų, turėjo galimybių pasirūpinti tinkamu atstovavimu ir įgalioti pasirinktus asmenis, kad jie pateiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kreiptųsi į valstybėje veikiančias archyvo įstaigas dėl Atkūrimo įstatymo nustatytų dokumentų gavimo, atliktų kitus Atkūrimo įstatymo ir jo įgyvendinimą nustatančiuose teisės aktuose numatytus kitus veiksmus.
27. Teismas pabrėžė, kad nei Atstatymo įstatymas ir jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas, nei šiuos įstatymus įgyvendinę teisės aktai nenustatė valstybės institucijoms, įgaliotoms spręsti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, pareigos ieškoti galimų pretendentų į išlikusį nekilnojamąjį turtą, asmenys, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, savo teisių įgyvendinimu turi rūpintis patys arba per įgaliotus atstovus.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas konstatavo, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl pagrindo tenkinti jos prašymą nėra.
III.
29. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsisakymo atnaujinti terminus pareiškėjai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. J. valdytos žemės dalį bei senelės A. J. valdytos žemės dalį bei atsisakymo atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti giminystės ryšį su šiais buvusiais savininkais įrodančius dokumentus panaikinti ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje pareiškėjos prašymą tenkinti.
30. Pareiškėja nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo spendimo dalimi ir teismo motyvais, kad ji neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į tetos A. J. žemę, nes tokia subjektinė teisė išties nėra ir nebuvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pateikusiame baigtinį asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą.
31. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus, pretenduodama į savo tėvo ir senelės turtą, praleido dėl subjektyvių, o ne dėl objektyvių priežasčių, teismas priėmė neteisingą sprendimą.
32. Pareiškėja pažymi, kad visą laikotarpį nuo 1991 m. iki 2001 m. pareiškėja turėjo teisę pateikti prašymą ir taip realizuoti savo teisę, tačiau joks teisės aktas neįpareigoja asmens nuo pat suteikto termino ar įgytos teisės pradžios ją imti iškart ir / ar nedelsiant, ir / ar kuo greičiau vykdyti, įgyvendinti. Asmuo laisvas pasirinkti, kada per jam suteiktą terminą jis tokią teisę realizuos, todėl pasirinkimas savo teisę įgyvendinti vėliau, negali būti kažkaip „baudžiamas“. Pareiškėjos įsitikinimu, neteisinga vertinti ir reikalauti, kad asmuo pateiktų įrodymus apie negalėjimą pateikti prašymą nuo pat 1991-1992 m. žinodamas, kad šią savo teisę galės realizuoti ir vėliau, asmuo turėjo teisę rinktis vėlesnį jos įvykdymą ir neprivalėjo bei objektyviai negalėjo numatyti, kad vėlesnį jo teisės realizavimą gali apsunkinti aplinkybės, kurios nepriklausomai nuo jo valios galimai įvyks ateityje (pavyzdžiui jį užklups liga ar koks nelaimingas atsitikimas). Logiška ir pagrįsta reikalauti pateikti įrodymus, kad, besibaigiant įstatymo nustatytam terminui ir jo pasibaigimo metu, asmuo dėl objektyvių priežasčių nebegalėjo realizuoti savo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai apie pareiškėjos sveikatos būklę leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjos sveikatos būklė nelaikytina pateisinama priežastimi, sukliudžiusia pareiškėjai laiku įgyvendinti savo teises, t. y., pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiais turto savininkais įrodančių dokumentų pateikimui.
Šalies argumentai
34. Pareiškėja nurodo, kad jos praleisti terminai neturėjo įtakos teisinių santykių stabilumui ir jų atnaujinimas tokių santykių stabilumui įtakos taip pat nedarytų. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad į buvusių savininkų valdytos žemės 3,4703 ha plotą nuosavybės teisės iki šiol niekam neatkurtos. Pareiškėja, jei jai būtų atnaujinti terminai, turi teisę į 1/4 dalį savo tėvo J. J. valdytos žemės dalį ( į 1,8676 ha) ir į 1/2 dalį savo senelės valdytos žemės dalį (0,9338 ha), iš viso – į 2,8014 ha.
35. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad egzistuoja visos prielaidos ir galimybės, nepažeidžiant jokių kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, šiuo metu esant laisvai, niekam neatkurtai nuosavybei į šį turtą, praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje neteisėtai konfiskuota, nacionalizuota pareiškėjos tėvo, senelės žemė, įgyvendinant teisingumą, galėtų ir turėtų, pareiškėjos nuomone, būti jai sugrąžinta. Vien formalus įstatymo termino pabaigos neigiamų pasekmių pareiškėjai taikymas neatitinka nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimų.
Atsiliepimas
36. Suinteresuotas asmuo NŽT, atstovaujama NŽT Ignalinos skyriaus ir NŽT Visagino skyriaus nurodo, kad teismas apeliacinį skundą vertintų savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos, kuri yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko žemę atkūrimo ir dokumentus pagrįstumas.
38. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo, tetos ir senelės nuosavybės teise valdytą turtą ir dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, atmetė pareiškėjos prašymą.
39. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad termino praleidimo priežastys buvo svarbios, nes pareiškėjos sveikata neleido jai tinkamai įgyvendinti savo teisių. Pareiškėja nurodo, kad skundžia pirmosios instancijos teismo dalį, kuria netenkintas prašymas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo ir senelės nuosavybės teise valdytą turtą ir dokumentus.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra akcentuota, kad svarbu nustatyti, kurioje įstatyme nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.), kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatyme nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise, faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatyme nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatyme nustatyto termino) (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino. Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-634-789/2021; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1158-968/2021 ir kt.).
42. Teisėjų kolegija nurodo, kad, nors nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų neginčijamai konstatuoti, jog pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo ėmėsi aktyvių veiksmų ir, siekdama atkurti nuosavybės teises į J. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, laiku kreipėsi į žemėtvarkos institucijas ar į kompetentingas institucijas dėl duomenų apie savo artimuosius, jų iki nacionalizacijos valdytą turtą gavimo, tačiau, akcentuotina, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog 2006 metais pareiškėja kreipėsi į žemėtvarkos institucijas, prašydama būtent atkurti jos 1998 m. pateiktą prašymą. Menkai tikėtina, jog pareiškėja to būtų prašiusi, jei nebūtų įsitikinusi, jog buvo pateikusi prašymą įstatyme nustatytais terminais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos giminaitis V. J., teikdamas 1991 metais savo prašymą atkurti nuosavybės teises į tų pačių savininkų valdytą žemę, kitų pretendentų nenurodė. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos elgesys iki 2006 metų buvo pagrįstas jos asmeniniu įsitikinimu, jog prašymas atkurti nuosavybės teises yra pateiktas. Turint omenyje, kad pareiškėja neturėjo kompetetingų artimųjų ar kitų padėti galinčių asmenų, toks jos elgesys laikytinas pateisinamu.
43. Vertindama pareiškėjos elgesį po 2006 metų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į bylą pateikti medicinos dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos sveikata visą šį laikotarpį buvo itin prasta, laikui bėgant pareiškėjos sveikata tik blogėjo. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime yra pripažinęs, jog pareiškėjos sveikatos būklė itin pablogėjo nuo 2006 metų, jos judėjimo ir bendravimo galimybės buvo itin apribotos, pareiškėjai nustatytas neterminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad yra pagrindas pareiškėjai atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų valdytą nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su buvusiais savininkais įrodantiems dokumentams pateikti.
44. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad į žemę, kurią pretenduoja atgauti pareiškėja, nuosavybės teisės nėra atkurtos, NŽT procesiniuose dokumentuose nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškėjai būtų atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises ir kitiems dokumentams paduoti.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į ilgą laiką buvusią itin prastą pareiškėjos sveikatos būklę, nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės svarbia priežastimi ir neatnaujino pareiškėjai termino prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų valdytą nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su buvusiais savininkais įrodantiems dokumentams pateikti. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos prašymą tenkinti iš dalies, atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į J. J. (tėvo) ir A. J. (senelės) valdytą nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su buvusiais savininkais įrodantiems dokumentams pateikti, o kitos prašymo dalies dėl A. J. (tetos) valdytos žemės dalies netenkinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 6 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjos V. S. prašymą tenkinti iš dalies.
Atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į tėvui J. J. tenkančią 1/4-ąją dalį iš bendro 7,4703 ha ploto žemės t. y. į 1,8676 ha, ir į 1/2-ąją dalį senelei A. J. tenkančios žemės t. y. į 0,9338 ha, iš viso – į 2,8014 ha žemės ir giminystės ryšį su buvusiais savininkais įrodantiems dokumentams pateikti.“
Nutartis neskundžiama.