Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2007 m. gruodžio 29 d.

Iš A. G. priteista nukentėjusiajai V. N. 1920 Lt turtinei ir 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti bei Valstybinei ligonių kasai 4134,05 Lt nukentėjusiojo R. N. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 27 d., apie 20 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia peiliu vieną kartą smogė nukentėjusiajam R. N. į pilvą, padarė jam durtinę-pjautinę pilvo žaizdą, dėl to išvirto žarnos, buvo pakenkta klubinei žarnai ir didžiajai taukinei, ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. N. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – patenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad A. G. kaltė dėl tyčinio sunkaus R. N. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde neneigia, kad tyčia peiliu sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, tačiau tvirtina, kad tai padarė gindamasis ir būdamas didžiai susijaudinęs. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitos teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai. Jeigu, esant toms pačioms sąlygoms, besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“, kasacinės bylos Nr. 2K-486/2001, Nr. 2K-154/2003, 2K-197/2003, 2K-338/2004, 2K-336/2008).

Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo veiksmai kėlė realią ir akivaizdžią grėsmę nuteistojo gyvybei ar sveikatai. Pats nukentėjusysis paneigė, kad užpuolė nuteistąjį, jam grasino ginklu ar kitokiu įrankiu. Šiuos R. N. parodymus patvirtino liudytoja D. V..

Liudytojas B. S., kurio negalima įtarti noru duoti apeliantui nepalankius parodymus, taip pat paneigė nuteistojo aiškinimą, kad konflikto metu R. N. grasino A. G. nušauti. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad tokio pobūdžio grasinimą nukentėjusysis išsakė eidamas iš įvykio vietos, t. y. jau po smūgio peiliu sudavimo (t. 1, b. l. 96-98, 112-114; t. 2, b. l. 36-37).

Taigi, aptarti įrodymai ir pati įvykio situacija leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo priėjimas prie A. G. ir įvykęs susistumdymas negali būti vertinamas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ar tariamosios ginties situacijos atsiradimą.

Kolegijos nuomone, paminėtas susistumdymas, šiuo atveju, turi būti vertinamas kaip abipusis konfliktas, kuriam, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, buvo būdinga tai, kad abi pusės siekė pradėti konfliktą, t. y. vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais. Tokioje situacijoje besiganančių nebuvo. Tai reiškia, kad abipusio konflikto metu teisė į būtinąją gintį neatsirado. Taip pat, kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BK 28 str. 2 d. įtvirtinta sąlyga, jog būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingo asmens (tokiu nukentėjusįjį laiko apeliantas ir liudytojai B. Ž. ir V. V.). Dėl šių priežasčių A. G. taikyti BK 28 str. nuostatas pagrindo nėra.

Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad A. G. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje (fiziologinis ar kumuliacinis efektas bei kitos emocinės būsenos), kuri turėjo esminės įtakos sąmonei ir veiklai. Apelianto teiginiai, kad jis labai susijaudino dėl nacionalinių jausmų įžeidimo ar degtinės butelio sudaužymo neatitinka tikrovės. Kad nukentėjusysis įžeidė nacionalinius jausmus nepatvirtino ne tik nukentėjusysis ir jo draugė D. V., bet ir apelianto pažįstamas B. S..

Tokių parodymų ikiteisminio tyrimo metu nedavė ir pats A. G. (t. 1, b. l. 67-70, 125-127, 134-136, 138-147, 148-170). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis negalėjo įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių. Todėl kolegija nuteistojo parodymus (dėl nacionalinių jausmų įžeidimo), duotus pirmosios instancijos teisme, atmeta.

Galimas tyčinis ar netyčinis butelio sudaužymas nėra tas veiksmas, kuris galėjo sukelti didelį susijaudinimą, o tuo pačiu sąmonės aptemimą.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad iš karto po nusikalstamos veikos padarymo sulaikius A.G., jam buvo nustatytas sunkus girtumas (t. 1, b. l. 117). Tokio girtumo fone fiziologinio afekto būsena iš viso negalima. Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu didžiąja dalimi sąlygojo pati konfliktinė įvykio situacija bei A. G. fiziologinė būsena (sunkus girtumas), dėl kurios pasikeitė situacijos suvokimas bei įvertinimas, pasunkėjo galimų sprendimų paieška, susiaurėjo veikimo būdų diapazonas, susilpnėjo savikontrolė. Todėl nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 136 str. bei taikyti BK 75 str. nuostatas nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nusikalstamos veikos padarymą sąlygojo provokuojantis R. N. elgesys ir tai, esą, nustatyta skundžiamame nuosprendyje. Šie teiginiai taip pat neatitinka tikrovės. Iš skundo turinio seka, kad apeliantas sutapatina nukentėjusiojo provokuojantį ir rizikingą elgesį. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai nėra tapatūs. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. N. jokių sąmoningų veiksmų, skatinusių A. G. nusikalsti, neatliko. Nukentėjusiojo priėjimą prie dviejų girtų asmenų pirmosios instancijos teismas įvertino kaip rizikingą elgesį ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę bei ženkliai (2 kartus) sumažindamas priteisiamos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad rizikingas nukentėjusiojo elgesys nėra ta aplinkybė, kuri visai eliminuotų galimybę taikyti BPK ir CK normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą.

Priteista neturtinė žala (15000 Lt) nėra per didelė. Ji nustatyta vadovaujantis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais ir atsižvelgiant į nusikalstamų veiksmų pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, nukentėjusiojo elgesį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš A. G. 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimui tik V. N. , pažeidė BPK 109 str., 115 str. 1 d. reikalavimus.

BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamo veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltininko veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas dėl civilinio ieškinio priima vieną iš BPK 115 str. 1 d. 2 p. numatytą sprendimą, t. y. civilinį ieškinį patenkina visiškai, iš dalies ar jį atmeta arba civiliniam ieškovui pripažįsta teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka.

R. N. byloje yra pripažintas civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 7). Jis pareiškė civilinį ieškinį dėl 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 18). Tačiau sprendimas dėl jo civilinio ieškinio byloje nėra priimtas, nors iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pagrindžiančių civilinį ieškinį (,,dėl sužalojimų buvo itin sutrikdyta sveikata, R. N. ir jo mama patyrė dvasinius išgyvenimus, sužalojimo padarinius nukentėjusysis jaučia iki šiol“), seka, kad neturtinė žala turėjo būti atlyginta ir R. N.. Pažymėtina ir tai, kad V. N. savo patikslintame ieškininiame pareiškime (t. 2, b. l. 24) nurodo, kad neturtinę žalą sudaro ,,dvasiniai sukrėtimai (psichologinė depresija) ir išgyvenimai (CK 6.279 str.), kuriuos kartu su sūnumi pinigine išraiška įvertiname 30000 Lt“.

Darytina išvada, kad dėl A. G. padarytos nusikalstamos veikos neturtinės žalos patyrė abu paminėti asmenys (R. N. ir V. N.). Todėl, nepažeidžiant BPK 320 str. 4 d. reikalavimų, apygardos teismo priteistą 15000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui priteistina dviems civiliniams ieškovams proporcingai patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir sukrėtimams. Akivaizdu, kad R. N. patirti dvasiniai išgyvenimai ir sukrėtimai yra ženkliai didesni nei V. N. . Todėl, keičiant šioje dalyje nuosprendį, jam priteistina 12000 Lt, o V. N. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginys, jog po padarytos nusikalstamos veikos neigiamų liekamųjų padarinių nukentėjusiojo sveikatai neatsirado. Iš nukentėjusiojo R. N. ir liudytojos V. N. parodymų matyti, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis nebegali dirbti sunkesnio fizinio darbo.

Skirdamas A. G. dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41 str., 54 str. 2 d., 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybę, jų tarpusavio santykį bei kitas, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes. Nuteistajam už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta bausmė yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį, o faktiškai artimesnė minimaliai sankcijoje numatytai bausmei. Ši bausmė jokiu būdu nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl, netgi įvertinus nuteistojo sveikatos būklę, dar labiau švelninti A. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 16 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. G. priteista 15000 Lt V. N. neturtinės žalos atlyginimui.

Iš A. G. priteisti 12000 Lt R. N. ir 3000 Lt V. N. neturtinės žalos atlyginimui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.