Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko, Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatei Rūtai Sriubaitei, atsakovo atstovui Gintarui Pakalniškiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos prašymą dėl sprendimo panaikinimo, pareiškėjas UAB „Motormobil“, atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 04 21 sprendimo Nr. S-166-(7-104/2009) panaikinimo teismui padavė Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir MD, ir atsakovas).

Prašyme paaiškina, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) sprendė, ar pagrįstai Muitinės departamentas netaikė sandorio vertės metodo UAB „Motormobil“ (toliau – ir pareiškėjas) iš JAV importuotiems lengviesiems automobiliams, kuriems įforminti bendrojo administracinio dokumento (toliau – BAD) importo rinkiniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir panaikino Muitinės departamento 2010 03 03 sprendimą Nr. 1A-4.13-117.

Mano, kad MGK netinkamai aiškino ir taikė 1992 10 12 Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau Bendrijos muitinės kodeksas), 29 ir 31 straipsnių, Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 181a straipsnio bei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 12 29 įsakymu Nr. 1B-1198 patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos (toliau – Metodika) 7 punkto nuostatas.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius, palyginęs pareiškėjo deklaruotas importuotų automobilių sandorio kainas su Transporto mokslinio tiriamojo centro žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“ pateikta informacija, nustatė, kad automobilio „Chrysler Pacifica“ sandorio vertė 9 kartus, o automobilio „Audi A4“ sandorio vertė 5 kartus skiriasi nuo minėtame žinyne nurodytų atitinkamų markių ir modelių naudotų automobilių importo kainų. Be to, iš pareiškėjo pateiktų apmokėjimo dokumentų neaišku, kas sudaro sąskaitoje nurodytą prekių gabenimo kainą (gabenimo paslaugų sąskaita-faktūra nepateikta), taip pat neaišku, ar į nurodytą sumą įtrauktos draudimo ir kitos išlaidos. MGK nuomone, suteiktų transporto paslaugų dokumentų pareiškėjas muitinei nepateikė, nes visas su prekių gabenimu ir draudimu susijusias išlaidas (pagal sąskaitas esant CIF sąlygoms) apmoka pardavėjas. MGK sprendime konstatavo, kad yra prieštaringi įrodymai apie ginčo automobilių savininkus bei pardavėją, prieštaringa informacija apie sąskaitos išrašymo bei prekės eksportavimo laiką.

MGK sprendime konstatavo, kad muitinei galėjo kilti pagrįstos abejonės, ar deklaruojamoji vertė atspindi sumokėtą ar mokėtiną bendrą sumą, tačiau byloje konstatuotos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad importuotų lengvųjų automobilių kainai turėjo įtakos tam tikros aplinkybės ir sąlygos, kurių poveikio automobilio pradavimui ir kainai neįmanoma įvertinti.

MD pažymi, kad būtent nustatytos aplinkybės ir sudarė pagrindą kilti abejonėms dėl realios importuojamų prekių vertės, todėl pareiškėjui įrodymais jų nepaneigus, tos pačios aplinkybės negali duoti pagrindo, kaip nurodo MGK, priešingai išvadai.

Motyvuojamoji dalis

Vietos mokesčių administratorius pasinaudojo Bendrijos muitinės kodekso 181a straipsnyje numatyta teise prašyti pareiškėjo papildomos informacijos, tačiau tokios papildomos informacijos negavus ir kilusių abejonių pareiškėjui nepaneigus, netgi priešingai, muitinės abejones tokiu būdu sustiprinus, muitinė pagrįstai rėmėsi 181a straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti, remdamasi sandorio vertės metodu.

Muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, neturėjo galimybės nustatyti kainą, faktiškai sumokėtą arba mokėtiną už pareiškėjo importuotus apgadintus (sužalotus) automobilius, todėl sandorio vertės metodas negali būti taikomas.

Paaiškina, kad MGK šiame ginče neteisingai interpretuoja įrodinėjimo pareigos mokestiniuose ginčuose paskirstymą.

Remiantis Bendrijos ir nacionaliniais teisės aktais, mokesčių mokėtojo pareiga pagrįsti sandorio vertę bei mokesčių apskaičiavimo teisingumą yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Remiasi Bendrijos muitinės kodekso 14 straipsnio, Įgyvendinimo nuostatų 181 a ir 199 straipsnių, Pasaulio prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo techninio komiteto 6.1 sprendimo nuostatomis bei teismine praktika.

MD mano, kad prekių gabenimas esant CIF sąlygoms savaime nepaneigia bendros importuotojui tenkančios įrodinėjimo pareigos ir nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama muitinei. Mano, kad būtent importuotojas šiame mokestiniame ginče nevykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įvirtintos pareigos pagrįsti, kodėl jo manymu apskaičiuotosios mokesčių sumos yra neteisingos. Pareiškėjas nepaneigė muitinei kilusių abejonių.

Paaiškina, kad MGK sprendimas yra nepagrįstas, kadangi: 1) MGK neteisingai taikė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo taisykles, nesusiedama jų su Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio nuostatomis; 2) MGK nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė muitinei ir tokiu būdu, pareiškėjui nepaneigus muitinės abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės realumo, nepagrįstai panaikino MD sprendimą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė prašymo argumentus ir prašė tenkinti prašymo reikalavimą.

Pareiškėjas UAB „Motormobil“ atsiliepime į prašymą paaiškina, kad su skundu nesutinka (b. l. 17-22).

Mano, kad MD nepagrįstai teigia, jog MD ir MGK skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas. Iš skundo turinio daro išvadą, kad MGK sprendimas ginčijamas dėl nustatytų faktinių aplinkybių.

Paaiškina, kad pareiškėjas importuotų automobilių vertę nustatė sandorio vertės metodu pagal muitinio įforminimo metu pateiktus dokumentus. Be to, importo įforminimo metu teritorinės muitinės pareigūnai buvo paprašyti apžiūrėti importuojamus automobilius. Pareigūnai automobilius apžiūrėjo ir surašė prekių tikrinimo aktus. Remiasi Metodikos 25 punktu. Apžiūrėję automobilius, pareigūnai nepažymėjo, kad automobilio vertė tikrintina papildomai. Taigi, pareiškėjas žinojo, kad priimtas Metodikos 23.1 papunktyje nurodytas sprendimas, t. y. nusprendė automobilio muitine verte laikyti deklaruotą automobilio sandorio vertę.

Teritorinė muitinė nurodė 2009 06 21 raštu pateikti automobilių vertinimo ataskaitas, sudarytas nepriklausomo turto vertintojų ir prekių transportavimo sąskaitas faktūras. Paaiškina, kad nurodymo nebuvo įmanoma įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Transportavimo sąskaitų faktūrų nebuvo. Transportavimo kaštai buvo įtraukti į sąskaitas (invoice), pateiktas muitinei muitinio įforminimo metu. Jose transportavimo kaštai buvo išskirti. Transportavimo kainą apmoka pardavėjas (pagal CIF sąlygas). Vienas automobilis („Audi“) buvo parduotas, kito visi defektai ir remontuotinos detalės (remonto sudėtingumo laipsnis) buvo nurodyti apžiūros defektacijos akte (taigi akivaizdu, kad kaina negali būti panaši į kainas, nurodytas žinyne).

Paaiškina, kad tiek MD sprendimas, tiek MGK sprendimas grindžiami tuo pačiu juridiniu pagrindu.

Taip pat aiškina, kad tiek MD, tiek MGK vienodai aiškina įrodinėjimo pareigą. Kiekviename ginčo aplinkybių etape įrodinėjimo pareigą turi viena iš ginčo šalių. Automobilių išleidimo į laisvą apyvartą procedūros metu pareiškėjas pateikė visus reikalingus dokumentus, muitinės pareigūnai dokumentus patikrino, automobilius apžiūrėjo, deklaruotą sandorio vertę pripažino esant teisingą. Pakartotinio dokumentų tikrinimo etape muitinei kilo abejonių. Įgyvendinimo nuostatų 181a str. numatyta galimybė prašyti iš bendrovės papildomos informacijos, bendrovei nurodyta dokumentus pateikti. Bendrovė dokumentų nepateikė dėl objektyvių, nuo bendrovės valios nepriklausančių priežasčių. MD to neginčija, taip pat neginčija to fakto, kad prekės pirktos CIF sąlygomis pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles „Incoterms 2000“. Taigi prekių pardavėjas privalėjo apmokėti gabenimo išlaidas, todėl pateikti prašomos transporto paslaugų sąskaitos faktūros pagal Metodikos 6 p. bendrovė negalėjo, nes jos nebuvo. MD šios aplinkybės taip pat neginčija.

Pareiškėjui nepateikus prašytų dokumentų, muitinė priima sprendimą dėl deklaruotos sandorio vertės nepripažinimo ir tai yra sekantis etapas, kai įrodinėjimo pareiga jau tenka muitinei. Mano, kad šios pareigos niekaip neįtakoja pareiškėjo pareigos pateikti papildomus dokumentus įvykdymas ar neįvykdymas.

Priimant sprendimą nepripažinti deklaruotos sandorio vertės, turi būti laikomasi nustatytos tvarkos.

Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatomis ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Aiškina, kad muitinės sprendimas turi būti pagrįstas (motyvuotas), kas nurodyta MGK sprendime. Taip pat remiasi Muitinės kodekso 6 str. 3 dalimi. Paaiškina, kad MD šių savo pareigų neginčija. Kadangi muitinės įstaigos rėmėsi Muitinės kodekso 29 str. 1 d. b punktu, tai privalėjo nurodyti konkrečias aplinkybes ir konkrečias sąlygas ir pagrįsti, įrodyti, kad jos turėjo įtakos automobilių pardavimui ir jų kainai, kad tų konkrečių aplinkybių ar konkrečių sąlygų, kurios turėjo įtakos automobilių pardavimui ar jų kainai, neįmanoma įvertinti.

Mano, kad dėl to ginčas yra tik dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Paaiškina, kad administracinė byla pagal MD skundą turėtų būti nutraukta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., o MGK sprendimas paliktas galioti. Remiasi LVAT 2010 01 28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-176/2010, 2009 11 20 nutartimi byloje Nr. AS525-701/2009, 2009 04 17 nutartimi byloje Nr. AS-188/2009.

Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė bylą nutraukti arba prašymą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į prašymą (b. l. 24) pritaria Muitinės departamento prašymui ir nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos 2009 06 21 sprendimu Nr. S-166(7-104/2009). Teismui pateikė pranešimą, kad atstovas bylos nagrinėjime nedalyvaus, apie posėdžio vietą ir laiką jam žinoma (b. l. 63).

Muitinės departamento prie Finansų ministerijos prašymas tenkinamas.

Nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2007 07 19 sprendimu „Dėl UAB „Motormobil“ importuotų prekių muitinės vertės nustatymo“ Nr. (LM19)-RŽ77-371 (MGK byla, b. l. 16-19) nusprendė automobilių muitinei vertei nustatyti taikyti automobilių kainas pagal katalogą, t. y. 44 500 Lt BAD Nr. (duomenys neskelbtini), 15 000 Lt BAD Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to perskaičiavo importo mokesčius.

Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – Klaipėdos TM) sprendime išdėstyti motyvai, kodėl muitinė daro išvadą, kad automobilių sandorio vertė vienu atveju 9 kartus, kitu atveju 5 kartus skiriasi nuo automobilių importo kainų palyginus su bendros Lietuvos-Lenkijos įmonės „Transporto mokslinis-tiriamasis centras“ parengtame žinyne „Automobilių importo kainos“ esančių tokių pačių automobilių kainų, - automobiliai buvo kelis kartus perparduoti, kas turėjo padidinti prekių kainą, nes prekių kaina apima jų pakrovimą, saugojimą sandėlyje, transportavimo išlaidas, nurodė, kokios yra transportavimo išlaidos JAV. Sprendime įvertinti ir muitinės turimi įrodymai apie automobilių būklę – nuotraukos, UAB „Pajūrio autorika“ transporto priemonės apžiūros defektacijos aktai Nr. (duomenys neskelbtini) (2007 05 02), Nr. (duomenys neskelbtini) (2007 04 24). Taip pat sprendime nurodyta, kad muitinė prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti.

Sprendimas grindžiamas tuo metu galiojusiu Muitinės departamento direktoriaus 2004 12 29 įsakymu Nr. 1B-1198 patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos 5, 7, 19 punktais, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 152 straipsniu. Daroma išvada, kad nesant dokumentų, kuriuose būtų nustatyta importuotų automobilių rinkos vertė, nesant turto vertinimo ataskaitų, Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsniu remtis muitinė negali. Nustačiusi, kad negali remtis Bendrijos muitinės kodekso 29 ir 30 straipsniais, prekių muitinę vertę nustatinėjo remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu ir muitinę vertę nustatė pagal atitinkamų markių ir modelių naudotų automobilių importo kainą pagal 2007 m. antro ketvirčio katalogą „Automobilių importo kainos“. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96, 97 straipsniais apskaičiuoti delspinigiai.

Pareiškėjas pateikė dėl šio sprendimo skundą Muitinės departamentui (MGK byla, l. 13-15). Dėl šio skundo Muitinės departamentas priėmė 2010 03 03 sprendimą Nr. 1A-4.13-117 (MGK byla, l. 3-4). Šiuo sprendimu MD patvirtino Klaipėdos TM sprendimą.

Pareiškėjas MD sprendimą skundė Mokestinių ginčų komisijai, kuri dėl pareiškėjo skundo priėmė sprendimą, tačiau sprendime nurodyta jo priėmimo data – 2009 06 21 (MGK byla, l. 50-55), tuo tarpu MGK posėdžio protokole nurodyta, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas 2010 06 21 posėdyje, kuriame nuspręsta panaikinti MD 2010 03 03 sprendimą Nr. 1A-4.13-117 (MGK byla, l. 48-49).

Atsakovo prašyme teismui visgi prašoma panaikinti MGK 2009 06 21 sprendimą (atsakovo pateikta MGK sprendimo kopija taip pat yra 2009 06 21 datos). Daroma išvada, kad MGK sprendime padaryta klaida nurodant sprendimo priėmimo datą, duomenų apie klaidos taisymą MGK pateiktoje byloje nėra, nors bylą siunčiant teismui lydraštyje rašoma, kad siunčiama byla, kurioje priimtas 2010 06 21 sprendimas Nr. S-166-(7-104/2010) (b. l. 16).

Pareiškėjas prašo bylą nutraukti, kadangi mokesčių administratorius neteisingai supranta ginčo esmę, todėl daro nepagrįstas išvadas, kad skiriasi muitinės ir MGK pateikiamas teisės aiškinimas ir įrodinėjimo pareigos paskirstymas.

Tam, kad būtų nustatyta, ar šiuo atveju Muitinės departamentas galėjo paduoti skundą teismui pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatas, būtina nustatyti, kokiais motyvais grindžiamas skundžiamas MGK sprendimas – ar MD sprendimas panaikintas dėl skirtingo teisės normų aiškinimo (tame tarpe ir procesinių), ar tik dėl skirtingo faktinių aplinkybių nustatymo ir jų vertinimo. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose, kai skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo paduoda mokesčių administratorius (LVAT 2009 04 17 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009, 2009 11 20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-701/2009, 2010 01 28 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-176/2010). Antra vertus, LVAT ne kartą pasisakė, kad vertinant administracinį aktą, tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas yra neatsiejamai susiję, todėl tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (pvz. LVAT 2005 02 15 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-180/2005).

Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, kuris yra ginčijamas šioje byloje, panaikintas Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010 03 03 sprendimas Nr. 1A-4.13-117, t. y. sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas importuotų automobilių muitinę vertę pagrįstai deklaravo, taikydamas sandorio vertės metodą. MGK panaikino sprendimą dėl papildomai priskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų. Toks sprendimas reiškia, kad pareiškėjui mokesčiai buvo apskaičiuoti ir sumokėti teisingai.

MGK motyvacija yra tokia. Pirmiausiai, MGK remiasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, kuriame pasakyta, kad sandorio vertės metodas netaikomas, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos bet kokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti. Po to, įvertinusi faktines aplinkybes, kurios yra nurodytos teritorinės muitinės sprendime ir MD sprendime, MGK daro išvadą, kad muitinė, netaikydama sandorio vertės metodo dėl to, kad kainos skyrėsi nuo žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“ nurodytų kainų, turi konstatuoti, jog egzistavo tam tikros konkrečios aplinkybės ir jas įrodyti, t. y. muitinė turėjo konkrečiai nurodyti, kokios aplinkybės nulėmė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymą. Tokiai išvadai pagrįsti MGK rėmėsi teisės aktais ir juos aiškino – rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi ir teigė, kad „iš bylos medžiagos matyti, jog tokioms išvadoms pagrįsti mokesčių administratorius pakankamai duomenų nesurinko“. Tokie teiginiai leidžia daryti išvadą, kad mokestinis ginčas galėjo būti grąžintas nagrinėti iš naujo (Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas), tuo tarpu priimtas sprendimas prieštarauja jo turiniui. Juo labiau, kad prieš nurodytą teiginį MGK sprendime rašoma: „Komisija pažymi, kad esant minėtiems prieštaringiems įrodymams apie ginčo automobilių savininkus bei pardavėją ir prieštaringai informacijai apie sąskaitos išrašymo bei prekės eksportavimo laiką, mokesčių administratoriui galėjo kilti abejonių, ar deklaruota sandorio vertė yra visa už importuojamas prekes faktiškai sumokėta suma“. Taigi, MGK patvirtino, kad turima medžiaga muitinės įstaigoms galėjo sukelti abejonių dėl prekių vertės. Kokios yra mokesčių administratoriaus teisės, nustatytos teisės aktuose, kai jam kyla pagrįstos abejonės, MGK neanalizavo, tačiau konstatavo, kad muitinė tokiu atveju pati privalėjo rinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad sandorio vertė yra mažesnė nei reali prekės vertė. Be to, vertindama surinktus įrodymus byloje, MGK juos vertino remdamasi teisės aktais, kurie reglamentuoja pristatymo sąlygas, ir aiškino, kad pagal pristatymo sąlygas transporto ir draudimo išlaidas apmokėjo pardavėjas. Tai Tarptautinių prekybos rūmų Oficialiosios prekybos terminų aiškinimo taisyklės „Incoterms 2000“, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 12 29 įsakymu Nr. 1B-1199 patvirtinta Prekių sandorio vertės patikslinimo jų gabenimo, draudimo, krovimo bei tvarkymo išlaidomis instrukcija. Pagal šiuos teisės aktus įvertinta, kad šiuo atveju už prekių gabenimą iki pirkėjo nurodyto paskirties uosto atsako pardavėjas ir būtent pardavėjas apmoka visas su prekių gabenimu išlaidas bei apdraudžia krovinį. T. y., atsižvelgiant į MGK nurodytus teisės aktus ir jų pagrindu atliktą įrodymų vertinimą, daroma išvada, kad MGK manymu, tai ką sumoka pardavėjas už prekės pristatymą, draudimą iki Bendrijos muitų teritorijos, jokios įtakos prekės kainai turėti negali, todėl pareiškėjas šių aplinkybių įrodinėti neprivalo netgi jeigu to prašo muitinės įstaigos. Tačiau tokia išvada prieštarauja MGK nurodytam teisės aktui – Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 12 29 įsakymu Nr. 1B-1199 patvirtintos Prekių sandorio vertės patikslinimo jų gabenimo, draudimo, krovimo bei tvarkymo išlaidomis instrukcijos nuostatoms, kadangi iš instrukcijos nuostatų akivaizdu, kad visos išlaidos, tiek tos, kurias turėjo pardavėjas, tiek tos, kurias turėjo pirkėjas, turi būti įvertintos (Instrukcijos 7, 14, 16, 17 ir kt. punktai).

Taip pat, vertindama įrodymus MGK rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, taikė viešojo administravimo principus. Teigė, kad muitinės sprendimai nemotyvuoti, todėl nepagrįsti.

Įvertinus MGK sprendimą daroma išvada, kad faktines aplinkybes tiek muitinės įstaigos, tiek MGK nurodė vienodas, dėl jų ginčo nėra, tačiau jų nuomonė skiriasi dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo naštos paskirstymas šiuo atveju reglamentuojamas teisės aktuose.

Atsakovas Muitinės departamentas prašymą grindžia būtent tuo, kad MGK neteisingai interpretavo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, vertindama įrodymus neatsižvelgė į Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnį. Taip pat atsakovas prašymą grindžia ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodytus aktus MGK analizavo ir jais rėmėsi, jų pagrindu vertino įrodymus bei įrodinėjimo naštos paskirstymą bei jų pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą.

Daroma išvada, kad MGK įrodymų pakankamumą įvertino, neteisingai interpretuodama Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio nuostatas ir Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas, netaikė šiuo atveju būtino taikyti Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsnio. Taip pat nepagrįstai vertino pateiktus dokumentus, atsižvelgdama į pristatymo sąlygas CIF reglamentuojančius teisės aktus, kadangi sprendžiant dėl sandorio vertės taikymo (ar sandoris atspindi tikrąją jo vertę) visai nesvarbu, kas mokėjo tam tikras būtinas išlaidas, kadangi jos bet kuriuo atveju turi įeiti į prekės kainą (galima atsižvelgti tik į jau sumokėtus muito mokesčius, tačiau tam turi būti teikiami atitinkami dokumentai).

Muitinės sprendimuose nurodyta, kokios aplinkybės nulėmė sprendimą netaikyti sandorio vertės metodo. Tai ne vien ta aplinkybė, kad deklaruotos automobilių vertės neatitiko žinyne (kataloge) „Automobilių transporto kainos“ nurodytų verčių. Kitos aplinkybės buvo susijusios su tuo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neleido nustatyti papildomų išlaidų, kurios turėjo susidaryti dėl to, kad automobiliai buvo perparduoti kelis kartus, neleido nustatyti realių jų transportavimo, tarp jų draudimo, išlaidų. Klaipėdos TM sprendime nurodė, kokios paprastai yra automobilių transportavimo išlaidos JAV, pažymėjo, kad dokumentuose nurodytos nepagrįstai mažos transportavimo išlaidos. Taigi MGK sprendime nepagrįstai teigiama, kad muitinės įstaigos nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių suabejojo sandorio verte. Tos priežastys muitinės sprendimuose aiškiai nurodytos.

Nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė 2007 06 21 raštu Nr. (LM19)V-14-9252, adresuotu UAB „Motormobil“, pranešė, kad bus taikomi kiti muitinio įvertinimo metodai, t. y. bus taikomos automobilių kainos, kurios nurodytos žinyne. Paaiškinta, kad pareiškėjui su tuo nesutinkant, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 14 straipsniu muitinė prašo iki 2007 07 09 pateikti deklaruotų lengvųjų automobilių rinkos kainas, apskaičiuotas turto vertintojų (nepriklausomų ekspertų) pagal muitinio įvertinimo metu pateiktus dokumentus (MGK byla, l. 21-22). Nustatyta, kad pareiškėjas prašomų dokumentų neteikė. Taigi muitinė ėmėsi priemonių rinkti tinkamus įrodymus, būtinus prekių muitinės vertės nustatymui, ir tokiu būdu, kuris nustatytas šiuo atveju taikytinuose teisės aktuose.

Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnis numato: „1. Muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. 2. Jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos pagal 178 straipsnio 4 dalį. Jei muitinė ir toliau abejoja, prieš priimdama galutinį sprendimą, ji privalo pranešti konkrečiam asmeniui raštu, jei taip pageidaujama, apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu.“

Taigi šios nuostatos nurodo, kad ne muitinės įstaiga privalo rinkti įrodymus dėl prekės vertės, kai pagrįstai suabejoja sandorio verte. Muitinė turi tik pareigą paprašyti papildomos informacijos ir pranešti asmeniui priežastis, dėl kurių kilo abejonės. Šiuo atveju Kauno TM minėtu 2007 06 21 raštu pareiškėjui pranešė, kokių turi abejonių bei dėl kokių priežasčių. Todėl pareiškėjas privalėjo teikti įrodymus, t. y. šiuo atveju iš viso dar negalėjo būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. nuostatos, nes jose kalbama apie įrodinėjimo naštos paskirstymą tuo metu, kai mokesčių administratorius jau apskaičiavo papildomus mokesčius – jis privalo juos pagrįsti. Po to, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su apskaičiuotomis konkrečiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Tačiau mokestinio patikrinimo metu, nustatant pareigą teikti įrodymus, šiuo atveju būtina vadovautis Bendrijos muitinės kodekso ir jo įgyvendinimo nuostatomis.

Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies nuostatos leido muitinei netaikyti sandorio vertės metodo, kadangi pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti prašomus ir teisės aktuose numatytus įrodymus (tarp jų ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 12 29 įsakymu Nr. 1B-1198 patvirtintoje metodikoje, galiojusioje iki 2009 07 01).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Muitinės departamento skundas grindžiamas motyvais, susijusiais su skirtingu teisės aktų nuostatų interpretavimu. Netgi MGK savo sprendime pripažino, kad muitinei galėjo kilti abejonių dėl prekių vertės. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių mokėtojas nesiėmė jokių priemonių toms abejonėms pašalinti, daroma išvada, kad skundžiamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjo skundas Mokestinių ginčų komisijai turi būti atmestas. Skundo motyvai ir argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, deklaracijos užpildymas prekių importo metu nedraudžia muitinei po to atlikti tyrimą ir patikrinti deklaravimo teisingumą bei, nustačius pažeidimus, apskaičiuoti papildomus mokesčius. Antra, tai, kad automobiliai jau buvo parduoti, netrukdė pareiškėjui pateikti prašomus dokumentus, nes muitinė ir nurodė pateikti įvertinimą pagal dokumentus. Dokumentų automobilių būklei apibūdinti ir juos įvertinti buvo pakankamai, kadangi pats pareiškėjas buvo pateikęs UAB „Pajūrio autorika“ Transporto priemonių apžiūros-defektacijos aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla, l. 7-10). Ir trečia, pareiškėjas buvo įspėtas, kad, nepateikus automobilių įvertinimo dokumentų, bus taikomos kainos, nurodytos žinyne „Automobilių rinkos kainos“. Šios kainos ir buvo taikomos, nes, kaip minėta pirmiau, muitinė nėra įpareigota nustatinėti konkrečių automobilių verčių ir pati atlikti kokius nors vertinimus ar kitus tyrimus.

Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl 50 procentų dydžio baudos skyrimo yra nepagrįsti, nes Muitinės departamentas savo sprendime pagrįstai nurodė, kad mokesčių mokėtojas nebendradarbiavo su muitine. Ši bauda pagrįsta ir padarytos žalos dydžiu.

Dėl to pareiškėjo skundas Mokestinių ginčų komisijai atmetamas, paliekant galioti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2010 03 03 sprendimą „Dėl UAB „Motormobil“ skundo“ Nr. 1A-4.13-117.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str., 87 str., 88 str. 2 p., ir 127 str. kolegija

nusprendė:

panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 21 d. sprendimą „Dėl UAB „Motormobil“ 2010-06-11 skundo“ ir palikti galioti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. kovo 3 d. sprendimą „Dėl UAB „Motormobil“ skundo„ Nr. 1A-4.13-117.

Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.