Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gradatus“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, pareiškėjas nedirba ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties leidimas laikinai gyventi panaikintas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikta darbo sutartis laikoma tik preliminaria ir nepagrindžia fakto, kad pareiškėjas pradėjo dirbti Bendrovėje.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 24S304625 panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Pareiškėjas neatitiko imperatyvių įstatyme nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ Gradatus “ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo 24S304625 (b. l. 11–12, 17–18, 36–37), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui J. U. leidimą laikinai gyventi Nr. 760380381, galiojantį iki 2026 m. rugpjūčio 23 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2402-LLG-0796 (b. l. 42–47). Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina pagal darbo sutartį dirbti betonuotoju UAB ,,Gradatus“. Teigė, kad jo pragyvenimo lėšų Lietuvoje šaltiniu bus darbo užmokestis, o jis sieks 980 Eur. UAB ,,Gradatus“ Migracijos departamentui pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20240116-013008 dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo), nurodė, jog siekia įdarbinti pareiškėją betonuotoju ir jam mokėti 980 Eur dydžio darbo užmokestį (b. l. 39–41).

Atsakovas įvertinęs minėtus dokumentus, nusprendė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išdavė pareiškėjui Leidimą. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galioja iki 2026 m. rugpjūčio 23 d.

Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje nustatė, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

II. Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu, nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. To paties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nenumatytos.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau –ir MMA).

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad 2024 m. balandžio 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Nr. 2402-LLG-0796 išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti UAB ,,Gradatus“ betonuotoju ir numatomas darbo užmokestis ir pragyvenimo lėšų šaltinis – 980 Eur per mėnesį mokamas darbo užmokestis (b. l. 42–47). Tarpininkavimo raštas Nr. 20240116-013008 patvirtina, kad UAB ,,Gradatus“ nurodė, kad pareiškėjas atvyko dviem metams dirbti pagal darbo sutartį jų įmonėje, įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti darbo užmokestį – 980 Eur per mėnesį (b. l. 39–41). Atsižvelgęs į tai, atsakovas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 760380381, galiojantį iki 2026 m. rugpjūčio 23 d., Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y., kai užsienietis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams.

Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje nustatė, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba.

Atsižvelgęs į tai, teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame sprendime konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjas, 2024 m. rugpjūčio 23 d. gavęs leidimą darbo pagrindu, 2024 m. gruodžio 17 d. Sodros duomenis dar nebuvo pradėjęs dirbti prašyme nurodytoje Bendrovėje.

Nors pareiškėjas į bylą pateikė 2024 m. vasario 2 d. darbo sutartį Nr. 2024/02/02-01(b. l. 5–6), tačiau: pirma, ši darbo sutartis sudaryta dar iki leidimo gavimo, joje sulygta, kad darbas pradedamas tiks gavus leidimą; antra, joje nėra jokių įrašų (ar sutarties papildymų), iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas pradėjo dirbti, aplinkybės, kad pagal šią darbo sutartį nepradėjo dirbti neginčija ir pats pareiškėjas. Taigi, sutiktina su atsakovo pozicija, kad ši sutartis gali būti vertinama kaip preliminari darbo sutartis, kuri galėjo būti realizuota pareiškėjui gavus leidimą, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo argumentą, kad ši sutartis patvirtina, kad priimant skundžiamą sprendimą atsakovas suklydo, neįvertinęs šios darbo sutarties sąlygų. Teismo vertinimu, ši darbo sutartis neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui: pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirbo ir negavo darbo užmokesčio, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad darbdavys apie tokią sutartį privalėjo pranešti atsakovui.

Atsižvelgus į tai, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, kuris pareiškėjui buvo išduotas tik dėl ketinimo dirbti UAB „Gradatus“ betonuotoju.

Pareiškėjui neįsidarbinus UAB „Gradatus“, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutartis su Bendrove buvo sudaryta, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos. Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą nei UAB „Gradatus“, nei kurioje nors kitoje Lietuvos įmonėje, kaip ir nėra duomenų apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį.

Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo argumentas, kad Bendrovė vilkino jo įdarbinimą, nepaneigia to fakto, kad jis Bendrovėje nedirbo ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, gaunamas pagal darbo sutartį iš UAB „Gradatus“. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose, 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minimoje nutartyje teismas atkreipė dėmesį, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis neįsidarbino UAB „Gradatus“ ne dėl jo kaltės, neturi esminės reikšmės sprendžiant skundžiamo sprendimo dėl panaikinto leidimo teisėtumo klausimą, nes šią aplinkybę paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, o jo deklaratyvus paaiškinimas aptartame įrodymų ir įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo kontekste, nepakankamas paneigti faktą, kad pareiškėjas faktiškai nedirbo. Atsižvelgęs į tai, teismas neturi pagrindo spręsti, kad 2024 m. gruodžio 30 d. sprendime nepagrįstai įrašytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo panaikinimo pagrindas (duomenys, kuriuos pateikė asmuo norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės).

Aptartame kontekste, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai nustatė, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai.

Kaip minėta, atsakovo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 24S304625 pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760353406, galiojęs iki 2026 m. rugpjūčio 23 d., nes duomenys, kuriuos pateikė asmuo norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); darbo sutartis su asmeniu nesudaryta (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti faktiniai ir teisiniais sprendimo priėmimo pagrindai, motyvai yra aiškūs ir pakankami.

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis).

Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, spręstina, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. U. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.