Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 str. 1 d. nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe prekiavo žmonėmis, o būtent:

2005 m. rugpjūčio 4 d., iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas su M. P., žadėdamas viešbučio kambarių prižiūrėtojos darbą, apgaule išvežė automobiliu ,,Ford Scorpio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. J. iš Lietuvos Respublikos ir, nugabenęs į Didžiąją Britaniją, Londono mieste už tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą pardavė ją seksualiniam išnaudojimui ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Išteisintojo I. B. gynėjas atsikirtime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 str. nuostatos numato, kada pradedamas ikiteisminis tyrimas, tačiau šioje byloje neaišku, kokiu pagrindu jis pradėtas dėl E. J. pardavimo seksualiniam išnaudojimui, kadangi ji nebuvo parašiusi skundo ar pareiškimo, o byloje apie tai nėra jokių operatyvinių duomenų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai negalėjo nurodyti, kam pranešus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Liudytojai A. B. ir G. G. negalėjo paaiškinti, kodėl iškilo būtinybė apklausti liudytoją E. J., nors jie patys ją kvietėsi. Teismas teisingai nurodė, kad pati E. J. nesikreipė į policiją, o, kai buvo pakviesta į policijos komisariatą, buvo pasimetusi, nežinojo, ką kalbėti, patvirtindavo tai, ką sakydavo pareigūnai, linkčiodama galvą. Šias išvadas patvirtina pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo pareigūno surašyti E. J. parodymai, jog Londone iš jos buvo paimtas pasas, nors ji pati pripažino tokio dokumento iš viso nėra turėjusi. E. J. šiuos parodymus pakeitė jau antros apklausos metu nurodžiusi, kad Igoris su Martynu asmens pasą paėmė kertant Lenkijos ir Vokietijos sieną tam, jog pateiktų pasieniečiams, ir nuo to laiko jo negrąžino paaiškinę, kad paso dar reikės kituose pasienio postuose. Tai akivaizdūs prieštaravimai. I. B. buvo pareikšti įtarimai ir dėl B. K. pardavimo užsienyje, tačiau pareigūnai sąmoningai nepridėjo jos apklausos protokolo, taip pat nepateikė į šią bylą duomenų apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, įtarimams nepasitvirtinus. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai ir neobjektyviai, o I. B. nežinojo ir negalėjo žinoti visų asmenų, kurie važiavo kaip keleiviai į Didžiąją Britaniją. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad E. J. žadėtas darbas viešbutyje ir tai buvo apgaulė, tačiau nenurodyta, kas žadėjo tokį darbą. Kaltinamajame akte yra liudytojo D. K., kuris žadėjo atvykti pas E. J. Didžiojoje Britanijoje, parodymai, bet nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme jis neapklaustas. Nėra duomenų, jog I. B. bendravo su E. J. , jai žadėjo darbą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad E. J. atpažino I. B. kaip asmenį, kuris pardavė ją seksualiniam išnaudojimui. Tačiau vėlgi teismo posėdyje ji negalėjo tiksliai pasakyti, kada surašytas tekstas po nuotraukomis. Ji pati abejojo, ar tas tekstas buvo, jai pasirašant protokolą. Apklausiant E. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui, ji neatpažino I. B. kaip ją pardavusio asmens. Jo pavardę sužinojo tik iš pareigūnų. Jos parodymai nuolat keitėsi. Kadangi I. B. kaltė įrodinėjama tik E. J. parodymais, neaišku, dėl kokių priežasčių nebuvo surengta I. B. ir E. J. akistata, patikslinant aplinkybes ir pašalinant akivaizdžius prieštaravimus. Taigi Kauno apygardos prokuratūra remiasi tik dalimi įrodymų, nevertindama prieštaravimų E. J. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei I. B. parodymų nuoseklumo.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašo prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. B. išteisinimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas bylos duomenimis, jų nepakanka kaltei įrodyti. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas, įtariant I. B. kartu su M. P. apgaule išvežus E. J. į užsienį ir ten ją pardavus nenustatytiems asmenims, pradėtas, nesant teisėto pagrindo, numatyto BPK 166 str., kadangi byloje nėra nei jos skundo, pareiškimo ar pranešimo, nei prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno surašyto tarnybinio pranešimo. Taigi jau pati ikiteisminio tyrimo pradžia neatitinka įstatymo reikalavimų, o tai verčia abejoti viso ikiteisminio tyrimo dėl šio įtarimo pagrįstumu. Juo labiau kad nukentėjusioji pirmą kartą apklausta, praėjus beveik pusei metų po įvykio, ir į policiją atvyko ne savo, bet pareigūnų iniciatyva.

Nežiūrint į tai, teisėjų kolegija visapusiškai patikrino bylą ir įvertino joje esančius įrodymus.

Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija nuosprendžio argumentą, jog nukentėjusiosios E. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nenuoseklūs, nedetalūs ir prieštaringi, teigdamas, kad teismas tuos parodymus neteisingai vertino. Prokuroras skunde pateikia savo įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo motyvą kaip nepagrįstą ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, nes nukentėjusiosios parodymų analizė jas patvirtina.

Pirmoje apklausoje 2006-01-31 (t. 1, b. l. 17-18) nukentėjusioji E. J. parodė, jog 2005 m. birželio mėn. ji susipažino su D. K., kuris rugpjūčio mėn. pasiūlė važiuoti į Londoną, žadėjo įdarbinti viešbučio kambarine, sakė ir pats ten važiuos. Nukentėjusioji priėmė pasiūlymą. Danius ją supažindino su savo draugais Martynu bei Igoriu, kurie turėjo nuvežti į Londoną. Netrukus ji su jais ir dar dviem merginom išvyko. Po dviejų parų nuvažiavus į Londoną, viena mergina išlipo, o likusieji apsistojo kažkokiame name, kur vaikinai iš jos ir merginos vardu Birutė atėmė asmens pasus. Tame name gyveno du tamsaus gymio vyriškiai, ir Igoris su Martynu pasakė, kad dabar reikės dirbti prostitute, Danius jos nepasitiks. Ją atvežę vaikinai išvažiavo. Nukentėjusioji suprato, jog ją ir kitą merginą Igoris su Martynu pardavė seksualiniam išnaudojimui. Tame name nukentėjusioji gyveno dvi paras, po to tie vyriškiai ją išvežė į kitą butą, kur gyveno tris dienas. Ji seksualiai ar kitaip išnaudojama nebuvo, tačiau suprato tapusi prekybos žmonėmis auka. Iš to buto ji pabėgo, kreipėsi į Lietuvos diplomatinę atstovybę ir grįžo į Lietuvą.

Iš šios apklausos turinio akivaizdu, kad vykti į Londoną ir ten padėti įsidarbinti nukentėjusiajai pasiūlė ne I. B. ir M. P., bet D. K.

Ikiteisminio tyrimo metu D. K. apklaustas du kartus (t. 1, b. l. 36-37, 38-39). Pastarajam abu kartus paneigus, jog jis buvo E. J. vykimo į Londoną iniciatorius, vėliau apklausta nukentėjusioji šią aplinkybę nurodė kitaip.

Apklausta po mėnesio 2006-03-02 (t. 1, b. l. 19-20), nukentėjusioji E. J. jau patikslino, kad D. K. tik užsiminė apie važiavimą į Londoną užsidirbti pinigų, o vėliau dėl kelionės ji kalbėjo su M. P. Beje, šioje apklausoje ji nurodė Igorio ir Martyno pavardes, nors jų nežinojo pirmoje apklausoje. Tai reiškia, jog asmenų, apie kuriuos davė parodymus, pavardes ji galėjo sužinoti iš pareigūnų. Šį kartą apklausiama nukentėjusioji detalizavo valstybės sienos pervažiavimo aplinkybes (prieš valstybės sieną persėdimą į kitą automobilį ir ją pervažiavus grįžimą į ankstesnį). E. J. parodė, kad kertant Lenkijos ir Vokietijos valstybės sieną Igoris su Martynu paėmė jos asmens pasą, jog pateiktų pasieniečiams, ir daugiau jo negrąžino paaiškinę, kad jį reikės pateikinėti kituose pasienio postuose. Atvažiavus į Londoną Martynas pasakė, jog jis su Igoriu ją kažkam parduos dirbti prostitute. Ją parduodant ji nedalyvavo pokalbyje, sėdėjo automobilyje, o Igoris ir Martynas lauke kalbėjosi su keturiais azijietiškos išvaizdos vyrais, buvo ir penktasis, galbūt, vertėjas. Nukentėjusioji suprato, kad vaikinai už ją gavo pusę pinigų sumos, o likusią turėjo gauti Lietuvoje. Ji matė, jog Martynas gavo pinigus. Jis su Igoriu išvažiavo, o po kelių dienų paskambinęs pasakė, jog E. J. turės dirbti prostitute, uždirbti pinigų sau ir jam. Bute, kuriame apgyvendino, ją užrakindavo, kai būdavo viena, kad nepabėgtų, tačiau kartą ji surado atsarginius raktus ir pabėgo.

Palyginus šias dvi apklausas, akivaizdžiai matyti ir aiškiai tikrovės neatitinkantys duomenys, ir neatitikimai.

Abiejose apklausose nukentėjusioji kalba apie atimtą asmens pasą, nors neabejotinai nustatyta, jog ji turėjo ne pasą, bet asmens tapatybės kortelę. Duodama parodymus šios aplinkybės ji pati negalėjo supainioti. Tai verčia abejoti, kiek protokolo turinys atitinka tikruosius E. J. parodymus.

Antra vertus, nesutampa jos parodymai dėl to, kieno iniciatyva vyko į Londoną, kada ir kodėl iš jos paimtas asmens dokumentas. Pirmoje apklausoje nukentėjusioji visiškai neminėjo jos pardavimo aplinkybių, jos atsirado tik vėliau, nors I. B. kaltinimas pareikštas dėl prekybos žmonėmis, taigi tai turėjo būti esminė aplinkybė, dėl kurios pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Be to, nukentėjusiosios E. J. apklausos protokoluose nuolat akcentuota, jog I. B. ir M. P. veikė kartu (,,Igoris su Martynu atėmė asmens pasus“, ,,Igoris su Martynu man pasakė, kad dabar reikės dirbti prostitute“ ir kt.), nedetalizuojant kiekvieno iš jų konkrečių veiksmų (išskyrus automobilio vairavimą), nors neabejotina, jog jie negalėjo bendrais veiksmais paimti jos asmens dokumento, choru pasakyti, kad jai reikės dirbti prostitute, ir pan.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat akcentavo šį motyvą nukentėjusiosios parodymuose dėl M. P. ir I. B. bendrų veiksmų, vieningo tikslo siekimo, tačiau šio argumento nepatvirtina jau aptarti bei įvertinti E. J. parodymai.

Prokuroras teisus, jog 2006-01-31 (t. 1, b. l. 24-25) nukentėjusioji atpažino I. B. kaip asmenį, ją išvežusį į Londoną ir pardavusį seksualiniam išnaudojimui. Tačiau negalima neįvertinti aplinkybės, kad atpažinimas pagal nuotrauką darytas tuoj pat po pirmosios apklausos, o vėliau nukentėjusiosios parodymai tampa nenuoseklūs.

Šio procesinio veiksmo įrodomoji reikšmė labai sumažėjo, kai 2006-03-24 nukentėjusiąją E. J. apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas (t. 1, b. l. 29-30). Apklausos metu ji nenurodė jokių Igorio atliktų veiksmų (išskyrus automobilio vairavimą) ir neatpažino toje apklausoje dalyvavusio įtariamojo I. B. . Nukentėjusioji parodė, jog atpažindama pagal nuotraukas ji išsirinko panašiausią, tačiau asmuo, vairavęs automobilį, buvo daug aukštesnis ir stambesnis už čia pat esantį I. B. .

Tiesa, prokuroras apeliuoja į 2006-04-04 nukentėjusiosios papildomos apklausos protokolą kaip į reikšmingą atpažįstant išteisintąjį (t. 1, b. l. 31-32). Apklausos metu ji parodė pasiliekanti prie anksčiau duotų parodymų (tačiau neaišku, prie kurių, nes nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyta, kad jie skirtingi ir nenuoseklūs), o dėl I. B. atpažinimo paaiškino, jog negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją matytas I. B. yra tas pats Igoris, kuris ją vežė į Londoną ir kartu su M. P. pardavė.

Taigi šio protokolo duomenys ne tik neįrodo I. B. kaltės, bet ryškiai parodo nukentėjusiosios abejones dėl asmens, apie kurį anksčiau davė parodymus, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis. Ne teismas, bet prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai vertina įrodymus, nukentėjusiosios išsakytą abejonę laikydamas palankia kaltinimui.

Prokuroras skunde remiasi 2006-05-17 nukentėjusiosios papildomos apklausos protokolu (t. 1, b. l. 33-34), kuriame ji vėlgi teigia pasiliekanti prie anksčiau duotų parodymų (teisėjų kolegijos nuomonė dėl jų jau išdėstyta, todėl nekartojama). Atkreipiamas dėmesys, jog netgi tokiame trumpame 14 sakinių protokole yra aiškių neatitikimų, kurių tyrėjas nepašalino. Iš apklausos aišku, kad prieš valstybės sieną į kitą automobilį persėdo tik nukentėjusioji (pagal jos parodymus I. B. automobilyje liko daugiau bagažo ir žmonių, todėl tą automobilį ilgiau tikrino ir jis vėliau atvažiavo į stovėjimo aikštelę Lenkijoje), tačiau tai prieštarauja objektyviems bylos duomenims. VSAT duomenys, byloje gauti dar 2006-01-20 (t. 1, b. l. 109-112), įrodo, jog kertant valstybės sieną abiejuose automobiliuose buvo vienodas žmonių skaičius – po tris, nes į J. K. automobilį persėdo ne tik E. J., bet ir B. K. Nukentėjusioji painiojo svarbias aplinkybes, kurios dėl savo pobūdžio (persėdimas iš automobilio į automobilį, po to sugrįžimas atgal) yra įsimintinos. Tai dar vienas argumentas, kodėl jos parodymų negalima laikyti nuosekliais. Šiuose parodymuose akcentuota aplinkybė, kad nukentėjusiąją su Birute Londone pardavė tie patys automobiliu važiavę M. P. ir Igoris (pavardė nenurodyta), neįrodo I. B. kaltės. Beje, kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame buvo pareikštas įtarimas I. B. dėl B. K. pirkimo ir išvežimo į Angliją dirbti prostitute, nutrauktas (t. 3, b. l. 43, 150).

Išdėstyti argumentai paneigia prokuroro apeliacinio skundo teiginį, jog iš esmės nukentėjusiosios E. J. parodymai yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštarauja. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo, nedetalumo ir prieštaringumo.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji pakeitė anksčiau duotus parodymus. Ji parodė aplinkybes, kurių niekada neminėjo daugkartinėse apklausose ikiteisminiame tyrime: apie bute Londone buvusias dvi merginas, iš kurių viena sakė, kad ją išlaiko vyriškis; apie vyrą vardu Leo, su kuriuo kalbėjo apie darbą ir važiavo prie prekybos centro; apie kitą vyrą, priėjusį prie automobilio ir jos rusiškai paklaususį, ar žinanti, kuo dirbs, o ji atsakiusi žinanti, turėdama galvoje kambarinės darbą, ir t. t. Ji visiškai paneigė savo ankstesnius parodymus dėl jos pardavimo Londone. Teismas įvertino parodymų pakeitimą. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka, todėl nekartoja.

Išteisintasis I. B. niekada nepripažino savo kaltės išvežęs E. J. į užsienį seksualiniam išnaudojimui ar prostitucijai. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 36-37, 38-39, 41-42, 53-54) ir pirmosios instancijos teisme jis teigė užsiiminėjęs automobilių prekyba, todėl dažnai važinėjęs į užsienį. Norėdamas, jog atsipirktų kelionė, už užmokestį veždavo pakeleivius, kurie patys jį susirasdavo, nes automobilių turguje buvo pakabinęs skelbimą, be to, daug kam davęs savo mobiliojo ryšio telefono numerį. M. P. pažįsta, jį vežė į užsienį kaip pakeleivį. Yra vežęs apie 40 žmonių, tarp jų merginų, E. J. Nenorėdamas turėti nemalonumų muitinėje dėl pakeleivių dažnai vežamų draudžiamų daiktų, juos prieš valstybės sieną išsodindavo, ir jie sieną kirsdavo kitu automobiliu, o po to vėl įsėsdavo į jo automobilį. Svetimų dokumentų neimdavo, bet, būdavo, juos padėdavo automobilyje į daiktų dėtuvę, kad naktį nereikėtų žadinti miegančių keleivių. Tačiau atvykus į vietą juos grąžindavo. Londone E. J. išleido kartu su M. P.

Tokie jo parodymai liko nepaneigti.

Nuteistasis M. P. pirmosios instancijos teisme parodė vykęs į Londoną ieškoti darbo statybose. Su I. B. susipažino automobilių turguje. Šis važiavo į Londoną savo reikalais, todėl paėmė ir nuteistąjį. D. K. prašomas M. P. susitarė su Igoriu, jog jis nuveš į Londoną ir E. J. . Prieš valstybės sieną kai kurie persėdo į kitą automobilį, nes jie vežė daugiau nei leidžiama cigarečių. Londone Igoris juos nuvežė pas M. P. pažįstamą Artūrą ir išvyko savo reikalais. Apie jokį merginų pardavimą su I. B. nebuvo kalbos ir susitarimo.

Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 36-37, 38-39) apklaustas liudytojas D. K. parodė, kad M. P. domėjosi, ar E. J. norėtų išvažiuoti į Angliją dirbti barmene. Pastaroji vėliau sakė sutikusi ir išvažiavusi su juo, I. B. bei dar kažkuo. Po 1-2 dienų paskambino, jog jai viskas gerai, tačiau dar po kelių dienų pasakė, kad M. P. ir I. B. ją pardavė seksualiniam išnaudojimui, bet ji pabėgo.

Šie liudytojo D. K. parodymai negali būti laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė (BPK 276 str.).

Pirma, teisiamajame posėdyje galima balsu perskaityti dėl svarbių priežasčių nedalyvaujančio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o D. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausė tyrėjas.

Antra, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaityti teisiamajame posėdyje byloje esantiems įrodymams patikrinti, tačiau šioje byloje I. B. kaltės įrodymų, be jau aptartų ir įvertintų nukentėjusiosios E. J. parodymų, nėra, todėl nebuvo pagrindo liudytojo parodymų perskaityti.

Trečia, liudytojas ilgam išvykęs į užsienį (t. 2, b. l. 189; t. 3, b. l. 39) ir negalėjo būti apklaustas teisme.

Be to, liudytojas informaciją gavo iš pačios nukentėjusiosios, o jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumas jau aptartas. Dėl to ir liudytojo parodymai nebūtų svarūs.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja K. V., Lietuvos ,,Caritas“ socialinė darbuotoja, tačiau jos parodymai taip pat išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, ji iš esmės davė parodymus apie M. P., nežinojo I. B. vaidmens.

Prokuroras ginčija nuosprendžio motyvą, kad kaltinimas pagrįstas vien nukentėjusiosios E. J. parodymais, tačiau jo apeliacinis skundas taip pat iš esmės paremtas jos parodymų analize, kuri skiriasi nuo teismo vertinimo. Prokuroras nepateikė įtikinamų argumentų, jog I. B., iš anksto susitaręs, veikdamas bendrininkų grupe su anksčiau nuteistu M. P., apgaule išvežė nukentėjusiąją į užsienį ir už nenustatytą pinigų sumą pardavė ją seksualiniam išnaudojimui tyrimo nenustatytiems asmenims.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinimą įrodo objektyvūs VSAT duomenys apie 2005-08-04, 21.56 val. ir 21.58 val., valstybės sieną kirtusius asmenis.

Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė patvirtina I. B. galbūt vežus E. J. į užsienį, tačiau nepaneigia išteisintojo versijos, kodėl jis išsodino pakeleives prieš valstybės sieną, ir visiškai neįrodo jo kaltės dėl prekybos žmonėmis.

Beje, E. J. vežęs į Londoną neneigia ir pats I. B. Tačiau byloje nėra duomenų, jog jis ją pažinojo anksčiau, siūlė kambarinės darbą Londone, bet apgaule išvežė dirbti prostitute ir ją ten pardavė.

Tokiam kaltinimui, kokį suformulavo prokuroras, pagrįsti maža vien nuvežimo į užsienį fakto. Turi būti įrodyta, kad I. B. nukentėjusiąją išvežė į Londoną apgaule, iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas su M. P., bei ją ten pardavė seksualiniam išnaudojimui nenustatytiems asmenims.

Panašų nusikaltimą padarius M. P. (pardavus dvi merginas prostitucijai) įrodo dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame kaltė grindžiama ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir objektyviais įrodymais.

Aptariamoje byloje nėra patikimų I. B. kaltės įrodymų, nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, o išteisintojo versija nepaneigta.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu I. B. gyvenamojoje vietoje padaryta krata, siekiant surasti įkalčius, galinčius turėti reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, tačiau nieko nerasta (t. 1, b. l. 174-175).

Galima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo motyvu, kad nukentėjusiajai E. J. atpažinus įtariamąjį I. B. iš nuotraukų kolekcijos, o vėliau jį pamačius gyvą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir neatpažinus, vargu ar buvo tikslinga dar kartą atlikti BPK 191 str. numatytą procesinį veiksmą – parodymą atpažinti.

Tačiau įtariamojo ir nukentėjusiosios parodymams esant iš esmės prieštaringiems, jų nesuvedimas į akistatą yra procesiškai nepateisinamas. Tiesa, dėl šio veiksmo būtinumo sprendžia pareigūnas, bet jo pareiga yra sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti (BPK 190 str. 1 d.). Šioje byloje to nebuvo padaryta, ir tai yra akivaizdus ikiteisminio tyrimo trūkumas.

Teisme kaip liudytojai apklausti Kauno m. VPK KP ONTT pareigūnai A. B. ir G. G. parodė apie nukentėjusiosios E. J. bei kitų asmenų apklausas, atliktą I. B. atpažinimą iš nuotraukų kolekcijos, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl E. J. pardavimo. Nukentėjusiajai niekas nedarė spaudimo, ji taip pat nesakė, kad ko nors bijo.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

To paties punkto 2 dalyje nurodyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Šioje byloje būtent taip ir yra. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių pašalinti byloje esančius prieštaravimus nukentėjusiosios E. J. parodymuose ir kt., tačiau to nepavyko padaryti. Dėl to, nesant neginčijamų I. B. kaltės įrodymų, teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.