Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-05-28 · Administracinė byla Nr. I-1777-580/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-28
Bylos Nr.
I-1777-580/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
J. S.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. S., L. D., A. K., J. R., V. R., A. Ž., G. K.
Advokatai
Pauliau Bružas
Kategorijos
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858 – 886/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.2; 11.3 (S) (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecieneidalyvaujant vertėjai Galinai Lavrinovič

pareiškėjai J. S.

pareiškėjos atstovui advokatui Pauliau Bružui

trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovei Džiolanai Tarvainytei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. S., L. D., A. K., J. R. (J. R.), V. R. (V. R.), A. Ž. ir G. K. dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I tomas, b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui (testamentui) paduoti į S. G. (S. G.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas S. G. (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,0821 ha žemės. S. G. 1978 m. sausio 4 d. sudarė testamentą, kuriuo visą jam priklausiusį nekilnojamą turtą paliko jai, o piniginį indėlį paliko anūkei A. Š.. S. G. mirė 1983 m. sausio 17 d., jo palikimą priėmė ji, 1983 m. liepos 21 d. jai buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. Paaiškino, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. G. žemę padavė ji ir jos seserys J. S. bei A. R.. Pareiškėja teigė pateikusi nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus kartu su prašymu. Pažymėjo, kad su nurodytais dokumentais pateikė ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Pagal tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį, ji, J. S. ir A. R. turėjo vienodas teises į nuosavybės atkūrimą, nes visos trys yra buvusio savininko dukros. Vėliau įstatymas buvo pakeistas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu, teisę į S. G. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą įgijo tiktai ji, nes pagal paveldėjimo teisės liudijimą ji yra vienintelė pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą nepaisant buvusio savininko vaikų. Pareiškėjos nuomone, įsigaliojus nurodytai įstatymo normai ir esant duomenims, kad ji yra testamentinė S. G. įpėdinė, į likusį žemės sklypo plotą nuosavybės teisės kitoms pretendentėms negalėjo būti atkurtos. Dėl to ji su skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, o vėliau į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), kuri 2008 m. birželio 26 d. raštu nurodė, kad testamentas savo turiniu yra neatsiejama piliečio prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę dalis ir nepateikus testamento, t. y. nesant pretendento, kuriam miręs turto savininkas testamentu būtų palikęs savo turtą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą vykdomas kitos eilės pretendentams – turto savininko sutuoktiniui, tėvams, vaikams lygiomis dalimis. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punktu, testamentui pateikti taikomas toks pats terminas kaip ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija įstatymo nustatytu laiku neinformavo jos, jog nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises ir nepasiūlė pateikti papildomų dokumentų, t. y. testamento. Apie tai, kad nepakanka dokumentų, ji buvo informuota tik Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m. birželio 26 d. raštu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) atsiliepimu į skundą (III tomas, b. l. 32 – 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareiškėja nepateikė atsakovui skunde minimo 1979 m. sausio 4 d. S. G. išduoto testamento. Tiek pareiškėja, tiek ir jos seserys lygiomis teisėmis dalyvavo (dalyvauja) nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė prašymus, kuriuose formuluodamos reikalavimus vadovavosi ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, ne kartą buvo kviestos, atvykusios į žemėtvarkos skyrių supažindintos su nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga, ją reglamentuojančiais teisės aktais, joms ne kartą buvo atsakyta į pateiktus prašymus. Todėl Vilniaus apskrities viršininko priimti sprendimai yra teisėti ir galiojantys, taip pat jie nepanaikinti ir nenuginčyti. Pažymėjo, kad pareiškėja be svarbių priežasčių praleidusi įstatymų nustatytus terminus tik 2008 m. kovo 5 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė priimti 1979 m. sausio 4 d. S. G. išduoto testamento kopiją (testamento kopija nepatvirtinta notaro, iš kopijos padarytas vertimas, vertėjo parašas netvirtintas notaro) bei jai vienai atkurti nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę. Teigė, kad iki šiol vyksta nuosavybės teisių į buvusio savininko S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdžiusio žemę atkūrimas. Be jau atkurtos/atkuriamos nuosavybės teisės į 5,4624 ha žemės plotą (kiekvienai seseriai po 1/3 dalį) yra nustatyta, kad S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime taip pat turėjo ir 3,6196 ha žemės plotą, t. y. iš viso 5,4624 ha (iš kurių jau dalis atkurta) + 3,6196 ha (papildomai teismo pripažintus) = 9,0821 ha žemės plotą, į kurį taip pat bus atkuriamos nuosavybės teisės.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. S., L. D., A. K., J. R., V. R., A. Ž. atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 32 – 37) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjos skunde nurodyti motyvai dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, t. y. kad ji su prašymu atkurti nuosavybės teises buvo pateikusi ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, laikytini teismo klaidinimu. Paaiškino, kad pareiškėja nuo pat prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo momento galėjo pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir tėvo testamentą. Iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pareiškėja nebuvo pateikusi nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms testamento bei nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalėjo atlikti šio veiksmo. Kadangi pareiškėja nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momento iki sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo visiems pretendentams priėmimo yra išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į 1/3 tėvo valdytos žemės dalį, institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjai pateikti 1979 m. sausio 4 d. S. G. testamentą. Akcentavo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pareigą pateikti mirusio asmens testamentą, į kurio visą turtą siekia nuosavybės teisių atkūrimo, sužinojo tik iš Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m. birželio 26 d. rašto. Nacionalinė žemės tarnyba 2007 m. rugsėjo 27 d. rašte nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, gali būti vykdomas tik išnagrinėjus buvusio savininko testamentą, o kadangi iš 1983 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės liudijimo nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėja buvo vienintelė įpėdinė ir ar visas buvusio savininko turtas paliktas testamentu, būtina išnagrinėti 1978 m. sausio 4 d. testamentą. Kad šio Nacionalinės žemės tarnybos rašto turinys pareiškėjai buvo žinomas, patvirtina Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario 11 d. raštas bei pareiškėjos pateiktas 2008 m. kovo 5 d. skundas. Be to, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 11 d. raštu nurodė pareiškėjai, kad nuosavybės teisių atkūrimas, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gali būti vykdomas tik išnagrinėjus S. G. testamentą. Kadangi yra praleistas terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, institucija nurodė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą dėl termino atstatymo. Nepaisant to, kad pareiškėja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario 11 d. raštu buvo informuota apie situaciją nuosavybės teisių atkūrimo procese, ji 2008 m. kovo 5 d. pateikė raštą Vilniaus apskrities viršininko administracijai iš esmės tuo pačiu klausimu, kaip ir 2007 m. gruodžio 28 d. prašyme. Atsižvelgę į pareiškėjos 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 m. kovo 5 d. raštus bei į tai, kad raštų turinys ginčijamu klausimu atitinka Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m. birželio 26 d. raštą, tretieji suinteresuoti asmenys tvirtino, jog pareiškėjos nurodytas laiko momentas, nuo kurio ji tariamai sužinojo apie savo teisių pažeidimą yra nepagrįstas. Pareiškėja nuo sužinojimo momento apie Nacionalinės žemės tarnybos 2007 m. rugsėjo 27 d. raštą (vėliausias galimas laikas 2008 m. vasario 11 d.), turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Manė, kad aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjos prašymas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (testamentą) atnaujinimo, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis ir pateisinančiomis termino praleidimą. Pažymėjo ir tai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punktą, paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą nepripažįstamas dokumentu, kuris gali patvirtinti nuosavybės teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. K. atsiliepime į pareiškėjos skundą (III tomas, b. l. 77 – 78) nurodė, kad pareiškėja skunde jo teisių į mainų sutartimi įsigytą žemės sklypą neaptaria. Kadangi prieš sudarant mainų sutartį, pagal Nekilnojamojo turto registro centro duomenis, mainomi žemės sklypai priklausė sutarties šalims, buvo tinkamai įregistruoti, neįkeisti, neareštuoti bei kitaip neapsunkinti, nėra ir nebuvo galiojančių draudimų ar ribojimų A. K. perleisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, todėl laikė, kad (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kelio, Vilniuje, įsigijo sąžiningai. Pažymėjo, kad įstatymai gina sąžiningo įgijėjo teises. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Manė, kad būsimas sprendimas šioje byloje neturės jokios įtakos jo teisėms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu (III tomas, b. l. 140 – 145) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nustatyta, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teisę natūra į iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Iš pateikto prašymo matyti, kad pareiškėja pretendentais atkurti nuosavybę prašyme nurodė save ir savo seseris J. S. ir A. R.. Kartu buvo pateiktas ir paveldėjimo po S. G. mirties teisės liudijimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad S. G. 1979 m. sausio 4 d. testamentu gyvenamąjį namą su ūkio statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), paliko dukrai J. S., o piniginį indėlį – anūkei A. Š.. Priėmus Atkūrimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d., pareiškėja pagal 2 straipsnio 2 punktą, kaip asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, įgijo teisę į visą S. G. priklausančią žemę. Pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė 1979 m. sausio 4 d. S. G. testamento iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad iki šio termino pabaigos pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl to, kad pakeistų savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina pareiškėjos teismo posėdžio metu išsakytą poziciją, kad jai tik 2007 metais tapo žinoma, kad esant testamentui nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tam asmeniui, kuriam turtas yra paliktas. Teismo vertinimu, apie tai, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai ruošiami trims seserims, rodo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. 31/04/22-2988, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. 31/04/22-3556. 2004 m. spalio 14 d. rašte Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja nurodo, kad ji pretenduoja į 1/3 dalį tėvo žemės. Tas pat nurodyta ir 2005 m. kovo 10 d. rašte. Į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 11 d. raštą, kuriame nurodyta, kaip nuosavybė bus atkuriama jai ir jos seserims, pareiškėja pateikė 2004 m. lapkričio 26 d. atsakymą, kad ji sutinka su nuosavybės teisių atkūrimu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-407-10/2005 nurodyta, jog pareiškėja savo reikalavimus grindžia tuo, kad yra pretendentė į 1/3 dalį 3,54 ha žemės sklypo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. liepos 30 d. raštu Nr. (31)-1.2-3352- pareiškėjai išsamiai buvo išaiškinta testamento reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese ir ji paprašyta nurodyti savo poziciją dėl sprendimo, kuriuo J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, naikinimo. Į šį raštą pareiškėja pateikė atsakymą, kad sutinka, jog sesuo J. S. būtų pretendente į tėvo turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimais Nr. 2.4-01-5406, Nr. 4‑01‑5404 ir Nr. 2.4-01-5405 J. S., A. R. ir J. S. kaip bendraturtėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,1609 ha ploto žemės sklypą. Savo poziciją dėl to, kad nuosavybės teisės turi būti atkurtos jai vienai, pareiškėja pakeitė tik 2008 m. kovo 5 d. skunde Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad iki pat 2008 m. kovo 5 d. skundo surašymo pareiškėja jokiais veiksmais neatskleidė atsakovui savo valios, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos remiantis testamentu, o priešingai, nuolat pabrėžė, kad ji yra viena iš trijų pretendenčių. Pareiškėjos atstovas nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą pranešti pareiškėjai apie tai, kad ji nėra pateikusi testamento. Teismas nesutiko su tokia pozicija. Pažymėjo, kad testamentas nėra dokumentas, kurio nebuvimas šioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje būtų daręs nuosavybės teisių atkūrimo procesą negalimu. Net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų analizavęs nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagą dokumentų pakankamumo požiūriu iki termino dokumentams pateikti pabaigos, jis nebūtų turėjęs pagrindo konstatuoti, kad nepakanka dokumentų tam, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises. Nurodė, kad toks konstatavimas, o kartu ir siūlymas pateikti trūkstamus dokumentus, būtų galimas tik tuo atveju, jei pareiškėja būtų išreiškusi valią, kad nuosavybės teisė būtų atkurta jai vienai. Tai, jog J. S. nesiekė, kad nuosavybės teisė būtų atkurta jai vienai, rodo aukščiau išdėstytos aplinkybės. Todėl, teismo manymu, kaip vienintelė priežastis, dėl kurios buvo praleistas įstatymų nustatytas terminas, yra tai, kad pareiškėja per vėlai sužinojo savo teises. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymas bei jį aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nustato, kad aplinkybės, dėl kurių buvo praleistas terminas, turi būti svarbios, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Nurodė, kad savo teisių nežinojimas negali būti pripažįstamas svarbia aplinkybe. Akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko ilgai. Nuo įstatymo pasikeitimo iki termino dokumentams pateikti pabaigos praėjo šešeri metai. Pažymėjo, kad 1991 m. gruodžio 20 d. parašiusi pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja kartu įgijo ir pareigą domėtis proceso eiga, teisinių santykių reguliavimo pakeitimais. Laikė, kad taikytinų teisės aktų bei juose nustatyto teisių ir pareigų reglamentavimo sužinojimas yra paliekamas kiekvieno asmens atsakomybei. Valstybės institucijos nėra įpareigotos bet kokia forma pranešti apie teisės aktų pasikeitimus suinteresuotiems asmenims. Jei asmuo negali pats susipažinti su teisės aktais, jis gali kreiptis į teisines konsultacijas teikiančius specialistus, žemėtvarkos tarnybas ir panašiai. Tai, kad buvo priimtas naujas tuos pačius santykius reglamentuojantis įstatymas, buvo plačiai žinoma iš įvairių žiniasklaidos pranešimų, taigi, teismo nuomone, pareiškėja savo atsakomybe pasirinko nesusipažinti su įstatymo normomis.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (III tomas, b. l. 148 – 151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškina nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, nes ji atsakovui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik savo vardu, tokiu būdu išreiškė valią atkurti jai nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu. Prašyme nurodė pretendentus atkurti nuosavybės teises tik dėl to, kad pagal tuo metu ir dabar galiojančią įstatymų ir poįstatyminiais aktais nustatytą tvarką pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo be kitų duomenų, susijusių su buvusiu savininku ir jo turėtu iki nacionalizacijos turtu, turėjo jame nurodyti ir kitus asmenis, galinčius pretenduoti į buvusio savininko turtą pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją.

2. Pagal Atkūrimo įstatymo 17 ir 18 straipsnius atsakovas buvo įpareigotas ir privalėjo išnagrinėti prašymą bei priimti sprendimą, ar pareiškėja ir kiti pretendentai turi teisę pretenduoti pagal galiojančias teisės normas bei esančius nuosavybės teisių atkūrimo byloje dokumentus, ar ne. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktas tik jos vienos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kai tuo tarpu kitos pretendentės tokio prašymo apskrities viršininko administracijai įstatymo nustatytu terminu nėra pateikusios. Be to, kartu su prašymu buvo pateiktas paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, todėl turėdama duomenų, kad ji yra testamentinė įpėdinė ir nagrinėdama prašymą, apskrities viršininko administracija privalėjo pareikalauti papildomų dokumentų, t. y. pačio testamento arba nurodyti, kad dokumentų atkurti nuosavybės teisėms nepakanka.

3. Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kad apskrities viršininko administracija iki 2003 m. gruodžio 31 d. nenurodė, jog įsigaliojus Atkūrimo įstatymui (1997 m. liepos 9 d.) būtina pateikti papildomus nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus – testamentą, ir sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą jo nepareikalavo, nors įstatymas jį įpareigojo tai padaryti.

4. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje administracinėje byloje A261-649/2009 yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruoštu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Teismas atsisakydamas atnaujinti terminą ir spręsdamas šio įstatymo nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbą nurodė aplinkybes, kurios atsirado jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui (2003 m. gruodžio 31 d.).

5. Apskrities viršininko administracija tiek 2008 m. birželio 26 d. raštu Nr. S22-137, tiek 2007 m. liepos 30 d. raštu informavo ir patvirtino, kad pagal pateiktus dokumentus ir galiojančius norminius aktus pareiškėja yra buvusio savininko turto paveldėtoja, o kitų pretendenčių paveldėtojai neturi teisės atkurti nuosavybės teisės į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę. Šios aplinkybės tik patvirtiną faktą, kad iki 2007 metų ir vėliau, Vilniaus apskrities viršininko administracija pati pripažino, jog pakanka pateiktų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti vienai ir nereikalavo papildomai pateikti 1979 m. sausio 4 d. S. G. surašyto testamento. Apie tai, kad būtina pateikti testamentą, nurodyta tik 2008 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (31)-8.2-0357-(3.31), kai ji buvo pateikusi pakartotiną prašymą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų ginčijamame sprendime išvis nepasisakė.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas neatsižvelgė ir į kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartimi administracinė byloje Nr. A15-721/2006 suformuotą praktiką, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjos amžių, darytina išvada, jog ji, kreipdamasi į viešojo administravimo subjektą su prašymu, turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad viešojo administravimo subjektas laiku ir tinkamai atliks jo kompetencijai priskirtus veiksmus, tačiau to neįvyko. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija manė, kad viena iš esminių termino pateikti reikiamus dokumentus praleidimo priežasčių buvo ir paties viešojo administravimo subjekto neveikimas, todėl termino praleidimo priežastis teisėjų kolegija laikė svarbiomis.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 115 – 117) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Vilniaus apskrities viršininko administracija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėja nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo dienos įgijo pareigą domėtis atkūrimo proceso eiga bei teisinių santykių reguliavimo pakeitimais. Valstybės institucijos nėra įpareigotos bei neturi galimybės pranešti visiems suinteresuotiems piliečiams apie teisės aktų pasikeitimus.

2. Nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, gavusi kartu su pareiškėjos prašymu paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, turėjo pareikalauti papildomų dokumentų, t. y. paties testamento. Nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas ir nesant pateiktam testamentui. Vilniaus apskrities viršininko administracija negali priimti savarankiško sprendimo dėl piliečio valios bei negalėjo numanyti, kad, pasikeitus įstatymo normoms, pareiškėja pageidautų, kad nuosavybės teisės į S. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę būtų atkurtos tik jai. Todėl, pareiškėjai neišreiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atsakovas nesiūlė ir neturėjo siūlyti pareiškėjai pateikti patį testamentą.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. S., L. D., A. K., J. R., V. R., A. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 159 – 162) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Kaip pažymėjo Nacionalinė žemės tarnyba 2008 m. birželio 26 d. išvadoje Nr. 3B‑(7.5)-S-428-861 bei tuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, iš S. G. testamento turinio nėra aišku, kad pareiškėja yra vienintelė paveldėtoja. Be to, pareiškėja teisės aktų nustatytais terminais, nėra pateikusi testamento kompetentingoms institucijoms ir yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą, nesant jokių svarbių priežasčių.

2. Vienintelė pareiškėjos nurodoma priežastis yra nežinojimas apie būtinybę pateikti testamentą, atsiradęs, anot pareiškėjos dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės, negali būti laikoma svarbia priežastimi, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo pareigos informuoti pareiškėją, kadangi testamentas nebuvo būtinasis dokumentas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą.

3. Pareiškėja aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių procese jau nuo 1991 metų, todėl turėjo visas galimybes susipažinti su besikeičiančiais teisės aktais, tačiau to sąmoningai nepadarė, suvokdama, kad išanalizavus testamento turinį ji nebus laikoma vienintele paveldėtoja, taigi ir nebus vienintelė pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą ir testamento pateikimas nepakeis galutinio rezultato nuosavybės teisių į S. G. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą atkūrimo procese.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti atnaujinimo.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame jis konstatavo, jog vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą, buvo ta, kad pareiškėja per vėlai sužinojo savo teises, ir ši priežastis, dėl kurios pareiškėja nustatytu terminu nepateikė dokumento (testamento) į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, nebuvo svarbi. Savo apeliaciniame skunde ji iš esmės nurodo, kad iki įstatymo nustatyto termino, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d. dokumento nepateikė dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos neveikimo, t. y. iš esmės teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo teisinę pareigą įspėti apie teisinio reglamentavimo pokyčius (t. y. apie 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusį LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.” Taigi, 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui pareiškėja turėjo teisę pateikti papildomus dokumentus, o praleistas terminas gali būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr., pvz., 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Tokiu būdu, be kita ko, siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, teigia, kad tokia aplinkybe laikytinas tas faktas, kad ji nežinojo apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, o VAVA, ypač atsižvelgiant į jos senyvą amžių, turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, bet to nepadarė.

Dėl šio argumento, kad viena esminių termino pateikti reikiamus dokumentus praleidimo priežasčių buvo VAVA neveikimas, teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo visame nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą procese, iš jo metu valstybės institucijų pateiktos informacijos aiškiai suvokė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos ne tik jai, bet ir jos seserims J. S. ir A. R.. Tokią išvadą patvirtina byloje surinkti įrodymai: 1991 m. gruodžio 20 d. pareiškėjos pateiktas prašymas, kuriame ji nurodė save ir savo seseris J. S. ir A. R. kaip asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teise (t. III; b.l. 18); jos pačios skundas (t. I, b.l. 3), kuriame ji nurodo, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė ji, J. S. ir A. R. (t. I; b.l. 4), taip pat įvairūs valstybės institucijų raštai (pvz., t. II; b.l. 105, 107, 123, 131). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai 2007 m. liepos 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu Nr. (31)-1.2-3352 (t. II; b.l. 47-49) buvo išsamiai paaiškinta testamento pateikimo reikšmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau minėtas aplinkybes, pažymi, jog šios bylos aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjos nurodomos 2006 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. A15-721/2006 išspręstos bylos. Minėtoje byloje senyvas amžius buvo tik vienas iš argumentų, dėl kurių teismas atnaujino terminą pateikti dokumentus, nes, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėja toje byloje apskritai neturėjo galimybės susipažinti su tam tikrais pranešimais, kuriais ji buvo informuota apie dokumentų trūkumą, nes ji gyveno kitu adresu. Be to, šioje byloje, skirtingai nuo pirmiau nurodytos, testamento nepateikimas nedarė nuosavybės teisių atkūrimo proceso negalimu, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimus priėmė remdamasi tais dokumentais, kuriuos nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikė pareiškėja. Pareiškėja nenurodė kitų faktinių ar teisinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad VAVA turėjo teisinę pareigą informuoti apie teisinio reguliavimo pasikeitimus. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos amžius nekliudė jai aktyviai dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškėja įgijo pareigą domėtis proceso eiga ir teisinių santykių reguliavimo pasikeitimais. Pirmiau minėtas 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojęs LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas buvo tinkamai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 1997, Nr. 65-1558). Be to, pareiškėja turėjo teisę pasinaudoti teisine pagalba.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į aplinkybes, kurios atsirado po 2003 m. gruodžio 31 d. (t. y. įstatymo nustatytos datos), tuo tarpu vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009) jis privalėjo atsižvelgti tik į aplinkybes, kurios atsirado iki šio termino pabaigos. Teisėjų kolegija, šiuo aspektu įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino faktinių bylos aplinkybių visumą, t. y. ir tas aplinkybes, kurios atsirado iki 2003 m. gruodžio 31 d., ir tas, kurios atsirado jau po nurodytos datos. Pirmiau minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių termino pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Šiuo atveju eina kalba apie tai, kad būtent pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą dokumento pateikimui, privalo įrodyti, kad terminą praleido dėl objektyvių, ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad VAVA neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie teisinio reglamentavimo pasikeitimus. Tokia išvada nepriklauso nuo pirmiau minėtos datos – t.y. tokia VAVA pareiga neegzistavo nei iki 2003 m. gruodžio 31 d., nei po šios datos. Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. egzistavo nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės, trukdžiusios sužinoti apie savo teisių apimtį. Be to byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad net ir sužinojusi apie savo teises (t. II; b.l. 25, 47-49), ji beveik pusę metų (t. I; b.l. 91-92) savo pozicijos šiuo klausimu nekeitė, o skundą dėl termino atnaujinimo pateikė praėjus beveik metams nuo to momento, kai sužinojo apie savo teisių apimtį (t. I; b.l. 3-6).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad atnaujinti praleistą terminą nėra pagrindo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra tik jos vienos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o kitos pretendentės tokių prašymų išvis nebuvo pateikusios.

Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos ginčo esmė – termino dėl dokumento pateikimo atnaujinimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja teigia, jog terminą pateikti dokumentą ji praleido dėl to, kad nežinojo savo teisių dėl 1997 m. liepos 9 d. pasikeitusio teisinio reglamentavimo, tas aspektas, kiek ir kokie konkrečiai subjektai 1991 m. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, jokiu būdu nėra susijęs su klausimu, ar pareiškėja terminą dokumentui praleido dėl svarbių priežasčių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDainius RaižysSkirgailė Žalimienė