- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-557-72-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Sušinskienė, Vytautas Norkūnas, Tomas Zdanavičius (pran.), Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- S. R., K. Č., G. Š., G. Č.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Edgarui Baltrimavičiui, nuteistajam S. R., jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2009-09-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme iš dalies jas sudedant ir prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus neatliktos bausmės dalį, paskirta galutinė šešerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 66 str. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009-12-10 iki 2009-12-12 ir kardomajame kalinime – suėmime išbūtas laikas nuo 2009-12-12 iki 2010-06-02.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal LR BK 259 str. 1 d. pripažinti kaltais ir nuteisti K. Č., G. Š. ir G. Č., tačiau jie nuosprendžio neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. R. nuteistas už tai, kad jis, 2009-12-09, apie 15 val., Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo 8, 872 gramų psichotropinės medžiagos - metamfetamino, kurią gabeno ir laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste iki 2009-12-10, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, kuomet dalį neteisėtai įgytos ir laikytos 0,218 gramų psichotropinės medžiagos - metamfetamino, paėmęs iš laikymo vietos, gabeno automobiliu Nissan Sunny, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iki Panevėžio m., (duomenys neskelbtini) namo kiemo ir 2009-12-10, apie 12 val. 45 min. už 40 litų neteisėtai pardavė K. Č. 0,218 gramų psichotropinės medžiagos – metamfetamino; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009-12-10, apie 15 val., paėmęs dalį bute, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste laikytos 0,242 gramų psichotropinės medžiagos - metamfetamino, namo laiptinėje Nr. 1-15, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, už 40 litų neteisėtai pardavė G. Č. 0,242 gramų psichotropinės medžiagos - metamfetamino, o likusią dalį neteisėtai įgytos 8,412 gramų psichotropinės medžiagos - metamfetamino, išskirstytos į 39 vienetus polietileninių maišelių (8,357 gramų) bei švirkšte (0,055 gramų), laikė iki 2009-12-10, apie 16 val. 40 min., kuomet kratos metu bute, esančiame Panevėžio m., (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
Šalies argumentai
Skundu nuteistasis S. R. prašo jo atžvilgiu pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-02 nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teigia, kad teisme jis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi. Tai konstatavo ir teismas nuosprendyje. Tačiau teismas pripažino, kad jis kaltę prisipažino ne savo noru, o verčiamas objektyvių aplinkybių, surinktų įrodymų, dėl ko, jo prisipažinimo nelaikė atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Mano, kad ši teismo išvada yra klaidinga. Teigia, kad įstatymų leidėjas nenumato, kurioje bylos stadijoje kaltininkas turi prisipažinti ir nuoširdžiai gailėtis dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų. Ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad metamfetaminą įsigijo savo reikmėms. Tik vėliau, paprašytas K. Č. ir G. Č., dalį metamfetamino pardavė jiems. Gal būt ir sutinka su teismo išvada dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 4 p. nepripažinimo, tačiau mano, kad teismas į jo šeimos labai sunkią turtinę padėtį privalėjo atsižvelgti parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį. Mano, kad bausmės dydžio parinkimui jokios įtakos neturėjo aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgė, t. y. kad veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, padaryta tiesiogine tyčia, kad nusikalstamos veikos tikslas buvo siekimas platinti psichotropines medžiagas. Nurodo, kad įstatymų leidėjas, numatydamas baudžiamąją atsakomybę už LR BK 260 str., šias aplinkybes įtvirtino tiesiogiai straipsnio dispozicijoje. Tokiu būdu, teismui nebuvo teisinio pagrindo jam skirti bausmę – didesnę negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Mano, kad teismas nustatydamas skirtiną laisvės atėmimo bausmės dydį, turėjo atsižvelgti ir į parduotos psichotropinės medžiagos kiekį, kuris buvo mažesnis nei pusę gramo.
Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, aiškiai išdėstė kaltininko veikos aplinkybes, atskleidė padaryto nusikaltimo požymius, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo S. R. nusikalstamą veiką pagal BK 260 str. 1 d. Apeliantas neginčija jo padarytos nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo bei kaltės, tačiau nesutikdamas su tuo, kad teismas nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, prašo šią aplinkybę pripažinti jos atsakomybę lengvinančia, taip pat sušvelninti jam paskirtą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio Kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skirdamas S. R. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. reikalavimų, nepažeidė ir atsižvelgė bei įvertino visas aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį bei stadiją – nuteistasis padarė tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą. Byloje nenustatyta nei S. R. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis S. R. apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu nepripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (LR BK 54 str.). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri gali būti konstatuota esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba kaltu prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku.
Nors apylinkės teismas nuosprendyje ir nurodė, jog nuteistasis S. R. dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino visiškai, tačiau pagrįstai nepripažino šios aplinkybės kaip lengvinančios jo atsakomybę. Iš bylos duomenų matyti, kad S. R. 2009 m. vasario 9 d. buvo sulaikytas gavus operatyvinės informacijos, jog jis ir toliau prekiauja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei policijos pareigūnams užfiksavus, kad A. E. už 10 Lt pardavė V. V. psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šiuo atveju S. R. padarytą nusikaltimą – psichotropinių medžiagų pardavimą išaiškino pati teisėsaugos institucija, be nuteistojo pagalbos. S. R. pareiškus jam pirminį įtarimą dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, pasinaudojo savo teise neduoti parodymų, nurodė, jog parodymus duos vėliau ikiteisminio tyrimo metu, ir taip savo kaltės nei paneigė, nei patvirtino. Vėlesnėje apklausoje nuteistasis S. R. jau prisipažino įsigijęs bei laikęs psichotropines medžiagas, tačiau neigė jas įsigijęs bei laikęs turėdamas tikslą platinti. S. R. pareiškus galutinį įtarimą dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, jis kaltu neprisipažino, nurodė psichotropines medžiagas įsigijęs savo vartojimui, jokio tikslo jų platinti neturėjo ir jų neplatino. S. R. tik bylos nagrinėjimo teisme metu pilnai pripažino savo kaltę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. R. ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę taip tikėdamasis sušvelninti savo atsakomybės laipsnį, jeigu nebus surinkta pakankamai jo kaltę dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti pagrindžiančių įrodymų, o bylos nagrinėjimo teisme metu prisipažino nulemtas ne savanoriškumo, o verčiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, kuomet susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, suprato, kad byloje pakanka duomenų jo kaltei pagrįsti. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės – savanoriško prisipažinimo sudėtinė dalis ir paprastai pasireiškia tuo, kad savo kaltę pripažinęs kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, neapsimestinis (tariamas), ar jis gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar išgyvena tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už šį nusikaltimą, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus. Nors S. R. teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, jog savo poelgį vertina blogai ir, kad dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nuoširdus gailėjimasis neįmanomas savanoriškai nepripažinus savo kaltės, ko šiuo atveju konstatuoti negalima. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti S. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Skundžiamame nuosprendyje aptarti nuteistojo S. R. asmenybę apibūdinantys duomenys atskleidžia jo pavojingumą. Nuteistasis praeityje ne kartą teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė laisvės apribojimo bausmės, paskirtos už paskutinę nusikalstamą veiką (LR BK 259 str. 2 d.), vykdymo metu, administracine tvarka baustas šešis kartus, psichikos sveikatos centre ir narkologinėje įskaitoje neįrašytas, nedirba. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė ir tai, kad S. R. yra recidyvistas (BK 27 str. 1d.), t.y. būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1d.). Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad S. R. reikiamų išvadų nedaro, kad jo antivisuomeninės nuostatos nesikeičia, o jam su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, beje, kuri buvo paskirta ne tik paskutiniu nuosprendžiu, nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Apylinkės teismas, išanalizavęs visus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, S. R. paskyrė bausmę, didesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Įvertinusi nuteistojo asmenybę, jo polinkį nusikalsti bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, kolegija laiko, kad S. R. paskirta teisinga, savo rūšimi ir dydžiu atitinkanti BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį bausmė, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 54 str. 3 d. ar 62 str. 1 ar 2 dalyse nustatytiems pagrindams, tačiau apylinkės teismas tokių aplinkybių nenustatė, tokių išskirtinių aplinkybių nemato ir apeliacinės instancijos teismas. Teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, taikė palankesnį apeliantui bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą, todėl jam paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta. Ta aplinkybė, kad apeliantas pardavė nedidelį psichotropinės medžiagos kiekį, atsakomybės nelengvina ir nesudaro pagrindo jam švelninti paskirtos bausmės.
Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti.