Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-08-26 · Civilinė byla Nr. 2A-711/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-26
Bylos Nr.
2A-711/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Alė Bukavinienė
Ieškovas
J. S., M. B.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
O. M., E. D., K. P., M. S.
Kategorijos
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-711/2013Procesinio sprendimo kategorija: 30.5.; 30.6.; 45.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių J. S. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-804-232/2011, pagal ieškovių ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems asmenims O. M., E. D., K. P., M. S. dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo galiojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės J. S. ir M. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo galiojančiomis, kuriuo prašė pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir M. G. dėl 865 kv.m. namų valdos žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype (duomenys neskelbiami), galiojančia; pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir M. B. dėl 1798 kv.m. namų valdos žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype (duomenys neskelbiami), galiojančia bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje teigė, jog pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. tarp gyvenamojo namo bendrasavininkių pasirašytą susitarimą dėl žemės sklypo dalių išsipirkimo ieškovės už žemės sklypų tenkančias dalis sumokėjo visą kainą, žeme naudojosi, tačiau žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Nurodo, jog kadangi ieškovės išreiškė valią įsigyti joms tenkančias žemės sklypo, esančio Visorių g. 23, Vilniuje, dalis, ir jos kaip pirkėjos, atliko visus veiksmus, kad įgytų nuosavybės teises į žemę, todėl remiantis LR CK 1.93 straipsnio 4 dalimi sandoris dėl žemės sklypo dalių išsipirkimo turi būti pripažintas galiojančiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovių J. S. ir M. B. ieškinį atmetė.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad gyvenamasis namas esantis ginčo objektu tapusiame sklype iki 1970 m. rugpjūčio 12 d. priklausė J. V., kuris 1970-1971 metais gyvenamojo namo dalis ir ūkinius pastatus išpardavė keliems savininkams. Gyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbiami) bendrasavininkiais buvo 5 asmenys – 1992 m. rugsėjo 16 d. sudarę susitarimą išsipirkti 5 898 kv.m. ploto žemės sklypą. Teismas nurodė, jog toks sklypo plotas buvo fiksuotas pagal 1986 metų inventorizacijos duomenis. Teismas byloje taip pat nustatė, kad ūkiniai pastatai, esantys ginčo sklype priklausė trečiajam asmeniui M. S., kuri nebuvo pasirašiusi susitarimo, bet pareiškė norą privatizuoti dalį sklypo, kaip ūkinių pastatų savininkė. Todėl ginčo valdoje, Visorių g. 23 buvo suformuotas atskiras 105 kv.m. sklypas, kurį tretysis asmuo M. S. privatizavo. Teismo vertinimu sklypas nebegalėjo būti privatizuojamas pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. bendrasavininkių susitarimą, nes vietoj vieno sklypo buvo suformuoti du sklypai, ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbiami) bendrasavininkiams privatizuotino sklypo bendras plotas sumažėjo nuo 5 898 kv.m. iki 5 793 kv.m. taigi atitinkamai turėjo būti peržiūrėtos ir sklypo dalys, tenkančios kiekvienam bendrasavininkiui.

Teismas pažymėjo, kad iš ginčo sklypo atidalijus atskirą 105 kv.m. ploto sklypą ir sumažėjus privatizuotino pagrindinio sklypo plotui, 2002 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 964 nustačius ginčo sklypo 5 793 kv.m. ploto ribas, bendrasavininkiams nepateikus naujo susitarimo privatizuoti naujai suformuotą mažesnį sklypą, o vienai iš bendraturčių O. M. pareiškus prašymą Vilniaus apskrities viršininkui priimti sprendimą dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, taigi laikytina, kad šalys dėl sklypo privatizavimo naujose ribose nesusitarė. Teismas nustatė, jog todėl teisėtai pagal galiojusią tvarką O. M. 2007 m. kovo 21 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-2552-01 nustatyta privatizuotina 1 274 kv.m. sklypo dalis proporcinga jos turimoms 22/100 namo dalims, likusiems bendrasavininkiams nustatant 4 519 kv.m. ploto dalį proporcingai jų turimoms 78/100 namo dalims. Kaip matyti O. M. savo teises privatizuoti jai paskirtą sklypo dalį yra pilnai įgyvendinusi, pasirašydama 2007 m. gegužės 18 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, jog šio sandorio ieškovės neginčija, taigi bylos nagrinėjimo metu yra likęs neprivatizuotas 4 519 kv.m. sklypas, dėl kurio privatizavimo likę bendrasavininkiai turėtų sudaryti naują susitarimą, o nesusitarę kreiptis spręsti ginčą įstatymo numatyta tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės J. S. ir M. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad pasirašydami susitarimą bendraturčiai nukrypo nuo teismų praktikoje taikyto proporcingumo principo. Priešingai, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), 5 bendrasavininkiai turėdami tikslą įsigyti žemės sklypą asmeninėm nuosavybėn, būtent įgyvendino savo teises numatytas įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, kurie galiojo tuo metu, kai buvo pasirašomas 1992 m. rugsėjo 16 d. susitarimas.

2. Neteisinga teismo išvada, jog sklype yra pastatai priklausantys savininkei nepasirašiusiai 1992 m. rugsėjo 16 d. susitarimo. Teismo yra nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbiami) priklausė 5 asmenims, kurie ir pasirašė susitarimą dėl žemės sklypo išsipirkimo. Anot apeliančių, apie pastatų savininką, kuris nedalyvavo pasirašant 1992 m. rugsėjo 16 d. susitarimą galėjo būti žinoma tik nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d., kai įregistravo nuosavybės teises pagal 2007 m. rugpjūčio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.

3. Apeliantės 1992 m. išreiškė savo valią įsigyti joms tenkančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), dalį ir iš savo pusės, kaip pirkėjos, atliko visus veiksmus, kad įgytų nuosavybės teises į žemę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog byloje nėra dokumentų, įrodančių, kad apeliantės pateikė susitarimo sudarymo metu (1992 m. rugsėjo 16 d.) valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus dokumentus – nepateiktas prašymas įsigyti nuosavybėn naudojamo žemės sklypo dalį, miesto valdybos potvarkis, kuriuo būtų leista apeliantėms įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, žemės sklypo planas. Pažymi, kad susitarimo sudarymo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu buvo nustatyta, kad žemės sklypo sandoriui sudaryti privalėjo būti suformuotas žemės sklypas ir nuosavybės teisę į jį įgydavo asmenys, kuriems institucijos sprendimu buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka sudarę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei įregistravę nuosavybės teisę į šį žemės sklypą. Teigia, kad tik sumokėjus įmoką už įsigyjamą žemės sklypą, valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykiai tarp pirkėjų (apeliančių) ir pardavėjo negali susiklostyti, nes ieškovės neatliko visų naudojamos namų valdos žemės sklypo išpirkimui reikalingų veiksmų. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčių dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo ar kito pastato daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl namų valdos valstybei priklausančio žemės sklypo privatizavimo.

Žemė – nacionalinis Lietuvos turtas, todėl žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, bei apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai).

Valstybinės žemės pardavimas yra vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų. Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka, parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus (Žemės įstatymo 10 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 8, 9 straipsniai). Žemės sklypų formavimo ir planų rengimo taisyklės nustatytos teritorijų planavimo įstatymų.

Nagrinėjamojoje byloje, vertinant apeliančių ginčijamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, būtina nustatyti ar ieškovės atliko visus naudojamos namų valdos žemės sklypo išpirkimui reikalingus veiksmus.

Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamasis namas esantis ginčo objektu tapusiame sklype (duomenys neskelbiami) iki 1970 m. rugpjūčio 12 d. priklausė J. V., kuris 1970-1971 metais gyvenamojo namo dalis ir ūkinius pastatus pardavė ar kitokiu būdu perleido keliems savininkams (50-51 b. l., 1 t.). Susitarimo dėl ginčo sklypo privatizavimo pasirašymo metu (1992 m. rugsėjo 16 d.) gyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esančio (duomenys neskelbiami), bendrasavininkiais buvo 5 asmenys, kurie 1992 m. rugsėjo 16 d. ir sudarė susitarimą išsipirkti 5 898 kv. m. ploto žemės sklypą (12 b.l., 1 t.). Toks sklypo plotas buvo fiksuotas pagal 1986 metų inventorizacijos duomenis (namų valdos techninės apskaitos bylos 12 lapas).

Ieškovių teisinis interesas šioje byloje kildinamas iš jų, kaip namų valdos savininkių, teisių. Būdamos gyvenamojo namo savininkėmis, ieškovės siekia įgyvendinti įstatymu įtvirtintą teisę – įsigyti nuosavybėn naudojamą žemės sklypą. Ieškovėms pasirašant susitarimą dėl sklypo privatizavimo su kitais bendrasavininkiais galiojo 1991 m. liepos 25 d. redakcijos Žemės reformos įstatymas, kurio 4 straipsnis numatė, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, kitais žemės santykius reguliuojančiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais, reguliuojančiais valstybinės žemės pardavimo privačion nuosavybėn tvarką atsižvelgiant į pageidaujančiųjų įsigyti žemę fizinių ir juridinių asmenų interesus.

Pažymėtina, jog detaliau žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo (privatizavimo) tvarką nustatė tuo metu galiojęs Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89, kuriuo buvo patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 4-12 punktai nustatė naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarką. Pagal šią tvarką asmuo, turintis teisę ir norintis įsigyti privatinėn nuosavybėm naudojamą žemės sklypą turėjo miesto (rajono) žemėtvarkos skyriui pateikti prašymą, nurodydamas pageidaujamą atsiskaitymo už sklypą tvarką, dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi sklypu, notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu sklypą turi teisę pirkti keli asmenys. Gavusi tokį prašymą žemėtvarkos tarnyba turėjo per mėnesį surašyti sklypo įkainavimo aktą bei sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektą, jeigu asmuo sutinka su įkainavimo aktu ir sutarties projektu, žemėtvarka kreipiasi į miesto (rajono) valdybą prašydama tvirtinti leidimą įsigyti žemės sklypą. Miesto (rajono) valdyba tokį leidimą turėjo tvirtinti potvarkiu, nurodydama žemės sklypo kainą, vietą, dydį, apribojimus, jei tokie nustatyti, bei asmenį įpareigotą pasirašyti sutartį valdybos vardu. Patvirtinus leidimą turėjo būti siunčiamas pranešimas pirkėjui nurodant mokėtiną sumą ir sąskaitą, kur turi būti sumokama už parduodamą žemės sklypą. Patvirtinusi leidimą valdyba taip pat turėjo įpareigoti žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą ir šie darbai turėjo būti atlikti iki pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo. Taigi, šiuo teisiniu reglamentavimu buvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti privalėjo būti suformuotas žemės sklypas ir nuosavybės teisę į jį įgydavo asmenys, kuriems institucijos sprendimu buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka sudarę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliančių teiginiais, jog 1992 m. jos išreiškė savo valią įsigyti joms tenkančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), dalį ir iš savo pusės, kaip pirkėjos, atliko visus veiksmus, kad įgytų nuosavybės teises į žemę.

Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog ieškovės tik sumokėjo žemės sklypo dalių kainą (20-21, 57, 60 b. l., 1 t.), tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovės atliko visus naudojamos namų valdos žemės sklypo išpirkimui reikalingus veiksmus (nepateiktas prašymas įsigyti nuosavybėn naudojamo žemės sklypo dalį, miesto valdybos potvarkis, kuriuo būtų leista apeliantėms įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, žemės sklypo planas ir pan.). Esant šioms faktinėms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovės sumokėjo įmokas už žemės sklypo dalis įpareigojo atsakovą su jomis sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kaip ir nėra pagrindo sutikti su apeliančių argumentais, jog gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), 5 bendrasavininkiai turėdami tikslą įsigyti žemės sklypą asmeninėm nuosavybėn, būtent įgyvendino savo teises numatytas įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, kurie galiojo tuo metu, kai buvo pasirašomas 1992 m. rugsėjo 16 d. susitarimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad bent vienas iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbiami), naudotojų iki 2004 m. būtų pasikreipęs dėl namų valdos žemės sklypo dalies išpirkimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo turinio matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbiami), Nekilnojamojo turto registre registruotas tik Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 21 d. įsakymo nr. 2.3-2552-01, kuriuo nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbiami), susideda iš dviejų sklypų: 5 793 kv. m. ploto ir 105 kv. m. ploto. (85 b. l., 1 t.). Taigi, susitarimo sudarymo metu (1992 m. rugsėjo 16 d.) naudojamas namų valdos žemės sklypas nebuvo apibrėžtas kaip kadastrinis vienetas, neįregistruotas viešame registre, todėl negalėjo būti pirkimo-pardavimo objektas.

Apeliantės kvestionuodamos pirmosios instancijos teismo sprendimą teigia, kad apie pastatų savininką, kuris nedalyvavo pasirašant 1992 m. rugsėjo 16 d. susitarimą galėjo būti žinoma tik nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d.

Su tokiais argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

Iš byloje esančio 2002 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo „Dėl namų valdos (duomenys neskelbiami) ribų nustatymo (duomenys neskelbiami) seniūnijoje“ Nr. 964V turinio matyti, kad Vilniaus miesto valdyba nusprendė nustatyti (duomenys neskelbiami) individualios namų valdos 5 793 kv. m. žemės sklypo ribas, miesto plano ištraukoje pažymėtas raudonomis linijomis ir skaičiais 1-18 (sklypas Nr. 1) ir 105 kv. m. žemės sklypo ribas miesto plano ištraukoje pažymėtas skaičiais 19-22 (sklypas Nr. 2) bei sklypo naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas (58 b. l. antra pusė, 1 t.). Šiame sprendime, be kita ko nustatyti žemės sklypo naudotojui reikalavimai: atlikti tikslius sklypo matavimus ir suderinti Miesto plėtros departamente (2.1. p.), kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (2.2. p.). Sklypo savininko (nuomininko) žemės naudojimo teisės apribojimai, patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 964V buvo adresuotas E. D. ir bendrasavininkiams (duomenys neskelbiami) (59 b. l., 1 t.). Taigi, šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog jau 2002 m. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbiami), bendrasavininkiams turėjo būti žinomas faktas, kad buvęs 5 898 kv. m. ploto žemės sklypas susideda iš dviejų sklypų: 5 793 kv. m. individualios namų valdos bei 105 kv. m. žemės sklypo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog akivaizdu, kad žemės sklypas negalėjo būti privatizuojamas pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. bendrasavininkių susitarimą, nes vietoj vieno sklypo buvo suformuoti du sklypai ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbiami) bendrasavininkiams privatizuotino sklypo bendras plotas nuo 5 898 kv. m. sumažėjo iki 5 793 kv. m., taigi atitinkamai turėjo būti peržiūrėtos ir sklypo dalys, tenkančios kiekvienam bendrasavininkiui.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir M. G. dėl 865 kv. m. namų valdos žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype (duomenys neskelbiami), pripažinimo galiojančia bei pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir M. B. dėl 1 798 kv. m. namų valdos žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype (duomenys neskelbiami), pripažinimo galiojančia atmetė pagrįstai. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo apeliacinės instancijos teisme.

Netenkinus ieškovių J. S. ir M. B. apeliacinio skundo, apeliančių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasVigintas Višinskis