Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. ir nuteistojo R. I. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

E. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 181 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 8 d., paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2001 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. E. T. baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

R. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d laisvės atėmimu 4 metams, o pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų E. T. ir R. I. solidariai priteista 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. A., 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. A. ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. A..

Taip pat iš nuteistųjų solidariai priteista 399,59 Lt proceso išlaidų, taip pat 4000 Lt M. A. ir 1500 Lt S. A. jų turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. ir R. I. nuteisti už turto prievartavimą, o R. I. ir už neteisėtą laisvės atėmimą. E. T. byla dėl neteisėto laisvės atėmimo pagal BK 146 str. 2 d. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

E. T. ir R. I. nuteisti už tai, kad neteisėtai atėmė laisvę M. A. panaudodami smurtą ir sukeldami pavojų nukentėjusiojo gyvybei, o taip pat, dalyvaudami organizuotoje grupėje su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą grasindami panaudoti ir panaudodami fizinį smurtą. 2001 m. kovo 12 d., apie 17 val., asmuo, dėl kurio byla išskirta, iš namų (duomenys neskelbtini) išviliojo mažametį M. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir atvedė jį prie (duomenys neskelbtini), kur jų laukė E. T. ir R. I., atvažiavę automobiliu „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Asmeniui, dėl kurio byla išskirta, panaudojus fizinį smurtą, t. y. įstūmus M. A. į nurodytą automobilį, lipnia juosta užklijavus jam akis ir surišus rankas, šis asmuo, E. T. ir R. I., automobilį vairuojant R. I., nuvežė nukentėjusįjį prie (duomenys neskelbtini) esančio negyvenamo namo. Ten E. T. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta, M. A. lipnia juosta ir virve pririšo prie medinės sijos, paguldė, apdėjo lentomis ir toje vietoje paliko turėdami tikslą iš nukentėjusiojo tėvų gauti išpirką. Tokiu būdu jie neteisėtai atėmė nukentėjusiajam M. A. laisvę sukeldami pavojų jo gyvybei. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. T. 2001 m. kovo 13 d., apie 11.30 val., paskambino telefonu ir iš M. A. motinos E. A. pareikalavo už sūnų sumokėti 10 000 JAV dolerių išpirką, t. y. prievartavo didelės vertės turtą, grasindamas priešingu atveju toliau laikyti M. A. pagrobtą. Pagrobtą ir surištą bejėgiškos būklės M. A. laikant iki 2001 m. kovo 14 d., 11 val., jam patiriant didelį fizinį skausmą ir kančias, nukentėjusiajam buvo padaryti dideli daugybiniai odos nubrozdinimai, poodinės minkštųjų audinių kraujosruvos, paviršinės žaizdos burnoje, smakre, kairiame dilbyje ir kitose kūno vietose, kairio žastikaulio distalinio galo virškrumplinis lūžis, kūno atvėsimas ir paviršinis galūnių nušalimas, o dėl ilgalaikio rankų suspaudimo M. A. buvo pakenkti viduriniai, alkūniniai ir stipininiai abiejų rankų nervai, išsivystė rankų parezė bei visų rankų sąnarių kontraktūros. Tokiu būdu nukentėjusiajam buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas.

Teismo posėdyje nuteistojo E. T. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti pilnai jame išdėstytais motyvais – panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Nuteistojo R. I. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti pilnai – pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išteisinant R. I. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., o likusią bausmę sušvelninti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, pakeisti nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiųjų naudai.

Nuteistojo E. T. ir nuteistojo R. I. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ( LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d.2 p., 328 str. 1, 2 ir 4 punktai ).

Nuteistasis E. T. savo skunde nurodo, kad 2008 06 06 d. teisiamojo posėdžio protokolas neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jame neužfiksuoti svarbūs gynėjo adv. A. Balčiaus klausimai nukentėjusiajai E. A., dalis gynėjo baigiamosios kalbos iš protokolo pašalinta. E. T. įsitikinimu, minėti protokolo trūkumai sudarė prielaidas teismui jį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 3 d. Šiuos E. T. apeliacinio skundo teiginius teisėjų kolegija vertina tik kaip nepagrįstas prielaidas, kurios yra paneigtos byloje ištirtais įrodymais. LR BPK 261 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisiamojo posėdžio protokole nurodomas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys, taip pat trumpas nagrinėjimo teisme dalyvių baigiamųjų kalbų turinys. Teisiamojo posėdžio protokolas nėra stenograma, juo gali būti tik iššifruota stenograma, jei posėdis nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu buvo stenografuojamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, toks prašymas teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareikštas. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2008 06 06 teisiamojo posėdžio protokolas atitinka LR BPK 261 straipsnyje numatytus reikalavimus, jį surašant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta. E. T. kaltė dėl E. A. priklausančio turto prievartavimo grindžiama ne tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir kitais įrodymais, kurie buvo gauti teisėtais būdais, tai – R. I., nukentėjusiojo M. A., liudytojų T. M., E. T. L. parodymais, kurie nurodė E. T. kaip asmenį, tiesiogiai dalyvavusį padarant nusikalstamą veiką, įvykio vietos apžiūros metu nustatytais duomenimis, daiktais, rastais įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Sugretindamas E. T. parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo metu su kito kaltinamojo R. I. parodymais, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. I. parodymai yra vienodi ir nuoseklūs, jie atitinka ir neprieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams. E. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo ne kartą apklausiamas įtariamuoju ir kaltinamuoju, savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo jis tuo metu pripažino pilnai, parodymus patvirtino jų patikrinimo vietoje metu. Jo parodymai pilnai atitiko R. I. parodymus, duotus bylos teisminio nagrinėjimo metu. Visi tardymo veiksmai su E. T. buvo atlikti sutinkamai su LR BPK, galiojusio iki 2003 05 01 d., reikalavimais, jis buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui, su tardymo veiksmų protokolų turiniu supažindintas ir patvirtino jų teisingumą savo padarytais rankraštiniais įrašais. Ta aplinkybė, kad E. T. iš esmės neigė savo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, gali būti vertinamas tik kaip jo pasirinktas gynimosi nuo jam pareikštų kaltinimų būdas.

Kolegija iš dalies sutinka su E. T. gynėjos motyvais, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad tiek E. T., tiek R. I. yra kalti padarę veiką, numatytą LR BK 181 str. 3 d., privalėjo nurodyti kokio ir nuo kada galiojančio įstatymo redakcija yra taikoma. Iki 2003 m. liepos 25 d. galiojusi LR BK 181 straipsnio 3 dalies dispozicija numatė vieną veiką kvalifikuojantį požymį – didelės vertės turtą. Papildomas turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis – organizuota grupė - atsirado 2003 m. liepos 04 d. priimtame įstatyme Nr. IX-1706 ( įsigaliojo nuo 2003 07 25 d. ). Veikos padarymo metu organizuotos grupės kaip kvalifikuojančio požymio nenumatė ir iki 2003 05 01 d. galiojusio Baudžiamojo kodekso 131/1 straipsnio 1 dalis. Pripažinus, kad E. T. ir R. I. nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 181 str. 3 d. požymius, nes buvo prievartaujamas didelės vertės turtas, o baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios ( LR BK 3 str. 3 d. ), tai abiejų kaltinamųjų veika turi būti kvalifikuojama kaip didelės vertės turto prievartavimas pagal 181 straipsnio 3 dalį ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 01 d. iki 2003 m. liepos 25 d. ).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad E. T. ir R. I. neteisėtai atėmė laisvę M. A. pavartodami smurtą ir sukeldami pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei bei dalyvaudami organizuotoje grupėje. Taip pat E. T. ir R. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas padarė organizuota grupe. Tačiau padaręs šią išvadą, teismas visiškai jos nemotyvavo, neišdėstė įrodymų, kuriais grindė šias savo išvadas, neatskleidė organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos, turinio ( LR BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 punktai ). Kiek galima suprasti iš nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą, kad E. T., R. I. ir nenustatytas asmuo veikė organizuota grupe, vadovavosi 2000 m. BK 24 ir 25 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosprendyje išdėstytos išvados dėl organizuotos grupės buvimo, yra nepagrįstos. Teismas visiškai neatsižvelgė į bendrąją baudžiamojo įstatymo galiojimo taisyklę, įtvirtintą BK 3 str. 1 d., t.y., kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Ši taisyklė taikoma tiek BK specialiosios, tiek bendrosios dalies normoms. Nuosprendžiu nustatyta, kad E. T. ir R. I. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė 2001 m. kovo mėnesį, t.y. galiojant 1961 m. BK, todėl jų bendrininkavimo formą ir rūšį pirmiausiai reikia vertinti pagal 1961 m. BK įtvirtintas normas, o po to spręsti ar 2000 m. BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bendrininkavimo formą ir rūšį, turi kokią tai įtaką E. T. ir R. I. teisinei padėčiai.

Pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Palyginus šią organizuotos grupės sampratą su 1961 m. BK teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata, akivaizdu, kad pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d. nuostatas bendrininkavimui pripažinti organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Iki 2003 05 01 d. galiojusiame BK bendrininkavimo formos „grupė asmenų“ ir „grupė iš anksto susitarusių asmenų“ nebuvo apibūdintos, tačiau teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės moksle jos buvo suprantamos taip, kaip „bendrininkų grupė“ pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d. Šiam teiginiui pagrįsti, galima atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose ( BK 274 ir 275 str. ), kurio 14 punkte išaiškinta, kad nusikaltimas padarytas grupės iš anksto susitarusių asmenų, kai du ar daugiau asmenų iki nusikaltimo objektyviosios pusės požymių padarymo pradžios susitarė jį kartu padaryti ir kiekvienas bendrininkas betarpiškai padarė bent dalį BK straipsnio dispozicijoje numatytos veikos. Palyginimui, kvalifikuojant, kad nusikalstamos veikos padarytos iki 2003 05 01 organizuota grupe ( 1961 m. BK 41 str. 1 d. 2 p. ), buvo rekomenduojama atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, nustatomą įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes: grupės pastovumą, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, susitarimą padaryti ir pan. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 10 punktas ). Toks organizuotos grupės apibūdinimas žymiai skiriasi nuo pateikto BK 25 str. 3 d. Galima pripažinti, kad svarstytina, ar E. T. ir R. I. bei asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, bendrininkavimas atitinka BK 25 str. 3 d. numatytus požymius, tačiau kartu reikia konstatuoti, kad BK 25 str. 3 d. nustato konkrečius organizuotos grupės požymius, kurių nereikėjo vertinti darant išvadą apie organizuotos grupės buvimą pagal 1961 m. BK ( du ar daugiau asmenų susitaria daryti vieną ar kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ). Net ir sutinkant su tuo, kas nustatyta byloje ( E. T. sugalvojo nusikaltimo įvykdymo planą, nustatė prievartaujamo turto dydį, pasitelkė į pagalbą R. I. ir asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta, kurie turėjo automobiliu nuvežti išviliotą iš namų M. A. į jau iš anksto numatytą vietą ), negalima daryti išvados, kad pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. susiformavusią teismų praktiką E. T., R. I. ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, bendrininkavimas gali būti pripažintas organizuota grupe. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo tvirtinti, kad minėtų asmenų grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai. E. T. pasitelkė bendravykdytojais asmenis vienintelį kartą, viename nusikalstamos veikos epizode, byloje nėra duomenų, kad jų tarpusavio ryšiai iki nusikaltimo padarymo būtų buvę pakankamai tamprūs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 25 str. 3 d. pasunkina kaltininkų teisinę padėtį, todėl neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikoma vertinant E. T. ir R. I. bendrininkavimą ( BK 3 str. 3 d. ). E. T. ir R. I. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, nes kiekvienas atliko veiksmus, kurie vertinant tiek atskirai, tiek bendrai, atitiko LR BK 181 str. 3 d. numatytus objektyvinės pusės požymius. Dėl išvardintų priežasčių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, iš jo šalintini teiginiai, kad E. T. ir R. I. darydami nusikalstamą veiką, dalyvavo organizuotoje grupėje ir papildomai tai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad skirdamas kaltininkams bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, tačiau kolegijos nuomone, buvo nepakankamai atsižvelgta į E. T. bei R. I. asmenybes, neįvertintas atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių tarpusavio santykis ( BK 61 str. 1 d. ).

R. I. yra nuteistas už dviejų nusikaltimų – apysunkio ir sunkaus – padarymą, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis buvo pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė prieš mažametį asmenį ir veikdamas organizuotoje grupėje. Lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jis pilnai prisipažino kaltu ir pilnai atlygino padarytą žalą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 2 p., nes šiame įstatyme yra numatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės: pirma, kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; antra, kaltininkas padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ištaisant šią pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą klaidą, pripažintina, kad R. I. pilnai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ( LR BK 59 str. 1 d. 2 p. ). Kolegijos nuomone, yra pagrindo pripažinti dar vieną R. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Padėjimu išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis teismų praktikoje suprantama kaip tokie atvejai, kai kaltininkas nurodo šią veiką dalyvavusių asmenų pavardes, gyvenamąją ir slapstymosi vietas, kitus esminius požymius ir tuo padeda teisėsaugos institucijoms patraukti kitus asmenis atsakomybėn. R. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje detaliai parodė veikos padarymo aplinkybes, įvardino E. T. ir dar vieną asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta kaip dalyvavusius nusikaltimo padaryme, todėl iš dalies remiantis ir R. I. parodymais ši nusikalstama veika buvo išaiškinta. R. I. iki šios veikos padarymo nebuvo teistas, šiuo metu jis yra sukūręs šeimą, teismui yra pateikti medicininio pobūdžio dokumentai, kad jo žmona yra nėščia. Vertinant bausmės skyrimą tiek R. I., tiek E. T., būtina atsižvelgti ir į tai, kad nuo veikos padarymo jau yra praėję 8 metai. Atsižvelgtina ir į tai, kad nusikaltimas padarytas ne organizuotoje grupėje, tačiau bendrininkų grupe ( BK 60 str. 1 d. 1 p. ). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. I. yra paskirta pernelyg griežta laisvės atėmimo bausmė, todėl ji turi būti mažinama. Paskirta bausmė pagal BK 146 str. 2 d. mažinama iki vienerių metų laisvės atėmimo; pagal BK 181 str. 3 d. – iki sankcijoje numatytos minimalios - trejų metų laisvės atėmimo. Atitinkamai turi būti sumažinta ir galutinė subendrinta bausmė.

Nuosprendyje nurodyta, kad skiriant bausmę E. T., turi būti taikomos BK XI skyriaus nuostatos, nustatančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, tačiau nemotyvavo skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio, todėl kyla pagrįstos abejonės, ar ji buvo skaičiuojama nuo jos vidurkio. Kadangi iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamas teiginys, kad E. T. veikė organizuotoje grupėje, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad veika padaryta bendrininkų grupėje ir prieš mažametį asmenį. Skiriant bausmę nepilnamečiui asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 3 d., šios dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 5 metai ir 9 mėnesiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į E. T. vaidmenį nusikaltimo padaryme, jam paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, ji turi būti sušvelninta vieneriais metais, o atitinkamai turi būti mažinama ir galutinė subendrinta bausmė.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimus susijusius su civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems, priteisdamas solidariai iš abiejų kaltų asmenų M. A. 20000 Lt., S. A. – 15000 Lt. ir E. A. – 15000 Lt.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 3 dalimi, įstatymai, kokiu nors būdu sunkinantys nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Nusikalstama veika, dėl kurių padarymo yra kaltinami E. T. ir R. I., buvo padarytos iki 2001 m. liepos 1 dienos, t.y. iki naujojo LR CK priėmimo ir įsigaliojimo. Senasis 1964 m. LR CK nenumatė neturtinės žalos instituto ta prasme ir apimtimi, kokia yra dabar galiojančioje redakcijoje. Pagal senąjį CK prašyti neturtinės ( moralinės ) žalos atlyginimo buvo leidžiama tik vieninteliu įstatymo numatytu atveju, t.y. bylose dėl garbės ir orumo gynimo, o neturtinės žalos dydis buvo ribojamas 10000 lt. dydžio suma. Neturtinės žalos, kai ji yra suprantama dabar, institutas, atsirado tik naujajame Civiliniame kodekse. Naujojo LR CK 6.250 str. ir 6.251 str. numato kokiais atvejais asmuo, patyręs moralinę žalą dėl padarytų nusikalstamų veikų, turi teisę ir gali gauti neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi neturtinės žalos atlyginimo institutas nebuvo numatytas iki 2001 07 01 d. galiojusiame LR CK, todėl ji tuo metu nebuvo galima kaip civilinio ieškinio dalykas. Remiantis šia išvada, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Panašiai yra formuojama ir teisminė praktika bylose, kad civilinės teisės normos negali galioti atgal.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendė:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad E. T. ir R. I. nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 str. 2 d. ir 181 str. 3 d. padarė organizuotoje grupėje ir tai pripažinta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Pripažinti R. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis.

R. I. pagal BK 146 str. 2 d. paskirtos bausmės dydį sumažinti nuo dviejų iki vienerių metų laisvės atėmimo, o pagal BK 181 str. 3 d. paskirtos bausmės dydį sumažinti nuo keturių iki trijų metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 3 ( trijų ) metų laisvės atėmimo bausmę.

E. T. pagal BK 181 str. 3 d. paskirtos bausmės dydį sumažinti nuo šešerių iki penkerių metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su 2001 m. kovo 16 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirti subendrintą 6 ( šešerių ) metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. T. ir R. I. solidariai priteista 20000 Lt. M. A., 15000 Lt. S. A., 15000 Lt. E. A. neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.