- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- T. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. M., R. B.
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- M. O., Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, T. M., M. M. ir R. B. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo ir sandorių pripažinimo niekiniais, tretieji asmenys: M. O., Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarė D. B., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė panaikinti 2001 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41- 11408 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. M.“; pripažinti niekine 2004 m. lapkričio 26 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią sutuoktiniai T. M. ir Kęstutis J. M. padovanojo sūnui M. M. ginčo žemės sklypą; pripažinti niekine 2004 m. lapkričio 29 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu M. M., atstovaujamas T. M., pardavė R. B. ginčo žemės sklypą; pripažinti niekiniu 2004 m. lapkričio 29 d. priėmimo - perdavimo aktą, kuriuo ginčo sklypas buvo perduotas pirkėjui - atsakovui R. B.; taikyti restituciją natūra – įpareigoti R. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra – įpareigoti M. M. grąžinti R. B. visa tai, ką jis gavo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu – 100 000 Lt; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2001 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 41-11408 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. M.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės H. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės T. M. atkurtos, vietoj buvusios savininkės turėtos 2 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn bendrą 1,8 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). T. M. Raudondvario kaime, Nemenčinės seniūnijoje, Raudondvario kaime buvo suprojektuoti du (0,3 ha ir 1,5 ha) žemės sklypai. Jie suprojektuoti Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro 38,5 ha teritorijoje, kuri įrašyta į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimu Nr. 256 (Žin., 1992, Nr. 17-491). Be to, Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro sodyba įrašyta ir į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 918). Vilniaus apskrities viršininkas 1999-02-08 įsakymu Nr. 381-41 patvirtino Vilniaus rajono Nemenčinės seniūnijos Raudondvario kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planą, kuriame yra nurodyta Raudondvario kaime visuomenės poreikiams naudojama neprivatizuojama teritorija (Nr. 12-2-3). Minėtas žemės sklypas, ieškovo nuomone, negalėjo būti perduotas neatlygintinai vietoje turėto žemės sklypo kitoje teritorijoje ir nuosavybės teisės negalėjo būti registruotos viešame registre. Atkuriant nuosavybės teises neatsižvelgta į Vyriausybės 1992-04-07 nutarimo Nr. 256 1.2 punktą, kad Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro teritorija traktuotina kaip istoriškai susiformavęs kompleksas, kurio vientisumas sudaro kultūrinę jo vertę. T. M. dvaro teritorijoje neturėjo privačios nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, kitų namų valdos statinių. Ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti panaikintas. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.
Nesutikdamas su ieškiniu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) nurodė, kad žemėtvarkos projektas bei žemės sklypo planas buvo suderintas su Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Ieškovas neginčija žemės sklypo suformavimo dokumentų, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą. Atsakovas taip pat nurodė, kad R. B. yra sąžiningas įgijėjas, todėl žemės sklypas negali būti iš jo paimamas.
Atsiliepimas
Atsakovai T. M. ir M. M. nurodė, kad nuosavybės teisės jiems buvo atkurtos laikantis įstatymo reikalavimų. Ginčo žemės sklype esantis administracinis pastatas (unikalusis Nr. 41/940-3244-00-5) priklausė atsakovams, todėl pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai. Be to, nėra pagrindo naikinti ginčo žemės sklypo perleidimo sandorių, nes neįrodyta, kad sklypą įgijęs R. B. buvo nesąžiningas. Atsakovai taip pat prašė taikyti vieno mėnesio ieškinio senaties terminą administraciniam aktui ginčyti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 41- 11408 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. M.“ panaikino; pripažino niekine 2004 m. lapkričio 26 d. dovanojimo sutartį, kurios pagrindu sutuoktiniai T. M. ir Kęstutis J. M. padovanojo sūnui M. M. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino niekine 2004 m. lapkričio 29 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu M. M., atstovaujamas T. M., pardavė R. B. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažino niekiniu 2004 m. lapkričio 29 d. priėmimo - perdavimo aktą, kuriuo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas pirkėjui - atsakovui R. B.. Taikė restituciją natūra – įpareigojo R. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bei įpareigojo M. M. grąžinti R. B. visa tai, ką jis gavo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu – 100 000 Lt.
Teismas nusprendė, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro sodybos, Vilniaus raj. teritoriją (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), todėl vadovaujantis imperatyvia Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. nuostata, negali būti privatizuojamas. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas buvo priimtas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimo Nr.256 „Dėl buvusių dvarų sodybų- istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ (Žin. 1992, Nr. 17-491) priėmimo, kuriuo Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro teritorija traktuotina kaip istoriškai susiformavęs kompleksas, kurio vientisumas sudaro kultūrinę jo vertę, ir po 1999-02-08 Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 381-41, kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono Nemenčinės seniūnijos Raudondvario kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas, kuriame yra nurodyta Raudondvario kaime visuomenės poreikiams naudojama neprivatizuojama teritorija (Nr. 12-2-3). Vilniaus apskrities viršininko administracijai turėjo būti žinoma apie ginčo žemės sklypo priskyrimą neprivatizuotinai teritorijai. Pareigą saugoti valstybės kultūros objektus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik valstybės kultūros objektus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Ginčo žemės sklypas negalėjo būti perduotas T. M. neatlygintinai vietoj turėto žemės sklypo kitoje teritorijoje ir nuosavybės teise registruotas viešame registre. Teismas nesutiko su atsakovais, kad jiems nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 d. 4 punktu, nes ši norma suteikia teisę privatizuoti dvarų – sodybų teritorijoje esančius sklypus tik tuo atveju, jeigu jie yra prie privačių gyvenamųjų namų ar kitų namų valdos statinių. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovei priklauso administracinis pastatas, todėl minėta išimtis nėra taikoma. Be to, teismas sutiko su ieškovo išdėstytais argumentais, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentei tiesioginių nuosavybės teisių atkūrimo pasekmių. Atsakovų nurodomų administracinių aktų pagrindu buvo sudarytos tik sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado.
Teismas taip pat sprendė, kad panaikinus 2001 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-11408 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei T. M.“, naikintini ir atitinkami vėlesni sandoriai, t.y. 2004 m. lapkričio 26 d. dovanojimo sutartis, sudaryta tarp sutuoktinių T. M. ir Kęstučio J. M. ir M. M., 2004 m. lapkričio 29 d. pirkimo pardavimo sutartis tarp M. M., atstovaujamo T. M., ir R. B., bei jos pagrindu sudarytas 2004 m. lapkričio 29 d. priėmimo-perdavimo aktas, nes neteisėtai įgyto turto perleidimas negali būti laikomas pagrindu jo nuosavybės įteisinimui kitiems asmenims – iš neteisės negali kilti teisė. Be to, konstatavus, kad ginčijamas sprendimas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms toje dalyje sandoris yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.). Todėl toks sprendimas negalioja nuo jo priėmimo momento (ab initio), o tokio niekinio sandorio pasekmėje sudaryti kiti sandoriai taip pat pripažįstami niekiniais.
Spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas nurodė, kad jos tikslas yra šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visą, ką pagal jį yra gavusi. Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma. Apskaičiuojant grąžintiną atsakovui R. B. pinigų sumą už jo atlygintinai įsigytą žemės sklypą, vadovaujamasi bendra taisykle, kad grąžintino turto vertė pinigine išraiška turi būti skaičiuojama pagal turto perleidimo sandoryje, konkrečiai – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą. Atsakovas M. M. žemės sklypą įgijo dovanojimo sutarties pagrindu – neatlygintinai. Tuo trapu atsakovei T. M. išlieka teisė atkurti nuosavybės teises įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad ginčo sklypas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, nes ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Turto įgijimas negali būti pateisinamas įgijėjo sąžiningumu, jei tuo bus įteisintas išimtinės valstybės nuosavybės perėjimas į privačią nuosavybę, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai prieštaraujančią teisinę padėtį. Nustatęs, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą T. M. atkurtos neteisėtai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika – panaikinus administracinį aktą (jo dalį) turi būti panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai. Panaikinus 2001 m. spalio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos pagrindu sudarytus sandorius pripažinus niekiniais, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl naikintina žemės sklypo teisinė registracija, o žemės sklypas atitenka valstybės dispozicijon.
Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas nurodė, kad prokuroras nėra subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad tik iš 2008 m. lapkričio 7 d. gauto rašto iš Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus teritorinių padalinių dėl tarnybinės pagalbos, buvo nuspręsta, kad ginčo sklypas priklauso buvusio dvaro sodybai ir yra neprivatizuotinas. Tokiu atveju terminas prokurorui kreiptis su ieškiniu į teismą skaičiuotinas nuo 2008 m. lapkričio 8 d., trisdešimties dienų terminas baigėsi 2008 m. gruodžio 7 d. – sekmadienį, ieškinys teismui išsiųstas 2008 m. gruodžio 8 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė T. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro teritorija traktuotina kaip istoriškai susiformavęs kompleksas, kurio vientisumas sudaro kultūrinę jo vertę, tačiau skundžiamu teismo sprendimu vientisumas nėra ir negali būti atkurtas. T. M. žemės nuosavybės teisių atkūrimo metu nuosavybės teise priklausė pastatas, esantis ginčo sklype, kuris Kultūros vertybių apsaugos departamento elektroninio tinklapio duomenimis priskiriamas gyvenamajai paskirčiai. Nors pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą T. M. ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), priklauso pastatas, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis nurodoma administracinė, pagal bylos duomenis darytina išvada, kad tai yra pagrindinis gyvenamasis Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusios dvaro sodybos gyvenamasis pastatas (dvaro rūmai). Kultūros vertybių apsaugos prasme šis objektas saugomas būtent kaip gyvenamasis rūmų pastatas ir jo paskirties keitimas pagal faktinį naudojimą iki nepriklausomybės atkūrimo ūkinei veiklai negali keisti jo kaip kultūros apsaugos vertybės paskirties. Šį teiginį patvirtina ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. gegužės 7 d. raštas Nr. (7512V)-2V-356 „Dėl žemės sklypo derinimo“, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis LR Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, kuri numato išimtį, t.y. galimybę privatizuoti žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, esančių buvusių dvarų sodybų teritorijoje, o atsakovams, nuo 2000 m. rugpjūčio 3 d. nuosavybės teise valdant dvaro rūmus, suformuotą žemės sklypą prie šio pastato leista perduoti arba suteikti nuosavybėn neatlygintinai, kaip tai numatyta LR Žemės reformos įstatymo 5 str. 1 d.
2. Skundžiamu teismo sprendimu atsakovas R. B. įpareigotas grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šis sklypas yra tik vienas buvusios dvaro sodybos teritorijoje esančių žemės sklypų, o Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro teritorijoje dalis žemės sklypų yra privati nuosavybė, todėl viešasis interesas nėra niekaip apgintas. Duomenys apie Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro teritorijoje esančius privačius sklypus buvo pateikti civilinėje byloje, bet teismas sprendime dėl šių argumentų nepasisakė ir šių įrodymų netyrė. Dalis kultūros vertybės apsaugos teritorijoje esančių privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis R. B., žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis J. P.).Nors ši aplinkybė buvo akcentuota bylos nagrinėjimo metu, Vilniaus apygardos teismas šios aplinkybės netyrė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas patvirtino, kad nesiėmė jokių veiksmų ginti viešąjį interesą dėl kitų privačios nuosavybės teise priklausančių sklypų Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro teritorijoje.
3. Apeliantė nesutinka, kad turto perėjimas į privačią nuosavybę įteisintų Konstitucijai prieštaraujančią padėtį, nes vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p., žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra <...> buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Darytina išvada, kad tai negali būti vertinama kaip išimtinė valstybės nuosavybė pagal Konstituciją, nes Žemės reformos įstatyme buvo numatyta, kad tam tikrais atvejais žemės sklypai kultūros vertybių apsaugos teritorijoje gali tapti privačia nuosavybe. Darytina išvada, kad kultūros vertybių apsaugos teritorijoje esantys žemės sklypai nepatenka į Konstitucijos 47 str. 1 d. reguliavimo ribas, kadangi nėra savarankiškas kultūros objektas. Apeliantė taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Minėta Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama protingai, atsižvelgiant į visą Konstitucinę sandarą. Kaip ir nurodyta skundžiamame teismo sprendime, T. M. ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), priklauso dvaro rūmų pastatas, kuris ir yra ta kultūros vertybė, kurios apsaugos teritorijoje yra ginčo žemės sklypas, todėl nelogiška, kad esminė kultūros vertybės sudedamoji dalis gali priklausyti privačios nuosavybės teise, o tuo tarpu jos apsaugos zonoje esantis žemės sklypas – negali, sukuria teisinį alogizmą. Be to, kaip minėta, toje teritorijoje yra ir kitų privačių žemės sklypų, dėl kurių ieškovas nematė pagrindo ginti viešąjį interesą.
4. Apeliantė, nesutikdama su teismo nurodytu ieškinio senaties termino skaičiavimu, nurodė, kad teismas rėmėsi neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ginčo sklypo priklausomybė buvusio dvaro sodybai įrodinėtina ne 2008 m. lapkričio 7 d. raštu iš Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, o nekilnojamojo turto registro duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad terminas ieškiniui paduoti buvo pradėtas skaičiuoti nuo minėto rašto gavimo dienos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus vyriausiasis prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro sodyba, Vilniaus r. yra įtraukta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašą ir šiai sodybai nustatytas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, T. M. nuosavybės teise priklauso administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovei priklausančio pastato paskirtis nurodyta administracinė, šie duomenys nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti, todėl išimtys, numatytos Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p., šiuo atveju netaikomos. Apeliantės pateikiami duomenys apie tai, kad apskritai Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusio dvaro sodybos teritorijoje žemės sklypai nuosavybės teise priklauso kitiems (byloje nedalyvaujantiems) asmenims, nebuvo ir neturėtų būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, nurodė, kad šioje byloje ieškiniui pareikšti buvo reikšmingos faktinės aplinkybės, kad ginčo sklype nėra atsakovams nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų pastatų ir kitų namų valdos statinių bei tai, kad ginčo sklypas patenka į kultūros paveldo vertybės teritoriją. Pastarieji duomenys ir buvo gauti ne anksčiau nei 2008 m. lapkričio 7 d., gavus minėtą, byloje esantį Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos raštą. Todėl ieškinio senaties terminas laikytinas nepraleistu.
Šalies argumentai
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie laikomi tikrais tol, kol nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka t.y., kad pastatas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam eksploatuoti atsakovei (apeliantei) buvo grąžintas ginčo sklypas, buvo ir yra administracinės paskirties. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas draudžia privatizuoti ginčo sklypą. Be to, apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad ginčo žemės sklypas patenka į kultūros paveldo objekto – Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buvusios dvaro sodybos apsaugos zoną. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jis yra kultūros paveldo objekto teritorijoje, o ne apsaugos zonoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nesutiko su apeliantės teiginiais, kad ginčo sklype esantis pastatas yra gyvenamosios paskirties. Taip pat pažymėjo, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento elektroninio tinklapio duomenys nėra oficialus ir teismas šio tinklalapio duomenimis remtis negali. Oficialiame valstybės nekilnojamojo turto registre, esančiais duomenimis, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, T. M. ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), priklauso pastatas, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra administracinė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje nustatytas registro duomenų teisinis statusas, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo teritorija yra įrašyta į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūro: paminklų teritorijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d nutarimo Nr. 256 (Žin., 1992, Nr. 17-491). Be to, Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario buvusio dvaro sodyba įrašyta ir į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad šis objektas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją vertinamas kaip išimtinė valstybės nuosavybė. Atsakovas taip pat nesutiko su apeliantės argumentais dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar atsakovei T. M. teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės buvusio Nemenčinės (Raudondvario) dvaro teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 yra įtraukta į neprivatizuotinas buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijas.
Pagal Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį vykdant žemės reformą, vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų yra nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsakovė nurodo, kad būtent šio straipsnio pagrindu jai buvo neatlygintinai perduotas nuosavybėn 1,8 ha ploto žemės sklypas Raudondvario kaime, Nemenčinės seniūnijoje, Vilniaus rajone ir nesutinka su ieškovo argumentais, kad vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi šis žemės sklypas jai negalėjo būti neatlygintinai perduotas.
Pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalį žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Kaip jau buvo minėta, žemės sklypas, kuris buvo neatlygintinai perduotas atsakovei, patenka į Vyriausybės nutarimu numatytas neprivatizuotinas buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijas, todėl atsakovei šis sklypas galėtų būti perduotas tik su sąlyga, kad jis atitiktų žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies išimtį, t. y. jis yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
Apeliantė įrodinėja, kad neatlygintai jai perduotame žemės sklype ginčijamo administracinio akto priėmimo metu jai priklausė ir šiuo metu priklauso pastatas, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis yra nurodyta administracinė, tačiau tai yra buvusios dvaro sodybos pagrindiniai rūmai, kurių paskirtis buvo gyvenamoji, todėl jai teisingai pritaikyta Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 p. numatyta išimtis. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 139-140) atsakovei priklauso jos nurodomas pastatas, tačiau šio pastato paskirtis yra nurodyta administracinė. Kaip minėta, Žemės reformos įstatymo išimtis gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu žemės sklypas yra prie privataus gyvenamojo namo, tuo tarpu ieškovei priklausantis pastatas Nekilnojamojo turto registre yra užregistruotas kaip administracinis. Duomenų, kad šie Nekilnojamojo turto registro duomenys būtų nuginčyti, byloje nėra. Tai, kad šio pastato paskirtis anksčiau buvo gyvenamoji, nepaneigia dabartinės šio pastato paskirties.
Kolegija nesutinka su apeliantės argumentai, kad, sprendžiant dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties taikymo, turi būti vertinama pastato, kaip kultūros vertybės paskirtis, o ne Nekilnojamojo turto registre numatyta pastato paskirtis. Iš Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto matyti, kad įstatymų leidėjas išskiria buvusių dvarų sodybų teritorijas ir jose esančias (susiformavusias) namų valdas su gyvenamaisiais namais ir kitais namų valdos statiniais. Šiuo atveju nėra kalbama apie tai, kad gyvenamieji namai ar kiti namų valdos statiniai turi būti kultūros vertybės, todėl, kolegijos nuomone, šie statiniai neturi būti vertinami pagal jų kaip kultūros vertybių paskirtį.
Įvertinusi minėtas aplinkybes ir teisės aktuose numatytus apribojimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypas atsakovei neatlygintinai buvo perduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčijo ir tuo pagrindu, kad teismas nepasisakė ir nevertino tų faktų, kad Nemenčinės (Raudondvario) dvaro teritorijoje yra ir kitų privačių žemės sklypų, tačiau prokuroras nesiima priemonių ginti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija pastebi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio pagrindas bei dalykas, taip pat kitos šalies pateikti atsikirtimai. Šiuo atveju atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, ne atsikirto į ieškovo nurodytus faktus ar aplinkybes, o nurodė, kad kitais atvejais įstatymo reikalavimai irgi galėjo būti (jeigu nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų ir nebuvo pagrindas taikyti teisės aktuose numatytų išimčių) pažeisti ir yra pagrindas ginti viešąjį interesą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo argumentų, kurie nėra tiesiogiai susiję su pareikštu reikalavimu, nepaneigia šio teismo sprendimo teisėtumo.
Apeliantė taip pat nurodo, kad kultūros vertybė – buvę dvaro rūmai, gali priklausyti privačios nuosavybės teise, todėl negali būti tokia situacija, kad prie jų esantis žemės sklypas negali jai priklausyti nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d nutarime Nr. 256 yra aiškiai nurodyta, kad kultūrinę vertę sudaro buvusių dvarų sodybos teritorijos vientisumas. Nei tuo metu galiojusiame Žemės reformos įstatyme, nei minėtame Vyriausybės nutarime nebuvo numatytas apribojimas, kad buvusių sodybų teritorija negali priklausyti privačios nuosavybės teise, tačiau kaip buvo nurodyta, ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusio Vyriausybės nutarimo Nr. 256 1.3 punkte, šios sodybos paprastai perduodamos vieno fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn. Tuo tarpu tais atvejais, kai pretendento atvejis atitinka Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 p. išimtį, leidžiančią nustatytais atvejais perduoti sodybos dalį, buvo gaunamas kultūros paveldo inspekcijos leidimas ir kiekvienai sodybos valdomai daliai buvo nustatomos bendros architektūros komplekso paminklosaugos sąlygos. Kadangi atsakovės atvejis neatitiko Žemės reformos įstatyme numatytos išimties, jai nebuvo pagrindo neatlygintinai perduoti žemės sklypą, sudarantį buvusios sodybos dalį. Tuo atveju, jeigu įstatymo išimtis būtų aiškinama plečiamai, dvarų sodybų teritorijos prarastų savo vientisumą, o tuo pačiu ir kultūrinę vertę.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas ir dėl to, kad jis buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinyje pareikšti dvejopi reikalavimai: civilinio ir administracinio pobūdžio. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimų nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., byla Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje A-261-1502/2009).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama nuo Kultūros paveldo departamento rašto gavimo dienos (2008 m. lapkričio 8 d.) ir 2008 m. gruodžio 8 d. prokurorui išsiuntus ieškinį teismui jis nebuvo praleistas. Pažymėtina, kad ginčas yra susijęs su kultūros vertybių išsaugojimu nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl Kultūros paveldo departamento, kaip kompetentingos institucijos, suteikta informacija buvo reikšminga ir reikalinga sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu. Gavęs šią informaciją, prokuroras įstatyme nustatytu terminu kreipėsi į teismą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi atsakovė T. M., todėl atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.