Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiojo mažamečio H. I. atstovams pagal įstatymą A. I., L. M.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, 9 klasių išsilavinimo, nedirbantis , gyvenantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į pastovios gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, deklaruota gyvenamoji vieta- Pakruojo rajono savivaldybė, neteistas, duomenys apie 2003-07-14 patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą perkelti į registro archyvą ( baudžiamoji byla Nr. 75-1-350-03 nutraukta pagal LR (duomenys neskelbtini).5p., LR BK 38str.1d.), duomenys apie 2003-10-08 patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą perkelti į registro archyvą ( baudžiamoji byla Nr. 75-1-567-03 nutraukta pagal LR (duomenys neskelbtini).5p., LR BK 38str.1d.),2011-07-19 Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 138str.1d. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla nutraukta LR BK 38str.1d. pagrindu,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140str.2d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. B. 2012 m. balandžio 29 d. apie 19.00 val. Pakruojo r., L. sen., D. k., ganykloje, tyčia, grandine apsuko mažamečio H. I., gim. 2004 m., kūną, užrakino ją spyna, grandinės galą pririšo prie arklio, ištraukė arklio pririšimo kuolą, o arkliui paėjus ir patempus mažametis H. I. buvo tempiamas paskui arklį, tuo padarant mažamečiui nukentėjusiajam H. I. kraujosruvą ir nubrozdinimus kaklo dešinėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą .

Kaltinamasis V. B. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis gyvena su H. I. motina R. I. D. kaime, namai šiek tiek toliau už kaimo. Datos nepamena ,buvo praeitų metų pavasaris, galėjo būti 2012 m. balandžio 29 d. Tą dieną dirbo su R. I. L. seniūnijoje, rinko akmenis. Jie dirbo iki 18 valandos, kartu grįžo apie 18.30 val., į ganyklą su vaiku ėjo gal apie 19 valandą, ganykloje pabuvo keletą minučių . H. grįžo suplėšytais drabužiais. Jo motina pradėjo klausinėti, kur susiplėšė rūbus ,jį barė, H. nieko nesakė. Jie pradėjo pyktis. Kad jie nesipyktų, jis pasiūlė H. eiti kartu į ganyklą perkelti arklio, kad nusiramintų. H. ėjo su juo. Ganykloje su vaiku buvo dviese. Ten aplinkui nebuvo nieko. Arklys buvo pririštas dviem kuolais. „Lenciūgas“ buvo uždėtas arkliui ant kojos, į žemę įsmeigti du kuolai. Kai perkėlinėjo arklį, H. buvo už jo, o arklys buvo priekyje. Vieną kuolą ištraukė, padėjo,ištrauktas kuolas liko už jo, o jis ėjo į priekį, kitą kuolą ištraukė. Išgirdo, kad H. verkia. Atsisukęs pamatė H. gulintį ant žolės, prie kuolo. Gal jis užmynė ant kuolo ir pargriuvo. Nuo ko pargriuvo H., jis nematė. Priėjo, pakėlė, paklausė, ar viskas gerai. H. pasakė „„nieko, pargriuvau, viskas gerai“. Paėjo kelis metrus, įsmeigė kuolus į žemę. Kai arklį pririšo, apsisuko atgal ir H. pasakė „einam namo“. Iki namų liko keli metrai, kai H. pasakė, kad eina nusišlapinti. H. vienas parėjo į namus. Kai atėjo į kambarį, pamatė, kad H. nėra. Rasos paklausė, kur H.. Ji atsakė, kad nuėjo miegoti. Taip viskas ir baigėsi. Pas tą arklį jie buvo gal penkias minutes, daugiausia dešimt minučių. Nuo namų ganykla netoli: trisdešimt – penkiasdešimt metrų. R. H. sumušto ar sužaloto nematė. Ryte vaikas kaip visada pavalgė pusryčius, apsirengė, išėjo į mokyklą. Policija atvažiavo už dienos ar dviejų .Kai buvo atvažiavęs „kriminalistas“, jis vaiko klausė, kur jis užsigavo. Jis iš pradžių nieko nesakė, po to sakė, kad mokykloje su žabomis užsigavo. Tų versijų daug – vieną kartą sakė vienaip, kitą kartą – kitaip. Iš namų vaikas išeidavo švarus, o pareidavo purvinas, suplėšytas, sumuštas. H. parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją girdėjo, jam įdomu, iš kur spynos raktas atsirado, nes spyna tai buvo, o rakto jau seniai nebuvo. Pas juos raktai visada kabo ant virvelės, o ne ant kokių pakabukų metalinių. Jis mano, kad jei būtų taip, kaip vaikas sakė, kad jį jis pririšo grandinėmis prie arklio, tai arklys, sveriantis apie toną, jį būtų per pusę perplėšęs. To tiesiog negalėjo būti. Mano, kad H. tokius parodymus ant jo duoda dėl to, kad močiutė iš tėvo pusės jį primokė. Ji irgi H. muša. Žino, kad H. po to, kai iš jų išėjo, serga depresija. H. pas juos nebegyvena. Po to įvykio jis po dienos ar dviejų išėjo pas R. I. motiną, ten pagyveno, o paskui išėjo gyventi į Pakruojį pas tėvą. Jis dar turi du nepilnamečius vaikus, su jais negyvena, bet jiems padeda pinigais. Pinigų gauna, kai dirba viešuosius darbus seniūnijoje. Įvykio dieną jis išgėręs nebuvo. Grandinę tikriausiai pareigūnas paėmė nuo sandėliuko, vėliau pareigūnas paprašė duoti spyną, pasakė, kad rakto nėra. Viena spyna kabėjo kambaryje ant vinies, kita buvo ant durų, bet irgi buvo be rakto. Kai tyrėja rodė, pamatė, kad jau ir raktas atsirado. Nežino, kodėl vaikas turėtų meluoti ir duoti tokius parodymus. Kitą dieną jis ant vaiko kaklo pamatė mėlynę, paklausė, iš kur mėlynė, vaikas pasakė, kad nuo žabų. Jeigu būtų taip padaręs (kuo esu kaltinamas), tai civilinį ieškinį atlygintų, bet jis to nepadarė, tai kodėl turi pinigus mokėti? Jis tų pinigų pats daug neturi, nes nedirba.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis V. B. savo kaltės nepripažino, jo kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos yra įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais.

Liudytojas( įstatyminis H. I. atstovas) A. I. parodė, kad jis yra nukentėjusiojo H. I. tėvas. Jis yra išsituokęs su jo motina R. I. Sūnui H. neseniai suėjo 9 metai. Apie įvykį sužinojo iš sūnaus. Gyvena su savo mama P. I. Kai sūnus gyveno pas savo mamą, pas juos lankydavosi. Po įvykio sūnus lankėsi pas juos, vaikas pasakė, kad kaltinamasis jį buvo grandine pririšęs, prirakinęs ir su arkliu tempė. Kai vaiko klausė iš L. mokyklos, kas nutiko, jis tą patį ir mokytojai pasakė. Vaikas bijojo grįžti į namus ir jiems papasakojo priežastį, dėl ko. Sūnus pasakojo, kad kaltinamasis jį grandine pririšo prie arklio, prirakino ir tempė, po to paleido. Jis sakė, kad bijo grįžti į namus, nes bijo kaltinamojo. Kai H. pas juos apsilankė ir papasakojo apie įvykį, galėjo būti jau kažkiek laiko praėję po įvykio, dėl to sužalojimų galėjo nebepastebėti, mėlynių jau nebesimatė. Sužalojimus pamatė mokytoja ir paskambino. Sūnus jam sakė, kad ant kaklo buvo didelė mėlynė. H. sakė, kad nežino, už ką jį pririšo. Jis sakė „pasikvietė mane į kiemą ir pririšo prie arklio“, sakė, kad nebuvo susipykę . Dabar sūnus gyvena su juo nuo 2012 m. birželio 1 d. Per visą laiką H. apie įvykį visada pasakoja tą patį. Jam neteko susidurti, kad vaikas meluotų, jis juo tiki. Negali būti, kad vaiką taip kalbėti primokė močiutė. Jis mano, kad vaikas nemelavo ir galėjo toks įvykis būti, nes vaikas nenori grįžti pas mamą, sako, kad bijo V. B., kad to paties nepadarytų. Anksčiau vaikas nepasakodavo, kad būtų tokių dalykų, tik apie tą vieną įvykį. H. po įvykio dar kurį laiką gyveno pas R. I. motiną D. kaime. Po įvykio vaikas pas mamą nebegyveno. Neturtinės žalos atlyginimo prašo dėl sūnaus sveikatos sutrikdymo, kadangi vaikui reikia lankytis netgi pas du psichologus – mokykloje ir pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, ruošiasi vežti į sanatoriją, vaikas pasidarė nervingas, jaučia baimę. Vaikas pasidarė baikštus, galima sakyti, kad jam yra emocinė depresija. Mano, kad tai jam gali atsiliepti ateityje, todėl naudojasi pedagogų ir psichologų paslaugomis, o tai kainuoja. Domėjosi, kiek kainuotų sanatorija, rūpestis vaiko sveikata, todėl prašoma neturtinės žalos suma ir yra tokia.

Nepilnamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė L. M. paaiškino, kad ji dalyvavo H. I. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš vaiko parodymų apklausoje neturi pagrindo manyti, kad vaikas išsigalvoja. Asmeniškai su vaiku bendrauti taip pat teko, nes buvo į skyrių su močiute atėjęs. Vaikas pasirodė bendraujantis, kažko išskirtinio nepastebėjo, neturi pagrindo manyti, kad vaikas išsigalvoja. Teko susipažinti su bylos medžiaga, matė ekspertų išvadą, kad greičiausiai vaikas sako tiesą. To paneigti negali. H. I. globa nenustatyta, kadangi su tėvu jis pradėjo gyventi neseniai. Nustatyta tik jo gyvenamoji vieta pas tėvą. Šiuo metu vaikui šeimoje psichologinis klimatas geras, jam sudarytos tinkamos sąlygos. Yra įsitikinusi, kad močiutė vaiką myli, meluoti jo tikrai nemoko. V. B. šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Šeimoje fiksuojama daug socialinių problemų. Viena didžiausių problemų – alkoholio vartojimas, o po to pasekmės – namuose skurdas, netvarka. Kaip kaltinamasis teigia, kad remia savo vaikus, jie tokių duomenų neturi. Vaikai gyvena skurdžiai, kyla klausimas dėl vaikų globos.

Liudytoja S. M. parodė, kad kaltinamąjį V. B. pažįsta dėl to, kad gyvena tame pačiame D. kaime, o be to, jis yra jos buvusio mokinio H. I., kaip pats mokinys vadino, „dėdė“. Jie kažkurį laiką kartu gyveno. Asmeniškai bendrauti su V. B. neteko. D. L. vidurinės mokyklos socialine pedagoge. Buvusių pirmokų, kai H. buvo pirmokas, auklėtoja I. D. pasakė, kad pastebėjo ant H. kaklo dėmes, panašias į kraujosruvas ar mėlynes. Auklėtoja sakė, kad klausė H., jis iš pradžių jai sakė, kad užsigavo pats, o po to – kad „dėdė“ sužalojo. Pati nuėjo pas H., pastebėjo žymes ant kaklo, paklausė, kas atsitiko. Iš pradžių jis sakė, kad užsigavo. Kai vaikas pasakė, kad susižalojo pats, jis nesakė, kokiu būdu susižalojo. Kai jo paklausė, kaip jis susižalojo, buvo tyla, tada jis pradėjo pasakoti, kaip buvo sužalotas. Jis pasakė: „na, gerai, pasakysiu – „dėdė“ užgavo“. Jis papasakojo, kad buvo kažkoks įvykis su arkliu. Tai buvo senokai, tik atsimena, kad vaikas pasakojo, kad buvo kažkas su arkliu, su „lenciūgu“, kad „lenciūgas“ buvo apvyniotas aplink jį, po to pasibaidė arklys, jis pargriuvo, kažkiek buvo velkamas to arklio. Tuo „lenciūgu“ jį apvyniojo „dėdė“, o „dėde“ jis vadino V. B. Ji H. klausė, kodėl jis iš pradžių sakė, kad pats užsigavo. Jis atsakė, kad bijojo , kad ant jo mama šauks, bijojo „dėdės“. Nusprendė pakviesti policiją. Policija atvyko į mokyklą. Ji buvo apklausiama iš karto po įvykio, anksčiau geriau prisiminė, ką vaikas pasakojo. Po tų įvykių H. I. kitą dieną dar grįžo į mokyklą. Jį susitiko, paklausė, kaip sveikata, kaip jaučiasi. Jis pasakė, kad mama jį labai barė, kad jis pasakė, kaip buvo. Vaiko elgesys iškirtinai nepasikeitė po įvykio. Daug bendrauti po to neteko. Kaip atrodė kraujosruvos, nepamena. Ji jas matė, buvo ant kaklo.

Liudytoja R. I. parodė, kad kaltinamasis V. B. yra jos sugyventinis, o H. I. yra jos sūnus. Beveik treji metai, kai gyvena su V. B.. H. ėjo į „nulinę“ klasę, kai į jų šeimą atėjo V. B. Ji dar turi 13 metų dukrą T. M., kuri gyvena Mažeikiuose su tėvu. Su V. B. vaikų neturi. Kaip buvo H. sužalotas, ji nematė. Tą dieną jie abu su V. B. L. bendrovėje rinko akmenis, grįžo po 18 valandos. Buvo blaivūs. Parėjo H. iš vaikų dienos centro, esančio L. Dar prieš tai jai S. M. skambino, kai darbe buvo, iš ryto apie devintą valandą, ji pasakė „mamyte, ar gali susiūti tam vaikui, „golfa“ suplyšusi, kelnės suplyšę, visas purvinas“. Pasakė, kad tą vaiką išleido švarų. Tuo metu vaikas jau buvo į mokyklą nuėjęs. Jis į mokyklą aštuntą valandą su „mikriuku“ nuvažiuoja, pabūna, kol pamokos prisideda. Kai vaikas grįžo iš mokyklos, o tiksliau, iš dienos centro, jų namuose dar nebuvo. Kai grįžo, klausė H., kodėl jis toks purvinas. Jis pasakė: „aš, mama, nesakysiu“. Jis sakė, kad dienos centre žaidė, mušėsi. Jie su H. susipyko. Po to V. pasakė „jūs nebesipykit, einam, H., pasivaikščioti“. Reikėjo perkelti kumelę ir jie abu išėjo. Nežino, kiek laiko jie ten truko. Ji su dukra buvo namuose . H. parėjo po 10 ar 15 minučių. Jis sako: „mama, ar galiu eiti atsigulti?“ , ji pasakė „eik ir gulk“. Daugiau nieko nežino. H. parėjo vienas. V. parėjo už kelių minučių. H. jai nieko nesakė. Nors kad būtų verkęs. Kitą dieną vaiką išleido į mokyklą. Mėlynių, sužalojimų nematė. Po to mokykloje pradėjo sakyti, kad jį prie kumelės rišo, po L. tampė – taip šnekėjo visi. Ji su sūnum šnekėjo, jis jai nieko nesakė. Dar jis sakė „policija man sakė nieko nesakyti“. Ji nematė, iš kur policija paėmė grandinę, spyną, raktą. Vaikai klėtyje su tokiais dalykais žaidžia. Ten visko yra pridėta – ir „dratų“, ir „lenciūgų“. Spyna pas juo buvo, bet rakto jau seniai nebuvo – vaikai buvo pametę. Ta spyna rakina duris. Po įvykio sūnus ne iš karto išėjo pas močiutę gyventi. Gal kokį mėnesį ar du pas ją gyveno, po to išėjo gyventi pas močiutę į D. kaimą. Kitą rytą H. matė tik ruožiuką prie ausies. Klausė, kas nutiko, bet vaikas nieko nesakė. Dabar sūnus gyvena su tėvu. Su vaiku bendrauja telefonu. Dienos centre vaikas būdavo po pamokų. Į mokyklą važiuodavo iš ryto. Ryte vaiką išleido tvarkingą, švarų. Devintą ryto jai paskambino mokytoja ir pranešė, kad vaikas yra suplėšytais rūbais, murzinas. Gali būti, kad vaikas drabužius susiplėšė ir dienos centre. Įvykus prisiminė geriau, kai davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu (bylos lapas 61). Anksčiau tarp jos sugyventinio ir sūnaus H. nesutarimų nebuvo, jie gražiai sutarė. Negali pasakyti, kas meluoja, nes nematė. Vaiko toks pasakymas visada būna, kai jis užsigauna, kad įkrito į žabas, čia ne ji nurodė jam taip sakyti.

Mažametis nukentėjusysis H. I. , apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad šių metų, neatsimena kokį mėnesį ir dieną, bet tai buvo sekmadienis, buvo namuose D. k., Pakruojo r. su mama R. I. ir dėde V. B., su kuriuo mama gyvena. Namuose dar buvo ir sesė T. M., kuriai yra 12 m. Mama paprašė atnešti parodyti rūbus, su kuriais kitą rytą jis turėjo eiti į mokyklą. Jis atnešė ir mama pamatė, jog atplyšusi golfo rankovė. Mama dėl to supyko, pradėjo šaukti, kur susiplėšė golfą. Jis atsakė, kad susiplėšė bibliotekoje, kurioje buvo penktadienį ir kuri yra dienos centre. Mama toliau šaukė, sakydama, jog jis meluoja. Jis sakė, kad nemeluoja. Mama šaukė, kad pačiam reikės golfą susisiūti. Visa tai turėjo girdėti ir sesė, kuri buvo savo kambaryje, nes jų namuose visi kambariai yra be durų ir mama garsiai šaukė. Mama, kai ant jo šaukė, gulėjo lovoje, o V. sėdėjo ant lovos ir rūkė. T. V. pasakė „gal nori eiti kinkytis su arkliu ir kartu ėsti žolę“ ir išėjo į lauką, eidamas sakė „einam, einam“. J. V. bijojo, todėl išėjo jam iš paskos į lauką. Mama tada pasakė „baik, V.“. Mano, kad mama nujautė kažką negero ir norėjo jį apginti. Arklys buvo prie pat namų, prie medžių ir ten ėdė žolę. V. eidamas prie arklio nuo sandėliuko, kuriame mėgdavo žaisti, durų nusikabino „lenciūgą“, prieš tai iš kambario nuo sienos buvo pasiėmęs raktą, nuo sandėliuko durų dar pasiėmė spyną su lankeliu. K. V. iš kambario pasiėmė raktą, jis suprato, kad V. jį kažkur rakins. Kai nuėjo prie arklio, V. pradėjo jį su tuo „lenciūgu“ vynioti aplinkui, pradėjo nuo kojų ir taip sukdamas apvyniojo iki kaklo, o likusį galą pririšo prie arklio „lenciūgo“, kuris buvo su kuolu iš žemės ištrauktas. Ant krūtinės uždėjo tą spyną ir ją užrakino, kad jis negalėtų išsivaduoti, jam taip atrodo. Prie arklio „lenciūgo“ V. pririšo „lenciūgo“ galą nuo jo kojų, bet tie abu „lenciūgo“ galai, kuriuo jis buvo apvyniotas, kažkaip buvo surišti. K. V. jį vyniojo su „lenciūgu“, jis V. nieko nesakė, o V. sakė „jeigu nori kinkytis, tai kinkykis“. K. V. jį apvyniojo ir surišo su tuo „lenciūgu“, tada pasakė arkliui „Bite, tempk“, nes toks yra arklio vardas. Kai arklys jį patempė, jis pargriuvo ant pilvo ir jam suskaudo kaklą, ir tada jis pradėjo šaukti, kad pasakys tiesą. Jį arklys patempė labai nedaug ir kaklą jam skaudėjo nelabai stipriai, bet jis išsigando ir nenorėjo, kad jį dar toliau temptų. Po jo šaukimo, kad pasakys tiesą, V. sustabdė arklį ir jis atsistojo. O kai jis atsistojo, tada V. nuo jo nuvyniojo „lenciūgą“ ir atrakino spyną. Kai jį nuvyniojo, jis parėjo į namus. V. dar pasiliko lauke. Ką jis veikė parėjęs į namus nebeatsimena. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją į prokurorės klausimus jis atsakė, kad iš ryto, kai susiruošė į mokyklą, jam sesė pasakė, kad ant jo kaklo yra raudonos žymės ir tada jis apsirengė megztinį su kapišonu, kad nesimatytų kaklo. Mama irgi matė, kad jam yra žymės ant kaklo ir jeigu kas klaustų liepė sakyti, kad įkrito į „žabas“. Mokykloje jo mokytoja I. per kūno kultūros pamoką pamatė žymes ant jo kaklo ir klausė, kas atsitiko. Jis atsakė, kad įkrito į „žabas“. Tada mokytoja pa-klausė, kur įkrito, ir jis nežinojo, ką sakyti, todėl pasakė tiesą, t.y. kad V. jį buvo pririšęs su „lenciūgu“ prie arklio ir arklys jį truputį patempė. Tada mokytoja I. skambino į Vaiko teises ir klausė, ką daryti. Vaiko teisės pasakė, kad reikia pranešti policijai ir mokytoja paskambino į policiją. M. I. apie tai dar pasakė mokytojai Saulei. Kai policija atvažiavo į mokyklą jis viską papasakojo policininkui. Į įtariamojo V. B. klausimą jis atsakė, kad jo močiutė taip sakyti nemokė, o tik liepė sakyti visą tiesą, kaip buvo iš tikrųjų (b.l. 20, 23 – 25).

Iš 2012-08-01 liudytojo (nukentėjusiojo) H. I. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelių matyti, kad mažametis nukentėjusysis H. I. parodė namą, esantį Pakruojo r., D. k., vienkiemyje, kuriame jis gyveno kartu su motina R. I. ir jos sugyventiniu V. B.; duris, pro kurias patenkama į namą ir paaiškino, kad matė, jog V. B. iš virtuvės, kuri yra arčiausiai prie išėjimo, pasiėmė spynos raktą; durų užrakinimo sklendę ir kilpą ir paaiškino, kad matė, jog V. B. pasiėmė pakabinamą spyną; nuėjęs prie ūkinio pastato parodė į pravertas pastato duris ir paaiškino, kad matė, jog V. B. paėmė grandinę, kuri buvo užkabinta ant šių durų; parodė kryptį per sodybos kiemą, kuria kartu su V. B. ėjo link ganyklos, kurioje buvo pririštas arklys; vietą ganykloje, kurioje V. B. apvyniojo jį grandine ir jam ties krūtine susegė ją pakabinama spyna; vietą ganykloje, kurioje tuo metu ganėsi pririštas arklys; vietą ganykloje, kurioje V. B. grandinės, kuria jis buvo apvyniotas, vieną galą pririšo prie arklio grandinės; vietą ganykloje, kurioje arkliui paėjus jis pargriuvo ir arklys jį gulintį tempė (b.l. 27 – 33).

Iš 2012-04-30 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra Pakruojo r., L. sen., D. k. (b.l. 8).

Iš 2012-06-14 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK VPS PP tyrėjas V. B. pateikė metalinę grandinę, pakabinamą spyną ir spynos raktą (b.l. 9).

Iš 2012-08-14 apžiūros protokolo ir fotolentelių matyti, kad apžiūrėta metalinė grandinė, pakabinama spyna ir spynos raktas (b.l. 10 – 12).

Iš 2012-08-02 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto Gregoire A. C. specialisto išvados Nr. G 1282/12(04) matyti, kad H. I. nustatyta kraujosruva, nubrozdinimai kaklo dešinėje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (-ais). Sužalojimų padarymo metu tiriamasis galėjo būti įvairiose padėtyse. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 19).

Iš 2012-09-25 – 2012-11-02 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-121/2012 matyti, kad H. I. protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai atitinka vidutinius intelektinius gebėjimus; mąstymo, atminties sutrikimų nėra, dėmesio išlaikymo galimybės ribotos. H. I., atsižvelgiant į jo protinio išsivystymo lygį, pažintinės veiklos bei individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio laiką, įvykio dalyvius, jų veiksmus, sunkiau įvardija įvykio laiką) ir duoti apie tai parodymus. H. I., atsižvelgiant į jo amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo ir šiuo metu gali suprasti su juo atliktų veiksmų esmę, tačiau dėl jo būsenos įvykio metu (baimė įtariamajam) bei situacinių aplinkybių (vienas su fiziškai stipresniu įtariamuoju), jis negalėjo šiems veiksmams aktyviai priešintis. H. I. padidintas polinkis į įtaigumą bei padidintas polinkis fantazuoti nenustatyti. Objektyvių duomenų, kad H. I. nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. H. I. geba išreikšti savo nuomonę jam suprantamose situacijose. Šiuo metu H. I. psichikos sutrikimų nekonstatuojama (b.l. 51 – 53).

Iš 2012-04-30 asmens blaivumo testo Nr. 1832 matyti, kad V. B. 2012-04-30 22.16 val. nustatytas 1.77 promilių girtumas (b.l. 63).

Iš 2010-04-27 išduoto gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) matyti, kad H. I. gimė (duomenys neskelbtini). tėvas – A. I., motina – R. I. (b.l. 36).

Teismas, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatuoja, kad kaltinamojo V. B. kaltė įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą, - tai yra smurtaujant nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo mažamečio H. I.,gim.2004m., sveikatą, yra įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal LR BK 140str. 2d. Kaltinimas tikslintinas, nurodant ,kad nusikaltimas buvo padarytas apie 19val., nes iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad kaltinamasis V. B. apie 18 val. baigė darbą, apie 18val.30min. grįžo į namus, ir vėliau, apie 19val. ėjo į ganyklą. Tai patvirtino ir liudytoja R. I..

Nors kaltinamasis V. B. savo kaltės dėl smurto panaudojimo prieš mažametį H. I. nepripažino, nurodydamas, kad jis pasiūlė H. eiti kartu į ganyklą perkelti arklio, H. ėjo su juo, ganykloje su vaiku buvo dviese. Kai perkėlinėjo arklį, H. buvo už jo, o arklys buvo priekyje,jis vieną kuolą ištraukė, padėjo, ištrauktas kuolas liko už jo, o jis ėjo į priekį, kitą kuolą ištraukė, išgirdo, kad H. verkia, atsisukęs pamatė H. gulintį ant žolės, prie kuolo. Gal jis užmynė ant kuolo ir pargriuvo. Jis vaiką pakėlė, H. pasakė „nieko, pargriuvau, viskas gerai“. Kai arklį pririšo, apsisuko atgal ir H. pasakė „einam namo“.

Tokie kaltinamojo V. B. parodymai yra nepagrįsti, nes jie yra paneigti mažamečio nukentėjusiojo H. I., jo įstatyminio atstovo A. I., liudytojų nuosekliais, vienodais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuriais netikėti teismas pagrindo neturi, bei kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Nukentėjusysis mažametis H. I., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad ,kai su V. B. nuėjo prie arklio, V. pradėjo jį su tuo „lenciūgu“ vynioti aplinkui, pradėjo nuo kojų ir taip sukdamas apvyniojo iki kaklo, o likusį galą pririšo prie arklio „lenciūgo“, kuris buvo su kuolu iš žemės ištrauktas. Ant krūtinės uždėjo tą spyną ir ją užrakino, kad jis negalėtų išsivaduoti. Prie arklio „lenciūgo“ V. pririšo „lenciūgo“ galą nuo jo kojų, bet tie abu „lenciūgo“ galai, kuriuo jis buvo apvyniotas, kažkaip buvo surišti. K. V. jį apvyniojo ir surišo su tuo „lenciūgu“, tada pasakė arkliui „Bite, tempk“, nes toks yra arklio vardas. Kai arklys jį patempė, jis pargriuvo ant pilvo ir jam suskaudo kaklą, jis išsigando ir nenorėjo, kad jį dar toliau temptų. V. sustabdė arklį ir jis atsistojo, tada V. nuo jo nuvyniojo „lenciūgą“ ir atrakino spyną. Kai jį nuvyniojo, jis parėjo į namus. V. dar pasiliko lauke (b.l. 23-25). Tokius savo parodymus mažametis nukentėjusysis 2012-08-01 patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l.27-33). 2012-08-02 specialisto išvada patvirtino, kad H. I. nustatyta kraujosruva, nubrozdinimai kaklo dešinėje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (-ais) ,sužalojimų padarymo metu tiriamasis galėjo būti įvairiose padėtyse, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 19). 2012-09-25 – 2012-11-02 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-121/2012 patvirtino, kad H. I., atsižvelgiant į jo protinio išsivystymo lygį, pažintinės veiklos bei individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio laiką, įvykio dalyvius, jų veiksmus, sunkiau įvardija įvykio laiką) ir duoti apie tai parodymus. H. I., atsižvelgiant į jo amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo ir šiuo metu gali suprasti su juo atliktų veiksmų esmę, tačiau dėl jo būsenos įvykio metu (baimė įtariamajam) bei situacinių aplinkybių (vienas su fiziškai stipresniu įtariamuoju), jis negalėjo šiems veiksmams aktyviai priešintis. H. I. padidintas polinkis į įtaigumą bei padidintas polinkis fantazuoti nenustatyti. H. I. geba išreikšti savo nuomonę jam suprantamose situacijose (b.l. 51 – 53).Tokius nukentėjusiojo H. I. parodymus patvirtino jo tėvas A. I., kuriam sūnus pasakojo, kad kaltinamasis jį grandine pririšo prie arklio, prirakino ir tempė, po to paleido. Kai pasakojo apie šį įvykį, buvo praėję kažkiek laiko, dėl to mėlynių jau nebesimatė, nors sūnus jam sakė, kad ant kaklo buvo didelė mėlynė. Per visą laiką H. apie įvykį visada pasakoja tą patį. Jam neteko susidurti, kad vaikas meluotų, jis juo tiki. Negali būti, kad vaiką taip kalbėti primokė močiutė. Jis mano, kad vaikas nemelavo ir galėjo toks įvykis būti, nes vaikas nenori grįžti pas mamą, sako, kad bijo V. B., kad to paties nepadarytų. Anksčiau vaikas nepasakodavo, kad būtų tokių dalykų, tik apie tą vieną įvykį. Liudytoja S. M. taip pat patvirtino nukentėjusiojo H. I. parodymus ir parodė, kad H. auklėtoja I. D. jai pasakė, kad pastebėjo ant H. kaklo dėmes, panašias į kraujosruvas ar mėlynes. Auklėtoja sakė, kad klausė H., jis iš pradžių jai sakė, kad užsigavo pats, o po to – kad „dėdė“ sužalojo. Tada ji pati nuėjo pas H., pastebėjo žymes ant kaklo, paklausė, kas atsitiko. Iš pradžių jis sakė, kad užsigavo. Kai jo paklausė, kaip jis susižalojo, tada jis pradėjo pasakoti, kad buvo kažkas su arkliu, su „lenciūgu“, kad „lenciūgas“ buvo apvyniotas aplink jį, po to pasibaidė arklys, jis pargriuvo, kažkiek buvo velkamas to arklio. Tuo „lenciūgu“ jį apvyniojo „dėdė“, o „dėde“ jis vadino V. B.. Ji H. klausė, kodėl jis iš pradžių sakė, kad pats užsigavo. Jis atsakė, kad bijojo , kad ant jo mama šauks, bijojo „dėdės“. Liudytoja R. I., kuri yra kaltinamojo V. B. sugyventinė ir nukentėjusiojo H. I. mama, parodė, kad kai grįžo po darbo namo, klausė H., kodėl jis toks purvinas. Jie su H. susipyko, po to V. B. pakvietė H. eiti į ganyklą perkelti kumelės, pasivaikščioti. Jie abu išėjo. H. vienas parėjo po 10 ar 15 minučių ir nuėjo gulti. V. B. parėjo už kelių minučių. Kitą rytą H. matė tik ruožiuką prie ausies. Klausė, kas nutiko, bet vaikas nieko nesakė. Mėlynių, sužalojimų nematė. Anksčiau tarp jos sugyventinio ir sūnaus H. nesutarimų nebuvo, ji negali pasakyti, kas meluoja, nes įvykio nematė. Sūnus H. šiuo metu gyvena ne pas ją, o pas tėvą.

Kaltinamojo V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis V. B. neteistas, tačiau 2011-07-19 Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 138str.1d. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla nutraukta LR BK 38str.1d. pagrindu (b.l.73,74-75) ,įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą , metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas (b.l. 76 – 77), PSPC psichiatro ir priklausomybės įskaitose neįregistruotas (b.l. 78), Pakruojo rajono savivaldybės administracijos L. seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, kaip vartojantis alkoholį , gyvena su sugyventine R. I. ir dviem jos nepilnamečiais vaikais, šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, smurto atvejų šioje šeimoje nebuvo fiksuota, tačiau anksčiau V. B. smurtavo prieš savo žmoną, kelis kartus ją buvo sumušęs, todėl šeima išsiskyrė (b.l. 80 – 81), nedirbantis (b.l. 82,83), nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Todėl įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. B. po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 138str.1d. ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, tinkamų išvadų nepadarė, vėl nusikalto, todėl už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, V. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė (LR BK 50str.).

Kadangi V. B. naują tyčinį nusikaltimą, numatytą LR BK 140str.2d., padarė būdamas 2011 m. liepos 19d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 138 str. 1 d. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas (BK 38 str.1d) ,todėl ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (LR BK 38str.4d.).

Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai. Lietuvos Respublikos CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas jos dydį nustato atsižvelgdamas į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta ((duomenys neskelbtini) str., 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Mažamečio nukentėjusiojo H. I. atstovas pagal įstatymą – tėvas A. I. pareiškė 5000 litų dydžio civilinį ieškinį dėl mažamečiui H. I. padarytos neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 56, 59 – 60).

Mažamečio nukentėjusiojo H. I. atstovas pagal įstatymą, tėvas A. I. paaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimo prašo dėl sūnaus sveikatos sutrikdymo, kadangi po šio įvykio vaikui reikia lankytis netgi pas du psichologus – mokykloje ir pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, ruošiasi vežti į sanatoriją, vaikas pasidarė nervingas, jaučia baimę, pasidarė baikštus, galima sakyti, kad jam yra emocinė depresija. Mano, kad tai jam gali atsiliepti ateityje, todėl naudojasi pedagogų ir psichologų paslaugomis, žada sūnų vežti į sanatoriją, todėl prašoma neturtinės žalos suma yra 5000Lt.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad mažametis nukentėjusysis H. I. dėl nusikalstamos kaltinamojo V. B. veikos patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, neabejotina, kad patyrė fizinį skausmą dėl patirto sužalojimo. Visa tai turėjo aiškiai negatyvios įtakos įprastai nukentėjusiojo savijautai. Nusikalstami veiksmai, kuriais nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, buvo tyčiniai, o tai lemia didesnę kaltinamojo kaltę. CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Kaltinamojo turtinė padėtis yra tik vienas iš daugelio neturtinės žalos nustatymo kriterijų. Kaltininko turtinė padėtis, ypač, kai žala buvo padaryta jo nusikalstamais veiksmais tyčia, negali būti žalos dydį, priteisimą ar nepriteisimą esminiai lemiančiu veiksniu. Konkrečiu atveju prioritetiniai yra nukentėjusiojo, bet ne kaltininko interesai, tačiau išlaikant pastarųjų pusiausvyrą.

Teismas, įvertinęs pasekmes- nukentėjusiajam H. I. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas , kaltinamojo V. B. kaltę bei jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį – padarė tyčinį, nesunkų nusikaltimą, taip pat atsižvelgęs į kaltinamojo materialinę padėtį-V. B. nedirba, taip pat į tai, kad nusikaltimu nebuvo padaryta turtinė žala , konstatuoja, kad mažamečio nukentėjusiojo įstatyminio atstovo, civilinio ieškovo A. I. prašomas priteisti 5000 litų neturtinės žalos dydis ,yra per didelis, todėl, atsižvelgiant į sąžiningumo ,protingumo ir teisingumo kriterijus, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo mažintinas iki 3000 litų, jį nukentėjusiajam H. I. priteisiant iš kaltinamojo V. B., nes žala buvo padaryta jo neteisėtais veiksmais (CK 6.263 str.).

Kadangi nukentėjusysis H. I. yra mažametis, gimęs 2004m.,jam priteistas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti jo įstatyminiam atstovui A. I.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini)299,301-302,303-307,312-313str.str. teismas

V. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir 140 straipsnio 2 dalyje ,ir jį nubausti :

-pagal LR BK 140str.2d. laisvės atėmimu devyniems(9) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63str.1d, 4d. ,paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę V. B. skirti laisvės atėmimą vieneriems (1) metams.

Laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. B. sulaikymo, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Į bausmės laiką V. B. įskaityti laikino sulaikymo laiką pagal 2011-07-19 Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendį nuo 2011-03-15 iki 2011-03-17 .

Priteisti iš V. B. a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio Pakruojo rajone, D. k. 3000Lt ( trijų tūkstančių litų) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam H. I., gim. 2004m, gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

Mažamečiam H. I. priteistas lėšas uzufrukto teise pavesti tvarkyti jo įstatyminiam atstovui A. I.,gim.1976-10-26.

Likusį civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti- 2000Lt atmesti.

Daiktinius įrodymus-metalinę grandinę, pakabinamą spyną su raktu, sunaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendis per 20dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą