Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 straipsnio 2 dalį (2015 m. balandžio 7 d. veika) – 440 Eur (keturių šimtų keturiasdešimties eurų) dydžio bauda;

pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį (2015 m. balandžio 9 d. veika) – 460 Eur (keturių šimtų šešiasdešimties eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. V. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 500 Eur (penkių šimtų eurų) dydžio baudą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nubaustas už tai, kad 2015 m. balandžio 7 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti transporto priemonės yra atimta.

Be to, V. V. nubaustas už tai, kad 2015 m. balandžio 9 d. apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini) rajone, kelio (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti transporto priemonės yra atimta.

Apelianto vertinimu, jei pirmosios instancijos teismas būtų byloje esančius įrodymus įvertinęs vadovaudamasis ATPK 257 straipsniu, ir vietoje to, kad visą dėmesį skirtų neesminiams liudytojų L. M., J. Z. ir jo paties duotų parodymų skirtumams, būtų pastebėjęs tai, kad esminėmis detalėmis, t. y. tuo, kad jis jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo metu – 2015 m. balandžio 7 d., apie 11.30 val., ir 2015 m. balandžio 9 d., apie 13.30 val., – automobilio nevairavo ir niekur nevažiavo, ir kad jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo metu jo net nebuvo jam inkriminuotose vietose: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tiek D. Š., tiek ir L. M., J. Z., D. P. ir jo paties parodymai sutampa. Nustačius, kad esminėmis detalėmis pirmosios instancijos teismo kritiškai įvertintų liudytojų ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymai sutampa, vertintini liudytojų, V. Č. ir jam artimų, jo aplinkos asmenų – liudytojų K. Č. ir V. L., kurie kaip ir L. M., J. Z. ir D. P., buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymai, kurie, priešingai, nei liudytojų L. M., J. Z. ir D. P. parodymai, apylinkės teismo buvo suabsoliutinti tik kaip vieni teisingi.

Nurodo, kad liudytojas V. Č. apylinkės teisme parodė, jog jis parašė pareiškimus dėl V. V. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Balandžio 7 d. atsitiktinai važiuodamas pro (duomenys neskelbtini) pamatė, kad nėra V. V. automobilio, dėl to nutarė užsukti į kapines. Savo automobilį pasistatė (duomenys neskelbtini) važiuojant link (duomenys neskelbtini) pusės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir sutiko pažįstamą V. L.. Jiems bekalbant apie 11.30 val. pamatė, kad keliu atvažiuoja automobilis „Passat“, kurį vairavo V. V.. V. L. paprašė, kad padėtų pažiūrėti, kur važiuoja V. V., nes jis neturi teisės vairuoti transporto priemonės ir negali važinėti. Su V. L. truputį užtruko ir nuvažiavo prie pagrindinių kapinių vartų. Apie 13.30 val. atvažiavo automobilis „Mitsubishi“, iš paskos atvažiavo V. V., savo automobilį pasistatė, pasiėmė didelę rankinę, įsėdo į automobilį „Mitsubishi“ ir nuvažiavo į miesto pusę. Balandžio 7 d. apie 11.30 val. V. V. pro šalį pravažiavo 1 metro atstumu. Tai matė ir V. L.. Balandžio 9 d. filmavo, kai V. V. buvo prie duobės, kai jo automobilis pastatytas prie keliuko, kai atsiskaito su žmonėmis ir kai išvažiuoja iš kapinių. V. Vn. yra buvusi V. V. žmona. Šiuo metu ji yra pažįstama iš draugės pusės, kadangi pats turi gyvenimo draugę. Paties draugė paprašė padėti V. Vn., todėl jai ir padeda. V. Vn. nėra širdies draugė. Balandžio 9 d. su savimi turėjo kamerą ir važiuodamas pro šalį pamatė, kad nėra V. V. automobilio. Kapinėse jo taip pat nerado ir grįžo prie pagrindinių kapinių vartų. Ten pamatė stovintį V. V. automobilį. V. V. pats vienas kasė duobę apie 9.30–11.00 val. Pažiūrėjo, ar jis važiuos su automobiliu ar ne, kartu laukė, kada jis atlydės velionį. Apie 14.00 val. atvyko laidotuvių kolona, V. V. juos atlydėjo, baigė užkasti duobę, atsiskaitė su žmonėmis, persirengė ir išvažiavo. Beišeinant iš kapinių pro vartus, pamatė atvažiuojantį V. V.. Pats nusisuko, bet jis iššokęs iš automobilio puolė klausdamas: „Ką čia daro“ ir pradėjo atiminėti kamerą. Pats nuėjo į savo automobilį, užsirakino, kad nesudaužytų kameros ir įrodymai nedingtų. Paskambino pažįstamam Kęstui, kad atvažiuotų jam padėti. Važiuodamas pamatė vairuojantį V. V., šis įsuko į kiemą, kuriame laiko savo automobilį. V. V. įvažiavęs į kiemą sustojo, iš automobilio nelipo, kadangi kalbėjo telefonu. Vėliau persėdo į kitą pusę. Pats pervažiavo per kelią ir atsistojo šalia jo, kadangi norėjo jį pafilmuoti. Įrašo data nėra fiksuota.

Tai, apelianto nuomone, reiškia, kad šių įrodymų, kuriais iš esmės grindžiamas jo veikų pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį kvalifikavimas, patikimumo ir tinkamumo vertinimas teisine prasme aktualus tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja tokią praktiką, jog nepriimtina kaip prieštaraujanti pagrindinėms proceso idėjoms bei teisinės valstybės principams situacija, kai procesą inicijuojantys asmenys (kaip šiuo atveju V. Č., jo artimi draugai), gali būti vėliau apklausiami kaip liudytojai. Įrodinėjimo subjektas negali pretenduoti į neutralumą ir objektyvumą. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus (1997 m.) pažymėjo: problema ta, kad procesą inicijuojančių asmenų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Tokie liudytojai visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su persekiojimo vykdymu. Todėl eliminavus visų paminėtų ir ginčijamų asmenų ir vaizdo įrašo įrodomąją reikšmę, daugiau jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus, nėra.

Apeliantas pažymi, kad esant byloje iš esmės prieštaringiems duomenims ir nesant objektyvių bei nešališkų įrodymų, kad būtent tik konkretiems jų galima teikti prioritetą, paneigiant kitus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-619/2011).

Apelianto vertinimu, apylinkės teismas, suabsoliutindamas liudytojų V. Č., K. Č. (su kuriuo V. Č. sieja draugiški santykiai) ir liudytojo V. L. (su kuriuo V. Č. taip pat sieja draugiški santykiai) parodymų neutralumą ir objektyvumą, ir visiškai neatsižvelgdamas į šiame apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, o liudytojų L. M., J. Z. ir D. P. ir jo paties parodymus dėl neesminių parodymų skirtumo vertindamas netinkamai, ir iš esmės tik liudytojų V. Č., K. Č. ir V. L. parodymais grįsdamas jo kaltę jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymu, netinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, pažeidė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius laiku, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248, 257, 284, 272 straipsniai), ir taip visiškai nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nubaudė už veikas, kurių jis nepadarė. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas, turi būti panaikintas ir ši administracinių teisės pažeidimų byla, nesant jo veikoje šių administracinių teisės pažeidimų įvykių ir sudėčių, nutrauktina.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. V. V. kaltę padarius ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus patvirtina administracinių teisės pažeidimo protokoluose, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, V. Č. pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės, taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžių metu liudytojų V. Č., D. Š., K. Č., V. L. duoti parodymai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo V. Č. duotais parodymais, kadangi šiuos parodymus patvirtina liudytojų K. Č. ir V. L. duoti parodymai, o šių liudytojų nurodomas aplinkybes patvirtina V. Č. pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad V. Č. yra suinteresuotas, kad V. V. būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jis nėra nešališkas liudytojas, aukštesnysis teismas su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies, kadangi šiuo atveju būtina pastebėti, jog V. Č. nurodomas aplinkybes patvirtina liudytojų K. Č. ir V. L. duoti parodymai, pateikti vaizdo įrašai, taip pat AB „(duomenys neskelbtini)“ rašte (80 b. l.) pateikti duomenys, kad laidotuvių ceremonijos (duomenys neskelbtini) kapinėse vyko 2015 m. balandžio 7 d. 13 ir 14 val., 2015 m. balandžio 9 d. 13, 14 ir 15 val. Teismas pastebi, kad liudytojas K. Č. V. V. nepažįsta, liudytojas V. L. V. V. pažįsta, tačiau neturi jokio piktumo ar kitokio suinteresuotumo jo atžvilgiu, kad V. L. visiškai netikėtai susitiko su V. Č. kapinėse, todėl vien tai, kad jie yra V. Č. pažįstami, nesudaro pagrindo abejoti jų duotų įrodymų pagrįstumu ir nesiremti jų duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nesiremia paties administracinėn atsakomybėn traukiamo V. V., liudytojų J. Z., L. M., D. P. duotais parodymais, kadangi šių asmenų duoti parodymai iš esmės prieštarauja liudytojų K. Č., V. L. duotiems parodymams, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Teismas nesiremia UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktu 2015 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiu (81 b. l.), kadangi šis žiniaraštis buvo surašytas ir pasirašytas 2015 m. birželio 26 d., t. y. po to, kai V. V. buvo iškviestas į policijos įstaigą, dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymo (6 b. l.), jame nurodomas tik V. V. darbo laikas nors pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintą Darbo laiko apskaitos žiniaraščio tvarkos aprašo 1 punktą į darbo laiko apskaitos žiniaraštį surašomi šie duomenys: visų įmonės, įstaigos ar organizacijos sąrašuose esančių darbuotojų vardai, pavardės, jų pareigos (profesija, kvalifikacinė kategorija), darbo grafiko numeris (jeigu įmonėje naudojamas ne vienas darbo grafikas) ir nustatytas darbo valandų skaičius per mėnesį. Nors vaizdo įrašuose nėra užfiksuota jų sukūrimo data ir laikas, tačiau šios aplinkybės nustatomos liudytojų V. Č. ir V. L. duotais parodymais, todėl teismas neturi pagrindo nesiremti vaizdo įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis.

Teismas pažymi, kad apelianto nurodoma EŽTT bylos Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus citata, neatitinka šioje byloje nagrinėjamos situacijos. EŽTT byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus nagrinėjo policijos pareigūnų, kaip baudžiamąjį procesą pradėjusių subjektų, ir įslaptintų liudytojų, kaip vienintelių byloje esančių liudytojų, duotų parodymų vertinimo problemą, jų atitikimą Europos žmogaus ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatoms. Šiuo atveju pastebėtina tai, kad V. Č. nors ir iniciavo administracinio teisės pažeidimo teiseną V. V. atžvilgiu, tačiau jis nėra policijos pareigūnas, nėra įslaptintas liudytojas, taigi EŽTT byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus nustatytos aplinkybės, neturi įtakos liudytojo V. Č. duotų parodymų vertinimui.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

CK 2.23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 2 straipsnio 45 dalyje nurodyta, kad privatus gyvenimas, tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. 3 dalyje nurodoma, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas V. V. teigia, kad V. Č. pateikti vaizdo įrašai buvo gauti neteisėtais būdais, V. Č., K. Č. ir V. L. neteisėtai rinko informaciją apie jo privatų gyvenimą, todėl tokie įrodymai negali būti pripažinti teisėtai gautais įrodymais ir jais negalima remtis. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytomis CK ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, įvertinęs V. Č. pateiktus vaizdo įrašus, V. Č., K. Č. ir V. L. duotus parodymus, vaizdo įrašus įvertinęs jų gavimo aplinkybių ir kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad V. Č. pateikti vaizdo įrašai buvo gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, kadangi filmuojama buvo viešoje vietoje, filmuojant buvo fiksuojami V. V. daromi administraciniai teisės pažeidimai, įrašai pateikti tik administracinius teisės pažeidimus tirti įgaliotoms institucijoms. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad V. Č., K. Č. ir V. L. neteisėtai rinko privačią informaciją apie V. V., kadangi iš bylos duomenų matyti, kad jie V. V. stebėjo tik viešose vietose, neperžengė įstatymais saugomo privataus gyvenimo ribų, todėl nesiremti liudytojų V. Č., K. Č. ir V. L. duotais parodymais, šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo.

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą V. V. administracinių teisės pažeidimų byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis, padarė bylos duomenimis teisiškai pagrįstas išvadas, todėl priimtas nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

netenkinti V. V. apeliacinio skundo ir Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.