Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas:

- Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 12 mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;

- pagal 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. S. priteista: Valstybinei ligonių kasai 2 216,70 Lt ir V. M. U. 4 000 Lt žalos atlyginimui bei 1 020 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimui.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. R., S. K. ir E. S., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. R., S. K. ir E. S., 2006 m. gruodžio 23 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje - S. B. individualiai įmonei (duomenys nepaskelbtini) priklausančiame alaus bare, būdami apsvaigę nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bendrais veiksmais tyčia sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. V. S. , E. S. ir S. K. sudavė kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam A. B. į veidą, krūtinę, sukeldami jam fizinį skausmą; V. S., E. S. ir R. R. kumščiais sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam R. B. į veidą, sukeldami jam fizinį skausmą. Be to, V. S. tyčia, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, sudavė smūgius kumščiais nukentėjusiajam V. U. į galvą, sukeldamas jam fizinį skausmą, nuo smūgių V. U. nugriuvus ant grindų, jam gulinčiam sudavė kumščiais ne mažiau kaip vieną ir ne daugiau kaip penkiolika smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, sumušdamas galvos smegenis, nuo ko išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu dešiniojo smegenų pusrutulio srityje, t. y. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. U. sveikatą.

Apeliantas, nesutikdamas su nuosprendžio dalimi, kurioje jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, mano, kad byla šioje dalyje išnagrinėta šališkai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 punkto reikalavimus. Apelianto manymu, nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat netinkamai pritaikyti baudžiamasis bei baudžiamojo proceso įstatymai.

Apeliantas neneigia kaltinimų dėl chuliganiškų veiksmų, tačiau ginčija savo kaltę dėl V. U. sumušimo. Mano, kad teismas nepagrįstai jo kaltę dėl V. U. sumušimo ir jam sunkaus sužalojimo padarymo grindė nukentėjusiojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiojo motinos V. M. U. bei nuteistojo S. K. parodymais.

Teismo ekspertai nurodė, kad pirmos apklausos metu V. U. buvo orientuotas iš dalies. Teismas atmetė prašymą iškvieti į teismo posėdį psichiatrą, kad šis galėtų paaiškinti, ar asmuo praėjus trims dienoms po galvos operacijos gali duoti teisingus parodymus.

Nukentėjusiojo motina V. M. U. parodė, kad jos sūnus grįžo išgėręs, sakė, kad pats užsigavo. Ši aplinkybė, apelianto manymu, taip pat patvirtina, kad V. U. dėl girtumo neatsiminė konflikto aplinkybių. Be to, nukentėjusysis R. B. patvirtino, kad jis (V. S.) ir R. R. mušė jį, o ne V.U. Gulinčio V. U. niekas nematė. Liudytoja N. J., buvusi konflikto metu, nei mušamo, nei gulinčio V. U. nematė.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo S. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nors S. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apeliantas mušė gulintį V. U., tačiau šios jo nurodytos aplinkybės nepatvirtino nei nukentėjusieji, nei liudytojai. Teisme S. K. davė teisingus parodymus ir nurodė motyvus, dėl kurių jis ikiteisminio tyrimo metu davė apeliantą kaltinančius ir neobjektyvius parodymus.

Apelianto manymu, visetas nustatytų aplinkybių neįrodo, kad jis sumušė V. U. ir kad nuo jo mušimo buvo padarytas pastarajam sunkus kūno sužalojimas.

Be to, apeliantas mano, kad teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai. Mano, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe jo girtumą. Jis įvykio metu nebuvo išgėręs ir jo elgesį sąlygojo ne girtumas, o bare kilęs konfliktas.

Apelianto nuomone, M. V. U. byloje nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja. V. U. mirtis nėra susijusi su konflikto metu jam padarytais sužalojimais, todėl nepagrįstai yra iš dalies patenkintas ir M. V. U. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Skunde pažymima, kad mirusiojo turtines ir neturtines teises galima įgyti tik po to, kai yra priimtas palikimas. Byloje nėra duomenų, ar M. V. U. priėmė mirusiojo V. U. palikimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, nesutikdamas su nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodo, kad ši bylos dalis buvo išnagrinėta šališkai ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Toks apelianto teiginys nepagrįstas jokiais argumentais ir yra deklaratyvus bei nelogiškas, nes teigiama, kad tik dalis nuosprendžio buvo priimta šališko teismo. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų sprendimą. Šališkas visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip matyti iš procesinių dokumentų, bylos nagrinėjimo dalyviai, taip pat ir apeliantas bei jo gynėjas, nuosprendį priėmusiam teismui nušalinimų nepareiškė ir abejonių dėl teisėjo ar prokuroro šališkumo teismo posėdyje neišsakė. Apeliantas įvardindamas teismą buvus šališku, nurodo jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau tai negali būti pagrindu pripažinti teismą šališku.

Nepagrįsti ir atmestini apelianto argumentai apie tai, kad teismas padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Panevėžio apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino bei įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir jos atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliantas V. S. pagrįstai pripažintas kaltu dėl V. U. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Jo kaltė sunkiai sužalojus nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų įrodyta byloje surinktais bei nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais įrodymais.

Apeliantas neteisus manydamas, kad jo kaltės nebuvo galima pagrįsti nukentėjusiojo V. U., jo motinos V. M. U. ir nuteistojo S. K. parodymais. Nukentėjusiojo V. U. parodymai nėra prieštaringi, kaip juos vertina apeliantas. Išties, nukentėjusysis pirmoje apklausoje nurodė, kad į barą buvo užėję 8-9 iš matymo žinomi asmenys, 4 ar 5 jaunuoliai pradėjo jį mušti rankomis į įvairias kūno vietas, nugriuvus, spardė ir iš viso galėjo būti jam smūgiuota apie 20 smūgių (t. 1, b. l. 41-42). Antroje apklausoje nukentėjusysis nurodė, kad tarp į barą įėjusių jaunuolių buvo abu broliai S. ir S. K. bei K. Aukštesnis iš brolių (V. S.) sudavė jam smūgius ranka į galvą, nuo kurių jis nukrito ant žemės ir tada juto spyrius į įvairias kūno vietas ir galvą, ir mano, kad buvo spardomas kelių asmenų. Tokie nukentėjusiojo parodymai nelaikytini prieštaringais, nes antrąkart nukentėjusysis buvo apklaustas išsamiau ir papildė savo parodymus detaliau nurodydamas konkrečius asmenis. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmąkart nukentėjusysis buvo apklausiamas po galvos operacijos praėjus trims paroms, ir, kaip matyti iš medicininių dokumentų, buvo iš dalies orientuotas, tačiau sąmoningas. Nukentėjusysis po apklausos protokolą patvirtino savo ranka parašydamas „Perskaityta, surašyta teisingai“ ir patvirtindamas parašyta pavarde ir parašu. Akivaizdu, kad jo pirmoji apklausa buvo trumpa, todėl pakartotinai apklausus, nukentėjusysis davė išsamesnius ir konkretesnius, o ne prieštaringus, parodymus. Teismas neturėjo jokio pagrindo nukentėjusiojo parodymais netikėti. Apeliantas ginčydamas nukentėjusiojo parodymus, nurodo neva nukentėjusysis davė parodymus surinkęs informaciją iš antrinių šaltinių. Šis apelianto teiginys nepagrįstas jokiais argumentais, todėl atmestinas.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas įrodydamas jo kaltę nepagrįstai rėmėsi kito nuteistojo S. K. parodymais. S. K. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės patvirtino nukentėjusiojo V.U. parodymus apie tai, kad pastarąjį mušė V. S. Jis netgi konkrečiai nurodė visą įvykio bare eigą, konkretizavo ir V. S. veiksmus, nurodydamas kad šis mušė prie pagalbinių patalpų durų stovėjusį V. U. , o kai šis nugriuvo ant žemės, apžergė ir smūgiavo į galvą gulinčiam ant žemės, į kurias kūno dalis dar sudavė ir kiek smūgių pasakyti negalėjo. Be to, matė kaip baro savininkė tuo metu pagaliu sudavė V. S. per nugarą, o jis (S. K.) bandęs tą pagalį atimti (t. 1, b. l. 115-116). Tokius parodymus S. K. patvirtino ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 119-122) bei pakartotinai apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 126-127). Pastaruosiuose parodymuose S. K., nurodė tuos pačius V. S. veiksmus mušant ant žemės gulintį žmogų, tik suabejojo ar tai buvo V. U. S. K. parodymus apie tai, kad V. S. mušė žmogų buvusį arčiau pagalbinių patalpų durų iš dalies patvirtino liudytoja S. B. Ši liudytoja parodė, kad matė prie pagalbinių patalpų durų gulintį V. U., arčiausiai stovėjusiam ji sudavė turėta lazda, kitas bandė iš jos lazdą atimti. Apygardos teisme S. K. pakeitė parodymus, sakydamas, jog nematė ar V. S. mušė V. U., o ankstesnius parodymus davė neva įtakotas tyrėjų. Tokius S. K. parodymus teismas pagrįstai atmetė, nenustatęs, kad jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu būtų įtakoję tyrėjai.

Apeliantas nurodo, jog iš nukentėjusiojo V. U. motinos V. M. U. parodymų matyti, kad sūnus grįžęs į namus girtas jai sakė, jog užsigavo pats, nenurodė, kad buvo sumuštas. Todėl apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusysis būdamas girtas neprisiminė įvykio aplinkybių ir vėliau pateikė neteisingus parodymus. Be to, nurodo, jog nei vienas iš bare buvusių asmenų – jo draugų, liudytojos N. J., nematė gulinčio ant žemės V. U., o nukentėjusysis R. B. parodė, kad muštynių metu jį mušė apeliantas su R. R. Kolegijos nuomone, šios apelianto sau palankia linkme aiškinamos aplinkybės, nepaneigia teismo nuosprendyje aptartų jo kaltę įrodančių įrodymų ir teismo išvadų.

Atmetama ir apelianto versija neva V. U. galėjo susižaloti kitą dieną po konflikto bare. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. U. galėjo pats susižaloti. Iš specialisto išvados matyti, kad V. U. buvo nustatyta sunki galvos smegenų trauma, sužalojimai padaryti suduodant smūgį ar smūgius į dešinę galvos pusę ir šie sužalojimai galėjo būti padaryti 2006-12-23 (t. 1, b. l. 24-25). Iš V. M. U. parodymų matyti, kad sūnus grįžo sužalotas būtent konflikto bare dieną, iki išvežimo į ligoninę jis iš namų nebuvo išėjęs.

Kolegijos nuomone, apelianto V. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Surinktais įrodymais įrodyta, kad dėl apelianto pavartoto fizinio smurto buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. U. sveikata ir tai buvo padaryta dėl chuliganiškų paskatų. V. S. elgėsi įžūliai, nukentėjusįjį mušė dėl menkos dingsties, viešoje vietoje, alaus bare, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliantas prašo sušvelninti jam už V. U. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą paskirtą bausmę, nurodo, kad be pagrindo teismas pripažino girtumą jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šis prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam V. S. už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte , yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nustatyta ir pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantas nesutinka su pastarosios aplinkybės pripažinimu jo atsakomybę sunkinančia ir teigia, kad jis įvykio metu nebuvo girtas. Nuosprendyje šis apelianto teiginys paneigtas, teismo išvada, kad apelianto vartotas alkoholis turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, yra pagrįsta. Atsižvelgęs į paminėtą ir nenustatęs apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas paskyrė bausmę artimą padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Tokia bausmė atitinka BK 61 straipsnyje numatytoms bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, taisyklėms. Apeliantas naujų aplinkybių, kurios leistų švelninti paskirtąją bausmę nenurodė, tokių aplinkybių teisėjų kolegija tai pat nenustatė.

Apeliantas nuteistasis V. S. neteisus manydamas, kad šioje byloje V. U. motina V. M. U. nepagrįstai buvo pripažinta nukentėjusiąja. Iš bylos duomenų matyti, kad V. U. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau 2007-05-16 mirė. Jo mirtis nebuvo susijusi su byloje tiriamu jo sumušimo faktu. Nukentėjusiojo motina V. M. U. šioje byloje buvo apklausta kaip liudytoja ir (po sūnaus mirties) byloje pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 48), nes dėl sūnaus sumušimo patyrė moralinę žalą (BPK 28 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad V. M. U. nepagrįstai priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apygardos teismas, priteisdamas V. M. U. neturtinę žalą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 250 straipsniu, kuris numato neturtinės žalos atlyginimo bendrąsias nuostatas. Tuo tarpu CK 6.283 straipsnyje yra numatytas žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju. Šio įstatymo 1 dalyje nurodyta, kad jei fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Aptariamoje byloje apelianto nusikalstamais veiksmais, kuriais buvo sužalota sveikata, žala buvo padaryta nukentėjusiajam V. U. Todėl tik jis turėjo teisę reikalauti patirtų nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu, jo motina V. M. U. , nors ir buvo pripažinta nukentėjusiąja, patyrusią moralinę žalą dėl sūnaus sužalojimo, reikalauti neturtinės žalos atlyginimo neturėjo įstatyminio pagrindo. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Kadangi iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo V. U. mirtis įvyko ne dėl apelianto nuteistojo V. S. nusikalstamų veiksmų, mirusiojo motinai V. M. U. buvo nepagrįstai priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo ir nuosprendžio dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiosios V.M. U. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. S. priteista 4000 litų V. M. U. neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.