Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretysis suinteresuotas asmuo akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ filialas Vilniaus apskrities centrinis paštas) .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – Vyriausybės atstovas) prašė teismą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) administracijos direktorių nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų ,,Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių” (toliau – Taisyklės) 3.2 punktą bei III skyriaus III skirsnio punktus, nurodančius, kokių veiksmų privalo imtis institucija, gavusi asmens rašytinį pranešimą apie turtą, kuris neturi savininko (ar jo savininkas nežinomas) (b. l. 2-4).

Paaiškino, kad Vyriausybės atstovo tarnyboje buvo gautas AB „Lietuvos paštas“ filialo Vilniaus apskrities centrinio pašto (toliau – Paštas, tretysis suinteresuotas asmuo) 2007 m. birželio 26 d. raštas Nr. 3-1293(7.6-09) „Dėl savivaldybei priskirtų funkcijų nevykdymo”, kuriame nurodyta, jog Paštas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo pateikęs prašymą įrašyti į apskaitą šilumos energijos tiekimui naudojamą požeminį vamzdyną, esantį tarp dviejų pastatų Eišiškių pl. 26, Vilniuje. Paštas aiškino 2007 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 3-870(7.6-09) kreipęsis į Savivaldybės administraciją, nurodydamas, kad šilumos tiekimui naudojamas požeminis vamzdynas (ilgis apie 50 m, diametras 133, esantis tarp Eišiškių pl. 26 dviejų pastatų) neturi šeimininko ir prašydamas jį paimti į apskaitą. Kartu su prašymu Paštas pateikęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro 2007 m. kovo 21 d. raštą, kuriame nurodyta, jog duomenų apie minėtą vamzdyną Nekilnojamojo turto registre nėra. Paštas nurodė, kad Savivaldybės tarnautojai jo prašymo nenagrinėjo, t.y. netikrino faktinių aplinkybių, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bešeimininkio turto apskaitą.

II.

III.

Atsakovo manymu, teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, teismas neištyrė svarbių bylai aplinkybių objektyviai ir visapusiškai, netinkamai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas:

1. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies normas teismas taikė ir aiškino atsietai nuo kitų šio straipsnio normų, neatsižvelgė į to paties straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos sąžiningai įgytiems ir teisėtai valdomiems energetikos objektams, nors jų valdytojai įgyjamąja senatimi dar nėra įgiję nuosavybės teisės į šiuos objektus. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatos atkartoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.57 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios aiškiai apibrėžia, kad „bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisių į daiktą“.

Teismas neatsižvelgė į turinčią reikšmės bylai aplinkybę, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą statiniai Eišiškių pl. 26 nuosavybės teise nuo 1998 m. balandžio 7 d. iki 2005 m. vasario 15 d. priklausė Lietuvos Respublikai (įregistravimo pagrindas - Ryšių ir informatikos ministro 1998 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 19), o nuo 2005 m. vasario 15 d. nuosavybės teisę į pastatą (unikalus Nr. 1096-0008-0612) įgijo AB „Lietuvos paštas“ (įregistravimo pagrindas - 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 3-587). Apeliantas nurodo, kad pagal UAB „Vilniaus energija“ pateiktą 1978 metų ginčijamo vamzdyno kapitalinio remonto projektinę schemą darbų užsakovas buvo Ryšių ministerija, o ginčijamas vamzdynas užtikrina dabar priklausančio AB „Lietuvos paštas“ pastato funkcionalumą (be šio vamzdyno pastatas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu, todėl natūralu, kad nekilnojamojo turto registre jis nėra įregistruotas, kaip ir bet kokia kita inžinierinė įranga, neatsiejamai susijusi su pastatu ir skirta užtikrinti jo naudojimą pagal paskirtį).

Teismo teiginys, jog atsakovas nevertina Registro centro duomenų, apelianto teigimu, taip pat yra nepagrįstas, rodo, kad teismas nesivadovavo Aprašo 16 punkto nuostatomis, kurios patvirtina, kad galimi atvejai, kai bendrai naudojamas energetikos objektas nėra teisiškai įregistruotas, ir aiškiai apibrėžia, kokius veiksmus turi atlikti bendrai naudojamų energetikos objektų savininkas, siekdamas atlikti šių objektų teisinę registraciją.

3. Teismas nepagrįstai įpareigojo Savivaldybės administraciją pradėti bešeimininkio daikto apskaitos procedūras, nes daiktas akivaizdžiai neturi bešeimininkio daikto požymių, turi sąžiningą įgijėją ir valdytoją. Tokiu būdu sukuriamas precedentas, kad bet kuris asmuo, būdamas sąžiningu daikto įgijėju ar valdytoju, siekdamas išvengti prievolės rūpintis ir prižiūrėti daiktą, reikalaudamas pradėti bešeimininkio daikto įtraukimo į apskaitą procedūras, bet tuo pačiu toliau išlikdamas vieninteliu daikto valdytoju ir naudotoju, prievolę tinkamai išlaikyti ir prižiūrėti daiktą gali perkelti tretiesiems asmenims. Tai prieštarauja Civilinio kodekso 4.57 straipsnyje pateiktai bešeimininkio daikto sampratai, Energetikos įstatymo 28 straipsnio nuostatoms, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Taisyklių bei Ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 4-263 patvirtinto Aprašo tikslams.

4. Savivaldybės administracija, vykdydama Vyriausybės atstovo reikalavimą nustatyti požeminio vamzdyno Eišiškių pl. 26 sąžiningą įgijėją ar valdytoją, 2007 m. spalio 11 d. raštu Nr. A51-19808-(3.16-PD-4) kreipėsi į Susisiekimo ministeriją ir Vyriausybę, kad būtų pateikta informacija apie tai, kokie statiniai, esantys Eišiškių pl. 26, patikėjimo teise buvo perduoti Paštui. Taip pat kreipėsi į UAB „Vilniaus energija", AB „Artva", buvo gauta ginčijamo vamzdyno projektinė techninė dokumentacija, duomenys iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko. Atsakymą iš Susisiekimo ministerijos savivaldybės administracija gavo tik 2007 m. lapkričio 5 d. Todėl terminas, per kurį turėjo būti priimtas sprendimas, kaip pažymi apeliantas, buvo akivaizdžiai per trumpas (vien tik susirašinėjimo tarp institucijų procedūros viršijo terminą, per kurį turėjo būti pateiktas atsakymas Vyriausybės atstovui). Savivaldybės administracija, ištyrusi gautus dokumentus, nusprendė nepradėti bešeimininkio daikto įtraukimo į apskaitą procedūrų pagal Taisyklių nuostatas, kadangi ginčijamas vamzdynas akivaizdžiai neturi bešeimininkio daikto požymių. Apie priimtą sprendimą ir atliktus veiksmus ji 2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. A51-22761-(3,16-PD-4) informavo Vyriausybės atstovą. Apeliantas mano, kad Savivaldybės administracija, nustatydama, jog ginčijamo vamzdyno sąžiningas įgijėjas ir valdytojas yra Paštas, tinkamai įvykdė Vyriausybės atstovo reikalavimą.

1. Tam, kad daiktas nebūtų laikomas bešeimininkiu, jis turi tenkinti dvi sąlygas - turi būti įgytas sąžiningai ir teisėtai valdomas. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.25 straipsnio 2 dalimi, valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savo. Civilinio kodekso 4.22 straipsnyje nustatyta, kad daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas, turint tikslą jį valdyti kaip savą. Atsižvelgiant į tai, jog Paštas prašo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją inicijuoti šilumos energijos tiekimui naudojamo požeminio vamzdyno, esančio tarp dviejų pastatų Eišiškių pl. 26, pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, darytina išvada, jog jis neturi tikslo minėtą vamzdyną valdyti kaip savą, taigi, minėto vamzdyno valdymas neatitinka daikto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, esminių požymių. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus 2007 m. kovo 21 d. raštas Nr. RA(5.1.32)-10180 patvirtina, kad duomenų apie ginčijamą požeminį vamzdyną Nekilnojamojo turto registre nėra. Todėl darytina išvada, jog teismas pagrįstai netaikė Civilinio kodekso 4.57 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatų.

2. Pareiškėjo manymu, ištyrimas, kodėl Paštas nesivadovavo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 4-263 nuostatomis, nors savivaldybės administracija patarė jam dėl šilumos trasos atsakomybės ribų nustatymo kreiptis į UAB „Vilniaus energija", neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui, nėra susijęs su nagrinėjama byla, nes nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl veiksmų, kuriuos turėjo atlikti Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi pranešimą apie bešeimininkį daiktą. Taisyklių III skyriaus III skirsnyje aiškiai nurodyta, kokių veiksmų turi imtis savivaldybė, gavusi asmens rašytinį pranešimą apie bešeimininkio daikto buvimą. Taisyklių 23 punkte nustatyta, jog asmuo, raštu pranešęs apie turtą, kuris neturi savininko (ar jo savininkas nežinomas), kartu su pranešimu turi pateikti ir dokumentus (jeigu juos turi), įrodančius, kad turto savininko nėra (ar savininkas nežinomas). Pareigūnas, gavęs tokį pranešimą, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi nuvykti į turto buvimo vietą. 24 punkte nurodoma, jog pareigūnas, nuvykęs į turto buvimo vietą, turi jį apžiūrėti, nustatyti, ar turtu naudojamasi. Apklausus turto naudotojus (jeigu jie yra), būtina sužinoti, ar yra išlikę su turtu susiję dokumentai, ar žinomi buvę turto savininkai, ir nustatyti, ar turtas bus tinkamas parduoti, ar nepraras savo vertės ir kokybės, kol bus saugomas įstatymo nustatytą laiką. 25 punkte nurodyta, jog įsitikinęs, kad turto apskaitymas neprieštaraus norminiuose teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, pareigūnas surašo turto apskaitos aktą. Tik tais atvejais, kai yra akivaizdūs ir neginčijami įrodymai, jog daiktas turi savininką, galima atsisakyti daiktą įtraukti į apskaitą. Šiuo atveju atsakovas, pareiškėjo manymu, pateikė tik prielaidas, samprotavimus apie galimą vamzdyno savininką, nepateikė jokių įrodymų, jog požeminis vamzdynas turi savininką. Todėl, pareiškėjo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai atsisakė vamzdyną įtraukti į apskaitą.

3. UAB „Vilniaus energija" ir Pašto 2004 m. lapkričio 26 d. šilumos pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 20007/04 buvo sudaryta 2004 m. lapkričio 26 d., o nuosavybės teisės į pastatą, esantį Eišiškių pl. 26, Vilniuje, atsirado tik nuo 2005 m. vasario 15 d. Tokiu būdu, jos sudarymo dieną Paštas nebuvo nei pastato, nei vamzdyno savininkas. Todėl minėta sutartis negali būti laikoma įrodymu, leidžiančiu nustatyti vamzdyno savininką,

4. Reikalavimo įvykdymo terminai imperatyviai nustatyti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte. To paties įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia Vyriausybės atstovui teisę nustatyti kitą reikalavimo įvykdymo terminą, jeigu gaunamas savivaldybės administravimo subjekto prašymas šį terminą pratęsti. Tačiau šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nepateikė prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Todėl Vyriausybės atstovas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tvarka kreipėsi į teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl atsakovo neveikimo vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, gavęs Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27 įgyvendinti įstatymą ir Vyriausybės nutarimą, per įstatymo nustatytą terminą (per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos) nepriėmė sprendimo ir apie jį nepranešė Vyriausybės atstovui.

2007 m. spalio 18 d. reikalavimu Nr.1R-27 Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, reikalavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nedelsiant įgyvendintų Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2 punktą bei III skyriaus III skirsnio punktus, nurodančius, kokių veiksmų privalo imtis institucija, gavusi asmens rašytinį pranešimą apie turtą, kuris neturi savininko (ar jo savininkas nežinomas).

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, suteikianti Vyriausybės atstovui teisę reikalauti, kad savivaldybės administravimo subjektas neatidėliojant įgyvendintų įstatymą, vykdytų Vyriausybės sprendimą, sukuria savivaldybės administravimo subjektui pareigas per įstatymu nustatytus terminus apsvarstyti reikalavimą ir apie priimtą sprendimą pranešti Vyriausybės atstovui. Savivaldybės administravimo subjektui nesutinkant su Vyriausybės atstovo reikalavimu ir apie tai pranešus Vyriausybės atstovui (ar per įstatymu nustatytą terminą nepriėmus jokio sprendimo) kyla administracinis ginčas, kuris nagrinėtinas administraciniame teisme (SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad atsakovas, gavęs Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27, turėjo patikrinti reikalavime nurodytas aplinkybes, per įstatymo nustatytą terminą priimti sprendimą dėl reikalavimo vykdymo (ar atsisakymo jį vykdyti) ir apie tai pranešti Vyriausybės atstovui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad sprendimo dėl Vyriausybės atstovo reikalavimo per įstatymu nustatytą terminą nepriėmimas laikytinas neveikimu, suteikiančiu Vyriausybės atstovui teisinį pagrindą kreiptis į teismą remiantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Tačiau konstatavimas, kad vadovaudamasis šia įstatymo norma Vyriausybės atstovas šiuo konkrečiu atveju turėjo teisinį pagrindą kreiptis į administracinį teismą, pats savaime nereiškia, kad Vyriausybės atstovo prašymas yra pagrįstas.

Civilinio kodekso 4.57 straipsnis nustato, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis); bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą (CK 4.57 straipsnio 2 dalis).

Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir fizinių asmenų) lėšomis iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti. Ši Tvarka nustatyta Ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 4-263 patvirtinu Aprašu. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad energetikos įmonės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos arba savivaldybėms teikia informaciją apie naudojamus į apskaitą neįtrauktus energetikos objektus, kurie neturi savininko arba kurių savininkai nežinomi (toliau – bešeimininkiai energetikos objektai). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos arba savivaldybės Vyriausybės nustatyta tvarka bešeimininkius energetikos objektus įtraukia į apskaitą ir imasi priemonių šių objektų savininkams nustatyti. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje (į ją perkelta pirmiau minėta Civilinio kodekso 4.57 straipsnio 2 dalies nuostata), įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos sąžiningai įgytiems ir teisėtai valdomiems energetikos objektams, nors jų valdytojai įgyjamąja senatimi dar nėra įgiję nuosavybės teisės į šiuos objektus. Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad dėl bendrai naudojamo energetikos objekto (pagal Energetikos įstatymo 2 straipsnio 12 punktą tokiems objektams priskirtini šilumos tiekimo tinklai ir jų priklausiniai), skirto šilumos energijai perduoti, administracinė jo pripažinimo bešeimininkiu daiktu procedūra (įrašymas į apskaitą) gali būti pradėta tuo atveju, jei nustatoma, kad nėra Energetikos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad atitinkamo energetikos objekto teisinės registracijos nebuvimo faktas pats savaime nėra pagrindas pradėti administracinę procedūrą dėl energetikos objekto pripažinimo bešeimininkiu daiktu. Turi būti vertinama visuma aplinkybių apie atitinkamo energetikos objekto faktinį valdymą ir naudojimą, įgijimo ir valdymo sąžiningumą bei pagrįstumą. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas, gavęs Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27, atliko veiksmus, siekdamas nustatyti, ar yra faktinis pagrindas nedelsiant vykdyti Vyriausybės atstovo nurodytas Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių nuostatas, t.y. įtraukti specialiosios paskirties objektą į apskaitą dėl jo pripažinimo bešeimininkiu daiktu. Remdamasis surinkta medžiaga (Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenimis, UAB „Vilniaus energija“ pateiktu 1978 metų šilumos tiekimo vamzdyno kapitalinio remonto projektu, kt.), atsakovas 2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr.A51-22761-(3-16-PD-4) pranešė Vyriausybės atstovui, jog įgyvendinti reikalavime nurodytus teisės aktus nėra pagrindo, nes objektas (apie 50 m. ilgio šilumos energijos tiekimo požeminis vamzdynas, esantis tarp dviejų pastatų Eišiškių pl.26, Vilniuje) neatitinka bešeimininkio daikto požymių (turi teisėtą valdytoją arba sąžiningą įgijėją – Paštą, kuris gali inventorizuoti minėtą vamzdyną ir įteisinti jį savo vardu). Šią išvadą atsakovas pagrindė tuo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą statiniai Eišiškių pl. 26 nuosavybės teise nuo 1998 m. balandžio 7 d. iki 2005 m. vasario 15 d. priklausė Lietuvos Respublikai (įregistravimo pagrindas - Ryšių ir informatikos ministro 1998 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 19), nuo 2005 m. vasario 15 d. nuosavybės teisę į pastatą (unikalus Nr. 1096-0008-0612) iki kurio sienos prieina ginčo vamzdynas, įgijo AB „Lietuvos paštas“ (įregistravimo pagrindas - 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 3-587). Pagal UAB „Vilniaus energija“ pateiktą 1978 metų ginčijamo vamzdyno kapitalinio remonto projektinę schemą darbų užsakovas buvo Ryšių ministerija, šis vamzdynas 30 metų užtikrina šilumos tiekimą į pastatą, kurio savininkas šiuo metu yra Paštas, taigi minėta inžinierinė įranga yra neatsiejamai susijusi su šiuo pastatu ir skirta užtikrinti jo naudojimą pagal paskirtį. Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas Vyriausybės atstovo reikalavimą, nors ir pažeisdamas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą, tačiau išnagrinėjo ir priėmė sprendimą (2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr.A51-22761-(3-16-PD-4), kad vykdyti reikalavimą nėra pagrindo.

Iš bylos dokumentų matyti, kad Vyriausybės atstovas 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė gavęs trečiojo suinteresuoto asmens 2007 m. birželio 26 d. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Savivaldybės administraciją inicijuoti specialiosios paskirties objekto (apie 50 m. ilgio, 133 mm skersmens šilumos energijos tiekimo požeminio vamzdyno, esančio tarp dviejų pastatų Eišiškių pl.26, Vilniuje), pripažinimo bešeimininkiu daiktu procedūrą – įtraukti jį į apskaitą.Tretysis suinteresuotas asmuo Vyriausybės atstovui skundė Savivaldybės administracijos neveikimą, kadangi 2007 m. gegužės 9 d. Paštas Savivaldybės administracijai buvo pateikęs prašymą dėl šio objekto įtraukimo į apskaitą pripažinimui bešeimininkiu daiktu Civilinio kodekse nustatyta tvarka, tačiau Savivaldybės administracija šio prašymo nepatenkino (2007 m. birželio 20 d. raštas Nr.A51-11527 (1.17-EUD-1)), patardama Paštui vadovaujantis Ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr.4-263 patvirtinto Aprašo nuostatomis kreiptis į šilumos energijos tiekėją UAB „Vilniaus energija“ dėl šilumos trasos juridinės priklausomybės ir atsakomybės ribų nustatymo.

Kaip matyti iš bylos dokumentų, objektas, dėl kurio tretysis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Vyriausybės atstovą, yra šilumos tiekimo sistemos (Energetikos įstatymo 1 straipsnio 27 dalis) dalis, šilumos perdavimo tinklo (Energetikos įstatymo 1 straipsnio 21 dalis) atšaka, kuria į Paštui nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį Eišiškių pl 26, Vilniuje (unikalus Nr. 1096-0008-0162, žymėjimas plane 17P1p) centralizuotai tiekiama šilumos energija (iki šio pastato šildymo įrenginių).Tai patvirtina byloje esantis 2004 m. lapkričio 26 d. šilumos pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 20007/04, sudarytos tarp UAB „Vilniaus energija" (šilumos tiekėjo) ir Pašto (šilumos vartotojo), priedas – Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo –vartojimo ribų nustatymo aktas. Priedo 1 punkte nurodytos šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo – vartojimo ribos pažymint jas schemoje; 2 punkte nustatyta, kad šilumos perdavimo tinklų priežiūros ir šilumos tiekimo – vartojimo skiriamoji riba nustatoma ties šilumos perdavimo tinklų nuosavybės riba - pastato Eišiškių pl. 26 išorine siena; 3 punkte įvardintos vartotojo (Pašto) šilumos tinklų charakteristikos (vamzdžio išorinis skersmuo - 133 m., ruožo ilgis - 50 m., paklojimo būdas - požeminiuose tinkluose, pateiktos šilumos izoliacinės charakteristikos). Minėtos šilumos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas patvirtina, kad tarp trečiojo suinteresuoto asmens (šilumos vartotojo) ir UAB „Vilniaus energija" (šilumos tiekėjo) yra susiklostę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso VI knygos 7 skirsnis „Energijos pirkimo –pardavimo sutartys“, taip pat specialusis Šilumos ūkio įstatymas (nagrinėjamam ginčui aktuali iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusio 2003 m. gegužės 20 d. įstatymas IX-1565 redakcija). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vyriausybės atstovui apie 2004 m. lapkričio 26 d. šilumos pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20007/04, sudarytą tarp UAB „Vilniaus energija" ir Pašto, buvo žinoma (Sutarties priedo kopija pridėta prie Vyriausybės atstovo prašymo teismui). Ši sutartis galiojanti. Tarp sutarties šalių yra susiklostę civiliniai šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykiai (Civilinio kodekso 6.383 straipsnio 1-3 dalys, bylai aktualios 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo Nr.IX-1565 redakcijos 18 straipsnis). Įstatymai Vyriausybės atstovui nesuteikė įgaliojimų reikalauti, kad savivaldybės administravimo subjektas atliktų atitinkamus įstatyme ar Vyriausybės nutarime numatytus veiksmus, kurie galėtų turėti vienokios ar kitokios įtakos šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalių sutartyje ar jos priede, kuris yra neatskiriamoji sutarties dalis, aptartoms sąlygoms, tarp jų sąlygai, kad minėta sutartimi ginčo vamzdynas yra priskirtas vartotojo šilumos tinklams. Šilumos pirkimo – pardavimo sutartis gali būti keičiama šios sutarties šalių iniciatyva (Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1 dalis), taip pat galimi iš jos kylantys ginčai civilinio proceso nustatyta tvarka.

Iš trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo į Vyriausybės atstovo prašymą teismui argumentų (b.l.18-19) matyti, kad Paštas (šilumos vartotojas) turi pretenzijų UAB „Vilniaus energija“ (šilumos tiekėjui) tuo aspektu, kad šilumos tiekėjas, kaip teigiama atsiliepime, Paštui priskiria mokėjimą už šilumos nuostolius, kurie susidaro toje šilumos perdavimo tinklų dalyje, kurios pripažinimo bešeimininkiu daiktu tretysis suinteresuotas asmuo siekia. Minėtame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo teigia, kad šis mokėjimas Paštui negalėtų būti priskirtas, jeigu šilumos perdavimo tinklas būtų valdomas šilumos tiekėjo. Iš minėtų trečiojo suinteresuoto asmens argumentų darytina išvada, jog Paštas, prašydamas Savivaldybės administraciją, kad būtų inicijuota 2004 m. lapkričio 26 d.šilumos pirkimo - pardavimo sutarties priedo 1-3 punktuose aptartos šilumos perdavimo tinklų trasos dalies pripažinimo bešeimininkiu daiktu procedūra, o Savivaldybės administracijos atsisakymą pradėti šią procedūrą apskųsdamas Vyriausybės atstovui, iš tikrųjų siekia išspręsti problemas, kurios jam galimai kyla atsiskaitant su šilumos tiekėju dėl galimų šilumos perdavimo nuostolių įtraukimo į šilumos kainą, tačiau pasirenka netinkamą galimai pažeistų teisių gynimo būdą. Jei šilumos tiekėjas pažeidžia šilumos vartotojo teises ar įstatymų saugomus interesus, šilumos vartotojas turi teisę juos ginti įstatymais nustatyta pats kreipdamasis į Energetikos įstatymo 26 straipsnyje nurodytas institucijas pagal jų kompetenciją, taip pat į teismą.

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, įpareigodamas atsakovą įvykdyti Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimo Nr. 1R-27 nurodymus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendž i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.