Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei L. B.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, atstovui L. K.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. K., P. K., J. K., N. N. dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 2006 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (It. b.l. 26-27 ) Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 16,80 ha ploto vandens telkinys, sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Leliūnų k. v., Pakermėžio k., Leliūnų sen., Utenos r. Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 24 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ patvirtina K. G. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. G. valdytą 3,55 ha (vertė – 4726 Lt) vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (It. b.l. 40). Utenos apskrities viršininkas 2009m. birželio 30 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame K. G. buvo suprojektuotas 4,28 ha dydžio perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas, vandens ūkio paskirties žemė, bendrame 16,80 ha sklypo plote (I t. b.l. 28-35). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ K. G. (mirusiam (duomenys neskelbtini)) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. G. valdyto nekilnojamojo turto jam tenkančią turto dalį- 3,55 ha vandens telkinio ežero Kermėžys dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,28 ha dalį 16,80 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Leliūnų k. v., Utenos r., Leliūnų sen., Pakermėžio k. (It. b.l. 41). Šio Sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre K. G. nuosavybės teisė į 428/1680 žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Leliūnų k. v., Utenos r., Leliūnų sen., Pakermėžio k., įregistruota 2011 m. spalio 12 d. (It. b.l. 37-39)

Byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ bei šio administracinio akto pagrindu sudarytų civilinių sandorių teisėtumo ir pagrįstumo.

Panevėžio apygardos prokuratūroje 2015 m. lapkričio 9 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus 2015m. lapkričio 5d. pareiškimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame prašoma ginti viešąjį interesą, nes ginčijamu NŽT Sprendimu neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens ūkio paskirties žemės sklypą- ežerą Kermėžys, kuris iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei (I t., b. l. 8-12).

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2015-12-07 pateikė prašymą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ bei pripažinti šio sprendimo pagrindu sudarytus civilinius sandorius neteisėtais ir taikyti restituciją natūra.

Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Taigi, nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenės interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų skaidriai ir teisėtai, pagrindžia ir ypatingas nuosavybės teisių atkūrimo objektas, t. y. žemė, miškai ir vandens telkiniai (LVAT 2007-01-15 nutartis a. b. Nr. A180-48/2007, 2011-06-20 nutartis a. b. Nr. A525-2279/2011; LAT 2006-04-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-291/2006, 2009-10-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-397/2009).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu į ypatingą nuosavybės teisių atkūrimo objektą – vandens telkinį, todėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas, prokuroro kreipimasis į teismą nagrinėjamuoju atveju yra jo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., Prokuratūros įstatymo 9 str. 3 d. 7 p. ir 19 str. įtvirtinta pareiga.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatą tiek, kiek ji susijusį su viešojo intereso gynimu, LVAT yra akcentavęs, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (2005-09-28 nutartis a. b. Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 206-230 p.; 2007-06-28 nutartis a. b. Nr. A8-660/2007; 2007-11-05 nutartis a. b. Nr. A17-742/2007; 2008-07-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis a. b. Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), 184-229 p.).

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad prokuroro prašymas Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktas 2015m. gruodžio 7 d., nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyto vieno mėnesio termino. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, todėl nagrinėjamu atveju pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą nėra.

Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Tokį teisinį reglamentavimą taip pat įtvirtina ir Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims, bei Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išimtine valstybės nuosavybės teise esantys daiktai yra išimti iš apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskirti vandens telkiniai neprivatizuojami. Analogiško pobūdžio nuostatą įtvirtina ir Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Vandens įstatyme, įtvirtinančiame išimtinę valstybės teisę į vandens telkinius, pateikiamos šiame įstatyme vartojamos sąvokos. Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 19 punkto nuostatas, paviršinio vandens telkinio sąvoka apibūdinama kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t. y.: 1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha; 2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km2; 3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės; 4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose; 5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą; 6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natūra 2000 teritorijų atrankos kriterijus; 7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą; 8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms; 9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise.

Iš byloje esančių su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (It. b. l. 20) bei 2016 m. sausio 15 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (It. b. l. 68) pateiktų dokumentų matyti, kad ežeras Kermėžys ( Kermežis) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei- Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento ir Joniškėlio girininkijos archyviniame fonde dokumentų byloje esančio Utenos apskrities ežerų sąrašo ištraukos eilės Nr. 25 įrašytas ežeras Kermežis, 15 ha ploto, esantis Utenos miškų urėdijos ribose. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 m. vasario 25 d. Nr. 4047 sudarytame Utenos miškų urėdijos valstybinių vandenų sąraše eil. Nr. 59 įrašytas ežeras Kermežis, esantis eiguvoje Leliūnų 40 ( It. 20-23). Ežero Kermėžio iki 1940 metų priklausymą valstybės nuosavybei įrodo ir kiti į bylą pateikti archyviniai dokumentai ( It. 71-85 ). NŽT Utenos skyriaus pateiktame Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Ažugirių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, sudarytame 1935 metais, gretimųjų žemių sąraše įrašytos valstybės ežero Kermėžis ribos nuo G iki H, ežero ribos pažymėtos žemės plane ( It. 24-25).

Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatėaplinkybę dėl ežero Kermėžys (Kermežis) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausymo valstybei, paneigiančių įrodymų, be to, šios aplinkybės proceso dalyviai neginčijo ir nepateikė nustatytajai aplinkybei prieštaraujančių įrodymų.

Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą irišbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kuris buvo pakeistas vėlesniais Vyriausybės nutarimais. Atkreiptinas dėmesys, kad į minėtąjį Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ežeras Kermėžys nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei vėliau nebuvo įtrauktas. Pastebėtina ir tai, jog pagal minėtojo Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. ir įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu sprendimas, dėl kurio teisėtumo nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas ir kurio pagrindu privačion nuosavybė perduota valstybei nuosavybės teise priklausančio ežero dalis, priimtas 2011 m. rugsėjo 2 d. Ši aplinkybė, jog ežeras Kermėžys ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2003 spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, nepaneigia tai, jog šis ežeras pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą, priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Iš Aplinkos apsaugos agentūros Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro išrašo matyti, kad 2003 m. kovo 21 d. įregistruotas natūralus ežeras Kermėžys, esantis Utenos rajono savivaldybėje Nemuno upės baseine.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daroma išvada, kad ežeras Kermėžys, kurio 4,28 ha ploto, kaip lygiavertis turėtajam vandens telkiniui, buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) K. G., šio ginčijamo sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl jis negalėjo būti perduotas privačion nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį ar jo dalis perleisti privačion nuosavybėn, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“ panaikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų matyti, kad K. G. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl ežero Kermėžys dalį pagal 2012 m. liepos 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomą) paveldėjo jo dukros N. N., J. K., J. K.. Mirus (duomenys neskelbtini) J. K., 2014m. spalio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu ginčo turtą paveldėjo jos sūnūs P. K. ir A. K..

CK 4.7 str. 2 d. nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, todėl jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, nurodyti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai dėl valstybinės reikšmės vidaus vandenų perleidimo laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str. nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje šios kategorijos bylose yra nurodęs, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (LAT 2007-06-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-149/2007, 2010-02-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-47/2010; 2011-12-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-518/2011).

Taigi, konstatavus neteisėtus Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus ir panaikinus ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisėsK. Gaižučiui, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl atsakovė turi pareigą išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. G.“.

Pripažinti negaliojančiu Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarės D. P. 2012 m. liepos 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomas), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą N. N., J. K., J. K.

Pripažinti negaliojančiu Kauno miesto 10-ojo notarų biuro notarės O. M. 2014 m. spalio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomas), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą P. K. ir A. K.

Grąžinti Lietuvos valstybei 4,28 ha vandens telkinio- ežero Kermėžys, esančių 16,80 ha vandens paskirties žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Leliūnų k.v., Utenos r., Leliūnų sen., Pakermėžio k.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.