- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2014-03-19
- Bylos Nr.
- I-485-289/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2013 m. gruodžio 18 d. buvo gautas pareiškėjo A. K. skundas (b.l.2-8), kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės priteisti 15000 Lt neturinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nurodo, kad jis buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 16 d. iki gruodžio 12 d. Žiemą išeina pasivaikščioti 2–3, o ne 10–11 žmonių. Pareiškėjas nurodė, kad kiek buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nė karto nematė, kad purkštų cheminėm medžiagom, o tik įkišdavo vamzdį ir purkšdavo „tupyklas“ neaiškiu skysčiu, panašiu į vandenį, nebūdavo nei aitraus kvapo. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime rašoma, kad jis nerašė, kad jam atsiųstų daiktų, patalynės iš namų. Pareiškėjas nurodė, kad paskambino jo sesuo ir klausė, ar galima A. K. atsiųsti drabužių. Seseriai pasakė, kad negalima. Sesuo parašė laišką, kad jam nieko negalima siųsti. Pareiškėjas nurodė, kad išsiaiškino su auklėtoju, jis sakė, kad gal įvyko nesusipratimas su budėtoju. Turi vieną įrodymą, buvo rašęs dėl kirpimo mašinėle. 2013 m. gruodžio 17 d. rašė skundą Kalėjimų departamentui, kuris nurodė išsiaiškinti su Šiaulių tarymo izoliatoriumi. Šiaulių tardymo izoliatorius pareiškėjui pateikė raštą, kad yra nusipirkę mašinėles gruodžio mėnesį su nuimamom galvutėm. Pareiškėjas pažymėjo, kad gruodžio 23 d. prašė kirptis, pasakė, kad nieko nėra. Tada parašė Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui, tuomet pareiškėją pradėjo kelti iš vienos kameros į kitą. Vasario 25 d. kreipėsi į atsakingus asmenis, pareiškėjui sakė, kad ieško. Pareiškėjas nurodė, kad nori nusikirpti plikai, nes galvoje yra pleiskanų. Šampūnų nėra pirkti, o siuntinio iš namų – gydomojo šampūno atsiųsti neleidžia. Pradžioje buvo laikomas su rūkančiais. Gruodžio mėn. dvi savaites buvo metęs rūkyti. Pareiškėją įkėlė pas rūkančius. Pradėjo vėl rūkyti, nes neseniai buvo metęs. Prašo priteisti savo nuožiūra. Pareiškėjas prašo 15000 Lt. Tokios sumos nusprendė prašyti dėl pažeminimo. Prašo priteisti iš valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nes blogom sąlygom laikė.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad su skundu nesutinka. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-12-31 pažymos Nr. 69/06-5106 „Dėl A. K.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas buvo 2013-07-16 ir įstaigoje laikytas periodiškai iki 2013-12-16. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas: kameroje Nr. 17 laikotarpiais nuo 2013-07-16 iki 2013-07-24 ir nuo 2013-09-13 iki 2013-09-13 su dar 6–10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,6 kv. m iki 2,63 kv. m, kameroje Nr. 92 – laikotarpiais nuo 2013-07-24 iki 2013-08-13 ir nuo 2013-08-27 iki 2013-09-10 su dar 5–11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 kv. m iki 3,15 kv. m, kameroje Nr. 51 – laikotarpiais nuo 2013-09-13 iki 2013-09-24 ir nuo 2013-10-01 iki 2013-12-16 su dar 4–10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,71 kv. m iki 3,77 kv. m. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas per laikotarpį nuo 2013-07-06 iki 2013-12-16 iš viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 130 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams 2013-09-04 kameroje Nr. 92 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2013-09-05 patikrinimo akte Nr. EP-300). Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad režiminio korpuso kameroje Nr. 92 yra veidrodis, lentynėlė tualeto reikmėms. Sanitarinio įrenginio vamzdis plastikinis, tualetas atitvertas užuolaidomis, patalpoje ant sienų, lubų apie lango angokraščius yra pelėsis, kameroje reikalingas remontas. Daugiau kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013-07-16 iki 2013-12-16, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos įrengimo, nepakankamo šviesos patekimo į kameras ar blogo šildymo patalpose, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo sanitarinėje patalpoje ar dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2013-12-31 pažymoje Nr.62/08-166 „Apie gyvenamųjų kamerų įrengimą“ yra nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais. Minėtoje pažymoje nurodytas ir kamerose esantis inventorius, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nėra kur susidėti rūbų ar maisto produktų, nepagrįsti, nes kameros įrengtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. 2013-07-16 buvo gautas A. K. prašymas Nr. 72/04-4260, kad jis būtų paskirtas į kameras, kuriose yra laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Savo skunde pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo tose pačiose kamerose fakto. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvę pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais, nes jis pats savo prašymu pageidavo būti patalpintas į rūkančių kameras, todėl pareiškėjo pretenzijos, kad nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais, neturi pagrindo. Teisės aktuose įtvirtintas draudimas skirtas nerūkančių asmenų teisių apsaugai. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atsakovas atkreipia teismo dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. K. su skundais, prašymais ar siūlymais jo kalinimo laikotarpiu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014-01-02 pažyma Nr. 62/08-166). Tokia teismų pozicija minėto teisinio reglamentavimo atžvilgiu taip pat rodo, jog gintinos galimai pažeistos nerūkančiųjų teisės, o ne rūkančiųjų pretenzijos. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose įtvirtintas nerūkančiųjų teisių į sveiką aplinką užtikrinimas, o ne rūkančiųjų interesai, pareiškėjo abstraktūs ir neįrodyti argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais nelaikytini neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su rūkymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 27 p. numato, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje valykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176. 21 p. numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pareiškėjo pretenzijos dėl ant stogų įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių neturi jokio teisinio pagrindo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimų tvarka vykdoma vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ XVI skyriumi bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“. Suimtieji/nutiestieji, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos, kiekvieną dieną turi galimybę ne ilgiau nei vieną valandą praleisti gryname ore ir vienu metu pasivaikščioti vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjas nurodo, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus asmens krata ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nusirengti. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje iki 2014 m. sausio mėn. buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Lietuvos Respublikos HN 76:2010 26 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28° C, šaltuoju periodu – 18-22° C. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje pareiškėjo kalinimo laikotarpiu 2013-07-16–2013-12-16 patikrinimų nebuvo atlikta. Šių patalpų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2013-02-07, išvados surašytos 2013-02-08 patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-12-31 pažyma Nr. 69/06-5106 „Dėl A. K.“) rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Atsakovas taip pat pažymi, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18-22° C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4° žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes, t. y., kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Preziumuoti analogiškus temperatūros parametrus patalpoje buvus pareiškėjo atvykimo ir išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių ir iš jo dienomis ir konkrečiai pareiškėjo buvimo patalpoje metu nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatinėti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Atsakovas pažymi, kad nuo 2013 m. gruodžio mėn. atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems visa asmens krata įstaigoje atliekama naujose pirmame aukšte (ne rūsyje) esančiose kratų atlikimo patalpose, tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centras šiose patalpose kol kas dar nėra atlikęs patikrinimų dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad įstaigoje jam neleidžiama naudotis savo nuosava patalyne. Suėmimo vykdymo įstatymo (Kardomojo kalinimo įstatymo nauja redakcija 2008 m. liepos 1 d., įsigaliojo 2009 m. balandžio 1 d.) 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne, jei jie to pageidauja. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 p. numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Kadangi jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių tardymo izoliatoriaus išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai veikė neteisėtai ar ne pagal teisės aktus. Priešingai, kaip matyti iš A. K. Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2324, pareiškėjas nė karto nėra atsisakęs įstaigos išduodamos patalynės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. 4 patvirtintos normos pastaba nurodo, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Pareiškėjo pretenzijos, kad antklodės buvo be užvalkalų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes, kaip ir minėta, teisės aktuose numatyta, kad vietoj užvalkalo antklodei gali būti išduodamos dvi paklodės, kas matyti ir iš A. K. Aprūpinimo drabužiais, avalynei ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2324. Jokių priekaištų ar skundų dėl išduodamos patalynės pareiškėjas nebuvo pateikęs. Atsakovas dar kartą pažymi, kad pareiškėjas visuomet turi galimybę naudotis savo patalyne, išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę, kurie įstaigoje išduodami privalomai. Taip pat įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės susidėvėjimo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56–60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2014-01-02 pažymos Nr. 76/10-2, režiminio korpuso patalpos valomos kasdien pagal poreikį ir vieną kartą per savaitę atliekamas pagrindinis valymas, kuris organizuojamas 2011-12-30 įsakymu Nr. 20/01-2720 patvirtintu „Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-2013 patalpų valymo grafiku“. Vadovaujantis direktoriaus 2011-12-30 patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012-2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija. Šiaulių tardymo izoliatoriuje televizorių, radijo imtuvų, kompiuterių, kompiuterinių žaidimų aparatų ir kitų daiktų priėmimo ir naudojimosi tvarka vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. IX-994 patvirtintu Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjas savo skunde reiškia pretenzijas dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje neleidžiama naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, radijo imtuvais ar kitais buitiniais prietaisais. Teigia, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 str. numato galimybę naudotis tik už asmenines lėšas įsigytais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais ir kitai daiktais. Atsakovas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atsakovas pažymi, kad nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą“, todėl pareiškėjo neteisingai suprastas teisinis reglamentavimas neturi jokio teisinio pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad daiktų patikrinimo tvarka vykdoma vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausimo ir laikymo tvarkos aprašu, kurio 12 punkte numatyta, kad daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos – per 10 darbo dienų nuo jų priėmimo. Elektrinių prietaisų, tokių kaip virduliai, patikrinimas nėra reglamentuotas (nebent pareigūnams jis sukeltų įtarimą dėl draudžiamo jame daikto buvimo), todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, kad pareigūnai 5 dienas laiko ir tikrina virdulius, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Minėta tvarka siekiama užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktuose nurodytas funkcijas, tikrindami tiek iš kitos laisvės atėmimo vietos atvykstančių asmenų turimus daiktus, tiek iš laisvės jiems perduodamus daiktus, veikė teisėtai ir nesudarė blogesnių sąlygų išimtinai pareiškėjui. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimais, emocine bei psichine depresija, reputacijos pablogėjimu, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Iš A. K. Asmens sveikatos istorijos Nr. 864 išrašų matyti, kad pareiškėjas nesiskundė depresine būsena, nemiga ar kitais emociniais sunkumais. Dažniausiai skundėsi bendrais sveikatos sutrikimais, tokiais kaip ausies užgulimas ar galvos skausmas, tačiau sveikatos sutrikimai, kurie gali būti būdingi ir bet kuriam laisvėje esančiam žmogui, neįrodo buvus priežastinio ryšio tarp jų atsiradimo ir pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė naujas faktines aplinkybes dėl galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo plaukų nusikirpimu mašinėle, kuriomis savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo 2013 m. gruodžio 17 d. skunde negrindė, todėl, nustatydamas nagrinėjamo ginčo ribas, teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai, susiję su pareiškėjo plaukų nusikirpimu mašinėle, nevertintini, byla nagrinėtina remiantis pareiškėjo 2013 m. gruodžio 17 d. skundu.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Šiuo atveju vertintina ar atsakovė nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. gruodžio 31 d. pažymos Nr.69/06-5106 (b.l.14) matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (2013-07-16–2013-07-24, 2013-07-24–2013-08-13, 2013-08-27–2013-09-10, 2013-09-13–2013-09-13, 2013-09-13–2013-09-24), iš viso 56 dienas, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 17, 92, 51, kuriose vienam asmeniui teko gyvenamojo ploto nuo 1,57 m² iki 3,158 m². Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Laikotarpiu nuo 2013-10-01–2013-12-16 77 dienas gyvenamojo ploto viršutinė riba kameroje Nr.51 buvo 3.72 m² ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.
Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad po patikros kiekvienas nuvedamas į kamerą, vadinamą „karantinu“, kurios patalpos šaltos ir drėgnos, pusrūsyje ir ten laikomas 4 ar 6 valandas ir daugiau, kol paskirsto į kameras.
Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, teismas neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Nesant šių duomenų nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų, tokių kaip santykinė drėgmė, oro temperatūros atitikties higienos normos reikalavimams.
Dėl aprūpinimo valymo inventoriumi
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad kamerą plaudavo tik su vandeniu, jokių kitų švarinimosi priemonių niekas neišduodavo, tekdavo plėšyti ir panaudoti savo drabužius.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 56 punktas reglamentuoja, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normos 58 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti įvairiu ir tvarkingu valymo inventoriumi.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (ginčui aktuali nuo 2010 m. kovo 3 d. galiojanti redakcija) nurodoma, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti 1 komplektas valymo inventoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139 patvirtintoje Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normoje nurodoma, jog valymo inventoriaus komplektą sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. pažymoje Nr.62/08-166 (b.l.15) nurodoma, jog teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras). Dėl neapkankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriaus komplektais. Tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus šis inventorius grąžinamas atsakingiems darbuotojams.
Vis dėlto Šiaulių apygardos administraciniam teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo laikomasi aukščiau nurodytų nuostatų, įpareigojančių laisvės atėmimo vietoje laikomą pareiškėją aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui būtų buvęs išduotas valymo inventorius ar valymo priemonės, nepateikta.
Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių ir rašytinių įrodymų visetą, konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas
Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog kamerose nėra įrengta ventiliacija, sanitarinis mazgas niekuo neatitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, dieną ir naktį gyvenama prie dirbtinio apšvietimo, langai kiauri (žiemą tik po vieną langą) ir blogai šildoma patalpa, vasarą stiklų, grindų iš viso nėra, tik cementinės sienos su nusilupinėjusiais dažais.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300 (b.l.19-25), kuris surašytas atlikus patikrinimą vietoje 2013 m. rugsėjo 4 d., nurodoma, kad kameroje Nr.92 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d.) operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad režiminio korpuso apgyvendinimo kameroje Nr.92 veidrodis, lentynėlė tualeto reikmenims sudėti yra. Sanitarinio įrenginio vamzdis plastikinis; tualetas atitvertas užuolaidomis. Patalpoje ant sienų, lubų apie lango angokraščius yra pelėsis, kameroje reikalingas remontas (HN 76:2010 X sk. 56 p., X sk. 62 p. pažeidimas). Apgyvendinimo kameroje Nr.92 nustatyta oro temperatūra 19,2 ⁰C, neapibrėžtis 0,18 ⁰C; santykinė oro drėgmė 55,2 ⁰C, neapibrėžtis 0,96 %, dirbtinė apšvieta 127 lx, matavimų neapibrėžtis 21,3, lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas).
Atkreiptinas dėmesys, jog higienos normos 56 punktas reglamentuoja, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p. Darytina išvada, kad šiuo atveju teigti, kad higienos normos 58 p. numatyta pareiga laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, negali būti priskirtina tik pareiškėjui, neatsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus padarytus pažeidimus (HN 76:2010 X sk. 56 p., 58 p.).
Dėl dezinfekcijos
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad kamerų patalpos niekada nedezinfekuojamos, pažymi, kad tik kasdien atliekama sanitarinio mazgo dezinfekcija neaiškios kilmės skysčiu, kuris neturi jokio kvapo, turbūt tik vandeniu.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. pažymoje Nr.62/08-166 (b.l.15-16) pažymima, kad kamerų dezinfekcija atliekama kasdien, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. sausio 2 d. pažymoje Nr.76/10-2 nurodoma, kad patalpos dezinfekuojamos, atliekama jų dezinsekcija ir deratizacija, ji organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2009 m. vasario 2 d. V-55 „Dėl privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2011 m. balandžio 7 d. Nr. V-327 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 90:2011 „Dezinfekcija, dezinsekcijos ir deratizacijos bendrieji saugos reikalavimai“ patvirtinimo bei 2011 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.20/01-2719 patvirtintu Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiku 2012–2013 m. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. dezinfekcijos planas (b.l.44-48)
Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog Šiaulių tardymo izoliatorius nevykdo nurodytų planų, nenaudoja dezinfekcijai planuose nurodytų priemonių, todėl pareiškėjo argumentai dėl dezinfekcijos atlikimo atmestini.
Dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu kamerose
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad kameroje laikomi kartu rūkantys ir nerūkantys asmenys.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Įvertinus turimą medžiagą matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad yra rūkantis, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b.l.81).
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad gruodžio mėnesį dvi savaites buvo metęs rūkyti, jį įkėlė pas rūkančius. Pradėjo vėl rūkyti, nes neseniai buvo metęs.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Dėl visos kratos (išrengiant) atlikimo
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad patikra vykdoma nešildomoje pusrūsio patalpoje žmogų išrengiant iki apatinių, taip pat net per pačius didžiausius šalčius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patikra atliekama „grįžtant iš etapo“.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 144 p. nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su galimais pažeidimais, padarytais asmens patikros metu, darytina išvada, jog pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad visa krata (išrengiant) pareiškėjui buvo atlikta pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką arba, jog nepagrįstai buvo atlikta būtent visa krata (išrengiant), o ne dalinė krata (neišrengiant).
Dėl naudojimosi televizoriumi, personaliniu kompiuteriu, radijo ir kitais buitiniais prietaisais
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad jokiais įstatymais ar teisės aktais nėra uždrausta naudotis televizoriumi, personaliniu kompiuteriu, radijo ir kitais buitiniais prietaisais, kurie nėra įtraukti į draudžiamų daiktų sąrašą, tačiau pagal LR bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnį, šiais prietaisais „leidžiama naudotis tik tada, jei juos įsigysi iš asmeninės sąskaitos“. Pažymi, jog jei sąskaitoje asmuo neturi pinigų, tai ir neleidžiama perduoti nei sutuoktiniams, sugyventiniams ar artimiesiems giminaičiams. Pareiškėjas nurodo, jog tai akivaizdi diskriminacija, šis LR bausmių kodekso 96 str. akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijai dėl diskriminacijos (socialinės padėties), taip pat dėl teisės į nuosavybę, kuri įtvirtinta LR Konstitucijos 23 str. 1 d.
LR bausmių kodekso 96 str. 1 d. numato, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais.
LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų taisyklių 83 p. numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės.
Įvertinus turimus rašytinius duomenis, negalima daryti išvados, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės naudotis televizoriumi, personaliniu kompiuteriu, radijo ir kitais buitiniais prietaisais, įgytais už savo lėšas arba perduotais sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių.
Dėl daiktų tikrinimo trukmės
Pareiškėjo skunde nurodoma, jog kitose kalinimo įstaigose daiktai, t. y. elektriniai prietaisai, patikrinami ir tą pačią dieną grąžinami savininkui, o Šiaulių tardymo izoliatorius neleidžia ir neduoda bent kelias paras. Taip atimama galimybė panorėjus pačiam išsivirti kavos ar arbatos.
Teismas pažymi, jog Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 12 p. numatyta, kad daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos – per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Šiame punkte nustatytas terminas motyvuotu laisvės atėmimo vietos direktoriaus sprendimu gali būti pratęstas, tačiau bendras patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų.
Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamų elektrinių prietaisų patikrinimo trukmės atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pasivaikščiojimo vietos
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pasivaikščiojimo vieta įrengta ant stogo, tokio pat ploto kaip ir kameros ir jose vienu metu vaikšto nuo 6 ir daugiau žmonių, jog ten galima tik stovėti.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 p. numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.
Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos atmestini.
Dėl patalynės
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad antklodės labai baisios, be jokių užvalkalų. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad Kardomojo kalinimo įstatymo 13 str. 15 d. nurodyta, kad asmuo gali naudotis savo nuosava patalyne, tačiau Šiaulių tardymo izoliatorius ja naudotis neleidžia (ji atimama) ir asmuo turi naudotis nehigieniška Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalyne.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. pažymoje Nr.62/08-166 (b.l.15-16) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantys suimtieji ir nuteistieji kiekvieną mėnesį yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir patalyne vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis. Informuoja, kad visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodama patalynė yra: čiužinys, pagalvė, užvalkalas pagalvei, rankšluostis ir dvi paklodės vietoj užvalkalo antklodei.
Iš Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr.2324 matyti (b.l.82), kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodės, pagalvės užvalkalai, rankšluosčiai.
HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos, saugos reikalavimai“ 66 p. numatyta, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Įvertinus sąskaitoje numatytą išduodamų daiktų sąrašą, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatorius, neišduodamas pareiškėjui užvalkalų antklodei, pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 66 punktą.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. 4 patvirtintos normos pastaba nurodo, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Pareiškėjo pretenzijos, kad antklodės buvo be užvalkalų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes, kaip ir minėta, teisės aktuose numatyta, kad vietoj užvalkalo antklodei gali būti išduodamos dvi paklodės, kas matyti ir iš A. K. Aprūpinimo drabužiais, avalynei ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2324. Jokių priekaištų ar skundų dėl išduodamos patalynės pareiškėjas nebuvo pateikęs. Atsakovas dar kartą pažymi, kad pareiškėjas visuomet turi galimybę naudotis savo patalyne, išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę, kurie įstaigoje išduodami privalomai. Taip pat įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės susidėvėjimo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo.
Atsakovo nurodyti argumentai vertintini kritiškai, išsakytuose motyvuose neatsižvelgiama į tai, kad šiuo atveju būtent Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 66 punktas nustato detalų sąrašą.
Pareiškėjo argumentai dėl teisės naudotis savo nuosava patalyne atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas savo argumentus grindžia Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas) 13 str. 1 d. 15 p., numatančiu teisę kalinamajam naudotis savo drabužiais, avalyne bei patalyne. Pažymėtina, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d., įsigaliojus 2008 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijai X-1660 minėtoji norma neteko galios. Suėmimo vykdymo įstatymo (Kardomojo kalinimo įstatymo nauja redakcija priimta 2008 m. liepos 1 d., įsigaliojo 2009 m. balandžio 1 d.) 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne, jei jie to pageidauja. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 p. numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Šiaulių apygardos administraciniam teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas raštu atsisakė Šiaulių tardymo izoliatoriaus suteikiamos patalynės.
Dėl sveikatos sutrikimų (depresijos)
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad patyrė emocinę, psichinę depresiją.
Teismui pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašuose nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl depresijos, jog jam būtų buvusi diagnozuota depresija.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., 56 p., 58 p., 66 p. pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismas daro išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., 56 p., 58 p., 66 p. pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (133 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendžia, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti bei 300 Lt suma neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., 56 p., 58 p., 66 p. pažeidimų, atlyginti. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl 15000 Lt neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui 800 Lt (aštuonis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.