Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo A. Ž. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Norvegijos Karalystės Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendžiu A. Ž. pripažintas kaltu pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso § 258, t.p. § 257, t.p. baudžiamojo kodekso § 60a (18 atvejų), baudžiamojo kodekso § 258 t.p. § 257, baudžiamojo kodekso § 258, t.p. § 257, t.p. baudžiamojo kodekso § 60 a, t.p. § 49 (2 atvejai), baudžiamojo kodekso § 321 ir nuteistas keturių (4) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Į bausmės laiką įskaitytos 307 dienos praleistos kardomajame suėmime.

2016-05-30 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimas, kuriame prašoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2014-03-20 įstatymu ratifikuotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimu dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), spręsti Norvegijos Karalystės Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą (b. l. 2).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-07 nutartimi nutarta: 1) pripažinti Norvegijos Karalystės Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendį ir vykdyti Lietuvos Respublikoje; 2) suderinti nuteistajam A. Ž. Norvegijos Karalystės Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendžiu pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 60a §, 257 §, t.p. 258 §, baudžiamojo kodekso 257 §, t.p. 258 §, baudžiamojo kodekso 60a, t.p. 49 § bei baudžiamojo kodekso 321 §, pažeidimus paskirtą 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę prilyginant ją Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies, 2 dalies sankcijoms ir palikti 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose; 3) į bausmės laiką įskaičiuoti laiką, išbūtą kalinime iki 2016-04-04 išbūtą laiką - 428 (keturis šimtus dvidešimt aštuonias) dienas ir laiką nuo nuosprendžio paskelbimo iki nuteistojo perdavimo ir pradėjimo vykdyti bausmę Lietuvos Respublikoje dienos.

Motyvuojamoji dalis

A. Ž. skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta skundo nagrinėjimo medžiaga, įvertinęs nuteistojo skundo bei skundžiamos nutarties motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant užsienio valstybės teismo priimto nuosprendžio pripažinimo klausimą. Apylinkės teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, joje įvertintos visos užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimui reikšmingos aplinkybės, kurias teismą įpareigoja įvertinti Susitarimas, o skunde išdėstyti nuteistojo motyvai apylinkės teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Pagal Susitarimą Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis (1 straipsnio 1 dalies c punktas). Lietuvos Respublika, kaip valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis, siekiant, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas jos teritorijoje, yra vykdančioji šalis (1 straipsnio 1 dalies d punktas). Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų (7 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš aukštesniajam teismui pateiktos skundo medžiagos, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Susitarimo 8 straipsnyje, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.

Susitarimo 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Susitarimo 4 straipsnio 1 dalies a punktas įtvirtina nuostatą, kad jeigu nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje ir jeigu šis asmuo davė sutikimą, kaip reikalaujama pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta 1 priede, gali būti perduodamas kitai Susitariančiajai Šaliai, kai kita Susitariančioji Šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena. Nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą vadovaujantis išduodančiosios valstybės teise (Susitarimo 6 straipsnio 1 dalis). Tačiau Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktas nurodo, kad nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Susitarimo 1 straipsnyje pateiktos apibrėžtys patvirtina, kad valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“, laikoma vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai (1 straipsnio 1 dalies e punktas).

A. Ž. atžvilgiu priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procedūra atliekama vadovaujantis Susitarimo nuostatomis, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnio 3 dalį yra privalomas vykdančiajai valstybei. Susitarimo 6 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad visais atvejais, kai nuteistasis asmuo tebėra išduodančioje valstybėje, jam suteikiama galimybė išdėstyti savo nuomonę raštu ar žodžiu, o nuteistojo asmens nuomonė perduodama vykdančiai valstybei.

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamente Direktorato prašymas dėl Norvegijos Karalystės Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo gautas 2016-05-10 (b.l. 3). Kartu su prašymu pateiktas Susitarimo 4 straipsnyje nurodytas liudijimas bei nuteistojo asmeninis pareiškimas (nuomonė) pagal Susitarimo 6 straipsnio 3 dalį (94 b.l.). Pareiškime A. Ž. patvirtino, kad yra susipažinęs su galiojančiomis taisyklėmis ir teisinėmis pasekmėmis, susijusiomis su perkėlimu į Lietuvą pagal Susitarimą ir nurodė, kad nesutinka, jog nuosprendis ir liudijimas būtų persiųstas į Lietuvos Respubliką tolimesniam bausmės atlikimui Lietuvos Respublikoje (94 b.l.). Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad procedūra apie nuteistojo informavimą ir nuomonės gavimą, remiantis Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktu dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo vykdančiai valstybei yra atlikta tinkamai.

Nors nuteistasis A. Ž. skunde nurodo, kad apylinkės teismas, neinformuodamas apie prašymo nagrinėjimo vietą ir laiką, pažeidė jo kaip nuteistojo teises žinoti apie būsimo teismo posėdžio laiką ir vietą, tinkamai pasirengti gynybai, tačiau šiuo atveju konstatuotina, kad apylinkės teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365, 362 straipsnių nuostatų dėl užsienio valstybių teismų nuosprendžių ir su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimo tvarkos nepažeidė. Kaip jau minėta, byloje esantys duomenys rodo, kad nuteistasis rašytiniame pareiškime patvirtino, kad yra susipažinęs su galiojančiomis taisyklėmis ir teisinėmis pasekmėmis, susijusiomis su perkėlimu į Lietuvą pagal Susitarimą, savo nuomonę dėl sutikimo/nesutikimo bausmę atlikti Lietuvos Respublikoje išdėstė aiškiai nedviprasmiškai (b.l. 94), ir šiuo atveju, esant aiškiai nuteistojo pozicijai nagrinėjamu klausimu, remiantis proceso ekonomiško, koncentruotumo principais, apylinkės teismas pagrįstai sprendimą priėmė neinformavus nuteistojo apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, be to, prašymo nagrinėjimo metu nuteistojo interesus gynė įstatymo nustatyta tvarka paskirtas gynėjas. Asižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šioje vietoje buvo pažeistosios nuteistojo teisės, todėl skundo teiginiai apie tariamus teisės pažeidimus atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Nepritartina skundo argumentui, kad nuteistajam A. Ž. nesutikus su jo perkėlimu į Lietuvos Respubliką likusiai bausmės daliai atlikti, klausimas dėl jo perdavimo negalėjo būti sprendžiamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kada toks asmens sutikimas nėra reikalingas. Vienas iš tokių atvejų yra tada, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje (6 straipsnio 2 dalies a punktas). Nagrinėjamu atveju duomenų, kad A. Ž. būtų ne Lietuvos Respublikos, o kitos valstybės pilietis, nėra, taip pat nėra duomenų, kad jis Norvegijos Karalystėje ar kurioje kitoje užsienio valstybėje turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią būtų deklaravęs. Priešingai A. Ž. gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje, Panevėžyje, Molainių g. 96-39. Iš liudijime pateiktos informacijos apie nuteistojo asmens šeimą, socialinius ar profesinius ryšius su vykdančiąją valstybe matyti, kad jis nurodė, kad turi motiną ir brolį, kurie gyvena Lietuvos Respublikoje (20 b.l.). Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad išduodančiosios valstybės – Norvegijos Karalystės institucijoms jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo pilietybės ir gyvenamosios vietos vykdančiojoje valstybėje nekilo, todėl dėl nuteistojo perdavimo į vykdančiąją valstybę buvo kreiptasi net ir nesutinkant nuteistajam, kadangi toks sutikimas, kaip jau minėta, tokiu atveju nėra būtinas.

Kaip minėta, skunde A. Ž. akcentuoja asmens perdavimo siekio – palankesnių sąlygų asmens socialinei reabilitacijai sudarymą, kuris, jo nuomone, būtų užtikrintas ne pilietybės valstybėje, o Norvegijos Karalystėje Tačiau A. Ž. yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvoje turintis gyvenamąją vietą, ją deklaravęs būtent Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gyvena ir jo artimieji – motina, brolis. Tai yra pagrindiniai kriterijai, preziumuojantys efektyvesnę asmens socialinę reabilitaciją ir integraciją į visuomenę. Tokiu būdu skundo argumentas dėl to, kad bylos medžiagoje nėra jokių kompetetingų insitucijų išvadų dėl palankesnių socialinės reabilitacijos sąlygų, nėra konsultacijų tarp išduodančiosios ir vykdančiosios institucijų, nagrinajamu atveju neturi jokios įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes aukščiau minėtų duomenų visišai pakanka padaryti išvadai, kad socialinės reabilitacijos tikslas bus efektyviau pasiektas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie socialinių, šeimos, ekonominių ar kitokių svarbių nuteistojo realiais duomenimis pagrįstų ryšių, kurie galimai paspartintų jo pataisymą ir reintegraciją į visuomenę bei sietų jį su Norvegijos Karalyste, byloje nėra pateikta.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo skundo argumentai dėl Norvegijos Karalystėje taikomų kalinimo sąlygų, kurios, apelianto nuomone, yra geresnės, o atliekant bausmę Lietuvoje, tapačos sąlygos nebus užtikrintos. Pažymėtina, kad vien tai, kad nuteistasis nesutinka būti perkeliamas į Lietuvos Respubliką likusios bausmės atlikimui, siekdamas kuo komfortabilesnio laisvės atėmimo bausmės vykdymo bei tai, kad, kaip nurodo, pagal Norvegijos Karalystės įstatymus nuteistajam yra galimybė sutrumpinti bausmės atlikimo laiką ir likusią bausmės dalį atlikti lengvesnio įkalinimo įstaigoje, nelaikytina pakankamu pagrindu skundžiamos apylinkės teismo nutarties panaikinimui ir naujo sprendimo priėmimui. Be šio akcentuotina ir tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė nuteistajam A. Ž. bausmę atlikti pataisos namuose, o remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmes pataisos namuose, yra skirstomi į atitinkamo režimo grupes (lengvoji, paprastoji ir drausminė), tokiu būdu yra sudaryta galimybė nuteistiesiems bausmę atlikti lengvesnėmis kalinimo sąlygomis. Be to, sutinkamai su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 str. 1 d., laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai nesutikti A. Ž. skundo teiginiais dėl neefektyvaus socialinės reabilitacijos tikslų įgyvendinimo, pripažįstant, kad A. Ž. taikytinos įkalinimo sąlygos vykdančioje valstybėje nagrinėjamu atveju nelaikytinos prastesnėmis, nei išduodančioje valstybėje ir nesudarančiomis pagrindo keisti priimtą sprendimą.

Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-07 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, priimta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tai yra tiek įstatymo, tiek baudžiamųjų ir procesinių įstatymų nuostatos dėl nuosprendžio pripažinimo, bausmės dydžio nustatymo bei pataisos įstaigos parinkimo buvo taikytos tinkamai, todėl ją naikinti skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.