Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-281/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-07
Bylos Nr.: 2A-281/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Gasiūnienė
Ieškovas: A. B.
Atsakovas: G. P., Juozui E, akcinei bendrovei SEB bankui
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-281/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1.; 21.4.1.5.; 21.4.2.6.;21.4.2.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams G. P. ir Juozui E. P. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei vienašalės restitucijos taikymo ir ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. B..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 15 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės G. P.; taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovui butą; priteisti iš atsakovų G. P. ir J. E. P. ieškovo turėtas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidas – 38 475 Lt; pripažinti negaliojančiu 2007 m. rugsėjo 19 d. hipotekos lakštą, kuriuo atsakovė G. P. įkeitė ginčo butą atsakovui AB SEB bankui, užtikrindama 920 678,24 EUR prievolę pagal 2007 m. rugsėjo 12 d. kredito sutartį Nr. 1760718073900-20.

Ieškovas nurodė, kad 2007 m. birželio 15 d. su atsakove G. P. sudarė ieškovui nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovei šį butą už 8 550 000 Lt. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta lietuvių kalba, kurią pasirašant atsakovas J. E. P. keliais sakiniais anglų kalba ieškovui paaiškino, kad pagal šią sutartį su ieškovu bus atsiskaityta per l savaitę nuo pasirašymo dienos. Atsakovai neatsiskaitė. Kilus abejonėms dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties teksto, jis paprašė profesionalaus vertėjo išversti šią sutartį į anglų kalbą ir suprato, jog yra apgautas, nes paaiškėjo, kad minėtos sutarties 2.1 punkte parašyta, jog 8 550 000 Lt G. P. sumokėjo ieškovui iki šios sutarties pasirašymo dienos, tačiau ieškovas jokių pinigų grynais ar pavedimu iš atsakovės ar jos vyro nėra gavęs. Sutarties 5.3 punkto nuostata, jog ši sutartis yra ir nekilnojamojo daikto perdavimo - priėmimo aktas ir joks atskiras nekilnojamojo daikto perdavimo - priėmimo aktas nesurašomas, buvo įrašyta turint tikslą nesukelti ieškovui įtarimo, kad pagal sutarties nuostatas ši sutartis laikoma pilnai įvykdyta bei nuosavybė perduota atsakovei. Buto pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes nebuvo laikytasi įstatymo reikalaujamos formos (CK 1.93 str.), kadangi sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiem šalims priimtina kalba. Kadangi ieškovas yra Danijos pilietis, pirkimo-pardavimo sandoris dėl nekilnojamojo turto turėjo būti sudarytas notarine forma ne tik lietuvių, bet ir kita abiem šalims priimtina kalba (anglų ar danų). To nepadarius, buvo pažeista ieškovo kaip sandorio šalies teisė suprasti sandorio turinį bei ši sutartis pripažintina negaliojančia (Valstybinės kalbos įstatymo 9str. 2 d., Notariato įstatymo 15 str., CK 1.74 str. 1 d. 1 p. ir 6.393 str.). Apie tai, kad nesilaikyta įstatymu nustatytos sandorio formos, pagrindžia ir įrašas, jog sutarties tekstas ieškovui tik žodžiu išverstas į suprantamą anglų kalbą. Šis sandoris pripažintinas negaliojančiu ab initio ir dėl to, kad jį sudarant buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, t. y. notaras neišaiškino ieškovui atliekamų notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių bei nesudarė sandorio su ieškovu kaip fiziniu asmeniu dviem kalbom: lietuvių ir abiem šalims priimtina kalba, nors tokią pareigą turėjo pagal Notariato įstatymą (Notariato įstatymo 15 str., 30 str. l d., 40 str. l d., 53 str.). Be to, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes šalis, nesuprantanti lietuvių kalbos, atsidūrė blogesnėje padėtyje už šalį, suprantančią lietuvių kalbą, kadangi buvo priversta pasikliauti tik savo atmintim. Ši sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.91str. pagrindu, kaip sandoris, sudarytas dėl apgaulės, nes ieškovas yra apgautas atsakovės dėl esminių sutarties aplinkybių – tai yra atsiskaitymo už parduodamą butą sąlygų ir net paties fakto, kurias žinodamas, ieškovas nebūtų pasirašęs tokios sutarties. Ieškovas nurodo, kad sandorio sudarymo dieną pas notarę buvo patvirtintas K. L. pareiškimas, jog jis kvalifikuotai ir teisingai išvertė ieškovui buto pirkimo-pardavimo sutartį, kas iš tikrųjų nebuvo padaryta. K. L. neturi atitinkamo išsilavinimo ir licencijos teikti vertimo į anglų kalbą paslaugas. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio l dalies 16 punktą notarė turėjo liudyti dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą, tačiau ji patvirtino tik K. L. parašo tikrumą, bet netvirtino paties sandorio vertimo į anglų kalbą tikrumo. K. L. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Byloje nėra rašytinių įrodymų, jog sandoris buvo tinkamai išverstas į anglų kalbą, o notaras ir kita sandorio šalis žinojo, jog sutarties vertimas į anglų kalbą atliktas netinkama forma ir pati sutartis sudaryta pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Notaras ir atsakovas J. E. P. yra teisininkai, todėl jie sąmoningai ir tyčia ieškovą kaip užsienio valstybės pilietį suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.), notarė pažeidė Notariato įstatymo 2 straipsnį įtvirtintą pareigą užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų bei atitinkamai melagingų sandorio faktų. Kadangi atsakovė, turėdama savo sutuoktinio sutikimą, šį butą įkeitė atsakovui AB SEB bankui įregistruodama hipoteką, tai ne tik buto pirkimo-pardavimo sutartis, bet ir hipotekos lakštas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad įstatymo leidėjas CK 1.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas tris sandorių formų rūšis kaip šalies ar šalių skirtingais būdais išreikštą valią sudaryti sandorį, neįtvirtino vartotinos kalbos kriterijaus kaip privalomojo sandorio formos elemento. Pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog sandoris buvo sudarytas ne valstybine ar priešingai – tik valstybine kalba – pati savaime nėra laikoma sandorio formos trūkumu, vadovaujantis kuriuo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.93 straipsnio pagrindu. Įvertinęs tai, kad kalbos kriterijus nepatenka į sandorio formos kaip sandorio sudarymo būdo turinį, teismas sprendė, kad Notariato įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintos normos nesilaikymas negali būti laikomas sandorio notarinės formos nesilaikymu. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Nei Notariato įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra įtvirtinta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas tik lietuvių kalba (kuomet viena iš šalių yra užsienietis) yra laikomas sandorio notarinės formos nesilaikymu, dėl ko tokia sutartis laikoma negaliojančia. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta laikantis įstatymo reikalaujamos notarinės formos (CK 6.393 str. 1 d.). Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia dėl apgaulės, teismas nurodė, kad ieškovas turi įrodyti apgaulės faktą – kad pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodytų 8 550 000 Lt iki sutarties sudarymo jis negavo – bei įrodyti, kad pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį nesuprato, jog sutarties 2.1 punkte nenurodyta, kad 8 550 000 Lt jis gaus per vieną savaitę nuo sutarties sudarymo, o nurodyta – kad jis jau šią sumą gavo iki sutarties sudarymo. Teismas sprendė, kad šių aplinkybių ieškovas neįrodė. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo sudaręs eilę nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarčių su trečiaisiais asmenimis – Lietuvos Respublikos piliečiais, kurios taip pat buvo sudarytos lietuvių kalba, ieškovui patvirtinant, kad jam buvo išverstas sutarčių tekstas žodžiu į ieškovui suprantamą anglų kalbą (2 t., 2-39 b. l.). Sprendė, kad ieškovas turėjo patirties nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo srityje ir, kad sudarydamas ginčijamą sutartį bei pamatęs, kad šios sutarties 2.1 punkte nėra įrašytas vienetas kaip atsiskaitymo per vieną savaitę terminą apibrėžiantis skaičius, taip pat šiame punkte nėra nurodytas joks atsakovo banko sąskaitos, į kurią turėtų būti pervesti 8 550 000 Lt, numeris, turėjo ir galėjo kaip bet kuris kitas protingas ir atidus asmuo atitinkamoje situacijoje suvokti, jog šiame sutarties punkte nėra įtvirtinta, kad buto kaina ieškovui bus sumokėta per vieną savaitę nuo sutarties sudarymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų reikalavęs vertimo raštu, o atsakovai ar notarė dėl to būtų prieštaravę. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų nesutikęs su tuo, kad K. L. atliks vertimą žodžiu į anglų kalą. Teismas pažymėjo, kad reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo ieškovas pateikė ne iš karto po sutarties sudarymo, o tik tuomet, kai antstolė pradėjo jo atžvilgiu vykdomuosius veiksmus, o ieškinio reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo buvo grindžiamas beveik visais įmanomais sandorio negaliojimo pagrindais. Įvertinęs turimų įrodymų visetą, teismas sprendė, kad ieškovas, sudarydamas ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo suklaidintas. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl Notariato įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios teisės normos pažeidimo kaip pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo pagrindo. Ieškovas nereikalavo notarės, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta ne tik lietuvių kalba. Priešingai, ieškovas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį lietuvių kalba, savo parašu patvirtino, kad lietuvių kalba jam yra priimtina kaip sandorio sudarymo kalba. Be to, pagal susiklosčiusią ieškovo sandorių sudarymo praktiką, ieškovas sandorius sudarydavo lietuvių kalba, patvirtindamas, kad jam buvo išverstas sandorio tekstas žodžiu į anglų kalbą. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad notarei nebuvo jokio objektyvaus pagrindo abejoti, jog valstybinė kalba kaip ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo kalba nėra priimtina ieškovui. Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Nagrinėjamu atveju pirkimo-pardavimo sutarties pabaigoje buvo įtvirtintas šalių pareiškimas, kad ši sutartis atitinka jų valią, sutarties prasmė ir pasekmės šalims išaiškintos. Atsižvelgiant į tai, jog pats ieškovas savo parašu patvirtino, kad notarė sandorio sudarymo pasekmes ieškovui išaiškino, nėra jokio pagrindo teigti, kad notarė neatliko Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtintos pareigos, todėl ieškovo motyvus, kuriais jis įrodinėja Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios teisės normos pažeidimą kaip pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo pagrindą, atmetė kaip nepagrįstus. Netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, reikalavimą priteisti iš atsakovų turėtas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidas atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų neįrodė, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė ir hipotekos lakšto negaliojimo pagrindų (CPK 12 ir 178 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti: pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 15 d. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo A. B. ir atsakovės G. P.; taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovui iš atsakovų G. P. ir J. E. P. ieškovo turėtas 38 475 Lt sutarties sudarymo išlaidas; pripažinti negaliojančiu 2007 m. rugsėjo 19 d. hipotekos lakštą, kuriuo atsakovė G. P. įkeitė ginčo butą atsakovui AB SEB bankui, užtikrindama 920 678, 24 EUR prievolę pagal 2007 m. rugsėjo 12 d. kredito sutartį Nr. 1760718073900-20. Apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo:

1.Teismas neišsiaiškino ginčijamo sandorio šalių tikrosios valios, nesprendė šalių sąžiningumo klausimo, neteisingai taikė materialinės teisės ir proceso teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ieškovas buvo apgautas dėl esminės sutarties sąlygos – kainos sumokėjimo už parduodamą turtą bei nebuvo informuotas ir nesuprato, kad ši sutartis yra ir turto priėmimo-perdavimo aktas, o nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo.

2. Sutartis nėra sudaryta dviem kalbom, prie šios sutarties nėra pridėtas vertimas, kur vertėjo parašas būtų patvirtintas notaro ir sutartis danų ar anglų kalba būtų pasirašyta sutarties šalių. Tokiu būdu buvo pažeista rašytinė (notarinė) sandorio forma. Sudarius sutartį tik valstybine kalba, buvo pažeistas reikalavimas sutarties formai, nes kalba yra rašytinės formos pagrindas, todėl teismo sprendimo motyvas, kad sutarties kalba nėra forma (forma yra žodinė, rašytinė ir konkliudentiniai veiksmai), labai siaurai traktuoja sandorio formą.

3. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Notariato įstatymo 15 straipsnį, ginčijamas sandoris tarp ieškovo Danijos Karalystės piliečio ir atsakovės turėjo būti sudarytas valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl šio reikalavimo pažeidimas daro sutartį negaliojančia (CK 1.80 str.).

4. Ieškovas buvo apgautas atsakovų, J. E. P. klaidingai išvertus sutarties 2.1 punktą bei nutylėjus apie sutarties 5.3 punktą, o atsakovei G. P. nesumokėjus pinigų. Sandorio sudarymas tik valstybine kalba ir apgaulingas vertimas sąlygojo tai, kad sandoris turi valios trūkumų, todėl 2007 m. birželio 15 d. sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo išvados, kad sandorio šalys, sudarydamos notarine tvarka tvirtinamą sandorį, turi išreikšti valią šį sandorį sudaryti ne tik valstybine, bet ir kita jiems priimtina kalba, prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms bei poįstatyminiams aktams. Įstatymų leidėjas įpareigojo notarą sandorius su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaryti dviejomis kalbomis.

6. Neaišku kokiais faktiniais duomenimis ir įrodymais rėmėsi teismas, darydamas išvadą, kad ieškovui yra priimtina ir suprantama valstybinė lietuvių kalba. Tokio įrašo sutartyje nėra.

7. Teismo sprendimo motyvas, kad sutartis yra teisėta, nes joje nurodyta: „ši sutartis atitinka jų valią, sutarties prasmė ir pasekmės šalims išaiškintos“, yra nepagrįstas, nes ieškovas nemoka lietuvių kalbos. Teismas, kaip ir notaras, buvo įsitikinęs, kad ieškovas nemoka lietuvių kalbos ir net anglų kalbą moka nepakankamai, nes teismo posėdžių metu ieškovui buvo užtikrintas vertėjas, verčiantis į danų kalbą. Teismas užtikrino ieškovui vertėją, tačiau spręsdamas sandorio teisėtumo klausimą, taikė kitus kriterijus ir pasisakė, kad sutartis gali būti sudaryta lietuvių kalba, kad imperatyvios įstatymo nuostatos nepažeistos ir reikalavimai sutarties formai nepažeisti.

8. Teismo sprendime nėra remiamasi liudytojo K. L. parodymais bei 2007 m. birželio 15 d. pareiškimu, nes jie patvirtina, kad sudarant 2007 m. birželio 15 d. sutartį, notaras nesilaikė Valstybinės kalbos, Notariato įstatymų reikalavimų, neužtikrino teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose bei sandorio šalių lygybės. Vienasmeniškas K. L. pareiškimas, kuriame jis pareiškia ir garantuoja, kad kvalifikuotai ir teisingai išverčia pirkimo-pardavimo sutartį, nepatvirtina nei K. L. kvalifikacijos, nei jo teisingo vertimo, o įrodo tik tai, kad parašas ant pareiškimo yra K. L.. Notarė patvirtino tik K. L. parašą, tačiau ne patį pareiškimo tekstą.

9. Nesutinka su teismo motyvais, kad pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia dėl apgaulės. Sprendime nurodyta, kad ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis, priešingai nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, iš atsakovės iki šios sutarties sudarymo nėra gavęs 8 550 000 Lt už parduodamą butą. Pagal CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas įsitikinęs, kad šiuo atveju atsakovė turi įrodyti, kad sumokėjo sutartą kainą iki sandorio sudarymo, nes ji yra skolininkė ir turi įrodyti, kad yra atsiskaičiusi su kreditoriumi. Atsakovė teisme patvirtino, kad pinigų nemokėjo.

10. Kadangi sprendimu ieškinio reikalavimai buvo atmesti, teismui nebuvo aktualus klausimas dėl draudimo bendrovės, su kuria sutartį yra sudariusi notarė D. B., įtraukimo į šią civilinę bylą. Nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka, šis klausimas gali iškilti. Todėl svarstytina ar nereikėjo į šios bylos nagrinėjimą įtraukti trečiuoju asmeniu draudimo kompanijos, t. y. svarstytinas klausimas ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto sprendimo negaliojimo pagrindo.

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovas klaidingai supranta ir neteisingai interpretuoja sandorio formą teisine prasme. Teismas teisingai pažymėjo, kad sandorio kalbos kriterijus nepatenka į sandorio formos, kaip jo sudarymo būdo turinį. Nei Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnis nei Notariato įstatymo 15 straipsnis, įtvirtindami įstatyminę nuostatą, kad sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenims sudaromi valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba, neįvardina kalbos kaip sandorio formos rūšies ir neįtvirtina įsakmios įstatyminės nuostatos, kad šių įstatymų nustatytos sandorių su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudarymo tvarkos pažeidimas daro tokius sandorius negaliojančiais. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis atitinka jai įstatymo nustatytą formą.

2. Ieškovas, 2010 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas jis derino iki jos pasirašymo pas notarą dienos, ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties rašytinio notaro patvirtinto vertimo į anglų ar kitą jam priimtiną kalbą atsisakė (2 t., 90-99 b. l.). Ieškovas buvo ir anksčiau Lietuvoje sudaręs įvairius notarinės formos sandorius, patvirtintus tos pačios notarės, tokiu pačiu būdu. Tai patvirtina faktą, kad lietuvių kalba, ieškovui sudarant notarinės formos sandorius, buvo tinkama ir priimtina.

3. Mažai tikėtinas atsakovo J. E. P. svarbių sandoriui aplinkybių nuslėpimas nuo ieškovo. Ieškovas yra išsilavinęs žmogus, verslininkas, kuriam taikomi padidinto atidumo, rūpestingumo ir apdairumo kriterijai. Notarė teisme paneigė ieškovo teiginius, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovui išvertė atsakovas J. E. P., nurodydama, kad ji nesutiko su ieškovo pageidavimu, jog sutartį išverstų atsakovas, nes šis atsakovas yra sandoriu suinteresuotas pirkėjos sutuoktinis. Taip pat, notarė parodė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartį ieškovui išvertė K. L., kurį kaip vertėją pas notarą atsivedė pats ieškovas, o apie atsiskaitymą už parduodamą ginčo butą iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tiek ieškovas, tiek ir atsakovas jai patvirtino iki jiems pasirašant šią sutartį.

4. Apklausiamas liudytoju teisme K. L. parodė, kad gerai moka anglų kalbą; išversti ginčo buto sutartį jį pakvietė ieškovas; sutartį išvertė ieškovui pažodžiui per ne trumpesnį kaip 0,5 valandos intervalą; pareiškimą, kad sutarties tekstą ieškovui išvertė teisingai ir kvalifikuotai, pasirašė tuoj po sutarties vertimo.

5. Teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, pagrįstai netenkino jo reikalavimo pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą. Sudarant ir registruojant ginčo hipotekos lakšto sandorį, bankas veikė teisėtai ir sąžiningai. CK 1.91 straipsnio 7 dalis nustato, kad dėl apgaule sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius sąžiningus asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises norimo pripažinti negaliojančiu sandorio pagrindu. Taigi ginčo hipotekos lakštas negali būti pripažintas negaliojančiu vien tik todėl, kad CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės) būtų pripažintas negaliojančiu ginčo buto pirkimo-pardavimo sandoris.

Atsakovai G. P. ir J. E. P. su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus aplinkybes:

Šalies argumentai

1. Ieškovo teiginio, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog sutarta 8 550 000 Lt kaina bus sumokėta per savaitę nuo sutarties pasirašymo dienos, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Priešingai, 2007 m. birželio 15 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo K. L. parodymai, paties ieškovo konkliudentiniai veiksmai (jokių pretenzijų nei vienam iš atsakovų neturėjimas/ nereiškimas iki pat ieškinio pateikimo teismui dienos) patvirtina, jog su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta dar iki sutarties pasirašymo dienos. Ieškovo teiginį, jog pasirašant sutartį pas notarę vertėjas nedalyvavo, o sutartį keliais sakiniais jam išvertė J. E. P., paneigia 2007 m. birželio 15 d. sutartis bei tos pačios dienos notaro patvirtintas K. L. pareiškimas, atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai bei liudytojo K. L. parodymai. Ieškovo teiginys, kad nesulaukęs pinigų, jis klausė J. E. P. apie atsiskaitymą ir jo buvo paprašyta palaukti vieną mėnesį, neatitinka tikrovės. Ieškovas niekuomet nei vienam iš atsakovų nereiškė jokių pretenzijų dėl 8 550 000 Lt nesumokėjimo.

2. Nesutinka su ieškovo teiginiais, kad sudarant sutartį buvo pažeista rašytinė (notarinė) sandorio forma. Ieškovas nepagrįstai sutapatina sandorio formą ir sandorio kalbą. Sutartis buvo sudaryta notarine forma ir dėl to jokie ginčai tarp šalių negalimi. Nei viena CK ar kito teisės akto nuostata neįpareigoja notaro nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinti dviem kalbom, kaip nepagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo ieškovas. CK, Notariato įstatymo ir Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad sandorio kalba nepatenka į sandorio formos turinį ir nėra vienas iš sandorio elementų, nurodytų CK 6.159 straipsnyje. Aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta tik valstybine kalba, nėra ir negali būti laikoma sutarties formos pažeidimu.

3. Ieškovas nepagrįstai remiasi CK 1.80 straipsniu, kadangi sutartis neprieštarauja jokioms imperatyvioms teisės normoms bei nepažeidžia jų reikalavimų. Teismas teisingai nurodė, pagal Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir Notariato įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintas normas sandoris su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis turi būti privalomai sudarytas valstybine kalba, o tuo atveju, jei ji nėra priimtina sandorio šalims, sandoris sudaromas ir kita šalims priimtina kalba. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo sudaryta tik valstybine lietuvių kalba, kadangi tai buvo priimtina abiem sutarties šalims, o ieškovas išreiškė valią, kad sutartis jam būtų žodžiu išversta į anglų kalbą jo pasiūlyto asmens. Šios aplinkybės patvirtina, kad sudarant sutartį Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Notariato įstatymo 15 straipsnis nebuvo pažeisti.

4. Pagal susiklosčiusią ieškovo sandorių sudarymo praktiką, ieškovas visus sandorius sudarydavo valstybine lietuvių kalba, patvirtindamas, kad jam buvo išverstas sandorio tekstas žodžiu į anglų kalbą. Jokių kitų sudarytų sandorių, remdamasis šia aplinkybe, ieškovas niekuomet neginčijo ir šiuo metu neginčija.

5. Apeliaciniame skunde ieškovas sutartį ginčija dar vienu sandorių negaliojimo pagrindu, įtvirtintu CK 1.90 straipsnyje, kuriuo nebuvo vadovaujamasi nei pradiniame, nei patikslintame ieškinyje, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

6. Ieškovas negalėjo būti apgautas atsakovų: su ieškovu iš anksto buvo derinamos visos sutarties sąlygos, ieškovas dar iki sutarties sudarymo dienos pats lankėsi pas notarę, ieškovui sudarant sutartį vertėjavo jo paties pasiūlytas asmuo, sutartis ieškovui buvo verčiama pažodžiui, o ieškovas netgi raštu patvirtino, kad visos sutarties sudarymo aplinkybės jam buvo žinomos (Sutarties 6.1 p.) ir kad ši sutartis atitiko jo valią, sutarties prasmė ir pasekmės jam buvo išaiškintos.

7. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta iki sutarties pasirašymo dienos.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo notarė D. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1. Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. 2007 m. birželio 15 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta lietuvių kalba, todėl imperatyvios teisės normos šiuo klausimu pažeistos nebuvo. Tokiu būdu ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CK 6.393 straipsnio pagrindais.

2. Notaras privalo sudaryti sandorį ir kita abiems šalims priimtina kalba tuo atveju, kai abi sandorio šalys yra užsienio valstybės piliečiai, nemokantys lietuvių kalbos. Susitarti dėl kalbos priimtinumo turėjo abi šalys prieš sudarydamos sutartį ir pranešti apie tai notarui. Apie jokį panašų susitarimą notarė nebuvo informuota. Šalys pasirinko šios problemos sprendimo būdą, pasikviesdamos vertėją K. L., kuris notaro akivaizdoje išvertė pirkimo-pardavimo sutarties tekstą, apie ką liudija 2007 m. birželio 15 d. pareiškimas Nr. VB7- 5953.

3. Pirkimo-pardavimo sutartis ieškovui buvo išversta į anglų kalbą ir ji tvirtina, kad pardavėjas visas sutarties sąlygas suprato bei joms neprieštaravo. Jokio kito vertimo, kurį notarė būtų galėjusi patvirtinti Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta tvarka, ieškovas nepageidavo. Nesant ieškovo prašymo, oficialaus vertimo savo iniciatyva notarė neprivalėjo daryti. Sudarant ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį tarp šalių nebuvo kilę jokių problemų ar nesusipratimų dėl sutarties kalbos. Pardavėjas suprato sutarties sąlygas ir joms neprieštaravo. Notariato įstatymo 30 str. 1 d. nustatyta tvarka abiems šalims išaiškino atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes. Visa tai taip pat pardavėjui buvo išversta į anglų kalbą, ir jis patvirtino, jog viską suprato.

4. Kad pardavėjas puikiai suprato sutarties sąlygas rodo ir tai, kad sutarties 6.6 punktu sutarties sudarymo išlaidos buvo priskirtos pardavėjui, kuris tą pačią dieną sumokėjo privalomus 38 475 Lt, nors šis klausimas taip pat yra sutartinis.

5. Nesutinka su skunde dėstomomis aplinkybėmis, kad sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Nagrinėjant bylą jokių įrodymų dėl apgaulės nustatyta nebuvo. Nei viena iš šalių teismui neatskleidė tikrųjų savo verslo santykių ir iš jų kilusio konflikto esmės. Notarė negali patvirtinti tikrųjų atsiskaitymo faktinių aplinkybių, nes jos jai nežinomos.

6. Ieškovas notarei nereiškė jokių materialinių reikalavimų, todėl draudimo kompanija pagrįstai neįtraukta į bylą ir šiai situacijai netaikomas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Atsakovai pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, prašo prie bylos prijungti baudžiamojoje byloje Nr. 1S-841-387/2012 ikiteisminio tyrimo metu atliktos ieškovo apklausos protokolą, kuriame užfiksuoti ieškovo parodymai, kad 2007 m. rugsėjo mėnesį Sankt Peterburgo mieste, Rusijos Federacijoje, atsakovo J. E. P. prašymu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui už atsakovą grąžino 1 511 000 JAV dolerių (4 t., 34-35 b. l.). Atsakovo manymu, šie parodymai turi patvirtinti aplinkybę, kad atsakovas su ieškovu pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį buvo atsiskaitęs, kadangi kitu atveju, ieškovas nebūtų už atsakovą mokėjęs skolos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovo parodymai tiesiogiai nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatinėjamus sandorio negaliojimo pagrindus, taip pat tiesiogiai neįrodo aplinkybės, kad atsakovai už įsigytą butą su ieškovu atsiskaitė, todėl atsakovų prašymas priimti naujus įrodymus netenkinamas (CPK 314 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas Danijos Karalystės pilietis A. B. ir atsakovė G. P. 2007 m. birželio 15 d. sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – pirkimo-pardavimo sutartis), kurią patvirtino Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. B. (1 t., 8-10 b. l.). Pagal pirkimo-pardavimo sutarties 1 punktą, ieškovas pardavė atsakovei butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad butas parduodamas už 8 550 000 Lt, kuriuos atsakovė sumokėjo, o ieškovas gavo iki sutarties pasirašymo dienos. Pirkimo-pardavimo sutarties pabaigoje įtvirtintas šalių pareiškimas, kad ši sutartis atitinka jų valią, sutarties prasmė ir pasekmės šalims išaiškintos, taip pat nurodyta, kad šios sutarties tekstas ieškovui balsiai išverstas į jam suprantamą anglų kalbą (1 t., 10 b. l.). Prie sutarties pridėtas K. L. pareiškimas, kad jis kvalifikuotai ir teisingai išvertė A. B. pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., 11 b. l.). Už sutarties patvirtinimą ieškovas sumokėjo notarei 38 4847 Lt atlyginimą (1 t., 13, 14 b. l.). Pagal pirkimo-pardavimo sutartį įgytą butą atsakovė G. P. įkeitė atsakovui AB SEB bankui, 2007 m. rugsėjo 19 d. įregistruojant hipotekos lakštą Nr. 01/1/2007/0026381 (1 t., 68-69, 112-113 b. l.).

2008 m. kovo 6 d. ieškovas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl apgaulės būdu išvilioto buto (1 t., 91 b. l.). Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00050-08 buvo nutrauktas, kadangi nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje dėl galimo sukčiavimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi A. B. skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

2008 m. kovo 31 d. ieškovas kreipėsi į teismą, ginčydamas pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.80, 1.91 ir 1.93 straipsniuose (sandorio negaliojimas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normos; dėl apgaulės ir dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo) nustatytais pagrindais (1 t., 1 b. l.)

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad sandoris turi valios trūkumų, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.90 straipsnio pagrindu. Toks sandorio negaliojimo pagrindas nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, todėl vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo iš esmės suklydus, kadangi tokio sandorio negaliojimo pagrindo ieškovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo.

Išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualias materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis)

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

Apeliantas buto pirkimo-pardavimo sutartį ginčija CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y., kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teigia, kad sudarant sutartį buvo pažeistos imperatyvios Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 ir 30 straipsnių nuostatos. Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai sudaromi valstybine kalba. Prie jų gali būti pridedami vertimai į vieną ar kelias kalbas. Sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba. Šią nuostatą atkartoja ir Notariato įstatymo 15 straipsnis. Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta notaro pareiga išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio normos nėra imperatyvios, o Notariato įstatymo 30 straipsnio normos nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija šioms teismo išvadoms pritaria.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, kokiais kriterijais vadovautis sprendžiant dėl teisės normos imperatyvaus pobūdžio. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

Byloje svarbu nustatyti, ar Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatos yra imperatyvios. Lingvistiniu aspektu analizuojant normą „sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba“ (Valstybinės kalbos įstatymo 9 str. ir Notariato įstatymo 15 str.), matyti, kad imperatyvaus nurodymo, jog sandoris privalo būti sudaromas būtinai ir lietuvių, ir užsienio kalba, nėra. Nuoroda „ir kita abiems pusėms priimtina kalba“ reiškia, kad dėl sandorio sudarymo kita kalba turi būti abiejų šalių sutarimas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sandorio šalys, sudarydamos notarine tvarka tvirtinamą sandorį, turi išreikšti valią šį sandorį sudaryti ne tik valstybine, bet ir kita jiems priimtina kalba. Sprendžiant dėl nurodytų normų imperatyvaus pobūdžio taip pat svarbu atsižvelgti į šiomis normomis siekiamus tikslus ir jų sąsajas su kitomis įstatymo nuostatomis. Įstatyminis reikalavimas dėl sandorio vertimo į užsienio kalbą yra įtvirtintas tam, kad būtų panaikinti tarp šalių galintys kilti nesutarimai dėl sutarties sąlygų neaiškumo ar jų nesupratimo, tačiau tai nereiškia, kad tik sutarties teksto vertimas raštu gali pasiekti šioje teisės normoje įtvirtintus tikslus. Notariato įstatyme nėra draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, įstatyme taip nėra numatyta notaro pareiga, vienai iš sandorio šalies esant užsienio valstybės piliečiui, paruošti sandorio dokumentą užsienio kalba. Notaras neprivalo užtikrinti šalims oficialaus vertimo į užsienio kalbą. Vertimas tiek raštu, tiek žodžiu yra atlygintina paslauga, todėl ja privalo pasirūpinti sutarties šalys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nepageidavo sutarties teksto vertimo į užsienio kalbą, notarė taip pat siūlė ieškovui vertėją pasirinkti iš nurodyto vertėjų sąrašo, tačiau ieškovas atsisakė ir kvalifikuoto vertėjo paslaugų. Nors ieškovas įrodinėjo, kad jam sutarties tekstas nebuvo verčiamas, šias jo nurodytas aplinkybes paneigė liudytojo parodymai, atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimai. Tiek atsakovai, tiek notarė, tiek liudytojas K. L. patvirtino, kad sutarties tekstas ieškovui buvo verčiamas į anglų kalbą pažodžiui (2 t., 95-98, 3 t., 121-122 b. l.). Notarė taip pat patvirtino, kad sutarties sudarymo metu tarp šalių jokių ginčų ar neaiškumų dėl sutarties kalbos nebuvo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ir kitu būdu nei nurodyta Notariato įstatymo 15 straipsnyje ir Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnyje, šiose normose įtvirtinti tikslai sutarties sudarymo metu buvo pasiekti, t. y. ieškovui sutarties tekstas buvo išverstas į jam suprantamą kalbą, taigi sutarties sąlygos ieškovui buvo aiškios.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas nesivadovavo K. L. paaiškinimais ir jo 2007 m. birželio 15 d. pareiškimu. Priešingai, teismas sprendime pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovo nesutikimą sau tuo, kad K. L. atliks vertimą žodžiu į anglų kalbą. Apeliantas taip pat teigia, kad vienasmeniškas K. L. pareiškimas, kuriame jis pareiškia ir garantuoja, jog kvalifikuotai ir teisingai išverčia pirkimo-pardavimo sutartį, nepatvirtina nei K. L. kvalifikacijos, nei jo teisingo vertimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nei atsakovai, nei K. L. neįrodinėja, kad jis yra kvalifikuotas vertėjas, tačiau aplinkybę, kad jis teisingai ir tinkamai ieškovui išvertė sutarties tekstą patvirtino. Byloje nėra duomenų, kad K. L. būtų apgavęs ieškovą dėl sutarties sąlygų, o ieškovo teiginiai, kad sutarties tekstą vertė atsakovas E. J. P., byloje paneigti. Sutiktina su apelianto argumentu, kad kvalifikuotas vertėjas sandorio sudarymo metu nedalyvavo, todėl po sutartimi ir negalėjo pasirašyti, byloje nustatyta, kad pats ieškovas kvalifikuoto vertėjo atsisakė, juo nepasirūpino.

Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Šios normos imperatyvus pobūdis akivaizdus. Ieškovas sutartyje patvirtino, kad notarė jam sandorio sudarymo pasekmes išaiškino, visa tai ieškovui buvo išversta į anglų kalbą ir jis patvirtino, kad viską suprato. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad Notariato įstatymo 30 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 ir 30 straipsnių nuostatoms nėra pagrindo.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnis)

Ieškovas teigia, kad sutartis nebuvo sudaryta dviejomis kalbomis, todėl buvo pažeistas sandorio formos reikalavimas. Pagal CK 1.71 straipsnio 1 dalį sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip, turi būti sudaromi notarine forma. Pagal CK 6.393 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis. Formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia (CK 6.393 str. 2 d.). Ginčo atveju šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nesilaikius įstatymo reikalaujamos sandorio formos.

Apelianto manymu, teismas pernelyg siaurai aiškino sandorio formos prasmę, nes sudarant rašytinės formos sandorį jis yra išdėstomas tam tikra kalba. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutinka, kadangi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus rašytinio sandorio sudarymui keliami kalbos reikalavimai. Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai sudaromi valstybine kalba. Prie jų gali būti pridedami vertimai į vieną ar kelias kalbas. Sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiems pusėms priimtina kalba. Notariato įstatymo 15 straipsnyje taip pat įtvirtinta analogiška nuostata. Taigi negalima sutikti su teismo išvada, kad kalbos kriterijus nepatenka į sandorio formos kaip sandorio sudarymo būdo turinį. Tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad sandoris buvo sudarytas tik valstybine kalba, pati savaime nėra laikoma sandorio formos trūkumu. Šiuos argumentus patvirtina ir pirmiau teisėjų kolegijos išdėstyti motyvai, kad minėtų įstatymų nuostatos dėl sandorio sudarymo užsienio kalba nėra imperatyvios. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta laikantis įstatymo reikalaujamos notarinės formos, yra pagrįsta.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis)

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Suklaidinimas gali būti išreiškiamas aktyviais veiksmais, sandorio svarbių aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti tik sau naudingą sandorį. Apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turi lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Nagrinėjant reikalavimą dėl apgaule sudaryto sandorio, turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, taip pat tiriamas ir vertinamas paties ieškovo elgesys iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu bei po sutarties sudarymo. Taigi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl apgaulės, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, turi būti aiškinamos sutarties sudarymo aplinkybės, jos tarpusavio sąlygų ir su ginčijama sutartimi susijusių kitų šalių sudarytų sutarčių, jeigu tokios buvo, ryšys ir reikšmė, aiškinami visi sutarties šalių veiksmai, jų tikrieji ketinimai sudarant sandorį (CK 6.193 str.) ir vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-640.2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-306/2007).

Apeliantas teigia, kad buvo apgautas dėl esminės sutarties sąlygos – kainos sumokėjimo už parduodamą turtą bei nebuvo informuotas, kad sutartis yra ir turto priėmimo-perdavimo aktas, o nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos ieškovo argumentus, nustatęs, kad ieškovas nebuvo apgautas dėl esminių sutarties sąlygų. Sutarties 2.1. punkte nurodyta, kad butas parduodamas už 8 550 000 Lt, kuriuos atsakovė sumokėjo, o ieškovas gavo iki sutarties pasirašymo dienos. Ieškovas teigia, kad šią sutarties sąlygą E. J. P. jam išvertė netinkamai, t. y. nurodė, kad su juo bus atsiskaityta per savaitę po sutarties sudarymo. Šiuos ieškovo teiginius paneigia atsakovų, trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai ir paties ieškovo veiksmai. Byloje nustatyta, kad E. J. P. sutarties teksto ieškovui nevertė. Visas sutarties sąlygas išvertė K. L. (2 t., 95-98, 3 t., 121-122 b. l.). Byloje nėra nustatyta, kad K. L. turėjo tikslą apgauti ieškovą, netinkamai jam išversti sutarties tekstą. Ieškovui sutarties sąlygos buvo aiškios ir suprantamos, tą jis patvirtino pasirašydamas po sutarties tekstu. 2011 m. birželio 7 d. teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad su K. L. bendraudavo angliškai, bet jis nebūtų sutikęs, kad jis vertėjautų sudarant sutartį, nes K. L. bendravo su E. J. P. (3 t., 121 b. l.). Tokių ieškovo parodymų negalima pripažinti pagrįstais, kadangi iš ieškovo parodymų galima būtų daryti išvadą, kad nesutikdamas, jog K. L. vertėjautų sutarties pasirašymo metu, ieškovas, nemokėdamas lietuvių kalbos, nežinodamas sutarties teksto, atvyko pasirašyti didesnės nei 8 000 000 Lt vertės nekilnojamojo turto pardavimo sutarties. Tokie ieškovo paaiškinimai nesuderinami su bonus pater familias elgesiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir ankstesnius ieškovo veiksmus jam sudarant notarinės formos sandorius. Atsižvelgė į tai, kad K. L. taip pat nurodė, jog vertėjavo ieškovui ir perkant ginčo butą, todėl darytina išvada, kad ieškovas pasitikėjo K. L., o jo paaiškinimai, kad K. L. nedalyvavo sudarant sandorį, o sutarties tekstą keliais sakiniais išvertė E. J. P., paneigia kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai (atsakovų, notarės, K. L.). Notarė sutarties šalims išaiškino atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes, visa tai pardavėjui (ieškovui) buvo išversta į anglų kalbą ir jis patvirtino, jog viską suprato (1 t., 33 b. l.).

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad jis buvo apgautas dėl atsiskaitymo, t. y. manė, kad su juos bus atsiskaityta po savaitės nuo sutarties pasirašymo. Tokiu atveju ieškovui turėjo kilti klausimas dėl atsiskaitomosios sąskaitos įrašymo į sutartį, atsiskaitymo aptarimo tvarkos, tačiau dėl tokių sąlygų šalys nesitarė ir nesiderėjo, todėl darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo ieškovui buvo aiški ir suprantama. Ieškovas patvirtino, kad su juo atsiskaityta iki sutarties pasirašymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje ieškovas buvo sudaręs ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, taigi turėjo patirties sudarant sutartis Lietuvoje, kurios tvirtinamos notaro (2 t., 2-9, 10-15, 16-18, 19-24, 25-26, 27-28). Ieškovo sudarytose sutartyse buvo numatyta, kad dalis kainos sumokėta iki sutarties pasirašymo, dėl kitų sumų buvo susitarta atsiskaityti po sutarties sudarymo ir aptarta atsiskaitymo tvarka, atskirai buvo pasirašomi buto priėmimo-perdavimo aktai. Taigi ieškovui buvo žinoma, kad sutartyse yra aptariama atsiskaitymo tvarka, nuosavybės teisių perėjimo momentas, taip pat sutartyse nurodomas atsiskaitomosios sąskaitos numeris, į kurį turi būti pervedamos piniginės lėšos tuo atveju, jei atsiskaitymai vykdomi po sutarties sudarymo. Ieškovo atsiskaitomoji sąskaita sutartyje nurodyta nebuvo, nebuvo aptarta atsiskaitymo tvarka po sutarties sudarymo, nebuvo numatytas vėlesnis nuosavybės teisių atsakovei perėjimo momentas. Ieškovui sutarties sudarymo metu nekilo klausimų dėl tokių sutarties sąlygų, kas patvirtina, jog sutartis ir atsiskaitymo tvarka jam buvo aiški ir atitiko jo valią.

Sutarties 5.3. punkte nurodyta, kad ši sutartis yra laikoma nekilnojamojo daikto perdavimo-priėmimo aktu, kad nuosavybės teisės į daiktą pereina pirkėjui nuo šios sutarties pasirašymo momento ir, kad atskiras nekilnojamojo daikto perdavimo-priėmimo aktas neturi būti pasirašomas. Ši sutarties sąlyga išdėstyta paryškintu šriftu (1 t., 9 b. l.). Sutartyje nebuvo sąlygos dėl kito nuosavybės teisių perėjimo momento, nei nuo buto priėmimo-perdavimo akto pasirašymo, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad jis nesuprato, jog sutartis kartu yra ir buto priėmimo-perdavimo aktas. Jeigu ieškovas manė, kad sutartis nėra kartu ir buto priėmimo-perdavimo aktas, jam turėjo kilti klausimas nuo kada pirkėjai pereina buto nuosavybės teisės, kada bus pasirašomas buto priėmimo-perdavimo aktas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir ieškovo veiksmų, jam tokių klausimų nekilo, todėl darytina išvada, kad sutarties sąlygos jam buvo tinkamai išverstos.

Ieškovas nurodo, kad teismo posėdžio metu atsakovė G. P. patvirtino, jog ieškovui nėra mokėjusi jokių sumų pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, todėl ši aplinkybė patvirtina faktą, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors sandoris buvo sudaromas atsakovės G. P. vardu, tačiau turtas įgytas atsakovų santuokos metu ir laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė G. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nėra sudaryta jos ir jo sutuoktinio nei ikivedybinė, nei povedybinė turto teisinio statuso sutartis, kurioje būtų reglamentuotas kitoks, nei įstatymuose nustatytas santuokos metu įgyjamo turto teisinis režimas. Taigi aplinkybė, kad pati atsakovė nėra sumokėjusi įsigyto turto kainos, nereiškia, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta.

Pirkimo-pardavimo sutartį reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.305 str. 1 d.) nėra tiksliai apibrėžta atsiskaitymo tvarka, joje nurodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Iš šalių paaiškinimų ir duotų parodymų ikiteisminių tyrimų metu matyti, kad tarp šalių vyko sudėtingi atsiskaitymo teisiniai santykiai. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovas buvo sumokėjęs ieškovui iki sandorio sudarymo dideles pinigų sumas, kurios viršija įsigyto buto kainą, todėl negalima teigti, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Įstatymas nenustato termino per kiek laiko, ar prieš kiek laiko iki sandorio sudarymo privalo būti atliktas apmokėjimas. Sutarties sudarymo metu ieškovas pripažino, kad su juo atsiskaityta.

Šioje byloje esminę reikšmę turi ir ieškovo veiksmai po sutarties sudarymo: ieškovas į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams nuo sutarties sudarymo, nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į atsakovus dėl skolos sumokėjo, todėl tokie ieškovo veiksmai taip pat vertinti kaip įrodantys, jog ieškovas nebuvo apgautas dėl atsiskaitymo tvarkos.

Teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad atsakovo E. J. P. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-0050-08 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule), tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos sudėties. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad ieškovui priklausantis butas būtų įgytas apgaule, nes įrodyta, kad ieškovo valia parduoti jam priklausantį butą buvo išreikšta laisvanoriškai; neįrodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis iki pasirašymo jam buvo neteisingai išversta; nustatyta, kad ieškovas dalyvavo sutarties rengime ir anglų kalba aptarė jos tekstą; iš piniginių lėšų J. E. P. ir A. B. sąskaitose judėjimo nustatyta, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo į A. B. sąskaitas E. J. P. pervesta pinigų suma žymiai viršija sutartyje nurodytą buto kainą, kas patvirtina sutarties įrašą, jog su ieškovu buvo atsiskaityta iki sutarties sudarymo; pirkimo-pardavimo sutartis yra vienintelis oficialus ieškovo ir E. J. P. sudarytas sandoris (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 1S-419-256/2012).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2013). Ginčo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties sudarymo aplinkybes, ieškovo asmenybę (verslo srityje patyręs asmuo, turintis patirties sandorių sudaryme ir Lietuvoje, ir užsienyje), atsižvelgusi į ieškovo veiksmus sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo, daro išvadą, kad ieškovas nebuvo apgautas dėl sutarties sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančio dėl apgaulės

Netenkinus apeliacinio skundo dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nėra pagrindo pasisakyti dėl apelianto argumentų, susijusių su hipotekos sutarties negaliojimu, kadangi tai išvestinis reikalavimas ir jo negaliojimo pagrįstumo klausimą būtų galima nagrinėti tik tuo atveju, jei pirkimo-pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punktas)

Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, apelianto argumentus, kad trečiojo asmens notarės draudikas nebuvo įtrauktas į bylą, todėl tai galėtų būti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuomet, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Byloje teismas nepasisakė dėl notarės draudiko materialiųjų teisių ir pareigų, notarei ieškovas nebuvo pareiškęs jokių materialinių reikalavimų, todėl notarės draudiko nedalyvavimas byloje nesudaro absoliutaus joje priimto teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos (CPK 93 str.).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Maksimalūs išlaidų dydžiai reglamentuoti Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovai prašo priteisti iš ieškovo 6 050 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (4 t., 43—45, , 46, 47). Šios išlaidos, vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu, mažintinos iki 1 200 Lt (800 Lt x 1,5) ir priteistinos atsakovams lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam po 600 Lt (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B., a. k. 161172-1745, atsakovams G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir Juozui E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) po 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKazys KailiūnasMarytė Mitkuvienė