- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-13
- Bylos Nr.
- 2A-814-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Višinskienė, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- V. G., S. G.
- Ieškovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- L. P., V. V.
- Kategorijos
- 16.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. IĮ apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. IĮ ieškinį atsakovams V. G., S. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims L. P. ir V. V., dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. S. IĮ 2006-08-21 kreipėsi į Visagino m. apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti jo naudai iš atsakovų V. G. ir S. G. po 20 000 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l.1-4, 103-105). Nurodė, kad jis verčiasi automobilių saugojimu; atsakovai pas jį dirba samdomais darbuotojais (sargais). V. P. 2005-03-30 aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), paliko saugoti automobilį VW Golf IV, 1, 4, v/n (duomenys neskelbtini). 2005-04-03 pastebėta, jog minėtas automobilis iš saugomos stovėjimo aikštelės dingo. Baudžiamojoje byloje Nr. 49-1-176/ 05 automobilį pavogę asmenys nenustatyti. Visagino miesto apylinkės teisme nagrinėta c.b. Nr. 2-71-724/ 2006 V. P. v. V. S. IĮ dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo užbaigta taikos sutartimi, pagal kurią V. S. IĮ sumokėjo nukentėjusiajam 40 000 Lt nuostolių atlyginimo. Kadangi su abiem darbuotojais buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pastarieji privalo kompensuoti darbdaviui jo turtinius netekimus regreso tvarka (DK 255 str. 3 p.).
Atsiliepimas
Atsakovai V. G. ir S. G. atsiliepimais į ieškinį (t. 1, b.l.42-44, 105-112) ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jo netenkinti, nes ieškovas neįrodė, jog automobilis iš stovėjimo aikštelės dingo atsakovų budėjimo metu ir dėl atsakovų kaltės. Paaiškino, jog automobilių sauga buvo vykdoma pamainomis. Keičiantis darbuotojų pamainoms, automobilių stovėjimo lapuose būdavo fiksuojamas bendras aikštelėje stovinčių automobilių skaičius ir brūkšneliais žymimos jų užimamos vietos. Ginčo automobiliui buvo skirta stovėjimo vieta Nr. 159. Iki bei po incidento surašytuose stovėjimo lapuose Nr. 178, 178, 180 ir 185 bendras automobilių ir brūkšnių skaičius sutampa. Tuo tarpu stovėjimo lapuose Nr. 181, 182, 183 esančių brūkšnių skaičius viršija bendrą automobilių skaičių. Atsakovų nuomone, stovėjimo lapuose Nr. 181-183 brūkšniai ties Nr. 159 įrašyti papildomai. Nukentėjusysis V. P. nepateikė žetono, vadinasi, jo automobilio saugojimo aikštelėje nebuvo. Atkreipė dėmesį, jog pavienius stovėjimo lapus ir/ ar automobilių registracijos dokumentus pildė įmonėje nedirbantis asmuo – V. V.. Darbo laiko apskaitos žiniaraščius įmonės darbuotoja L. P. sąmoningai užpildė neteisingai (pvz., nefiksavo atsakovų darbo laiko nakties metu). Neigia, jog jų, kaip trečiųjų asmenų atsakovo V. S. IĮ pusėje, parašas ant taikos sutarties teksto ankstesnėje byloje gali būti trakuojamas kaip jų kaltės pripažinimas dėl automobilio neišsaugojimo.
Tretysis asmuo L. P. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti (t. 1, b.l.53-55). Trečiojo asmens teigimu, ieškovas neįrodė atsakovų, kaip darbuotojų, būtinų materialinės atsakomybės sąlygų (DK 246 str. 1 d.). Nėra įrodymų, kad (kada) ginčo automobilis buvo perduotas saugoti vienam iš įmonės darbuotojų, o pastarasis neperdavė automobilio saugoti kitam pagal grafiką budinčiam darbuotojui; kas 2005 m. kovo 30, 31 d. ir 2005 m. balandžio 1, 2 d. nuo 22⁰⁰ val. vakaro iki kitos dienos 6⁰⁰ val. ryto budėjo automobilių stovėjimo aikštelėje.
Žemesnės instancijos teismas
Visagino m. apylinkės teismas 2008-04-28 sprendimu (t. 2, b.l.155-159) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2005 m. bylos šalis siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovai pasirašė sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės už patikėtų (perduotų) vertybių neišsaugojimą. Ieškovas reikalavimus grindžia stovėjimo lapuose Nr. 182-185 esančių žymėjimų langelyje Nr. 159 buvimu ar nebuvimu ir jų sugretinimu su atsakovų darbo laiku pagal pamainų perdavimo žurnalą. Kaip matyti iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių (t. 1, b.l.20-23), darbdavys buvo nustatęs 8 val. pamainos trukmę: nuo 6⁰⁰ val. iki 14⁰⁰ val. ir nuo 14⁰⁰ val. iki 22⁰⁰ val. Kas ir kada budėdavo naktimis, lieka neaišku. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, ginčo automobilis stovėjimo aikštelėje pastatytas budint L. P., o pagal pamainų perdavimo žurnalą – V. S.. Tretysis asmuo V.V., paprašytas įmonės savininko, dirbo už jį automobilių saugojimo aikštelėje ir V. S. vardu pildė stovėjimo lapus bei pamainų perdavimo žurnalus. Kaip tik V. S. (iš tikrųjų - V. V.) pamainos metu buvo pasigesta ginčo automobilio. Be to, atsakovų drausminės atsakomybės klausimo ieškovas nekėlė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog automobilis būtų dingęs dėl būtent atsakovų netinkamo pareigų atlikimo (CPK 178 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l.164-168) prašo panaikinti Visagino m. apylinkės teismo 2008-04-28 sprendimą ir vietoj jo priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą motyvavo tuo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. 1, b.l.20-23) yra darbo grafikai, kurie įrašyti į darbo laiko apskaitos žiniaraščio blankus. Autotransporto registracijos žurnalas, pamainų priėmimo – perdavimo registracijos žurnalas, stovėjimo lapai ir darbo grafikai patvirtina tai, jog atsakovas V. G. dirbo nuo 2005-04-01 d. 16⁰⁰ val. iki 2005-04-02 d. 8⁰⁰ val. (iš viso 16 val.) ir ginčo automobilis stovėjo aikštelėje; atsakovė S. G. dirbo nuo 2005-04-02 d. 8⁰⁰ val. iki 2005-04-03 d. 8⁰⁰ val. (iš viso 24 val.) ir stovėjimo aikštelės vieta Nr. 159 buvo tuščia. Pabrėžė, jog jis neatliko atsakovų veiksmų tarnybinio tyrimo, nes Visagino PK buvo iškėlęs baudžiamąją bylą.
Atsiliepimas
Atsakovai V. G. ir S. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.172-172) apeliacinio skundo nepripažino ir prašė Visagino m. apylinkės teismo 2008-04-28 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Akcentavo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščių, pamainų priėmimo – perdavimo registracijos žurnalų, stovėjimo lapų duomenys dėl konkretaus darbuotojo (asmens) darbo (budėjimo) laiko prieštarauja vieni kitiems. Pvz., pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius nuo 2005-03-31 d. 16⁰⁰ val. iki 2005-04-01 d. 8⁰⁰ val. automobilių apsaugos niekas nevykdė, nors pagal pamainų priėmimo – perdavimo registracijos žurnalą ir stovėjimo lapus budėjimas vyko ištisą parą nepertraukiamai. Transporto priemonių atvykimas ar išvykimas buvo registruojamas automobilių registracijos ir pamainų priėmimo – perdavimo žurnaluose. Pašalinių asmenų (sargo V. S. draugo trečiojo asmens V. V.) juose padaryti įrašai neturi įrodomosios galios. Atlikus dokumentų (stovėjimo lapų Nr. 181-183) techninę ekspertizę (t. 2, b.l.81-88) nustatyta, jog jie turi latentinių trūkumų: brūkšniai skiltyje Nr. 159 panaudojant specialią techniką ištrinti, o laisvos vietos niekaip nebuvo žymimos, todėl skiriasi bendras automobilių skaičius bei pažymėtų brūkšnių skaičius stovėjimo lapuose.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą iš trečiųjų asmenų iki nustatyto termino pabaigos nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų - tokių šiuo atveju nenustatyta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, dėl ko ginčijamą sprendimą panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.
Apeliantas kelia atsakovų kaltės ir kitų DK 246 str. įvardintų sąlygų darbuotojo atsakomybei atsirasti, netinkamai konstatuotų faktinių aplinkybių, prejudicinių faktų kitoje nagrinėtoje civilinėje byloje nustatymo klausimus.
Kolegijos manymu, apeliantas skunde nepagrįstai tvirtina, kad, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-71-724/2006 pagal dingusios transporto priemonės savininko V. P. pareikštą ieškinį V. S. individualiai įmonei dėl žalos atlyginimo, kuri baigta taikos sutartimi, buvo nustatytas automobilio neišsaugojimo būtent dėl įmonės darbuotojų tinkamo pareigų neatlikimo prejudicinis faktas. Nurodytoje byloje ieškinio reikalavimų nagrinėjimas iš esmės, taigi ir įrodymų tyrimas, dalyvaujančių byloje asmenų apklausa ir t.t. neįvyko. Kita vertus, savo atsikirtimus į V. P. reikalavimus tos bylos atsakovas V. S. IĮ grindė tokiais teisiniais argumentais, kaip kad sutarties dėl personalinės apsaugos su V. P. nesudarymu, realių nuostolių nebuvimu, šiam gavus draudimo kompanijos išmokėtą kompensaciją, taip pat sąlygų atleisti V. S. IĮ nuo atsakomybės buvimu pagal CK 6.253 str. 1 d. nuostatas (atsakomybė netaikytina dėl trečiojo – vagystę įvykdžiusio - asmens veiksmų) (Visagino m. apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-781-724/2006, b.l. 44-46). Jokie tos bylos nagrinėjime įtrauktų dalyvauti trečiaisiais asmenimis darbuotojų V. G. ir S. G. veiksmai, šiems atliekant savo darbines pareigas spėjamu automobilio dingimo laikotarpiu, šių veiksmų atitikimas darbdavio lokaliniams tesės aktams (pareiginėms instrukcijoms, darbo tvarkos taisyklėms, darbdavio įsakymams ir pan.) ar įstatymų reikalavimas nebuvo nei vertinami, nei aptariami. Apelianto tvirtinimas, kad jie, pasirašydami taikos sutartį, kartu pripažino ir savo kaltę dėl dingusio automobilio, paneigiamas taikos sutartyje esančio įrašo apie jų sutikimą su ieškovo ir atsakovo susitarimu ( Taikos sutarties 3 p, civilinė byla Nr. 2-781-724/2006, b.l. 44-46) atsiradimo aplinkybėmis, užfiksuotomis 2006-05-09 parengiamojo teismo posėdžio protokole - tretieji asmenys pareiškė sutinkantys su ieškovo ir atsakovo pasirašyta taikos sutartimi dėl to, kad jiems jokie reikalavimai nekeliami (civilinė byla Nr. 2-781-724/2006, b.l. 128). Todėl teismo 2006-05-09 nutartimi patvirtinta taikos sutartis atsakovų V. G. ir S. G. kaltės prejudicinio fakto, numatyto CPK 182 str. 2 p., nenustatė, jų kaltė bei kitos atsakomybei kilti sąlygos turėjo būti įrodinėjamos nagrinėjamojoje civilinėje byloje.
Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Ieškovas savo reikalavimus atsakovams kildino iš materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų, įvardintų DK 246 str., 253 str. 5 p., 255 str. 3 p., 256 str. ir CK 6.280 str. 1 d., 6.280 str. 1 d. ir 2 d., teigdamas, kad abu atsakovai automobilio dingimo metu buvo jo darbuotojai – automobilių saugojimo aikštelės priėmėjai-sargai; kad su abiem jais buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, pagal kurių 3 p. ir kyla jų pareiga atlyginti žalą; kad automobilis iš saugomos aikštelės dingo jų darbo (pamainos) metu, taigi atsakovai turto neišsaugojo, pažeidė 2002-03-25 sargo-priėmėjo pareiginę instrukciją; kad nukentėjusiajam asmeniui V. P. jau sumokėjo taikos sutartimi sutartą 40 000 Lt sumą, todėl dabar turi regreso teisę į bendrai šią žalą padariusius abu atsakovus, reikalaudamas jos lygiomis dalimis, nes neįmanoma nustatyt kiekvieno iš žalą padariusio asmens kaltės dydžio.
Kadangi šalis siejo darbo teisiniai santykiai, juos, tame tarpe ir materialinės atsakomybės teisinius santykius reglamentuoja DK normos. Pagal CK 1.1 str. 3 d., darbo santykius reglamentuoja specialūs (darbo) įstatymai. CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Taigi atsakovų materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui (riboms) nustatyti reikia taikyti būtent DK nuostatas ( DK 4 str. 1 d. 11 p.).
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe ( DK 256 str. 1 d.). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė, dvišalė, pagal ją abi šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Byloje nustačius, jog su atsakovais buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys (t.1, b.l. 16,19), nors V. G. teigė tokią pasirašęs tik po įvykusios vagystės (t.2, b.l. 145), formaliai darbuotojų kaltė dėl patikėtų materialinių vertybių praradimo yra preziumuojama, t.y. darbuotojas laikomas kaltu, kol neįrodo priešingai. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog kaltė, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, visų pirma yra traktuojama juridine, o ne buitine, plačiai vartojama prasme. Tai reiškia, kad darbuotojas, norėdamas ir siekdamas įrodyti savo nekaltumą, visų pirma turėtų neabejotinai žinoti, kokius ir kada atliktus jo veiksmus darbdavys traktuoja kaip netinkamai įvykdytas darbines pareigas (veiksmų neteisėtumas), kurių pasekoje buvo padaryta žala (priežastinis ryšys). Tik tokiu būdu galima patvirtinti arba paneigti bendrųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų egzistavimą (DK 246 str. 2 - 4 punktai). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, analizuodamas į bylą pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, automobilių stovėjimo lapus, pamainų perdavimo žurnalą, remdamasis kartu ir ekspertų išvadomis apie atliktus ištaisymus aptartuose dokumentuose, pagrįstai sprendė, jog dėl paties darbdavio (apelianto V. S. IĮ) netinkamai organizuoto bei vykdomo įmonės dokumentų pildymo, taip pat darbuotojų darbo laiko ir jos apskaitos, dėl leidimo dirbti asmenims, nesusijusiems darbiniais santykiais su apeliantu, nėra galimybės nuspręsti, kad automobilis neabejotinai buvo perduotas kuriam nors iš atsakovų ir šis jo neišsaugojo, taigi atsakomybė už kilusiais pasekmes teko pačiam apeliantui. Priešingas tokios faktinės situacijos aiškinimas leistų asmens kaltę pagrįsti vien prielaidomis ir spėjimais, o tokios galimybės įstatymai nenumato. Kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos išvada yra ir teisinga, ir pagrįsta DK 247 str. nuostatomis, teigiančiomis, jog jei žalai atsirasti sudarė sąlygas kitos pusės kaltė, tai reikalavimas atlyginti žalą gali būto mažinamas arba visiškai atmetamas.
Pažymėtina ir tai, kad tokioje situacijoje abiejų atsakovų kaltė, ją dalinant po lygiai, iš viso yra negalima: DK normų įtvirtinta visiškos materialinės atsakomybės grupinė sutartis (DK 256 str. 2 d.), nustatanti kolektyvinę darbuotojų atsakomybę, šiuo atveju sudaryta nebuvo, be to, abu kartu jie niekuomet nedirbo (apeliantas tokių aplinkybių ir neįrodinėjo), o automobilis negalėjo būti pavogtas ir vieno, ir kito atsakovo pamainos (budėjimo) metu. Apeliantas savo ieškinyje nedetalizavo nei kokiais būtent neteisėtais veiksmais pasireiškė kiekvieno iš atsakovų kaltė, nei kokios darbinės pareigos kuris iš atsakovų neatliko ar atliko netinkamai. Aplinkybė, kad abu atsakovai yra sutuoktiniai, pati savaime nesuponuoja prievolės atlyginti žalą bendrumo, kiekvieno jų atsakomybę privalu nustatyti ir įrodyti atskirai, o to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas (apeliantas) nepadarė, ir su šia išvada teisėjų kolegija taip pat sutinka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nurodytus ieškovo ieškinyje faktinį ir teisinį pagrindus, išanalizavo įrodymus, kurie paneigia DK 246 str. įtvirtintas darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, bei pagrįstai sprendė šiuo konkrečiu atveju nesant prielaidų jų prievolei pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartis atsirasti (CPK 185 str.). Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo, todėl Visagino m. apylinkės teismo 2008-04-28 sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsakovo V. G. naudai priteistina 400 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų pagal pateiktus tokių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Visagino m. apylinkės teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą plikti nepakeistą.
Priteisti iš V. S. IĮ 400 (keturis šimtus) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų V. G. naudai.