- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-799-345/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- N. P.
- Atsakovas
- AB Lietuvos bankui
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacinio žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. balandžio 03 d. sprendimo civilinėje byloje, pagal ieškovo N. P. ieškinį atsakovui AB Lietuvos bankui, dėl kompensacijos už negrąžintą indėlį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
Šalies argumentai
Ieškovas 2007-04-16 ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Banko 8 184 Lt negrąžinto banko indelio. Nurodė, kad teismo priteista komerciniame banke „Sekundės bankas“ turėto indėlio suma ieškovui pilnai negrąžinta dėl Lietuvos banko tiesioginių veiksmų. Ieškovas 1994 m. kreipėsi į antstolius dėl Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu priteistų pinigų išieškojimo, tačiau Lietuvos bankas neteisėtai neleido antstolių kontorai vykdyti 1994 m. pateikto vykdomojo rašto. Iš teismo priteistos 12 184 Lt sumos, 1996 m. grąžinta tik 4 000 Lt suma. Komercinio banko „Sekundės bankas“ bankroto byloje esantys duomenys apie jam išmokėtus 5 000 Lt neatitinka tikrovės, nes ieškovui išmokėta tik 4 000 Lt suma. Tokiu būdu ieškovui iki šiol negrąžinta 8 184,00 Lt suma. Nurodė, kad Lietuvos bankas netinkamai vykdė bankrutavusio banko kontrolę, indėlių grąžinimą. Ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties, nes nuo 1988 m. yra II grupės invalidas, dėl sveikatos būklės negalėjo kreiptis į teismą. Tik pagerėjus sveikatai kreipėsi į teismą, todėl prašė praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo reikalavimui turi būti taikomas 1964 m. CK 84 str. numatytas 3 metų bendras ieškinio senaties terminas, kurio pradžia skaičiuojama nuo 1994-05-24, ieškovui sužinojus apie ieškovo manymu neteisėtą Lietuvos banko neveikimą. Ieškovo reikalavimui netaikomas LR CK 1.134 str., nes ieškovo indėlis buvo padėtas į komercinį banką „Sekundės bankas“, o ne į Lietuvos banką. Nurodė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti yra būtina bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo, jo tarnautojų neteisėtą veikimą ar neveikimą, kurie sąlygojo ieškovo nurodytos žalos atsiradimą. Lietuvos bankas finansinės žalos ieškovui nepadarė. Prašė taikyti ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2008 m. balandžio 03 d. sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, jog byloje nėra jokių Lietuvos banko neteisėto kišimosi į teismo, taip pat teismo antstolių veiklą įrodymų, taip pat neteisėtų atsakovo veiksmų ar neteisėto neveikimo, prižiūrint Komercinio banko „Sekundės bankas“ veiklą. Priešingai, pateikti į bylą įrodymai liudija, kad, nustačius Komercinio banko „Sekundės bankas“ nemokumą, Lietuvos bankas buvo pakankamai aktyvus, t. y., kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ėmėsi kitų veiksmų, siekdamas spręsti negrąžintų indėlių problemą. Lietuvos banko palaikyta pozicija siekti, kad indėlius atgautų visi, o ne dalis bankrutuojančio banko indėlininkų, laikytina atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad Lietuvos bankas, siekdamas indėlių indėlininkams grąžinimo problemos išsprendimo, atliko neteisėtus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus neatitinkančius veiksmus. Byloje nenustatyta atsakovo kaltė dėl ieškovui negrąžinto, teismo priteisto indėlio. Atsakovas nebuvo ir nėra prisiėmęs atsakomybės už komerciniame banke „Sekundės bankas“ turėtų indėlių grąžinimą, atsakovui tokios atsakomybės įstatymai nenumatė ir nenumato. Atsakovas nebuvo komerciniame banke „Sekundės bankas“ laikytų indėlių grąžinimo garantu, laiduotoju. Nagrinėjamam ginčui netaikytinos LR CK 6.892 str. - 6.902 str. normos, taip pat iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. LR CK 468/1 str. - 471 str. normos. Nenustačius ieškovo teises pažeidusių atsakovo veiksmų, neatsiranda ieškinio senaties normų taikymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. balandžio 03 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, jog teismo sprendime painiojami du teisiniai aktai, t.y., Kauno miesto apylinkės teismo 1994-04-14 sprendimas, dėl 3 046 JAV dolerių piniginio indėlio arba 12 184 Lt priteisimo iš komercinio banko „Sekundės bankas“ N. P., ir 1996-05-13 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 569 „Dėl gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo“. Lietuvos Banko valdyba 1994-02-18 uždraudė „Sekundės bankui“ vykdyti visas banko operacijas, išskyrus išduotų paskolų susigrąžinimą. Lietuvos Banko sąskaitose įvairia valiuta buvo daugiau nei l 330 000 Lt „Sekundės banko“ pinigų įvairia valiuta. Kauno antstolių kontoros antstolė paaiškino, kad pinigai, kurie pervedinėjami „Sekundės banko“ skolininkų bankui, patenka į Lietuvos Banko sąskaitas, tačiau į antstolių kontoros raštus Lietuvos Bankas tuo metu neatsakinėjo ir pinigų į sąskaitas atsiskaitymui, pagal teismo sprendimus, nepervedė. Tuometinis Lietuvos Banko valdybos pirmininkas nurodė, kad susigrąžinti priteisto indėlio neleido ir neleis, nes lėšų neliks kitiems indėlininkams. Vadovaujantis Lietuvos Banko 1994-11-30 raštu Nr.04-1325, įvykdyti vykdomąjį raštą, dėl priteisto indėlio 12 184 Lt grąžinimo 7 mėnesius kliudė Lietuvos bankas, nes neturėjo tuo klausimu įstatymo ar nutarimo. Lietuvos Banko Įstatymas buvo priimtas tik po 1994-12-01, o papildytas 2001-03-13. 1994-04-14 priteisto indėlio dalis – 4 000 Lt, buvo grąžinta tik 1996 m. dėka LR Vyriausybės 1996-05-13 priimto nutarimo Nr.569 „Dėl gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo“. Nurodo, jog susipažinus su „Sekundės banko“ civilinės bylos 13 tome esančiu kreditinių reikalavimų tenkinimo eilės sąrašu, nustatė, kad šis sąrašas sudarytas neteisingai. Sąraše nurodytos 4 000 Lt ir 1 000 Lt indėlio išmokėjimo sumos, kai ieškovui buvo grąžinta tik 4 000 Lt suma (1996-05-09 500Lt ir 1996-06-20 3 500 Lt). Tikėjosi, kad teismas dėl šio 1 000 Lt priims atskirą nutartį ir įpareigos Lietuvos Banką ar kitą kontroliuojančią įstaigą atlikti patikrinimą, iš kur tos lėšos atsirado ir kas jas pasisavino. Teismas rėmėsi Lietuvos Banko 2007-03-01 raštu Nr. 04-622, kad banko pozicija dėl indėlių grąžinimo formavosi svarstant kolegialiai su kitų valstybės organų ir institucijų atstovais. Apie Seimo pirmininko pavaduotojo E. Bičkausko suorganizuotą 1994-06-21 pasitarimą pasiremta tik laikraščių straipsnių kopijomis. Tose laikraščių straipsnių kopijose nėra tokio pritarimo ar nutarimo, kad pinigus atgautų visi, o ne dalis indėlininkų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos bankas prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. balandžio 03 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantas nenurodo teisinių argumentų, kuriais būtų grindžiamas minėto sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliaciniame skunde, taip pat civilinės bylos medžiagoje nėra pateikta įrodymų, kad Lietuvos bankas atliko neteisėtus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo neatitinkančius veiksmus, kurie kliudė sugrąžinti teismo priteistus pinigus. Apeliantas nenurodo kokius neteisėtus veiksmus, atliko Lietuvos bankas, taip pat priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų Lietuvos banko veiksmų ir fakto, kad apeliantas neatgavo visų komerciniam bankui „Sekundės bankas“ patikėtų pinigų.
1994 metais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 381 str. numatė, kad jeigu vykdančiam sprendimą teismo antstoliui kas nors kliudo vykdyti teismų ir kitų institucijų sprendimus, jis surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą. Lietuvos banko tarnautojai nebuvo nubausti administracine tvarka už kliudymą vykdyti teismų sprendimus.
Pagal Gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo laikinojo įstatymo ir LR Vyriausybės 1996-05-13 nutarimu Nr. 569 patvirtintų Gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo taisyklių 17 p., už tai, kad nustatytos indėlių kompensacijos gyventojams būtų teisingai apskaičiuotos ir išmokomos, atsako bankrutuojančio banko administratorius, todėl Lietuvos bankas nėra atsakingas už teisingą kompensacijų apskaičiavimą ir išmokėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas N. P. pagal 1993-08-05 kreditavimo sutartį Nr. 00494 suteikė komerciniam bankui „Sekundės bankas“ terminuotą 2 398 USD kreditą ( b.l. 5). Kauno miesto apylinkės teismo 1994-04-14 sprendimu ieškovui N. P. iš komercinio banko „Sekundės bankas“ priteista 3 046 JAV dolerių arba litais pagal išieškojimo dienos kursą ( b.l. 29.30). Pagal šį teismo sprendimą Kauno miesto apylinkės teismas 1994-04-28 išdavė vykdomąjį raštą, kuris 1994-05-03 buvo pateiktas Teismo antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo, vykdymui (b.l. 96, 100, 101). 1994 m. gruodžio mėnesį komerciniam bankui „Sekundės bankas“ iškelta bankroto byla. Iš kreditavimo sutartyje esančių atžymų matyti, kad 1996-05-09 ieškovui išmokėta 500 Lt, 1996-06-20 3 500 Lt , bei bankroto bylos duomenimis 1 000 Lt suma, viso 5 000 Lt (b.l. 5, 144).
Civilines teises įstatymo nustatyta tvarka gina teismas, tačiau teisė į pažeistos civilinės teisės gynybą yra ribojama įstatymo nustatytu terminu (ieškinio senatis). Ieškinio senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimui (1964 m. CK 83 str. 1 d., 85 str. 2 d.). Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės gynybą. Pagal 1964 m. CK 84 str., bendras ieškininės senaties terminas yra 3 metai. Pagal bendrąją taisyklę LR CK nustatyti ieškinio senaties terminai, tiek ilgesni, tiek trumpesni už numatytus 1964 m. CK arba kituose iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiuose įstatymuose gali būti taikomi tik su sąlyga, kad ieškinio senaties terminų eiga nepasibaigė iki LR CK įsigaliojimo. Tokių civilinių teisių gynimo ribojimu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, apsaugoti trečiųjų asmenų interesus ir kita. Esant reikalavimui taikyti senatį, teismas turi nustatyti, ar asmuo žinojo, ar turėjo žinoti apie jo pažeistą teisę, ar praleistas ieškinio senaties terminas ir ar yra pagrindas jį atstatyti. Ieškinio senaties termino praleidimo priežastis galima pripažinti svarbiomis, jeigu asmuo dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pareikšti ieškinio teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovui 1996 metais buvo kompensuota dalis priteisto indėlio. Taigi ieškovui jau 1996 metais buvo žinoma, jog ieškovui kompensuota (grąžinta) ne visa priteista indėlio suma. Tokiu būdu ieškinio senaties terminas prasidėjo 1996 m. Taigi bendras 3 metų ieškinio senaties terminas baigėsi 1999 m., tuo tarpu atsakovas į teismą kreipėsi tik 2007-04-16. Ieškovas praleistą ieškinio senaties terminą grindžia prasta sveikata, t. y., jog ieškovas nuo 1988 m. yra II grupės invalidas, keliolika metų buvo prasta sveikta todėl neturėjo jėgų bylinėtis teisme, tačiau ieškovas nepateikia rašytinių įrodymų, jog per įstatymo nustatytą terminą ieškovas sirgo tokia ligos forma, dėl kurios jis pats arba per atstovą nebūtų galėję nustatytu terminu kreiptis į teismą su ieškiniu. Be to tokia liga turi pateisinti visą praleistą terminą. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pateisintų praleistą visą ieškinio senaties terminą, taip pat visą 12 metų laikotarpį buvus tokios silpnos sveikatos, dėl ko negalėjo įgyvendinti savo teisių, kolegija atmeta prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti 1964 m. CK 90 str.), tačiau kolegija mato tikslinga pasisakyti ir dėl ieškovo materialinio teisinio reikalavimo.
Vadovaujantis Lietuvos Banko 1994-11-30 raštu Nr. 04-1325, 1994-02-18 Lietuvos banko valdyba, atsižvelgdama, jog komercinis bankas „Sekundės bankas“ yra nemokus, pažeidžia Lietuvos banko nustatytus normatyvus, sąmoningai klastojo buhalterinės apskaitos duomenis, Lietuvos bankui teikė neteisingas ataskaitas apie banko veiklą, uždraudė „Sekundės bankui“ vykdyti visas banko operacijas, išskyrus išduotų paskolų susigrąžinimą. Kadangi „Sekundės bankas“ nevykdė banko operacijų, taip pat ir indėlių grąžinimo, kreditoriai kreipėsi į teismą prašydami indėlius priteisti. Iš bylos medžiagos matyti (b.l. 96), kad Teismo antstolių kontorai vykdomasis raštas dėl ieškovui priteisto indėlio išieškojimo iš komercinio banko „Sekundės bankas“ pateiktas antstoliui 1994-05-03. Tuo tarpu Lietuvos bankas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl bankroto „Sekundės bankui“ iškėlimo, ir 1994-05-04 „Sekundės bankui“ jau buvo iškelta bankroto byla. Pagal Bankroto įstatymo 6 str. 6 p. teismui iškėlus įmonės bankroto bylą uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar ne ginčo tvarka, taip pat be atskiro teismo leidimo uždraudžiama dalinti ar kitaip skirstyti įmonės turtą, išskyrus einamuosius mokėjimus reikalingus įmonės veiklos procesui, bylos nagrinėjimo metu palaikyti (Žin., 1992 m., Nr. 29-843). Pagal galiojusio Civilinio proceso 396 str. teismo antstolis privalėjo sustabdyti vykdomąją bylą skolininkui iškėlus bankroto bylą. Nors Kauno miesto apylinkės teismo 1994-05-04 nutartis, kuria „Sekundės bankui“ iškelta bankroto byla buvo panaikinta kasacine tvarka, tačiau bankroto bylos iškėlimas, bei šios nutarties nagrinėjimas apeliacinio bei kasacinio proceso tvarka, įtakojo Lietuvos banką sustabdyti finansinių prievolių vykdymą pagal vykdomuosius raštus. Šios aplinkybės parodo, jog buvo Lietuvos bankas siekė užtikrinti visų, o ne dalies kreditorių interesus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno miesto apylinkės teismas buvo išdavęs 2520 vykdomųjų raštų dėl 22 979 972 Lt išieškojimo. Taigi patenkinus pirmųjų kreditorių reikalavimus pagal vykdomuosius raštus, kitų kreditorių reikalavimai iš viso nebūtų patenkinti, taigi taip pat ir ieškovo, kurio vykdomoji byla buvo tik 2311. Taigi minėtos aplinkybės parodo, jog vykdomasis raštas dėl ieškovui priteisto indėlio išieškojimo vykdymui buvo pateiktas po 1994-05-03, t. y. tuomet, kai Lietuvos bankas jau buvo kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo teisme, ir bankroto byla jau buvo iškelta (1994-05-04). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo vykdomoji byla buvo tik 2311, ir iki ieškovo reikalavimo įvykdymo turėjo būti įvykdyta 2310 vykdomųjų raštų, taip pat įvertinus, jog reali banko aktyvų vertė sudarė 2 874 000 Lt, kai įsipareigojimų – 7 503 000 Lt, neįskaitant 22 979 972 Lt įsipareigojimų pagal teismo sprendimus, net ir vykdant vykdomuosius raštus, ieškovui nebebūtų užtekę likusių „Sekundės banko“ lėšų. Tokiu būdu ieškovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovo vykdomasis raštas nebuvo įvykdytas tik dėl Lietuvos banko veiksmų yra nepagrįstas. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos bankas nustatęs komercinio banko nemokumą buvo aktyvus, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip siekiant užtikrinti visų kreditorių interesus, todėl kolegija atmeta apelianto argumentus, dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų.
Kauno miesto apylinkės teismui 1995-12-11 nutartimi leidus Komercinio banko „Sekundės banko“ administratoriui išmokėti dalinę indėlio kompensaciją I, II, III grupių invalidams, neviršijant 500 Lt kiekvienam, ieškovui 1996-05-09 buvo išmokėta 500 Lt suma. LR Vyriausybė 1996-05-13 nutarimu Nr. 569 patvirtino Gyventojų indėlių bankrutuojančiose bankuose dalinio kompensavimo taisykles, pagal kurias visa 4 000 Lt kompensacijos suma išmokama I ir II grupės invalidams, vienišiems pensininkams bei mirusiųjų indėlių paveldėtojams. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovui 1996-06-20 buvo išmokėta 3 500 Lt, taigi viso 4 000 Lt suma. Pagal minėto nutarimo 2.3. p. ieškovui buvo išmokėta dar 1 000 Lt suma (bankroto bylos duomenimis b.l.144). Taigi atsižvelgiant į ieškovo socialinę grupę, ieškovui pirmiau nei kitiems indėlininkams buvo kompensuota patikėto indėlio dalis. Kadangi kitų kompensacijos būdų už prarastus gyventojų indėlius komerciniuose bankuose įstatymas nenumatė ir nenumato, o pagal LR Komercinių bankų įst. 4 str. 2 d., valstybė neatsako už komercinių bankų prievoles, ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo dalį negrąžinto indėlio.
Vadovaujantis išdėstytu, kolegija Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. balandžio 03 d. sprendimą palieka nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. balandžio 03 d. sprendimą palikti nepakeistą.