Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-02-28 · Civilinė byla Nr. 2A-221-866/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-28
Bylos Nr.
2A-221-866/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Pikelienė, Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios Vilnios turgavietė“
Atsakovas
V. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-221-866/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35142-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios Vilnios turgavietė“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios Vilnios turgavietė“ ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Naujosios Vilnios turgavietė“ (toliau – ieškovė) pareikštu patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės V. B. 3 377,84 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad su atsakove 2017 m. gegužės 1 d. pasirašė Prekybos vietos nuomos ir eksploatavimo sutartį Nr. NVT-SUT-17-000116 (toliau – ir Sutartis). Pagal šią sutartį ieškovė suteikė teisę atsakovei prekiauti turgavietėje, esančioje Žvirblių g., Vilniuje, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktą prekybos vietą, jos eksploatavimą ir turgavietės suteiktas paslaugas. Iki šios dienos atsakovė už pagal Sutartį suteiktas paslaugas yra skolinga 3 377,84 Eur.

Atsiliepimas

2. Atsakovė V. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovės pareikštais reikalavimais nesutinka, prašė jų netenkinti ir priteisti iš ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją atsakovė grindė tuo, kad prekybinis paviljonas nuosavybės teise priklauso jai. Pagal Sutartį ieškovė teikė ne paslaugas, bet išnuomojo turgavietės žemės dalį. Mokėtini mokesčiai remiantis Sutarties sąlygomis turėjo būti apskaičiuoti atsižvelgiant į atsakovės eksploatuojamos prekybos vietos plotą. Nors Sutartyje nurodyta, kad atsakovės paviljonas užima 17,70 kv. m. turgavietės ploto, tačiau iš tiesų paviljonas užima tik 6 kv. m. žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio ieškovei, o likusi paviljono dalis stovi valstybės įmonei Valstybiniam žemės fondui priskirtoje žemės sklypo dalyje. Taigi ieškovė neturi teisės reikalauti nuomos mokesčio už didesnę nei 6 kv. m. prekybinės vietos užimamą žemės sklypo ploto dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti atsakovei V. B. iš ieškovės UAB „Naujosios Vilnios turgavietė“ 771 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. sausio 25 d. sudarė Prekybos vietos nuomos ir ekploatavimo sutartį Nr. NVT-SUT-17-000034, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei teisę 2017 m. vasario-kovo mėn. prekiauti turgavietės, esančios Žvirblių g. (iš tiesų Genių g. – sutarties tekste padaryta rašymo klaida, Vilniuje, teritorijoje, t. y. septyniasdešimt septintoje turgavietės schemoje pažymėtoje prekybinėje vietoje, kurios plotas – 20 kv. m. Atsakovė už prekybos vietos nuomą ir ekploatavimą įsipareigojo kas mėnesį mokėti 182,32 Eur dydžio mokestį be PVM. 2017 m. gegužės 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirmiau nurodytą sutartį pakeitusią Prekybos vietos nuomos ir eksploatavimo sutartį Nr. NVT-SUT-17-000116 (toliau – Sutartis). Tiek pastaroji, tiek pirmoji sutartys sudarytos pagal analogiškas ieškovės iš anksto parengtas standartines sąlygas. Sutartyje įrašyta, kad tos pačios prekybinės vietos, toliau naudojamos atsakovės, užimamas plotas yra 17,70 kv. m., ir nustatytas 196,76 Eur be PVM nuomos ir eksploatavimo kas mėnesį mokamo mokesčio dydis.

5. Teismas taip pat nustatė, kad bylos šalys Sutartį bendru sutarimu nutraukė 2018 m. rugsėjo 26 d. Remiantis ieškovės parengta Mokesčių suvestine atsakovė pagal Sutartį iki šiol formaliai yra skolinga 3 377,84 Eur nuomos ir eksploatavimo mokesčio. Iki šios bylos iškėlimo ieškovė dalį nurodytos sumos siekė išsiieškoti iš atsakovės kreipdamasi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Gavusi ieškovės pareiškimą, atsakovė pareiškė prieštaravimą, kurį motyvavo tuo, kad ieškovė pagal Sutartį atsakovei išnuomojo prekybos vietą, kurios tik dalis priklauso įmonei. Per teismo nustatytą terminą byloje pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo Nr. L2-45972-807/2017 ieškovė ieškinio nepareiškė.

6. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti atsakovės plane užfiksuotus duomenis, kuriuos parengė UAB „Tiksli riba“, taip pat nenurodė argumentų, kurie sudarytų pagrindą byloje nesiremti planu atsakovei priklausančio prekybinio paviljono buvimo vietą.

7. Teismas sprendė, kad ieškovė netinkamai įvykdė Sutartimi prisiimtą prievolę, kadangi faktiškai atsakovei buvo perduota naudotis ne 17,70 kv. m., o 6 kv. m. ploto prekybine vieta. Vien tik aplinkybė, kad atsakovė pasirašė Sutartį pagal ieškovės pasiūlytas sąlygas, vėliau nesikreipė į ieškovę dėl Sutarties pakeitimo, nereiškia, jog, sprendžiant, ar ieškovės reikalavimai yra pagrįsti, turi būti ignoruojama reali susiklosčiusi faktinė padėtis. Juolab, kad atsakovė apie šią aplinkybę ieškovę informavo, kai teikė prieštaravimus dėl ieškovės reikalavimų, pareikštų byloje pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atsakovei gintis nurodytu faktu nuo ieškovės reikalavimų neužkerta ir aplinkybė, kad Sutartis šiuo metu jau yra nutraukta. Be to, tai, kad Sutartyje yra nurodytas klaidingas prekybinės vietos užimamas plotas, taip pat neužkerta kelio atsakovei gintis nuo ieškovės reikalavimo, įrodinėjant, jog ieškovė, kaip kreditorė, netinkamai įvykdė savo priešpriešinę prievolę dėl atitinkamo ploto prekybinės vietos suteikimo (CK 6.205 straipsnis, 6.477 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Naujosios Vilnios turgavietė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10023-1089/2019 ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Naujosios Vilnios turgavietė“ ieškinį tenkinti arba nesant pakankamo pagrindo panaikinti teismo sprendimą grąžinti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neatsižvelgęs į nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, nukrypo nuo kasacinės instancijos praktikos bei nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso mažesnė žemės sklypo dalis, t. y. 6 kv. m., vietoje 17.70 kv. m., nei nurodyta viešajame registre, išimtinai vadovaudamasis atsakovės pateiktu Planu, kuris teismo vertinimu, turi didesnę įrodomąją galią, nei viešajame registre nurodyti duomenys. Nors daryti tokią išvadą, teismas jokio teisinio pagrindo, neturėjo.

10. Taip pat, pažymi, kad atsakovės teikti matavimai buvo atlikti po Sutarties nutraukimo, t. y. nėra susiję su nagrinėjimo ginčo laikotarpiu. Ieškovės nuomone tai tik atsakovės gynybinė taktika, kuria buvo siekiama išvengti vykdyti turimus įsipareigojimus. Be to, civilinės bylos nagrinėjimo metu, nei Sutarties galiojimo metu, ieškovė nebuvo gavusi jokių pretenzijų iš atsakovės dėl netinkamai vykdomų Sutartinių įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu atsakovė V. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10023-1089/2019 palikti nepakeistą.

12. Atsakovė nurodo, jog teismas atmesdamas ieškinį pagristai konstatavo, kad esant nurodytai situacijai, ieškovė netinkamai įvykdė Sutartimi prisiimtą prievolę. Faktiškai atsakovei buvo perduota naudotis ne 17.70 kv. m., o 6 kv. m. ploto prekybinė vieta. Vien tik aplinkybė, kad atsakovė pasirašė Sutartį pagal ieškovės pasiūlytas sąlygas, vėliau nesikreipė į ieškovę dėl Sutarties pakeitimo, nereiškia, jog, sprendžiant, ar ieškovės reikalavimai yra pagrįsti, turi būti ignoruojama reali susiklosčiusi faktinė padėtis. Be to, tai, kad Sutartyje yra nurodytas klaidingas prekybinės vietos užimamas plotas, taip pat neužkerta kelio atsakovei gintis nuo ieškovės reikalavimo, įrodinėjant, jog ieškovė, kaip kreditorė, netinkamai įvykdė savo priešpriešinę prievolę dėl atitinkamo ploto prekybinės vielos suteikimo (CK 6.205 straipsnis, 6.477 straipsnio 1 dalis). Savo įsipareigojimus, apskaičiuotus taikant 6 kv. m. dėmenį, atsakovė yra įvykdžiusi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. gegužės 1 d. sudarė Prekybos vietos nuomos ir ekploatavimo sutartį Nr. NVT-SUT-17-000116 (pakeičiančią 2017 m. sausio 25 d. Prekybos vietos nuomos ir ekploatavimo sutartį Nr. NVT-SUT-17-000034), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei teisę prekiauti turgavietės, esančios Genių g. Vilniuje, teritorijoje, t. y. septyniasdešimt septintoje turgavietės schemoje pažymėtoje prekybinėje vietoje, kurios plotas – 17,70 kv. m. Atsakovė už prekybos vietos nuomą ir ekploatavimą įsipareigojo kas mėnesį mokėti 196,76 Eur dydžio mokestį be PVM. Pagal pateiktas į bylą PVM s/f matyti, kad atsakoevi buvo skaičiuojami mokesčiai ne tik už kisoko(paviljono) vietos nuomą, bet ir už kitas eksploatvimo išlaidas (bedro naudojimo elektra, elektra turgaus, vanduo). Šalys 2018 m. liepos 26 d. susitarimu susitarė prekybvietės nuomos ir eksploatavimo sutartį nutraukti nuo 2018 m. rugsjėo 26 d.

15. Minėta, kad atsakovės esminis atsikirtimo į pareikštus reikalavimus argumentus buvo tas, kad jai priklausantis paviljonas buvo pastatytas dalinai ant ieškovei priklausančios turgavietės žemės ploto ir dalinai ant valstybinės žemės dalies. Šias aplinkybes, atsakovė grindė pateiktais UAB „Tiksli riba” Pastato faktinės padėties plane užfiksuotais duomenimis. Atsakovė teigė, kad atsižvelgiant, kad iš 17,70 kv.m. jai išnuomoto prekybvietės ploto, jos paviljonas užėmė tik 6 kv.m. ieškovės turgavietės ploto, o likusi dalis paviljono patenka ant valstybinės žemės sklypo dalies, todėl ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymėjo, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ji pati perskaičiavo jai tenkančias mokėtinas dalis ir yra sumokėjusi 1 111 Eur ieškovei, kas viršija nuomos mokestį, kurį ji turėtų sumokėti per metus ieškovei.

16. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutiko su atsakovės argumentais ir remdamasis atsakovės pateiktais UAB „Tiksli riba“ Pastato faktinės padėties plane užfiksuotais duomenimis, darė išvadą, kad Sutarties sudarymo metu išnuomota paviljono dalis, kuriame veikia turgavietė, priklauso Valstybiniam žemės fondui priskirtoje žemės sklypo dalyje, dėl ko, ieškovė, faktiškai atsakovei perduodama naudotis ne 17.70 kv. m., o 6 kv. m. ploto prekybine vieta, netinkamai įvykdė sutartimi prisiimtą prievolę, dėl ko ieškovės ieškinį atmetė. Nurodė, kad savo įsipareigojimus, apskaičiuotus taikant 6 kv.m. dėmenį, atsakovė yra įvykdžiusi.

17. Apeliantas nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis teigia, kad UAB „Tiksli riba” faktinę padėtį fiksavo 2018 m. lapkričio 27 d., t. y. jau po to kai sutartis buvo nutraukta, taigi aptariamas įrodymas nepagrindžia faktinės padėties sutarties vykdymo laikotarpiu. Tvirtina, kad teismas be pagrindo nesirėmė Nekilnojamo turto registro duomenimis apie ieškovei priklausančias žemės sklypo dalis; atsakovė viso sutarties vykdymo laikotarpiu jokių pretenzijų nereiškė. Pažymi, kad nėra gavęs jokių mokėjimų iš atsakovės tuo tarpu teismas konstatavo, kad atsakovė savo prievoles yra įvykdžiusi. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, ir dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.

19. Pagal šalių sudarytą sutartį, atsakovei buvo išnuomota 17,70 kv. m. prekybvietė, atitinkamai sulygstant ir dėl eksploatavimo išlaidų. Byloje nėra duomenų, kad sutarties vykdymo laikotarpiu sutartimi sulygta prekybvietės vieta nebuvo perduota. Teismas rėmėsi išimtinai atsakovės pateiktai įrodymais dėl paviljono faktinės padėties, kaip teisingai pažymi atsakovas, nustatytos jau po sutarties nutraukimo. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju ginčas kilo ne iš žemės nuomos sutarties netinkamo vykdymo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik atsakovės pateiktas UAB „Tiksli riba“ paviljono faktinės padėties nustatymo planas, atliktas po sutarties nutraukimo, savaime nepatvirtina, kad atsakovei nebuvo suteikta sutartimi sulygta prekybvietės vieta. Teismas nustatęs, kad ieškovės valdoma prekybvietė užima ir valstybinę žemę, turėtų spręsti klausimą tiek dėl Nacionalinės žemės tarnybos įtraukimo į bylą tikslingumo, siekiant išsiaiškinti faktinę padėtį, tiek pareikalauti ieškovės patikslinti duomenis apie jos valdomos turgavietės ribas ir atsakovės paviljono vietą sutarties vykdymo laikotarpiu.

21. Kita vertus, net ir nustačius, kad atsakovei iš tiesų buvo perduotas mažesnis prekybvietės plotas, teismas turėjo spręsti ne tik dėl reikalaujamo nuomos mokesčio pagrįstumo, bet ir ieškovės suteiktų eksploatavimo paslaugų. Šių aplinkybių teismas nesiaiškino ir netyrė, tik nurodė, kad atsakovė savo prievoles yra įvykdžiusi, nors byloje dėl to jokių įrodymų nėra pateikta. Taigi, byloje nepašalinus prieštaravimų dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir nustatytų faktinių aplinkybių, negalima spręsti apie ieškovės reikalavimo nepagrįstumą

22. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

23. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus įrodymus bei pašalino prieštaravimus, vadovavosi teismų praktikoje suformuotomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai Asta PikelienėLaima RibokaitėMargarita Stambrauskaitė