Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00761-2012-8

2014 m. rugsėjo 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Artūro Ridiko ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 178 straipsnio 1 dalį - dėl D. G. turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - dėl UAB „P“ turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams, dėl R. R. turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams, dėl D. J. turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir paskirta subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis subendrinta su 2013-12-05 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas trims metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, neišvykti iš rajono ribų be jos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu A. J. skirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. K. pripažinta kalta ir nuteista: pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį - dėl D. G. turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį - dėl R. R. turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams, dėl D. J. turto vagystės - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir paskirta subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,4,9 dalimis subendrinta su 2013-12-05 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, neišvykti iš rajono ribų be jos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu nuteistajai skirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš A. J. ir R. K. solidariai 580,80 Lt nukentėjusiajam D. G., 550 Lt nukentėjusiajam R. R., 1890 Lt nukentėjusiajai D. J. turtinei žalai atlyginti, 800 Lt nukentėjusiajai D. J. neturtinei žalai atlyginti, bei priteista iš A. J. 3945 Lt civilinio ieškovo UAB „P“ naudai padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. liepos 24 d., apie 01:50 val., adr. Utenos r., Tauragnų sen., (duomenys neskelbtini) k., iš anksto susitaręs ir dalyvaudamas kartu su R. K., kuri jį automobiliu atvežė iki Utenos r., Tauragnų sen., (duomenys neskelbtini) k., ir ten paleido, tada jis iš D. G. priklausančio traktoriaus Zeter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobė 600 Lt vertės akumuliatorių, iš traktoriaus kuro bako išleido ir pagrobė 150 l dyzelinio kuro, kurio vertė 455,80 Lt, bei pagrobė 125 Lt vertės melžimo aparato užvedimo rankeną, tada paskambino R. K., kuri atvyko jo paimti, tuo nukentėjusiajam D. G. padarydami 1180,80 Lt turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 18 d., 04.00 val., adr. Utenos r., Saldutiškio sen., (duomenys neskelbtini) k., sulaužęs lauko durų spyną, kurios vertė 25 Lt, įsibrovė į UAB ,,P“ administracinį pastatą, po to sulaužęs 20 Lt vertės vidaus durų spyną pateko į lentpjūvę ir iš ten pagrobė 1200 Lt vertės benzopjūklą ,,Dolmar“, 1200 Lt vertės pneumo instrumentą CN-55, 1500 Lt vertės pneumo instrumentą 550DC bei M. P. priklausantį 200 Lt vertės 21 pavaros dviratį ,,Stinger“, tada išardė UAB ,,P“ teritorijos kieme stovėjusio sunkvežimio KAMAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pakėlimo mechanizmą ir pagrobė 600 Lt vertės posūkio cilindrą, tuo UAB ,,P“ padarydamas 4500 Lt turtinę žalą bei nukentėjusiajam M. P. padarydamas 200 Lt turtinę žalą.

Taip pat A. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 14 d., apie 23.59 val., adr. Utenos r., Utenos sen., (duomenys neskelbtini) k., iš anksto susitaręs ir dalyvaudamas kartu su R. K., kuri jį automobiliu atvežė iki Utenos r., Utenos sen., (duomenys neskelbtini) k., ten paleido, tada jis atlenkęs metalinių durų apačią įsibrovė į R. R. priklausantį garažą ir iš ten pagrobė 500 Lt vertės baltarusiškas obliavimo stakles, 1500 Lt vertės obliavimo stakles ,,Eglutė“, 200 Lt vertės kampinį šlifuoklį ,,Rebir“, 250 Lt vertės drėlę ,,Rebir“, 100 Lt vertės grąžtą, tada paskambino R. K., kuri atvyko jo paimti, tuo nukentėjusiajam R. R. padarydami 2550 Lt turtinę žalą.

Be to jis nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 15 d., apie 01.14 val., adr., Utenos r., Utenos sen., (duomenys neskelbtini) k., iš anksto susitaręs ir dalyvaudamas kartu su R. K., kuri jį automobiliu atvežė iki Utenos r., Utenos sen., (duomenys neskelbtini) k., ten paleido, tada jis išdaužė D. J. priklausančio gyvenamojo namo lango stiklą, kurio vertė 800 Lt, įsibrovė į namo vidų ir iš ten pagrobė 100 Lt vertės televizorių, 1000 Lt vertės namų kino sistemą ,,Philips“, 20 Lt vertės 3 m. ilgio prailgintuvą; 20 Lt vertės signalo stiprintuvą, 120 Lt vertės kastuvą ,,FISKARS“, 70 Lt vertės grėblį ,,FISKARS“, 100 Lt vertės sodo žirkles ,,Worth“, tada paskambino R. K., kuri atvyko jo paimti, tuo nukentėjusiajai D. J. padarydami 1430 Lt turtinę žalą.

R. K. nuteista už tai, kad 2012 m. liepos 24 d., apie 01:50 val., iš anksto susitarusi ir dalyvaudama kaip padėjėja kartu su A. J., jį automobiliu atvežė į (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r., ir paliko, o pati, pavažiavusi toliau, laukė, kol A. J. paskambinęs jai lieps atvažiuoti į (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r., sukrauti į automobilį iš D. G. traktoriaus Zeter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobtą 600 Lt vertės akumuliatorių, iš traktoriaus kuro bako išleistą ir pagrobtą 150 l dyzelinį kurą, kurio vertė 455,80 Lt, bei 125 Lt vertės melžimo aparato užvedimo rankeną, tuo nukentėjusiajam padarydami 1180,80 Lt turtinę žalą.

Taip pat ji nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. apie 23.59 val., iš anksto susitarusi ir dalyvaudama kaip padėjėja kartu su A. J., jį automobiliu atvežė į (duomenys neskelbtini) k., Utenos sen., Utenos r., ir paliko, o pati, pavažiavusi toliau laukė, kol A. J. paskambinęs jai lieps važiuoti į (duomenys neskelbtini) k., Utenos sen., Utenos r., sukrauti į automobilį iš R. R. priklausančio garažo pagrobtus daiktus 500 Lt vertės baltarusiškas obliavimo stakles, 1500 Lt vertės obliavimo stakles ,,Eglutė“, 200 Lt vertės kampinį šlifuoklį ,,Rebir“, 250 Lt vertės drėlę ,,Rebir“, 100 Lt vertės grąžtą, tuo nukentėjusiajam R. R. padarydami 2550 Lt turtinę žalą.

Taip pat ji nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 15 d., apie 01.14 val., iš anksto susitarusi ir dalyvaudama kaip padėjėja kartu su A. J., jį automobiliu atvežė į (duomenys neskelbtini) k., Utenos sen., Utenos r., ir paliko, o pati, pavažiavusi toliau laukė, kol A. J. paskambinęs jai liepė važiuoti į (duomenys neskelbtini) k., Utenos sen., Utenos r., sukrauti į automobilį iš D. J. gyvenamojo namo pavogtus daiktus 100 Lt vertės televizorių, 1000 Lt vertės namų kino sistemą ,,Philips“, 20 Lt vertės 3 m ilgio prailgintuvą; 20 Lt vertės signalo stiprintuvą, 120 Lt vertės kastuvą ,,FISKARS“, 70 Lt vertės grėblį ,,FISKARS“, 100 Lt vertės sodo žirkles ,,Worth“, tuo nukentėjusiajai D. J. padarydami 1430 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniais skundais nuteistieji A. J. ir R. K. iš esmės analogiškais motyvais skundžia Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir jų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Savo skunduose apeliantai nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Be to, byloje nėra surinkta neginčytinų, akivaizdžių jų kaltę pagrindžiančių įrodymų, nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir netiesioginiais įrodymais, kurių neabejotinai nepakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir kurių dalis gauta neteisėtais būdais.

Vienas iš įrodymų, kuriuo priimdamas sprendimą rėmėsi apylinkės teismas, yra apeliantės R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bei jos parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Tačiau, apeliantų nuomone, šie jos pirminiai parodymai gauti neteisėtu būdu – nedalyvaujant gynėjui, todėl negali būti pripažinti įrodymais.

Pirminės apklausos metu R. K. buvo sulaikyta ir izoliuota, t.y. iš esmės ji buvo nelaisvėje. Laikinas sulaikymas ir suėmimas savo esme suvaržant asmens laisvę nesiskiria niekuo, todėl tokiu atveju konstatuotina, jog gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas (BPK 51 str. 1 dalies 7 punktas). Apeliantų nuomone, įtariamojo atsisakymas gynėjo laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras užtikrino realų gynėjo dalyvavimą atitinkamame veiksme - gynėjas buvo pakviestas (šį faktą turi patvirtinti jo orderis), tačiau įtariamasis jo atsisako. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl negalima laikyti, kad R. K. gynėjo atsisakė savo iniciatyva, ji buvo apklausta pažeidžiant jos teisę į gynybą, remtis jos parodymais teismui nebuvo pagrindo, nes parodymus ji davė ne savo gera valia, o pareigūnų psichologinio smurto įtakoje.

Nors pareigūnai parodė, kad parodymus R. K. davė savo noru, tačiau tokie jų parodymai turi būti vertintini kritiškai, kadangi pareigūnai tokius parodymus davė siekdami išvengti atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų (piktnaudžiavimo tarnyba).

Be to teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai kaip įrodymu rėmėsi dokumentais, kurie buvo priimti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , t.y. 2014-08-24 Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kuria buvo leista nuo 2012-08-24 iki 2012-10-24 klausytis apeliantų telefoninių pokalbių, nes minimos nutarties byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (kurioje priimtas sprendimas šiuo metu įsiteisėjęs) nebuvo ir nėra. Iš kur ją paėmė prokurorė ir pateikė teismui, neaišku. Tai leidžia teigti, kad telefoninių pokalbių buvo klausomasi neteisėtai, pažeidžiant BPK 154 straipsnio normas, surinkta informacija negali būti laikoma įrodymu ir remtis šiais duomenimis BPK 20 straipsnio prasme negalima.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai skunduose nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį padarė BPK pažeidimų, skundžiamas teismo nuosprendis pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis, nėra jokių tiesioginių jų kaltę patvirtinančių įrodymų, o dalis įrodymų, kuriais priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi teismas – įtariamosios R. K. pirminė apklausa ir informacija klausantis apeliantų telefoninių pokalbių – gauti neteisėtai.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas dėl nuteistųjų A. J. ir R. K. kaltės, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstyti sprendimo motyvai, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pažymėtina, kad sutinkamai su BPK 20 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatomis, įrodymai baudžiamajame procese yra bet kokie įstatymo nustatyta tvarka gauti faktiniai duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Šiuo aspektu įtariamo ar kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens parodymai, jei jie gauti nepažeidžiant įstatymo, taip pat laikytini tokiais pat reikšmingumo prasme įrodymais, kaip ir kitų proceso dalyvių (nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymai, kiti įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu pažymėti, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių – jie vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Šioje byloje A. J., pasinaudojęs savo teise, duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu atsisakė, viso proceso metu savo kaltę neigė, apklausiamas teisme parodė, kad visus pas jį kratų metu rastus daiktus įsigijo iš jam nepažįstamų asmenų.

Tuo tarpu R. K. 2012-08-22 įtariamojo apklausos metu neneigė padėjusi A. J. padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas jį nuveždama netoli nusikaltimo padarymo vietų, o po to paimdama iš ten ir teigė supratusi, kad A. J. daro nusikaltimus (3 t. b.l. 7). Savo parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t. b.l. 10-13). Šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas pagarsino teisiamojo posėdžio metu ir įvertinęs juos kitų įrodymų kontekste, pagrįstai jais rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Nors apeliantai nurodo, kad pirminiai R. K. parodymai duoti ne gera valia, o pareigūnams panaudojant psichologinį spaudimą, be to, apklausos metu ji buvo sulaikyta, kas tolygu suėmimui ir apklausiant ją privalėjo dalyvauti gynėjas, tokie nuteistųjų skundų argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus būtų padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, duodantys pagrindą manyti, kad buvo pažeista apeliantės R. K. teisė į gynybą.

Teisiamojo posėdžio metu apklausti pareigūnai N. K. ir A. M., dalyvavę atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamąja R. K., patvirtino, kad apeliantei teisė turėti gynėją buvo išaiškinta, tačiau gynėjo ji atsisakė, jo nereikalavo, parodymus davė savanoriškai, parodymų patikrinimo vietoje patvirtino aplinkybes pagal jai pareikštą pirminį įtarimą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėti policijos pareigūnai nuteistosios atžvilgiu naudojo prievartą, spaudimą ar kitus neteisėtus veiksmus, taip pat nėra duomenų, kad jie galėtų būti šališki ar suinteresuoti ją nepagrįstai apkaltinti nebūtų nusikalstamų veikų padarymu. Be to, teisme prieš duodami parodymus jie buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnio 1 dalį ir BK 235 straipsnį, todėl abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

R. K., turinčiai aukštesnįjį išsilavinimą, įtariamojo teisė gintis pačiai ar turėti gynėją, tiek prieš apklausą, tiek prieš parodymų patikrinimą vietoje buvo išaiškintos ir savo teises R. K. suprato – tai patvirtina jos pačios padaryti įrašai teisės turėti gynėją išaiškinimo protokoluose (3t. b.l. 4, 8), tačiau ji gynėjo atsisakė, tokią savo poziciją ji išreiškė savarankiškai pati padarydama apie tai įrašus protokoluose dėl gynėjo atsisakymo (3 t. b.l. 5, 9). Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių gynėjo dalyvavimas jos apklausoje būtų buvęs būtinas (BPK 51 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą, nes laikinas sulaikymas, negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme.

Apeliantai skunduose nurodo, kad teismas nepagrįstai įrodymu pripažino 2012-08-24 Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrindu gautus jų telefoninių pokalbių įrašus ( 4 t. b.l. 7-32), iš kurių matyti, kad apeliantai bendravo tarpusavyje jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu šių veikų padarymo teritorijose. Tokį manymą nuteistieji grindžia tuo, kad minima teismo nutartis buvo priimta ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) , tačiau toje baudžiamojoje byloje tokios nutarties nėra, todėl jų telefoninių pokalbių buvo klausomasi neteisėtai.

Šis skundų teiginys nepagrįstas. Iš 2012-08-24 prokuroro prašymo ir tos pačios dienos Anykščių rajono apylinkės teismo nutarties nuorašų (4 t. b.l. 97, 98) matyti, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) teismas leido nuo 2012-08-24 iki 2012-10-24 kontroliuoti asmenų, kurie naudojosi mobilaus ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pokalbius. 2013-01-17 telefoninių pokalbių suvestinėse (4 t. b.l. 7-32), kuriomis rėmėsi teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, yra užfiksuoti 2012-08-24 nutartyje nurodytu laiku ir nurodytais telefonais vykę pokalbiai tarp nuteistųjų. Dėl to šių pokalbių fiksavimas yra visiškai teisėtas, taigi ir suvestinėse nurodyta informacija kaip įrodymai yra gauti tiesėtu būdu, todėl šių duomenų nepripažinti įrodymais nėra jokio pagrindo, o aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo byloje 2012-08-24, anot apeliantų, minimos 2012-08-24 nutarties nėra, visiškai jokios reikšmės sprendžiant įrodymų leistinumą ir teisėtumą, neturi, nes šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad tokia nutartis buvo priimta, o ne tai, kur nutartis yra saugoma.

Kartu pažymėtina, kad apeliantų kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus pagrįsta ne tik A. K. apklausos duomenimis ir 2014-04-24 nutarties pagrindu gautomis pokalbių išklotinėmis, bet visų byloje surinktų, teismo posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų visetu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje pakankamai plačiai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistųjų kaltumo padarius nusikalstamas veikas. Teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo ir nustatė, kad būtent apeliantai pagrobė svetimą turtą kaltinimuose nurodytomis aplinkybėmis. Su įrodymų vertinimu kolegija visiškai sutinka nuosprendyje nurodytais motyvais ir jų nekartoja. Bylos duomenimis nuteistųjų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų yra įrodyta visiškai ir kaltinamųjų kaltė abejonių nekelia.

Apeliantė R. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo atmesti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius dėl jiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Skundas šioje dalyje taip pat atmetamas.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su byla, kai: padaryta fiziniam ar juridiniam asmeniui žala, kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir kai tarp kaltinamojo veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

Šioje byloje nukentėjusieji D. G., R. R., D. J. ir civilinis ieškovas UAB „P“ buvo pareiškę civilinius ieškinius dėl jiems padarytos turtinės žalos, kurią sudaro neatlyginta žala už pagrobtus ir jiems negrąžintus daiktus bei kurą. Skundžiamu nuosprendžiu kaltais dėl nukentėjusių D. G., R. R., D. J. turto vagystės pripažinti abu apeliantai. Be to, A. J. pripažintas kaltu dėl UAB „P“ turto vagystės. Tarp nuteistųjų veikos ir nukentėjusiems padarytos turtinės žalos nustatytas priežastinis ryšys, todėl jie ir privalo atlyginti savo kaltais tyčiniais veiksmais nukentėjusiems asmenims padarytą turtinę žalą.

Tokiu būdu teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ir teisėtai tenkino nukentėjusių pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš nuteistųjų A. J. ir R. K. solidariai nusikalstamomis veikomis padarytos neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusių D. G., R. R., D. J. naudai, o iš A. J. nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimui civilinio ieškovo UAB „P“ naudai.

Taip pat byloje 1500 lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pareiškusi nukentėjusioji D. J..

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kt. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nukentėjusioji D. J. nurodė, kad dėl vagystės iš jos gyvenamojo namo ji patyrė nervinę įtampą, nepatogumus, nemalonius jausmus, gaišo laiką nusikaltimo padariniams šalinti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į šias nukentėjusios nurodomas aplinkybes, taip pat į nuteistųjų turtinę padėtį, į suformuotą teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad nukentėjusios naudai priteistinas 800 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pakankamai detaliai ir motyvuotai nurodė priteistinos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo sumas ir su šiais motyvais sutinka bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą, todėl šioje dalyje nuosprendis taip pat paliktinas nepakeistu.

Darytina išvada, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, ir tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. J. ir R. K. apeliacinius skundus atmesti.