Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-10-19 · Administracinė byla Nr. A-556-1009-09

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-19
Bylos Nr.
A-556-1009-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė „TEO LT“, D. P.
Advokatai
Andrius Chudenkovas, Michailas Sadovničius, Jaunius Gumbis
Kategorijos
  • 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-1009/2009Procesinio sprendimo kategorija 14.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

Sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjuipareiškėjo atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,atsakovo atstovei Gabrielei Vazniokaitei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Jauniui Gumbiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „TEO LT“ ir D. P., dėl patikrinimo akto ir sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-311 (toliau – ir 2006 m. rugsėjo 1 d. aktas Nr. (100)-11.81-311), kuriuo pritarta teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui;

2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1336 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir 2006 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 1-1336) 2 punktą, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir jo sprendiniai.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Taip pat nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, t. y. butas ir parduotuvė, esantys šiame žemės sklype. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apskrities viršininkui jis pateikė skundą dėl gretimame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), rengiamo detaliojo plano. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 20-728 informavo pareiškėją, jog 2006 m. rugsėjo 1 d. aktu Nr. (100)-11.81-311 jis pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybei tvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Šiuo raštu Vilniaus apskrities viršininkas taip pat patvirtino tą aplinkybę, kad pareiškėjui nebuvo pranešta apie rengiamą detalųjį planą. Pareiškėjo teigimu, valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ nėra tas subjektas, kuris disponuoja informacija apie faktinę „deklaruotą“ gyvenamąją vietą. Laikėsi pozicijos, kad planavimo organizatorius formaliai išsiuntė pranešimą pareiškėjui, neturėdamas tikslo, kad jis būtų įteiktas. Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvenamąsias patalpas (parduotuvę) nuosavybės teisėmis valdo ir D. P., kuri taip pat jokių pranešimų negavo. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 24 d. padavus skundą ir prašymą sustabdyti administracinę procedūrą, Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) 2006 m. rugsėjo 1 d. surašė aktą Nr. (100)-11.81-311 ir taip pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, jog 2006 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo advokatas Michailas Sadovničius gavo VAVA Miesto plėtros departamento 2006 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. A51-20515-(12-MPD-0), kuriame yra duomenų apie tai, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1336 patvirtino Taryba. Teigė, jog iš pateiktos proceso dalyvių medžiagos jam tapo žinoma, kad 2004 m. gruodžio 2 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lintel“ buvo sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“ (toliau – ir sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurios 2.2.3 punktą UAB „Lintel“ buvo įpareigota per 10 dienų nuo sutarties pasirašymo paskelbti vietos spaudoje detaliojo plano rengimo pradžią ir planavimo tikslus, raštu informuoti greta planuojamos teritorijos esančių nekilnojamųjų daiktų savininkus ir šią informaciją pateikti Administracijos direktoriui. Proceso dalyviai pateikė 2004 m. gruodžio 10 d. laikraščio kopiją, tuo patvirtindami minėtos sutarties 2.2.3 punkto įvykdymą, tačiau laikraštyje nurodytas detaliojo plano organizavimo tikslas – rekonstrukcija, o ne, kaip matyti iš Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1336 2 punkto, nauja statyba (sprendimo 2.1.3 ir 2.1.5 punktai). Teigė, jog byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad 2004 m. gruodžio 2 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) būtų pakeista. Pabrėžė, kad UAB „Lintel“ gavo VAVA sutikimą tik dėl statinių rekonstrukcijos – jeigu UAB „Lintel“ pakeitė planavimo tikslą (iš rekonstrukcijos į statybą), tai atitinkamai turėjo būti pakeista ir sutartis bei pakartotinai įvykdyti 2004 m. gruodžio 2 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.2.3 punkto reikalavimai. Nurodė, kad byloje pateiktos vokų kopijos, datuotos 2005 m. gegužės 12 d., t. y. UAB „Lintel“ bandė įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 27.2 punkto reikalavimus, bet laiškai grįžo neįteikti adresatui. Atkreipė dėmesį į tai, kad Nuostatų 28 punktas numato, jog tokiu atveju planavimo organizatorius privalo papildomai duoti skelbimą šalies dienraštyje ir vietos spaudoje. Teigė, jog iš proceso dalyvių pateiktos medžiagos nematyti, kad pareiškėjui buvo pranešta apie detaliojo plano rengimo pradžią. Manė, kad 2006 m. gegužės 2 d. laikraščio skelbime apie detaliojo plano viešą svarstymą nenurodyta būtina informacija apie parengtą detalųjį planą (Nuostatų 27.1 punktas). Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 39.4 punktu ir nurodė, kad visais atvejais rengiamas detaliojo plano dokumentas, apibūdinantis būsimą planuojamojoje teritorijoje statinį, t. y. statinių vizualizacija. Dėl šios priežasties dar detaliojo planavimo procese vertintinas planuojamų statyti statinių poveikis aplinkinėse teritorijose esančių statinių savininkų gyvenimo ir veiklos sąlygoms. Pažymėjo, kad šis įvertinimas nebuvo atliktas, nepaisant to, kad dalis būsimo statinio sprendinių prieštarauja kaimyninių sklypų valdytojų interesams bei normatyviniams planavimo dokumentams. Pažymėjo, jog sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), projektuojamas iki 15 aukštų pastatas, kurio aukštis – iki 52 m. Automobilių parkavimas projektuojamas požemyje ir aikštelėje kieme, kas suponuoja inžinerinės paskirties statinio – parkavimo aikštelės – statybą. Minėti projektiniai sprendiniai, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir Reglamentas STR 2.02.02:2004) nuostatoms. Teigė, jog atstumai, numatyti Reglamento STR 2.02.02:2004 3 priedo 1.1 punkte, nėra užtikrinami, kadangi 52 m aukščio pastato atstumas iki žemės sklypo ribos turėtų būti 24,75 m. Tuo tarpu iš į bylą pateiktų detaliojo plano brėžinių matyti, kad atstumas nuo pareiškėjui bendrosios nuosavybės teise priklausančio sklypo ribos iki leidžiamos užstatyti aukštuminės dalies (12-15 m) yra (pagal mastelį) tik apie 15 m, kas įgalino teigti, kad detalusis planas patvirtintas pažeidžiant jo šeimos bei kaimyninių butų savininkų (naudotojų) interesus. Nurodė, kad netinkamai detaliajame plane sprendžiamas ir pareiškėjo patalpų bei apskritai pastato, kuriame yra jam nuosavybės teisėmis priklausančios patalpos, insoliavimas. Faktas, kad butą nupirko statybinė organizacija, negali būti pakankamas patvirtinti, kad rengiamas detalusis planas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu buto, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtis yra gyvenamoji, o akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „YIT Kausta“ yra planuojamo statinio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), generalinis rangovas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad įvardinti asmenys numatė, įtvirtino patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), paskirtį ateityje. Teigė, kad toks planuojamas „savavališkas“ patalpų paskirties pakeitimas, juo labiau atliktas valstybės pareigūnų, prieštarauja galiojantiems įstatymams, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų valiai. Akcentavo, kad toks patalpų paskirties pakeitimas, kurį sankcionavo Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Vilniaus VSC), galimas tik esant atitinkamoms sąlygoms, kurių visiškai netyrė minėto centro atstovai: 1) Vilniaus VSC atstovai nepateisinamai ignoravo tą aplinkybę, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra antrame pastato aukšte, dėl ko, jeigu šio buto savininkai ir turėtų ketinimą pakeisti patalpos paskirtį, turėtų privalomai gauti ne tik visų pastato bendraturčių sutikimą (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 str. 1 d.), bet ir žemės sklypo savininkų sutikimą, kadangi neišvengiamai toks papildomas įėjimas būtų susijęs su papildomų antžeminių konstrukcijų montavimu. Vilniaus VSC tokiais veiksmais pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamybės principą; 2) Rėmėsi Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad pasiūlymas keisti gyvenamųjų patalpų paskirtį iki projektavimo sąlygų išdavimo turi būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka viešai aptartas su bendrijos nariais ir kitais butų bei kitų patalpų savininkais. Nurodė, kad tokia viešo aptarimo tvarka yra patvirtinta Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 200 „Dėl pasiūlymų keisti daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų paskirtį viešojo aptarimo tvarkos patvirtinimo“. Pažymėjo, jog pažeidžiant šių teisės aktų nuostatas, iš gyventojų atimama bet kokia galimybė pareikšti savo nuomonę dėl patalpų paskirties pakeitimo, ar net prieštarauti dėl patalpų paskirties pakeitimo, kuris pablogins jų gyvenimo sąlygas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Reglamentą STR 2.02.02:2004 administracinės patalpos priskiriamos prie visuomeninės paskirties kategorijos ir jos negali būti be insoliacijos. Nurodė, kad tam, jog būtų pakeista patalpų paskirtis pagal Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.07.01:2002) ar bent būtų padaryta prielaida dėl būsimo paskirties keitimo, reikėjo gauti kitų gyvenamojo namo bendraturčių sutikimą, parengti projektą ir gauti statybos leidimą. Laikėsi pozicijos, kad nebuvo tinkamai atlikta pastato butų insoliacijos skaičiavimų kontrolė, kurią atliko projektuotojas UAB „Senojo miesto architektai“, nes, kaip matyti iš pridedamo pastato antro aukšto plano, higieninės ekspertizės protokole nurodytas neinsoliuojamas butas (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra visiškai greta kito buto, kurio langas taip pat, kaip ir buto Nr. (duomenys neskelbtini), yra nukreiptas į projektuojamą penkiolikos aukštų pastatą. Tai butas Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo butas yra visiškai šalia šių butų, dėl ko jo insoliavimo parametrai negali iš esmės skirtis nuo kitų butų. Pabrėžė, kad nepaisant pateikto pareiškėjo atstovo prašymo, nebuvo leista susipažinti su pareiškėjo buto insoliacijos skaičiavimais.

Atsiliepimas

Atsakovas VAVA atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nustatyta tvarka patikrinusi projektą „Žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detalusis planas”, VAVA nenustatė projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo proceso ir procedūrų bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų. Pažymėjo, jog pareiškėjas, teikdamas skundą dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. akto Nr. (100)-11.81-311 panaikinimo, taip pat nenurodo padarytų esminių pažeidimų, dėl kurių skundžiamas aktas galėtų būti panaikintas. Teigė, kad detaliojo planavimo organizatorius ir rengėjas, atliekant teritorijų planavimo dokumento patikrinimą, pateikė medžiagą, jog pareiškėjui buvo išsiųstas laiškas VĮ „Registrų centras” registruoto buto adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), tačiau laiškas buvo grąžintas siuntėjui su žyma „gavėjo nerasta”. Laikėsi pozicijos, kad detaliojo plano rengėjas ir organizatorius pagrįstai pasinaudojo teise paskelbti informaciją apie pradedamą rengti detalųjį planą, planavimo tikslus ir kt. šalies dienraštyje ar vietos spaudoje, nes apie pradėtą rengti teritorijų planavimo dokumentą buvo paskelbta dienraščio „Lietuvos rytas” 2004 m. gruodžio 10 d. priede „Sostinė”. Nurodė, kad viešame svarstyme, vykusiame 2005 m. sausio 17 d., visuomenės atstovai nedalyvavo, iki svarstymo pasiūlymų raštu gauta nebuvo. Taip pat nurodė, kad apie sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 2004 m. gruodžio mėnesį buvo paskelbta savivaldybės interneto tinklalapyje, be to, buvo paskelbti detaliojo plano rengimo tikslai. Dėl pirmiau paminėto padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo kliūčių pateikti pasiūlymus, jis buvo tinkamai informuotas apie rengiamą ir parengtą detalųjį planą.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1366 panaikinimo paduoti, kadangi šis sprendimas dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė” buvo paskelbtas 2006 m. lapkričio 4 d. (Nr. 253), dėl ko laikytina, jog nuo šios dienos pareiškėjas turėjo ir galėjo žinoti apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimą. Teigė, kad terminas skundui dėl minėto Tarybos sprendimo paduoti suėjo 2006 m. gruodžio 4 d., o pareiškėjas patikslintą skundą, kuriuo ginčija Tarybos sprendimą Nr. 1-1366, teismui pateikė tik 2006 m. gruodžio 18 d., t. y. praleidęs įstatymų nustatytą vieno mėnesio terminą. Manė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis nebuvo informuotas apie rengiamą detalųjį planą, kaip to reikalauja Nuostatų 27.2 punktas, yra nepagrįstas, kadangi iš UAB „Senojo miesto architektai” (detaliojo plano rengėjas) pateikto 2006 m. gegužės 12 d. išsiųstų registruotų laiškų sąrašo matyti, jog pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. buvo išsiųstas registruotas laiškas adresu (duomenys neskelbtini). Teigė, jog Nuostatų 27.2 punkto reikalavimai buvo įvykdyti. Sistemiškai aiškindamas Nuostatų 27.2. ir 28 punktus, padarė išvadą, jog informacija apie detaliojo plano rengimą turi būti siunčiama registruotu laišku nekilnojamojo daikto savininkui Nekilnojamojo turto registre nurodytu adresu. Nurodė, kad iš pateikto VĮ „Registrų centras” išrašo matyti, jog pareiškėjas turi butą (duomenys neskelbtini), todėl UAB „Senojo miesto architektai” pagrįstai siuntė registruotą laišką šiuo adresu. Be to, vadovaujantis Nuostatų 28 punkto nuostatomis (nekilnojamojo daikto savininkų daugiau nei dešimt), informacija apie detaliojo plano rengimą buvo paskelbta dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė” (2006 m. gegužės 2 d. Nr. 98). Nurodė, kad Nuostatai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos registruotu laišku siųsti informaciją apie detaliojo plano rengimą faktinės arba deklaruotos asmens gyvenamosios vietos adresu. Teigė, jog pareiškėjo skunde minimas CPK 122 straipsnis šiuo atveju apkritai netaikytinas, nes minėta teisės norma numato procesinių dokumentų įteikimo vietą nagrinėjant civilines bylas, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo informavimo apie detaliojo plano rengimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad visos visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese užtikrinančios procedūros buvo atliktos, todėl VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2006 m. rugsėjo 1 d. pagrįstai patvirtino aktą Nr. (100)-11.81-311 ir įrašė minėtame dokumente teigiamą išvadą dėl siūlymo tvirtinti parengtą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano projektą. Atsakovo teigimu, detaliojo planavimo tikslas yra ne statyba ar rekonstrukcija, kaip klaidingai nurodo pareiškėjas, bet žemės sklypo naudojimo ir tvarkymo režimo nustatymas, t. y. detaliųjų planų sprendiniuose nustatyta teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Pažymėjo, kad detaliojo planavimo tikslas yra nurodytas tiek 2004 m. gruodžio 2 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (2.1.1. punktas), tiek ir 2006 m. balandžio 7 d. išduotose Planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. A620-82-(10.9-MPD-3) ir jis niekada nesikeitė, o tai reiškia, jog pareiškėjo teiginys, kad UAB „Lintel” pakeitus planavimo tikslą (iš rekonstrukcijos į statybą), atitinkamai turėjo būti pakeista ir sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių perdavimo bei pakartotinai atlikti 2004 m. gruodžio 2 d. sutarties 2.2.3. punkto nurodyti veiksmai, yra visiškai nepagrįstas. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas, skaičiuodamas atstumą iki jam priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nepagrįstai nurodė, jog statinio aukštis yra 52 m, kadangi tai yra Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtintas maksimalus statinio aukštis nuo žemės paviršiaus. Nurodė, jog iš pagrindinio detaliojo plano brėžinio matyti, kad šalia pareiškėjui priklausančio žemės sklypo projektuojamas 5 ir 12 aukštų statinys (didesnė pastato dalis yra 5 aukštų), kas reiškia, jog šiuo atveju nebus pasiektas maksimalus ginčijamu Tarybos sprendimu patvirtintas pastato aukštis, taigi ir atstumas iki sklypo ribos bus daug mažesnis nei skunde nurodo pareiškėjas. Nurodė, kad Reglamente STR 2.02.02:2004 įtvirtintų statinių išdėstymo sklype reikalavimų pagrindinis tikslas yra gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėtų interesų apsauga. Pažymėjo, jog pareiškėjas, teigdamas, kad projektuojamas statinys yra per arti jam priklausančio sklypo ribos, nepateikė jokių įrodymų, kaip dėl to bus pažeisti jo interesai, nes pareiškėjas tiesiog rėmėsi formaliu minėtame reglamente įtvirtintu kriterijumi. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju akivaizdu, jog vadovavimasis vien formaliu kriterijumi reikštų teisingumo, sąžiningumo principų ignoravimą. Teigė, jog sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas buvo patvirtintas atlikus daugybę įvairiausių teisės aktuose numatytų procedūrų, laikantis teisės aktų reikalavimų, nei viena ginčijamą detalųjį planą derinusi ar tikrinusi institucija nenustatė esminių pažeidimų, todėl manė, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano panaikinimas prieštarautų tiek Teritorijų planavimo įstatymo, tiek ir Reglamento STR 2.02.02:2004 paskirčiai. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog detaliajame plane netinkamai sprendžiamas pareiškėjui priklausančių patalpų insoliavimas, kadangi šis teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių skaičiavimų, atliktų kompetentingų asmenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog pareiškėjui priklausantis butas nebus insoliuojamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė tik Vilniaus VSC 2006 m. birželio 27 d. Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolą Nr. 12-1386, iš kurio turinio akivaizdu, jog pareiškėjui priklausančio buto insoliacijos trukmė bus užtikrinta. Pareiškėjas skunde nurodė, jog, pastačius projektuojamą pastatą, butas, esantis (duomenys neskelbtini), nebus insoliuojamas, tačiau atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ne pareiškėjui, o trečiajam asmeniui. Be to, net ir šalia esančių butų insoliacijos trukmė gali skirtis.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „TEO LT” atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl to, kokiu būdu konkretus detalusis teritorijų planavimas bei 2006 m. rugsėjo 1 d. aktas Nr. (100)-11.81-311 pažeidžia ar gali pažeisti jo teisėtus interesus. Teigė, jog vien nurodymas, jog žemės sklypas, dėl kurio vykdomos detaliojo planavimo procedūros, ribojasi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nėra pakankamas pagrindas vertinti galimą ar esamą pareiškėjo interesų pažeidimą. Nurodė, kad detaliojo plano viešas svarstymas įvyko 2006 m. gegužės 31 d., jame svarstymo dalyviams, įskaitant kaimynus, buvo plačiai pristatytas projektas ir jo sprendiniai. Pabrėžė, kad detaliojo planavimo procese pareiškėjas nedalyvavo. Pažymėjo, kad 2006 m. birželio 15 d. detaliojo plano tūriniai sprendimai buvo pristatyti Urbanistinėje ir architektūrinėje taryboje prie Lietuvos architektų sąjungos, kurioje iš esmės buvo pritarta 15 aukštų pastatui, tačiau derinant projektą Nuolatinėje derinimo komisijoje, pastato aukštingumas buvo sumažintas iki 12 aukštų, dėl ko pareiškėjas visiškai nepagrįstai padarė prielaidą, kad detaliojo planavimo organizatorius neįvertino statinių poveikio aplinkinėse teritorijose esančių statinių savininkų gyvenimo ir veiklos sąlygoms. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo reikalavimas panaikinti aktą laikytinas piktnaudžiavimu savo teise. Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsniu ir nurodė, kad 2004 m. gruodžio 2 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo organizatoriaus teisės buvo perduotos UAB „Lintel“. Pažymėjo, kad apie minėtą teisių perleidimą visuomenė, įskaitant pareiškėją, buvo informuota skelbimu Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje. Teigė, jog Nuostatų 7 punkte įtvirtintas teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras UAB „Lintel“ pradėjo vykdyti nuo pat planavimo organizatoriaus teisių perėmimo momento. 2004 m. gruodžio 10 d. šalies dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ buvo viešai paskelbta apie rengiamą teritorijų planavimo dokumentą, įskaitant planavimo tikslus, organizatorių, rengėjus. 2005 m. sausio 17 d. įvyko pirmasis viešas detaliojo planavimo sprendinių svarstymas, 2006 m. gegužės 2 d. šalies dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ planavimo organizatorius viešai paskelbė apie parengtą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, o 2006 m. gegužės 2-31 d. Šnipiškių seniūnijoje įvyko detaliojo plano vieša ekspozicija. Nurodė, kad 2006 m. gegužės 12 d. planavimo organizatorius gretimų sklypų nekilnojamojo turto savininkams registravo laiškus apie planavimo tikslus ir kvietimą į viešą svarstymą. 2006 m. gegužės 31 d. įvyko antrasis detaliojo planavimo sprendinių viešas svarstymas bei 2006 m. liepos 28 d. besiribojančių registruotų sklypų naudotojai raštiškai suderino pagrindinį detaliojo plano brėžinį. Manė, jog yra akivaizdu, kad UAB „Lintel“ ėmėsi užtikrinti detaliojo planavimo procedūrų viešumo priemones įstatymu nustatyta tvarka, veikdama gera valia. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių pasiūlymų dėl detaliojo plano sprendinių per visą planavimo laikotarpį, t. y. nuo skelbimo spaudoje 2004 m. gruodžio 10 d. iki pagrindinio detaliojo plano brėžinio suderinimo 2006 m. liepos 28 d. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas pateikė skundą veikdamas ne tik be teisėto pagrindo, bet taip pat ir nepagrįstai suvaržydamas ar siekdamas suvaržyti trečiojo suinteresuoto asmens teises į detaliojo planavimo sprendinių patvirtinimą. Teigė, jog pareiškėjas negerbia bendro gyvenimo taisyklių ir geros moralės principų, veikia nesąžiningai, nesilaiko protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad 2004 m. gruodžio 2 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatytas detaliojo planavimo tikslas, kadangi teisė nustatyti detaliojo planavimo tikslą buvo suteikta UAB „Lintel“, dėl ko pareiškėjo teiginys, kad pasikeitus planavimo tikslui, atitinkamai turėjo būti pakeista ir sutartis, yra nepagrįstas. Be to, Tarybos sprendimu planavimo tikslas nebuvo pakeistas iš rekonstrukcijos į statybą. Nurodė, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje sąvoka „statyba“ apibrėžiama kaip veikla, kurios tikslas pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį, todėl, vadovaujantis šiuo apibrėžimu, akivaizdu, kad sąvoka „statyba“ vartojama bendrai apibūdinti statybos darbus, nepriklausomai nuo to, ar tai yra nauji statybos darbai, rekonstrukcija, remontas ar griovimas. Pabrėžė, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai skunde nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ nėra tas subjektas, kuris disponuoja informacija apie faktinę „deklaruotą“ jo gyvenamąją vietą. Nurodė, kad užtikrindama detaliojo planavimo procedūrų viešumą, UAB „Lintel“ teikė pranešimą pareiškėjui vadovaudamasi Nuostatų 28 punktu, pagal kurį nekilnojamojo turto savininkai surandami pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Pareiškėjas skunde klaidinančiai nurodė, kad planavimo organizatorius turėjo pateikti pranešimus apie detaliojo teritorijų planavimo sprendinius į negyvenamąsias patalpas (parduotuvę), kurių savininkė yra tretysis suinteresuotas asmuo D. P. Teigė, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai tvirtino, kad informacija apie detaliojo planavimo sprendinius turėjo būti pateikta į jo deklaruotą gyvenamąją vietą, nes vadovaujantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 straipsniu, išimtinai gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) ar jo įgaliotas asmuo turi teisę iš deklaravimo įstaigos gauti informaciją apie jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis, o tai reiškia, kad planavimo organizatorius neturi teisinio pagrindo ir negali gauti duomenų apie trečiojo asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. AB „TEO LT“ teigimu, pareiškėjas skunde nepagrįstai sutapatino informavimą apie detalųjį teritorijų planavimą bei procesinių dokumentų įteikimą. Vadovaujantis CPK 121 straipsniu, dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Tuo atveju, jeigu šios pareigos yra nesilaikoma, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir laikomi įteiktais. Tuo tarpu, visuomenės domėjimasis detaliojo planavimo sprendiniais yra suprantamas kaip suinteresuoto asmens teisė gauti informaciją, o ne kaip pareiga atstovauti ginamus teisėtus interesus teisme. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad detaliojo planavimo procese šalių nesieja nei sutartiniai, nei procesiniai ar kitokie teisiniai santykiai. Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimams pagrįsti taip pat nepagrįstai taikė CK 2.16-2.17 straipsnius, kadangi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai taip pat siejami su pareiga informuoti sutartiniais ir kitais santykiais susijusias šalis su gyvenamosios vietos pasikeitimu. Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kaip su detaliojo planavimo sprendinių tvirtinimu susijusios administracinės procedūros pažeidžia ar gali pažeisti jo teisėtus interesus. Skunde Vilniaus apskrities viršininkui pareiškėjas prašė sustabdyti teritorijų planavimo procedūrą ir patikrinti vykdomų statybų teisėtumą vien vadovaudamasis subjektyviu manymu, kad greta esančiame žemės sklype vykdomos statyboms reikalingas statybos leidimas, bei nepagrįstu teiginiu, kad yra pažeistas detaliojo planavimo procedūrų viešumas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. (100)-11.81-311 atmetė, o kitoje dalyje, t. y. dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo 1-1366 2 punktą, bylą nutraukė.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 23 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką dėl sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rengiamo detaliojo plano. VAVA 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu pareiškėjui pranešė, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas nustatyta tvarka patikrino UAB „Lintel” pateiktą sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano projektą, parengtą UAB „Senojo miesto architektai”, ir, nenustatęs esminių reikalavimų pažeidimų, 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-11.81-311 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybei minėtą projektą tvirtinti. 2006 m. spalio 25 d. sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą sprendimu Nr. 1-1336 patvirtino Taryba. Pažymėjo, kad dokumentų tikrinimas yra teritorijų planavimo valstybinės priežiūros sudėtinė dalis. Rėmėsi Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, (toliau – ir Aprašas) 14 punktu ir nurodė, kad akte Nr. (100)-11.81-311 pateikta išvada buvo teigiama. Rėmėsi ginčo metu galiojusių Nuostatų 27.1, 27.2 ir 28 punktais ir pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog planavimo organizatorius Nuostatuose nustatytų įpareigojimų laikėsi, ką akivaizdžiai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai: apie pradėtą rengti sklypo, essančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą buvo paskelbta 2004 m. gruodžio 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas” priede „ Sostinė”; 2005 m. sausio 17 d. įvyko detaliojo plano viešas svarstymas; 2006 m. gegužės 2 d. dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė” buvo pateikta informacija, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas parengtas; viešas detaliojo plano svarstymas vyko 2006 m. gegužės 31 d., kurio metu detaliojo plano sprendiniams iš esmės pritarta be pastabų; pareiškėjui buvo siųstas laiškas su atitinkama informacija VĮ „Registrų centras” registruoto buto adresu (duomenys neskelbtini), tačiau minėtas laiškas buvo grąžintas siuntėjui su žyma „gavėjo nerasta”. Atkreipė dėmesį į tai, kad gramatiškai aiškinant Nuostatų 28 punktą, matyti, jog vėl, pakartotinai, informaciją apie detalųjį planavimą skelbti šalies dienraštyje ar vietos spaudoje planavimo organizatorius neprivalėjo. Akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodomos CK ir CPK normos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes jos nereguliuoja asmens informavimo apie detaliojo plano rengimo procedūrą. Padarė išvadą, kad pareiškėjo, kaip visuomenės nario, subjektinė teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese nebuvo pažeista. Nurodė, kad atlikus detaliojo plano projekto paveldosauginę ekspertizę, buvo padaryta išvada, kad detaliojo plano projektas atitinka Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Vilniaus VSC Projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokole taip pat buvo konstatuota, kad detalusis planas atitinka visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus. 2006 m. birželio 9 d. vykusiame Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje pritarta sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad priimant 2009 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. (100)-11.81-311 jokių esminių pažeidimų nubuvo nustatyta, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį aktą yra nepagrįstas, skundas šioje dalyje atmestinas. Pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, teikdamas pirminį skundą teismui, kuriuo prašė panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. (100)-11.81-311, jau žinojo, kad yra svarstomi su detaliuoju planavimu susiję klausimai. Be to, pranešimas, kad Taryba 2006 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1366 2006 m. lapkričio 4 d. buvo paskelbtas dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė”. Pabrėžė, kad iš priimto sprendimo pavadinimo pareiškėjas ir kiti suinteresuoti asmenys aiškiai galėjo numatyti, kad juo spręstas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano tvirtinimo klausimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad jokių kliūčių, kurios objektyviai trukdė laiku domėtis priimto sprendimo turiniu ir jo sukeliamomis pasekmėmis, pareiškėjas nenurodė, dėl ko teismas padarė išvadą, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apie priimtą sprendimą turėjo kreiptis į teismą. Nurodė, kad patikslintas pareiškėjo skundas, kuriame buvo suformuluotas reikalavimas panaikinti Tarybos 2006 m. sprendimo Nr. 1-1366 dalį, teismui buvo pateiktas 2006 m. gruodžio 18 d., t. y. praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl byla šioje dalyje ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu buvo nutraukta.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. aktas Nr. (100)-11.81-311 ir Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1336 2 punktas. Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl skundo padavimo termino skaičiavimo pradžios, todėl sprendimas, remiantis ABTĮ 143 straipsniu, naikintinas. Šiuo aspektu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino skaičiavimo pradžios momento (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, AS15-89/2006, AS7-241/2006, A14-86/2007, A14-110/2007).

2. Teismas pažeidė Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam ir rungimosi principų.

3. Teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir netyrė apelianto skundo pagrįstumo dėl nei vieno iš pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su detaliojo planavimo dokumento atitiktimi teisės aktams. Tokiu būdu teismas neatsakė į pagrindinius apelianto reikalavimus ir pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-850/2006 suformuotos praktikos.

4. Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo atstovų prašymą skirti ekspertizę dėl maksimalaus skaičiaus automobilių vietų suprojektavimo.

6. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovo pasisakymas buvo nutrauktas, dėl ko nebuvo pateikti argumentai dėl ginčijamo detaliojo plano atitikties Vilniaus miesto bendrajam planui.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas dėl abiejų reikalavimų praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti ir jog jis nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą. Kiti atsakovo Tarybos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Tretysis suinteresuotas asmuo AB „TEO LT” atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjo nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas dėl termino kreiptis į teismą su skundu pradžios momento yra nepagrįstos, kadangi iš esmės skiriasi minėtų bylų ir šios bylos aplinkybės. Pažymėjo, kad remiantis ABTĮ 34 straipsniu, galima teismo prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti, ko pareiškėjas šiuo atveju nepadarė. Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl pareiškėjo apdairumo ir rūpestingumo per įstatymo nustatytą terminą su skundu kreipiantis į teismą (2004 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-52/2004). Nukreipė į ABTĮ 82 straipsnio 6 dalį ir teigė, kad pareiškėjo atstovų pasisakymai buvo pagrįstai nutraukti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo skundo pagrįstumo dėl nei vieno iš pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su detaliojo planavimo dokumento atitiktimi teisės aktams, yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas 2007 m. rugsėjo 10 d. posėdžio metu paskelbė visus įrodymus, kuriuos ištyrus, buvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės ir priimtas skundžiamas sprendimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenuginčijo valstybės institucijų oficialių aktų (dokumentų), kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teisėtumo ir pagrįstumo. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog ginčijami 2006 m. rugsėjo 1 d. aktas Nr. (100)-11.81-311 ir Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 1-1336 yra neteisėti iš esmės, kadangi prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, be to, pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė, kokiems konkrečiai teisės aktams jie prieštarauja. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas skirti statinio ekspertizę dėl atsparumo ugniai yra nepagrįstas, kadangi statinys dar net nepastatytas. Be to, tokį pareiškėjo reikalavimą vertina kaip bandymą vilkinti teisminį procesą. Teigė, kad pareiškėjas negali ginti viešojo intereso ir nėra įgaliotas atstovauti trečiųjų asmenų interesams. Atkreipė dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia naujus argumentus, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, t. y. dėl apelianto teisių į gaisrinę saugą pažeidimo, dėl apelianto teisių pažeidimo neleistinai pakeičiant aplinkos reljefą, dėl bendrųjų pastato konstrukcijų pažeidimo, dėl apelianto teisių pažeidimo nesilaikant sanitarinių apsaugos zonų įrengimo tvarkos, dėl detaliojo plano sprendinių neatitikimo Vilniaus miesto bendrajam planui. Nurodė, kad tai draudžia ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis. Laikosi pozicijos, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde teikiami nauji prašymai yra arba nesusiję su byla, arba jų pagalba siekiama vilkinti teisminį procesą. Kiti trečiojo suinteresuoto asmens AB „TEO LT” atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog administracinis ginčas kilo dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto, kuriuo pritarta teritorijos detaliojo plano rengimui, ir savivaldybės tarybos sprendimo dalies, kuria buvo patvirtintas žemės sklypo detalusis planas ir jo sprendiniai. Bendrąsias kreipimosi į administracinį teismą terminų skaičiavimo taisykles nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo normos, nagrinėjamam ginčui taikytina taisyklė yra nustatyta šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Administracinių teismų praktikoje pranešimui apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys. Neturėdamas tokios informacijos suinteresuotas asmuo, visų pirma, neturi galimybės spręsti, kaip administracinis aktas įtakoja jo teises bei teisėtus interesus; antra, jis negali pateikti minimalius formos ir turinio reikalavimus atitinkančio skundo teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A14–110/07). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teikdamas 2006 m. lapkričio 6 d. skundą teismui, prašė panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. (100)-11.81-311, kuriuo buvo pasiūlyta Vilniaus miesto savivaldybei detaliojo plano projektą tvirtinti. Prieš tai dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto pareiškėjas jau buvo kreipęsis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir į Aplinkos ministeriją. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas žinojo detaliojo planavimo svarstymo procesą bei jo eigą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog pranešimas apie tai, kad Taryba 2006 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1366 2006 m. lapkričio 4 d. buvo paskelbtas dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė”. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tapo žinoma pakankama informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti nuo pranešimo apie atsakovo sprendimą momento. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai pažymėta, kad jokių kliūčių, kurios objektyviai trukdė laiku domėtis priimto sprendimo turiniu ir jo sukeliamomis pasekmėmis, pareiškėjas nenurodė, dėl ko padaryta išvada, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apie priimtą sprendimą turėjo kreiptis į teismą. Tuo tarpu, teismo nuomone, patikslintas pareiškėjo skundas, kuriame buvo suformuluotas reikalavimas panaikinti Tarybos 2006 m. sprendimo Nr. 1-1366 dalį, teismui buvo pateiktas 2006 m. gruodžio 18 d., t. y. praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl byla šioje dalyje ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu buvo pagrįstai nutraukta. Teismas akcentavo, jog kitas pareiškėjo reikalavimas pareikštas dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto, kuriuo pritarta teritorijos detaliojo plano rengimui, panaikinimo. Detaliojo planavimo dokumentų tikrinimas yra teritorijų planavimo valstybinės priežiūros sudėtinė dalis (Teritorijų planavimo įstatymo 34 str. 1 d.) ir savo ruožtu detaliojo teritorijų planavimo dalis, reikšminga tolesnei detaliojo planavimo procedūros eigai, o nagrinėjamu atveju baigiamajam teritorijų planavimo etapui, ypač teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijai. Taigi ginčijamas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-311 pagal savo sukuriamas teisines pasekmes yra reikšmingas tik tolesnei teritorijos detaliojo planavimo eigai (teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijai), jos vertinimui. Skundžiamu sprendimu apygardos administracinis teismas bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo 1-1366 2 punktą, kuriuo detalusis teritorijos planas patvirtintas, bylą nutraukė, tuo užkirsdamas kelią procesiškai tikrinti ir vertinti viešojo administravimo akto teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai reiškia, kad reikalavimo dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 panaikinimo nagrinėjimas nesukels tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui, t. y. realiai neapgins teisių ar teisėtų interesų. Dėl to, jog nenustatytas pastarojo materialinis teisinis suinteresuotumas, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu reikalavimas dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 panaikinimo atmestas pagrįstai. Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kuo ginčijamas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-311 pats savaime pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, kaip jo teisės ir įstatymo saugomi interesai būtų apginti aktą panaikinus. Dėl šios priežasties, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, tampa teisiškai nereikšminga apeliacinio skundo argumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311 analizė ir vertinimas.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. spalio 29 d. nutartimi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu atnaujino procesą administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ABTĮ 154 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui paduoti teikimą dėl proceso atnaujinimo. Šios teisės realizavimas galimas esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutartimi ar nutarimu gali būti atnaujintas, jei bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Vadovaujantis ABTĮ 47 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėjas turi nusišalinti, jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Taigi viena iš esminių tinkamo administracinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o bylą nagrinėjantys ir į teismo (bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos) sudėtį įeinantys teisėjai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat kad proceso šalims nekiltų kitokių abejonių jų nešališkumu. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, pareiškėjo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininku buvo teisėjas Stasys Gudynas. Jo sūnus Simas Gudynas yra trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje dalyvavusios TEO LT, AB interesus šioje byloje atstovavusios advokatų kontoros Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN advokatas. Šios kontoros interneto tinklalapyje (www.lawin.lt) pažymima, kad jis šiuo metu vadovauja Turto ir aplinkosaugos praktikos grupei, t. y. tokiai praktikos grupei, kurios veiklos sritis labiausiai atitinka teisme nagrinėto ginčo materialinį teisinį pobūdį (teismas nagrinėtas ginčas buvo susijęs su detaliojo planavimo procedūromis ir naujo statinio statyba), bei specializuojasi inter alia teritorijų planavimo srityje. Sprendžiant pagal paminėtos kontoros tinklalapyje skelbiamą informaciją, galima manyti, kad ši kontora turi tam tikrą organizacinę struktūrą, jos veikla remiasi komandiniu darbu ir kontoros vienybe, bendru jos advokatų (advokatų padėjėjų) siekiu maksimaliai gerai patenkinti klientų poreikius ir lūkesčius, bendru rūpinimusi kontoros gerove. Atsižvelgusi į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką aiškinant teismo nepriklausomumo ir nešališkumo teisinius principus bei procesines garantijas, teisėjų kolegija konstatavo, kad nurodyti faktai administracinės bylos Nr. A502-906/2008 nagrinėjime dalyvavusiems asmenims galėjo sukelti abejonių dėl teismo (administracinę bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narių) nešališkumo objektyviuoju aspektu. Todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas, t. y. procesas administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 atnaujintinas siekiant siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su galimu administracinę bylą Nr. A502-906/2008 nagrinėjusių teisėjų šališkumu bei sudaryti sąlygas bylos šalims pateikti įrodymus dėl šių aplinkybių egzistavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjas V. P. į teismą kreipėsi su dviem reikalavimais: 1) panaikinti 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-311, kuriuo pritarta teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1336 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių ir (duomenys neskelbtini) upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ 2 punktą, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir jo sprendiniai.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus pareiškėjo skundą antrojo reikalavimo atžvilgiu byla buvo nutraukta, o pirmasis reikalavimas atmestas. Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas bylą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. spalio 29 d. nutartimi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu (jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas) atnaujino procesą šioje byloje. 2009 m. rugsėjo 3 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje protokoline nutartimi nutarta bylą išnagrinėti iš esmės, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl galimo teismo šališkumo (T 5, b.l. 124-126). Tai sąlygoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarties naikinimą ir administracinės bylos nagrinėjimą iš naujo bei iš esmės apeliacinio proceso tvarka (ABTĮ 161 str. 2 d.), tačiau tik tose ribose, kur buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teismo, t.y. kita teisėjų kolegijos sudėtis pasisakys tik dėl to, ar teisėtai bei pagrįstai pirmosios instancijos teismas vienoje dalyje bylą nutraukė, o kitoje dalyje reikalavimą atmetė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2409/2009; procesinio sprendimo kategorija 11.4.2).

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1336 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini)gatvių ir (duomenys neskelbtini) upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ 2 punkto, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir jo sprendiniai panaikinimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Cituota taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-670/2007; procesinio sprendimo kategorija 14.3).

Šios teisės normos aiškinimo kontekste taip pat pažymėtina, jog administracinėje jurisprudencijoje pranešimui apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t.y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys. Neturėdamas tokios informacijos suinteresuotas asmuo, visų pirma, neturi galimybės spręsti, kaip administracinis aktas įtakoja jo teises bei teisėtus interesus; antra, jis negali pateikti minimalius formos ir turinio reikalavimus atitinkančio skundo teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A14–110/07).

Tarybos 2006 m. spalio 25 d. priimtas ir pareiškėjo skundžiamas sprendimas Nr. 1-1336 (T 1, b.l. 47- 48, 63 - 64) 2006 m. lapkričio 4 d. buvo paskelbtas dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė”. Iš prie administracinėje byloje pridėto laikraštyje išspausdinto skelbimo matyti, kad tarp kitų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų priimtų 2006 m. spalio 25 d. posėdyje Nr. 58 yra ir skundžiamas sprendimas pažymėtas 24 punktu. Pastarojo punkto turinys lakoniškas, bet pareiškėjo atžvilgiu pakankamai informatyvus. Yra žinomas subjektas priėmęs teisės aktą, priėmimo data, aišku, jog tvirtinamas detalusis planas, kuris apima ir sklypą (duomenys neskelbtini). Tai būtent tas pats sklypas, dėl kurio pritarta 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu, bei kurį prašyta naikinti pateikiant pirminį skundą. Pradinio skundo pateikimo metu taip pat siekta, realizuojant reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto galimybes, uždrausti kompetentingam viešojo administravimo subjektui tvirtinti detalųjį planą apimantį ir sklypą (duomenys neskelbtini) (T 1, b.l. 3 – 5). Šių faktinių aplinkybių pagrindu ir darytina išvada apie paskelbtos informacijos pareiškėjui pakankamumą. Kita vertus, skelbimo apačioje išskirta pastaba apie galimybę susipažinti su 2006 m. spalio 25 d. priimtais sprendimas internetinėje svetainėje, o tai reiškia, kad galimai nesuvokiant kylančių teisinių padarinių, esant reikalui, pakankamai patogiai prieinama forma įmanoma gilesnė Tarybos sprendimų analizė bei iš čia sekantys veiksmai. Atsižvelgiant į išdėstytą tvirtintina, jog atskaitos taškas skundui paduoti dėl Tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-1336 dalies panaikinimo buvo 2006 m. lapkričio 4 d. ( T 1, b.l. 91). Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valia turėjo būti išreikšta per mėnesį nuo skelbimo patalpinimo dienos dienraščio „Lietuvos rytas” priede „Sostinė”. Tuo tarpu pareiškėjas dėl aptariamo sprendimo dalies panaikinimo kreipėsi praleidęs šį terminą – 2006 m. gruodžio 18 d. (T 1, b.l. 63 - 64). Nenurodė, kodėl pažeidė įstatymų leidėjo nustatytą terminą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo (termino aspektu) reikalavimo nagrinėjimui iš esmės ir minėtų įrodymų visumos pagrindu buvo įpareigotas administracinę bylą nutraukti, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-311, kuriuo pritarta teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Prieš teikiant tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, jie turi būti patikrinti atitinkamoje valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą apibrėžia, kaip tikrinimą, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolę, taip pat tikrinimą, ar sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Vertinant teigiamos valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančios institucijos išvadą dėl teritorijų planavimo dokumento, atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinėje byloje Nr. A146–1846/2008 teisėjų kolegija pažymėjo, jog nors teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, tačiau minėtos priežiūros institucijos išvados statusas teritorijų planavimo procese yra itin reikšmingas, nes Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Taigi, nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados priklauso, ar galima kita procedūros stadija – detaliojo plano tvirtinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1846/2008; procesinio sprendimo kategorija 14.3.3 (S)). Taip pat pažymėtina, jog teigiama patikrinimo akte pateikiama išvada yra tik siūlymas, viena iš teisinių sąlygų kompetentingai institucijai tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą. Administracinėje byloje Nr. AS17–285/2007 teisėjų kolegija nurodė, jog detalusis planas, o ne teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas, ir yra dokumentas, kuris suteikia galimybę tam tikrai ūkinei – komercinei veiklai. Savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu, priimdami sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo, savarankiškai nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte esančios teigiamos išvados sprendžia, ar tvirtinti detalųjį planą ar ne (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17–285/2007).

Vadinasi, sprendžiant iš formuojamos administracinių teismų praktikos, darytina išvada, kad teigiama patikrinimo išvada betarpiškai susijusi su detalaus plano patvirtinimo, kaip detalaus planavimo proceso užbaigimu. Be minėtos išvados detalusis planas negalėtų būti tvirtinamas, o patvirtintas paprastai būtų naikintinas. Tačiau jau patvirtinus detalųjį planą ir dėl jo nesant ginčo ar to ginčo nesant galimybės nagrinėti iš esmės dėl įstatymais nustatytų aplinkybių buvimo, teigiamos patikrinimo išvados peržiūrėjimas teismine tvarka nebetenka teisinės prasmės. Juk atitinkamos teritorijos suplanavimas jau atliktas ir įtvirtintas nenuginčytu kompetentingos institucijos teisės aktu – sprendimu, sukeliančiu tiesiogines teisines pasekmes tiek administracinės bylos proceso dalyviams, tiek kitiems asmenims. Vien ši aplinkybė pakankama teiginiui, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti reikalavimą dėl patikrinimo akto panaikinimo. Be to, tai šalina apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo motyvų bei lemia atsisakymą padaryti bet kokią intervenciją į skundžiamą teismo sprendimą.

Išdėstyti motyvai suponuoja konkliuziją, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl 2008 m. spalio 30 d. prašymas (T 5, b.l. 25 – 38), dėl šiame baigiamajame teisės akte konstatuojamosios dalies pradžioje minėtų argumentų, tenkintinas tik iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. P. prašymą patenkinti iš dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysArūnas Sutkevičius