- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-31
- Bylos Nr.
- I-3931-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04167-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- S. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. Z. pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 2 000 (du tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad nuo 2011 metų buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Anot pareiškėjo, konvojavimo automobiliuose būdavo itin mažai vietos – kaip nepilnametis asmuo, pareiškėjas sėdėdavo vienas su visais savo daiktais, nors automobilyje yra atskira patalpa asmenų daiktams. Automobilyje būdavo tik vienas langas, pro kurį nieko nesimatydavo, nebūdavo tualeto, nebuvo įrengtų saugos diržų. Dėl šių konvojavimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pasireiškusius miego sutrikimais, pablogėjusiu regėjimu ir prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose yra pagal higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi transporto priemones, nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Esant didesniam asmenų skaičiui, skiriamos papildomos transporto priemonės. Konvojuojami asmenys į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, patiems prašant. Apie tai daromas įrašas konvojaus žiniaraštyje. Dėl saugos diržų Tarnyba paaiškino, kad Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), 146 punkte nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Be to, pagal galiojančius teisės aktus, saugos diržais privaloma prisisegti, tik jeigu jie yra įrengti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.
Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais ir atsiradusiais nepatogumais. Tik nustačius asmens kankinimą, nežmonišką, žeminantį elgesį, galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo neigiamos pasekmės.
Pareiškėjas, jausdamas, kad jo teisės pažeidžiamos galėjo operatyviai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, todėl atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 dalimi ir 1.126 str. 2 dalimi, prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012-08-17.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, galimai neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju, byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams, klausimas. Tačiau minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus. Kadangi pareiškėjas skundo padavimo metu vykdė laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, darytina išvada, kad ir šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi minėta taisykle. Taigi, pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti konvojavimo sąlygas ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, o atsakovas privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
LVAT laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03- 26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Pažymėtina, kad CK 1.125 str. 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas teigė, kad galimi pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo 2011 metais. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų (netinkamas konvojaus automobilių įrengimas), t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog, šiuo atveju, akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-08-17 (b. l. 3), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą daliai reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. CK 1.126 str. 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.
CK 1.131 str. 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nenurodė aplinkybių, galinčių būti pagrindu atnaujinti senaties terminą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu iki 2012-08-17.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 dalis, 1.131 str. 1 dalis, LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju, teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2012-08-17 pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, spręs tik dėl neturtinės žalos, atsiradusios nuo 2012-08-17, priteisimo.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobiliuose nuolat trūkdavo vietos. Šiam klausimui svarbus Konvojavimo taisyklių 109 punktas, kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad būdavo vežamas kartu su savo asmeniniais daiktais, dėl ko patalpoje buvo mažai vietos. Pareiškėjas paaiškino, kad kaip nepilnametis asmuo, buvo laikomas vienvietėje kameroje. Todėl Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimas nebuvo pažeistas. Taip pat pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimų asmenų, konvojuojamų specialiuoju automobiliu arba specialiuoju autobusu, daiktų pervežimui. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Tarnybos veiksmų, susijusių su vietos konvojavimui naudojamame automobilyje neužtikrinimu.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad pro automobilio langą nieko nesimatė, dėl to jam svaigdavo galva. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nurodė, kad per automobilyje esantį langą nieko nesimatė, dėl to jam svaigdavo galva. Teismo vertinimu, galvos svaigimas konvojaus metu negali būti laikomas pakankamai intensyviu veiksniu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent prastas matomumas per automobilyje esantį langą sukėlė pareiškėjui šiuos nepatogumus. Todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, susijęs su pakankamo matomumo neužtikrinančiu automobilio langu.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojavimui naudojamuose automobiliuose nebuvo tualeto, dėl jis buvo priverstas kentėti. Tarnyba, atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad konvojuojami asmenys į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, jiems patiems paprašius. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad konvojavimui naudojamuose automobiliuose nebuvo įrengto tualeto. Pažymėtina, kad toks reikalavimas nėra įtvirtintas Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Pareiškėjas skunde teismui neteigė, kad pareigūnai ignoruodavo asmenų prašymus išvesti į tualetą. Todėl vien aplinkybė, kad automobiliuose nėra įrengto tualeto, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Tarnybos pareigūnų veiksmų.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas taip pat nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Todėl nustačius, kad Tarnyba, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai.
Išsamiai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atlikęs nuodugnią teisės aktų, reglamentuojančių asmenų konvojavimą, analizę, teismas daro išvadą, kad Tarnyba, vykdydama asmenų konvojavimus, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, teismas neturi pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo S. Z. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.