Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Likviduojamos UAB ,,Vittamed technologijos“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjos 2012-01-01 – 2017-12-31 laikotarpio PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2018-11-19 patikrinimo aktą Nr. (7.45)-FR0680-436, kuriuo nustatė, kad bendrovė 2015-09-10 įgijo likviduojamo asmens statusą, todėl pagal PVMĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą bendrovė privalo pateikti likviduojamo asmens PVM deklaraciją. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė nuo 2012-03-01 nevykdė PVM apmokestinamųjų pardavimo sandorių, laikotarpiu nuo 2012-03-01 iki 2015-09-23 vykdė tik prekių (paslaugų) įsigijimus, nuo kurių apskaičiavo ir į PVM atskaitą įtraukė 87 987 Eur pirkimo PVM pagal 8 PVM sąskaitas faktūras (Invoice), išrašytas 2012 m. spalio, lapkričio mėn. bei 2013 m. lapkričio, gruodžio mėn. Lietuvos įmonių – Kauno technologijos universiteto ir UAB „Vittamed“, Estijos įmonės Eesti Innovatsiooni Instituut OŪ bei Norvegijos įmonės Nxtech AS. Inspekcija nustatė, kad bendrovė iš nurodytų įmonių įsigytų prekių ir paslaugų nenaudojo PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytoje ekonominėje veikloje. Inspekcija konstatavo, jog bendrovė, pažeisdama PVMĮ 67 straipsnio nuostatas, nepatikslino PVM atskaitos 2012 ir 2013 metų metinėse PVM deklaracijose, dėl ko bendrovei papildomai apskaičiavo 87 987 Eur PVM.

Iš Patikrinimo akto ir byloje pateiktų įrodymų matyti, kad mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos PVM nepriemoką, rėmėsi: pareiškėjos su Kauno technologijos universitetu sudarytomis trimis viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių duomenimis; iš ES fondų finansuojamo projekto mažoms ir vidutinėms įmonėms - novatoriška intrakranialinio slėgio ir tūrio bangos stebėjimo sistemos sukūrimas, duomenimis; PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-09-23 duomenimis (iki išregistravimo iš PVM registro datos), pagal kuriuos bendrovė deklaravo 244 142 Eur PVM apmokestinamų pardavimų vertę (2012 m. – 244 142 Eur, 2013 m. - 2015 m. rugsėjo 23 d. - 0 Eur), apskaičiavo, deklaravo 51 270 Eur pardavimo PVM (2012 m. - 51270 Eur, 2013 m. - 2015 m. rugsėjo 23 d. - 0 Eur), 92 306 Eur įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, 92 306 Eur atskaitomo pirkimo ir importo PVM, 7 431 Eur mokėtino PVM. Per nurodytą laikotarpį bendrovė deklaravo 439 549 Eur įsigytų prekių, paslaugų vertę, tame tarpe Lietuvoje už 208 758 Eur sumą ir iš užsienio valstybių už 230 790 Eur sumą (iš to skaičiaus iš ES šalių už 16 2891 Eur sumą), duomenimis; Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenimis laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-09-23 pagal kuriuos bendrovė užregistravo 105 PVM sąskaitas faktūras (2012 m. - 43, 2013 m. - 31, 2014 m. - 14, 2015 m. - 17). Tikrinamuoju laikotarpiu didžiausią PVM sąskaitų faktūrų skaičių sudarė gautos PVM sąskaitos faktūros (mažomis sumomis) administravimo išlaidoms (už ryšio paslaugas, kanceliarinėms prekėms). Bendrovė Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registruose užregistravo 439 549 Eur įsigytų prekių, paslaugų PVM apmokestinamąją vertę, iš jų 208 758 Eur pirkimų PVM apmokestinamąją vertę Lietuvoje. PVM deklaracijose deklaravo 43 839 Eur pirkimų Lietuvoje PVM (2012 m. – 60 223 Lt (17 442 Eur), 2013 m. – 90 819 Lt (26 303 Eur), 2014 m. - 140 Lt (41 Eur), 2015 m. 54 Eur)); pateiktais gautų PVM sąskaitų faktūrų už prekių ir paslaugų mažomis sumomis pirkimo duomenimis; bendrovės deklaruotų pardavimų apmokestinamosios vertės duomenimis; Kauno technologijos universitetui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, išrašytomis už parduotas prekes, suteiktas paslaugas pagal 2012-01-12 sudarytas atviro konkurso „Telematikos mokslo laboratorijos mokslinė įranga“ viešojo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. AK-2012/917-1, 3, 4.

Inspekcija, išanalizavusi surinktą medžiagą, nustatė, kad išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registruose už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-09-23 užregistruotos tik 3 išrašytos PVM sąskaitos faktūros - visos Kauno technologijos universitetui ir siekdama išsiaiškinti nurodytų pirkimų, pardavimų sandorių aplinkybes, Kaimo technologijos universitetui ir bendrovei išsiuntė paklausimus.

Šioje PVMĮ normoje yra įtvirtintos 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) X antraštinės dalies 1 skyriaus „Teisės į atskaitą atsiradimas ir taikymo sritis“ nuostatos.

Tai reiškia, jog apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jei prekės realiai jam buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir PVMĮ nuostatas. Apmokestinamasis asmuo, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, privalo turėti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius realų prekių ar paslaugų įsigijimą. Apmokestinamojo asmens apskaita turi būti tvarkoma taip, kad mokesčių administratorius, remdamasis apskaitos dokumentais, galėtų tinkamai įgyvendinti apmokestinimo PVM kontrolę.

Pagal PVMĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų arba PVM mokėtojui pasibaigiant dėl likvidavimo, išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaracijoje šio Įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatyta tvarka patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebebus panaudotos šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad bendrovė 2015-09-10 įgijo likviduojamo asmens statusą, todėl jai atsirado ir prievolė pateikti galutinę PVM deklaraciją ir apskaičiuoti (patikslinti) PVM, nes įsigytas turtas, prekės ar paslaugos nebebus naudojami PVM apmokestinamoje veikloje.

Pareiškėja Išregistruojamo iš PVM mokėtojų asmens paskutinio mokestinio laikotarpio nuo 2015-09-01 iki 2015-09-23 pateiktoje PVM deklaracijoje (FR0600) nepatikslino neparduotų prekių (paslaugų) likučiui tenkančios 87 987 Eur PVM atskaitos. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kad ji PVM apmokestinamas prekes naudojo ekonominėje veikloje ar įsigijo numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti.

Taigi, patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, kad dėl ekonominėje veikloje nenaudoto turimo turto, vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi ir 67 straipsnio 2 dalimi, bendrovė turėjo patikslinti PVM atskaitą, tačiau to nepadarė, todėl Patikrinimo akte dėl šio pažeidimo bendrovei pagrįstai apskaičiuota 87 987 Eur PVM.

Skunde teismui pareiškėja teigia, jog ginčijami sprendimai prieštarauja 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatoms ir teismų praktikai. Šioje dalyje pareiškėjas perrašo PVMĮ 69 straipsnio nuostatas, cituoja ESTT išaiškinimus, tačiau neatskleidžia, kuo nagrinėjamu atveju pasireiškė mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų neatitikimas Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis ir kokioms nuostatoms konkrečiai.

Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad Taisyklės nustato Siūlymo inicijuoti juridinio asmens likvidavimą parengimo ir Pranešimo apie juridinio asmens, užsienio juridinio asmens filialo ar atstovybės atsiskaitymo su biudžetais ir pinigų fondais formos, užpildymo ir pateikimo Juridinių asmenų registro tvarkytojui reikalavimus. Pažymėtina, kad MAĮ 68 straipsnis įtvirtina apribojimą priimti administracinį sprendimą dėl mokesčio apskaičiavimo dėl šioje normoje įtvirtinto senaties termino, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas. Pareiškėjo argumentai dėl mokesčių administratoriaus galimo terminų, nustatytų administracinio sprendimo priėmimui, nesilaikymo neturi esminės reikšmės šio sprendimo galiojimui ir teisėtumui. Šiuo aspektu teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (LVAT 2012-02-23 sprendimas byloje Nr. A-602-1192/2012). Ginčijamu atveju pareiškėjas nesikreipė su tokiu skundu, be to, sprendimas yra priimtas.

Pagal MAĮ 132 straipsnio 6 dalį sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kurią mokesčių administratorius gauna pastabas iš mokesčių mokėtojo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos pastabos Inspekcijoje gautos 2018-12-27, o sprendimas priimtas 2019-01-24, t. y. nepraleidus MAĮ 132 straipsnio 6 dalyje nustatyto 30 dienų termino. Todėl pareiškėjos teiginys, kad Inspekcijos sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus sprendimo priėmimo terminus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi, per nustatytą terminą nesumokėjus mokesčių, skaičiuojami teisės aktuose nustatyti delspinigiai, kurių dydis priklauso nuo neįvykdytos prievolės apimčių ir vėlavimo įvykdyti prievolę terminų. Nagrinėjamu atveju Inspekcija ginčijamu sprendimu PVM delspinigius pareiškėjai pagrįstai apskaičiavo už laikotarpį nuo 2015-09-24 iki patikrinimo akto surašymo dienos, t. y. iki 2018-11-19.

Pareiškėja skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad jos atžvilgiu buvo pažeistas dvigubo baudimo (non bis in idem) principas, kadangi už tą patį pažeidimą buvo priskaičiuotai delspinigiai ir bauda.

Bauda yra nustatytas atlygis už padarytą nusižengimą, netinkamą sutarties įvykdymą ar padarytą kitokią žalą. Pagal MAĮ nuostatas bauda skiriama asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus. Administracinių teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad: 1) delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius; 2) delspinigiai taip pat yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.).

Minėtų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad bauda ir delspinigiai nėra tapačios sąvokos, o jų skyrimas negali būti traktuojamas kaip dvigubas nubaudimas.

Pasisakydamas dėl ginčijamų Inspekcijos, VMI ir Komisijos sprendimų atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teismas remiasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, kuriame išaiškinta, jog LVAT 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai.

Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai yra pagrįsti tiek nustatytomis aplinkybėmis ir duomenimis, tiek teisės aktų normomis, kurios pagrįstai taikytos apskaičiuojant pareiškėjai mokėtinas PVM sumas, dėl to ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir tuo pagrindu pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Pareiškėja prašo teismo kreiptis į ESTT su nurodytais klausimais dėl preliminaraus sprendimo priėmimo aiškinant 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40-1 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

SESV 267 straipsnio, kuris yra esminis siekiant išsaugoti Sutartimis įtvirtintos teisės, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, tikslas – užtikrinti, kad ši teisė bet kokiomis aplinkybėmis turėtų vienodą poveikį visose valstybėse narėse. Tokia prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra siekiama užkirsti kelią Sąjungos teisės, kurią turi taikyti nacionaliniai teismai, aiškinimo skirtumams ir užtikrinti šį taikymą suteikiant nacionaliniams teismams būdą pašalinti sunkumus, kurie galėtų kilti dėl reikalavimo visiškai įgyvendinti Sąjungos teisę valstybių narių teisminėse sistemose.

Teismo vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Teismas sutinka su Komisijos pozicija, kad teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl principinių PVM atskaitos realizavimo sąlygų ir galimų apribojimų, aiškinant PVM direktyvos nuostatas. Teismas konstatuoja, kad kreipimasis į ESTT pareiškėjos prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi nedarytų esminės įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į ESTT netenkintinas.

Pareiškėja prašo teismo kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar jo nurodytos MAĮ nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 str., 31 str. 5 d., 46 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui. Teismo vertinimu, ji išdėsto abstraktaus pobūdžio teiginius apie fundamentalių konstitucinių teisių ir principų pažeidimą (neužtikrinimą). Teismas pažymi, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (ABTĮ 4 str. 1, 2 d.). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr. LVAT 2019-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019). Teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje taikomų ir pareiškėjos prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytų teisės normų konstitucingumo, todėl šis jos prašymas netenkinamas. Tai, kad pareiškėja kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimą,

Pareiškėjos skundo argumentas, kad mokesčių administratoriai ir Komisija savo sprendimų nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais atmestinas kaip nepagrįstas. Remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusi Komisija savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėja į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų ir/arba pagrįstų argumentų, paneigiančių mokestinio patikrinimo metu ir nagrinėjant mokestinį ginčą nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nepagrindė ir pozicijos, jog nagrinėjamu atveju netinkamai buvo taikomi teisės aktai. Todėl pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti ginčijamus sprendimus atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,Vittamed technologijos“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.