Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-14 · Administracinė byla Nr. A-662-361-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-14
Bylos Nr.
A-662-361-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
Z. Y., Z.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos
Advokatai
Margarita Šakalytė
Kategorijos
  • 3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-361/2011Procesinio sprendimo kategorija 3.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Margaritai Šakalytei,atsakovo atstovei J. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Y. (Z. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. Y. skundu (b. 1. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas) 2010 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-1 „Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y." (toliau - ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą.

Pažymėjo, kad Departamentas, atsisakydamas suteikti papildomą apsaugą, Sprendime nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 90 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, nustatančiais, kada papildoma apsauga yra panaikinama. Paaiškino, kad 2005 m. pareiškėjui pirmą kartą buvo suteikta papildoma apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų" (toliau – ir Direktyva) 16 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 24 d., priimdamas paskutinį sprendimą dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje Z. Y. suteikimo, Departamentas manė, jog prima facie faktų yra pakankamai pagrįsti papildomos apsaugos poreikiui. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos nuostatomis, Departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo nustatyti faktą, kad aplinkybės po 2008 m. papildomos apsaugos suteikimo nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. Tvirtino, kad trumpalaikis ir nežymus tokių aplinkybių pasikeitimas negali būti laikomas pagrindu atsisakyti suteikti papildomą apsaugą asmeniui, kuriam tokia apsauga jau buvo suteikta. Jeigu būtų atsisakoma suteikti papildomą apsaugą vien tik remiantis laikinu situacijos kilmės šalyje pagerėjimu, būtų nerealizuojamas pagrindinis papildomos apsaugos tikslas - apsaugoti asmenį nuo galimos grėsmės jo gyvybei, sveikatai, saugumui, laisvei, orumui ir kitoms pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Atkreipė dėmesį į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau - ir Valdyba) 2009 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 090/ROBNC/2009 nurodytą rekomendaciją, kuri, pareiškėjo nuomone, negali būti taikoma gavusiems prieglobstį Lietuvoje asmenims. Pabrėžė, kad papildomos apsaugos termino pabaiga negali būti ir nėra pagrindas papildomos apsaugos pasibaigimui nei pagal Įstatymą, nei pagal Direktyvą. Paaiškino, kad Čečėnijoje tebevyksta karinis konfliktas, todėl negalima teigti, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių Z. Y. buvo suteikta papildoma apsauga. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. rugsėjo 29 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Teisinių reikalų ir žmogaus teisių komiteto paskelbtoje ataskaitoje apie situaciją Šiaurės Kaukaze nurodoma ne tik, kad neramumai Čečėnijoje nesibaigė, bet pabrėžiama, jog 2009 metų pradžioje Rusijos valdžios skelbti teiginiai apie terorizmo grėsmių įveikimą regione padaryti pernelyg skubotai, kadangi 2009 metų vasarą buvo stebimas ginkluotų maištininkų suaktyvėjimas. Praėjus vos kelioms dienoms po specialiųjų antiteroristinių priemonių atšaukimo Čečėnijoje, jos vėl buvo įvestos trijuose Čečėnijos regionuose. Minėtoje ataskaitoje teigiama, jog Čečėnijoje saugumo tarnybos ir toliau dažnai praktikuoja nelegalius smurtinius kovos su čečėnų kovotojais būdus, tokius kaip terorizmu įtariamų asmenų bei jų artimųjų grobimai, nužudymai, kankinimai, žeminantis elgesys bei bylų nagrinėjimai pasitelkiant suklastotus kaltinimus. Žmogaus teises ginančios organizacijos Memorial sudarytoje duomenų bazėje užfiksuoti daugiau nei 3 000 žmonių dingimo atvejų, dėl kurių niekas nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn. Pažymėjo, kad 2009 m. liepos mėn. buvo nužudyta čečėnų kilmės Memorial aktyvistė N. E., fiksavusi žmonių grobimus, kankinimus ir nužudymus Čečėnijoje. Po savaitės smėlio duobėje netoli Petrozavodsko buvo rastas negyvas kitas Žmogaus teisių gynėjas A. K.. Rugpjūtį buvo nužudyta Čečėnijos nevyriausybinės jaunimo organizacijos „Išgelbėsime kartą" vadovė Z. S. ir jos vyras. Po šių žmogžudysčių žymi Rusijos kovotoja už žmogaus teises, Maskvos Helsinkio grupės narė L. A., išreiškė susirūpinimą, kad smurtas prieš pilietinius aktyvistus Čečėnijoje tapo praktika. Darė išvadą, kad Departamentas Sprendime nevertino kitų šaltinių, išskyrus Valdybos rekomendacijas, tarp jų ir vėlesnių dokumentų nei minėtos rekomendacijos, dėl ko negalėjo atlikti objektyvaus situacijos Čečėnijoje įvertinimo. Nurodė, kad Departamentas, priimdamas 2008 m. sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi objektyvia situacija Čečėnijoje, nereikalavo iš pareiškėjo jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių asmeninę pažeidimų įtaką prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjo manymu, Departamentas visai nevertino žmogaus teisių situacijos Čečėnijoje pasikeitimo svarbos ir ilgalaikiškumo. Pažymėjo, jog Departamentas nevertino, ar situacija Čečėnijoje per vienerius metus išties galėjo pakisti taip, jog, kaip nurodyta Direktyvoje bei Įstatyme, asmuo gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad praėjus 4 metams nuo pirmojo papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui, reikalavimas pateikti įrodymus, kurie papildomai pagrįstų asmeninę pažeidimų įtaką prieglobsčio prašytojui, nors anksčiau tokių įrodymų nebuvo reikalauta, yra neįmanomas įvykdyti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 10-12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, jog vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. lV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 81 punkte aiškiai nustatyta, jog papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Teigė, kad pareiškėjas yra klaidingai įsitikinęs, jog užsienietis gali nebetekti papildomos apsaugos tik pritaikius prieglobsčio panaikinimo procedūrą pagal Įstatymo 90 straipsnį. Pažymėjo, jog nėra teisės akto, kuriame butų nustatyta, kad papildoma apsauga asmeniui turėtų būti suteikiama neribotam laikui. Nurodė, kad Europos Sąjungos teisės aktai prieglobsčio srityje yra skirti nustatyti minimalius standartus, paliekant Europos Sąjungos valstybėms teisę savo nuožiūra detaliai reglamentuoti tam tikrus prieglobsčio suteikimo procedūros aspektus. Pabrėžė, kad šiuometinė padėtis Čečėnijoje nebeatitinka „tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto" sąvokos, kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai, negalima vadovautis tik bendra prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje situacija, būtina atsižvelgti, kokią įtaką tai turi asmeniui, jo gyvenimui kilmės valstybėje, t. y. prieglobsčio prašymas turi būti pagrįstas konkrečiomis su prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis, o ne tuo pagrindu, kad asmuo yra čečėnų tautybės ir atvyko iš Čečėnijos, kurioje padėtis „iš tikrųjų nepagerėjo, o prievarta paplitusi liko iki šiol". Departamento vertinimu, informacija, kurią pateikė pareiškėjas dėl nužudytųjų žmogaus teisių aktyvistų - tik pavieniai ir išskirtiniai atvejai, kurie negali būti laikomi grėsmės įrodymu kiekvienam Čečėnijos gyventojui, o priežasčių manyti, kad pareiškėjui gresia tokio pat masto individualaus pobūdžio pavojus, kaip ir nurodytiems žymiems asmenims - nėra. Pabrėžė, kad Direktyvoje yra aiškiai nustatyta, jog vertinamas pasikeitimų „pobūdis", o ne „ilgalaikiškumas" per se, kadangi priešingu atveju kiltų klausimas dėl „ilgalaikiškumo", kaip tam tikro nustatyto laiko tarpo, sąvokos interpretavimo. Pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino visą tuo metu naujausią informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje bei nustatė, kad vykstantys pasikeitimai Čečėnijoje (šalies atstatymas, Rusijos kariuomenės išvedimas, priverstinių migrantų savanoriškas grįžimas ir pan.) pagal savo pobūdį yra „svarbūs ir nelaikini". Pabrėžė, kad prieglobsčio prašytojas visus turimus įrodymus Departamentui privalo pateikti pirmą kartą paprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes Departamentas, ištyręs ir įvertinęs pirminio prieglobsčio prašymo metu pateiktą informaciją, priima atitinkamą sprendimą, kurio pagrindu yra nustatomas prieglobsčio prašytojo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog Departamentas 2005 m. atlikęs Z. Y. bylos tyrimą nustatė, kad jis nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, jog kilmės valstybėje jam buvo grasinta, grėsė pavojus jo gyvybei, buvo panaudoti smurto veiksmai, jis buvo kankinamas, jo atžvilgiu panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeidė jo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Atkreipė dėmesį, kad papildoma apsauga Z. Y. 2005-2008 m. buvo suteikiama pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes jo išvykimas iš šalies buvo siejamas tik su bendra nesaugia padėtimi kilmės valstybėje ir vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų bei nestabilios padėties, o tokiais atvejais, remiantis tarptautinės apsaugos normomis, papildoma apsauga suteikiama nereikalaujant individualaus pobūdžio grėsmės įrodymo. Paaiškino, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas nėra priskiriamas rizikos grupėms, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę niekuo nepagrįsta. Pažymėjo, kad tai įrodo pareiškėjui 2008 m. kovo 12 d. išduotas Rusijos Federacijos piliečio užsienio pasas, paties pareiškėjo žodžiai, kad jis ne vieną kartą buvo išvykęs į Rusijos Federaciją, du kartus buvo nuvykęs į Čečėniją aplankyti mamos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštas. Pabrėžė, kad pareiškėjo nuolatinės kelionės į kilmės šalį paneigia jo paties argumentą, kad jis yra nutraukęs ryšius su kilmės valstybe.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Įstatymo 87, 90 straipsnius, Aprašo 81 punktą ir pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojui papildoma apsauga suteikiama laikinai - vieneriems metams, po to ji gali ir turi būti iš naujo suteikiama, esant Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms bei nesant Įstatymo 88 straipsnyje nustatytų sąlygų. Pabrėžė, kad Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies nuostatos taikytinos tuomet, kai reikia nutraukti, panaikinti papildomą apsaugą anksčiau nustatyto termino. Nustatė, kad 2005-2008 m. pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, jis niekada neturėjo pabėgėlio statuso.

Pabrėžė, jog atsakovas Sprendime turėjo įvertinti, ar yra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, o konkrečiai - ar yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pažymėjo, jog atsakovas tai ir atliko.

III.

Pareiškėjas Z. Y. apeliaciniu skundu (b. l. 42-44) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų tinkamai išspręstas jo papildomos apsaugos klausimas. Taip pat spręsti klausimą dėl galimybės ištirti norminio akto teisėtumą – Aprašo 81, 86, 88 punktų atitikimą Įstatymo 90 straipsnio 2 daliai.

Tvirtina, kad papildomos apsaugos termino pabaiga negali būti ir nėra pagrindas papildomos apsaugos pasibaigimui, nes toks reguliavimas pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymus, Europos Sąjungos teisę, teisėtus prieglobsčio prašytojo lūkesčius. Mano, kad papildomos apsaugos statuso suteikimo, galiojimo nutraukimo ar galiojimo pratęsimo atsisakymo sąlygas Lietuvos Respublikoje turi nustatyti įstatymas, o ne poįstatyminis teisės aktas. Nurodo, kad analizuojant Direktyvą akivaizdu, jog užsieniečiui suteikta papildoma apsauga galioja tol, kol ji panaikinama Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje ar Direktyvos 16 straipsnyje numatytais pagrindais. Pažymi, jog teismas nevertino pareiškėjo skundo argumento, kad Departamentas Sprendime netinkamai vadovavosi Valdybos rekomendacijomis, kurios nėra privalomos. Pabrėžia, jog šiose rekomendacijose yra nurodyta, kad čečėnai, kurie jau buvo pripažinti pabėgėliais, turi išsaugoti savo statusą, kol bus gauta patikimų ir įtikinamų įrodymų, jog nebėra pagrindo išsaugoti šį statusą. Tai reiškia, kad bet koks šių pabėgėlių grįžimas į Rusijos Federaciją privalo būti savanoriškas. Teigia, kad, vadovaujantis Direktyvos 16 straipsnio 2 dalimi, Departamentas privalėjo pagrįsti, jog aplinkybių pasikeitimas, dėl kurių jam naikinama laikina apsauga, yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus. Pabrėžia, kad laikina apsauga jam galėjo būti panaikinta tik tada, jei Čečėnijoje padėtis 2009 metais, palyginus su 2008 metais, iš esmės pagerėtų, be to, šie pokyčiai būtų svarbūs ir ilgalaikiai. Atkreipia dėmesį, kad teismas tik pacitavo Departamento Sprendime išdėstytus Departamento 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymos Nr. RU-15/6-6-23 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ (toliau – ir Pažyma) teiginius, tačiau pats Pažymos netyrė. Mano, kad Pažymoje išdėstyta informacija rodo, jog padėtis jo kilmės valstybėje, palyginus su 2008 metais, nepagerėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54-57) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, kad kilmės valstybėje jam buvo grasinta, grėsė pavojus jo gyvybei, buvo panaudoti smurto veiksmai, jis buvo kankinamas, jo atžvilgiu buvo panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeidė jo teises bei pagrindines laisves. Atkreipia dėmesį, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazės informaciją matyti, jog pareiškėjas dažnai kirsdavo Lietuvos-Baltarusijos valstybių sieną, 2009 m. gruodžio 10 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos per Terehovos (Latvijos Respublika) pasienio kontrolės postą į Rusijos Federaciją, 2008 m. gruodžio 22 d. paaiškinime nurodė, kad keletą kartų vyko į Rusijos Federaciją aplankyti brolį ir jo šeimą bei sergančią motiną. Daro išvadą, kad pareiškėjo vykimai į Rusijos Federaciją rodo baimės grįžti į šią valstybę nebuvimą. Pažymi, kad Departamente nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pabrėžia, kad Departamentui priimant Sprendimą buvo įvertinta visa tuo metu naujausia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir nustatyta, jog vykstantys pasikeitimai Čečėnijoje pagal savo pobūdį yra svarbūs ir nelaikini.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (15/6-11)13PR-1 „Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y.“ (b. l. 6-7), kuriuo nuspręsta nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog jis neturi teisės į papildomą apsaugą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Tarybos Direktyvos 2004/83/EB nuostatos, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jo pagrindu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas.

Direktyvos 2 straipsnio e) punkte numatyta, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnyje apibrėžti smurtiniai veiksmai, dėl kurių grėsmės ES valstybės narės suteikia papildomą apsaugą: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškindamos ir taikydamos Įstatymo ir jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos, taip pat ir teismai privalo atsižvelgti į Direktyvos turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su minėta direktyva ir jos nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A8-238/2007; 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1220/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).

Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai nesirėmė Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje numatytais papildomos apsaugos panaikinimo pagrindais, kadangi jam papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje 2005 - 2008 metais buvo teikiama. Ginčo, kad atsakovas 2005 m. lapkričio 7 d., 2006 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 3 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimais yra suteikęs pareiškėjui papildomą apsaugą, nagrinėjamoje byloje nėra. Iš Prieglobsčio prašytojo byloje esančių Departamento sprendimų bei išvadų, kurių pagrindu tie sprendimai buvo priimami, turinio matyti, kad papildoma apsauga pareiškėjui buvo suteikiama dėl nestabilios padėties Čečėnijoje.

Papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus įtvirtina Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodoma, jog papildoma apsauga panaikinama, jeigu užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Į šią nuostatą iš esmės yra perkeltas Direktyvos 16 straipsnis. Aprašo 91.1 punkte, be kita ko, detalizuojamas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, jog vertinant, ar papildoma apsauga gali būti panaikinta šio punkto pagrindu (t. y. dėl to, kad papildomą apsaugą gavęs užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga), papildoma apsauga gali būti panaikinama, jeigu tokioje valstybėje įvyko esminių permainų, dėl kurių išnyko pagrindas suteikti šiam asmeniui papildomą apsaugą.

Taigi priimant sprendimą ne(be)suteikti pareiškėjai papildomos apsaugos, būtina įvertinti, ar byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog Čečėnijos Respublikoje įvyko esminių permainų, rodančių, jog nebėra realios grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ir kad toks aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad atskleidžiant „aplinkybių pasikeitimo, kuris yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio“, sąvokos turinį svarbu įvertinti, kokios aplinkybės yra papildomos apsaugos suteikimo pagrindas. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia, t. y. šiuo atveju papildomos apsaugos suteikimas siejamas su karinio konflikto buvimu kilmės valstybėje (pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Tokios pozicijos, aiškindamas Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punkto nuostatas, laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Pažymėtina, kad nors Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „paplitusi prievarta“, Direktyvos 15 straipsnio c) punkte vartojama „neapgalvoto smurto“ sąvoka. Taigi Direktyvos 15 straipsnio c) punkte grėsmė konkrečiam asmeniui siejama su aklo, neapgalvoto smurto (t. y. smurto, kuriuo nesiekiama kėsintis į konkretų individą dėl jo asmeninių savybių, jo asmeninės situacijos) buvimu, kuri iš esmės yra vykstančio ginkluoto konflikto išdava (žr. pvz., ETT 2009 m. vasario 17 d. sprendimą M. E., N. E. prieš Staatssecretaris van Justitie (C-465/07).

Tuo tarpu Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte papildomos apsaugos suteikimas siejamas ne tik su karinio konflikto metu kylančios neapgalvoto smurto grėsmės buvimu, bet ir su realios grėsmės asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kurią sukelia sistemingų žmogaus teisių pažeidimų darymas pareiškėjo kilmės valstybėje, buvimu. Taigi, šiuo atveju nėra vienareikšmiško reikalavimo nustatyti, jog reali grėsmė kyla būtent dėl vykstančio ginkluoto konflikto (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1076/2007).

Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, be kita ko, rėmėsi 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-23 (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 198-211) pateikta informacija, įskaitant ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro pozicija dėl prieglobsčio prašytojų iš Čečėnijos Respublikos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog dėl pasikeitusios padėties Čečėnijos Respublikoje bendrais pagrindais, nevertinant su konkrečiu asmeniu (šiuo atveju pareiškėju) susijusių individualių aplinkybių, nebėra pagrindo suteikti/pratęsti papildomą apsaugą. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas minėtoje 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje pateiktą informaciją laikėsi ir administracinėse bylose Nr. A756-1638/2010, A858-196/2011. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse de facto jau yra konstatavęs, jog Čečėnijos Respublikoje iš esmės pasikeitė faktinė situacija ir tokie pasikeitimai yra svarbūs ir ilgalaikio pobūdžio. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, todėl kiekvieno pareiškėjo prašymas privalo būti vertinamas individualiai.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka Direktyvos 4 straipsnį, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio mėn. 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 yra konstatavusi, kad našta nurodyti ir pateikti faktus bei įrodymus, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą kitu pagrindu ar dėl kitų aplinkybių, kurie nėra žinomi ir, net ėmusis protingų priemonių, negali būti kompetentingos institucijos sužinomi, tenka ir pačiam pareiškėjui.

Iš pareiškėjo 2005 m. gegužės 4 d. pirminės apklausos protokolo (prieglobsčio prašytojo bylos l. 9-16) matyti, kad Z. Y. politinėms organizacijoms nepriklausė, netarnavo, nebuvo padaręs teisės pažeidimų nei kilmės valstybėje, nei tranzito valstybėse, dirbo, išvyko iš šalies dėl to, kad pavojinga. Taip pat pažymėjo, kad jo vyresnysis brolis prezidento A. M. vadovavimo laikais dirbo milicijoje. Nurodė, kad pagal motinos liniją priklauso žuvusio čečėnų kovotojų lyderio A. M. giminei. Tačiau į miliciją buvo iškviestas seniai ir tik vieną kartą, o klausinėjamas tik dėl brolio buvimo vietos. Be to, po apklausos paleistas, nebuvo sulaikytas ar areštuotas, prieš jį nebuvo panaudotas smurtas. 2005 m. birželio 14 d. Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 46-52) pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, gyvendamas Čečėnijoje nepriklausė jokioms organizacijoms, kariniuose veiksmuose, taip pat veiksmuose, nukreiptuose prieš Rusijos Federacijos valdžios organus nedalyvavo. Be to, nurodė, jog dirbo statybose, susisiekęs su artimaisiais po išvykimo sužinojo, kad jiems jokių problemų nekilo. Tačiau, priešingai nei pirminės apklausos metu, Z. Y. pažymėjo, kad 2002 ar 2003 metais buvo uždarytas areštinėje 10 parų dėl terakto, sulaikymo metu buvo klausinėjamas apie brolį. Antrą kartą kartu su pusbroliais buvo sulaikytas 1,5 paros dėl giminystės ryšių su A. M.. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenuosekliai nurodė ir tikrąsias atvykimo į Lietuvą detales. Pirminių apklausų metu teigė, kad Baltarusijos-Lietuvos valstybės sieną kirto niekam iš šalies nepadedant, o vėlesnių apklausų metu nurodė, kad sieną kirto padedant Lietuvoje gyvenančiam čečėnui (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 13; 47). Nurodyti pareiškėjo paaiškinimų esminiai prieštaravimai, jų nenuoseklumas kelia abejones pareiškėjo Departamentui teiktų vėlesnių paaiškinimų patikimumu. Z. Y. nurodyto antrojo sulaikymo dėl priklausymo A. M. giminei nepatikimumą rodo ir Departamento 2005 m. liepos 22 d. pažyma Nr. RU-6-8-80 (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 65-66), kurioje pagal Departamento atliktą tyrimą, nebuvo nustatytas pareiškėjo sulaikymo faktas. Pažymėtina, kad Departamento 2005 m. spalio 29 d. Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas nepateikė jokių svarių motyvų, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 73-76). Iš šio dokumento bei Departamento 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (15/6-3)-12PR-68 (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 77) matyti, kad Departamentas nusprendė suteikti Z. Y. papildomą apsaugą, vadovaudamasis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, dėl nestabilios padėties Čečėnijoje.

Nors 2009 m. lapkričio 5 d. prašyme Z. Y. pažymėjo, kad Čečėnijoje tebėra paplitę ginkluoti susidūrimai bei žmogaus teisių pažeidimai, vidinio persikėlimo galimybę riboja registracijos sistema, kai milicija dažnai atsisako čečėnų kilmės asmenims suteikti registraciją. Taip pat nurodė pirminiuose paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes, susijusias su jo apklausa dėl brolio buvimo vietos ir priklausymu A. M. giminei. Tačiau iš 2006 m. spalio 19 d., 2007 m. lapkričio 7 d., 2008 m. spalio 27 d. prašymų suteikti papildomą apsaugą (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 90-91; 123-124; 153-154) matyti, kad pareiškėjas savo prašymus grindė baime grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad, jo žiniomis, jauni vyrai yra įtarinėjami dėl teroristinių išpuolių vykdymo. Be to, nenori grįžti, nes Lietuvoje nėra prievartos ir agresijos, turi darbą. Taigi pareiškėjas grėsmės jam buvimą siejo tik su bendro pobūdžio grėsmėmis. Aplinkybių, nurodytų apklausų metu prieš suteikiant papildomą apsaugą 2005 metais (sulaikymas dėl brolio, priklausymas A. M. giminei), pareiškėjas 2006 m., 2007 m., 2008 m. prašymuose nenurodė. Savo 2009 m. lapkričio 6 d. prašyme suteikti papildomą apsaugą apskritai nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių prašoma suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir tik pažymėjo, kad dirba.

Darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių ir aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos kaip keliančios jam grėsmę. Be to, kaip matyti iš duomenų apie sienos kirtimą, pareiškėjas laisvai priėmė sprendimus dėl vykimo į kilmės šalį. 2008 m. antrąjį pusmetį kirto Lietuvos – Baltarusijos valstybių sieną 14 kartų. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2009 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. (08)-19-1203RN-677RN pažymėta, kad Z. Y. paskutinį kartą prieš skundžiamo sprendimo priėmimą buvo išvykęs į Rusijos Federaciją per Terehovos (Latvijos Respublika) pasienio kontrolės postą 2009 m. gruodžio 10 d. (Prieglobsčio prašytojo bylos l. 154). Pirmosios instancijos teismo posėdyje Z. Y. pažymėjo, kad tris kartus buvo nuvykęs namo pas motiną (b. l. 25). Tačiau pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų dėl jam kilusio pavojaus būnant kilmės valstybėje, nors Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktas numato prieglobsčio prašytojo pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo persekiojamas ar paieškomas, nėra. Taip pat nėra faktų, kad pareiškėjas Lietuvoje užsiimtų kokia nors veikla, dėl kurios jam galėtų kilti grėsmė. Visos šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl vis dar paplitusios prievartos Čečėnijos Respublikoje buvimu, kurią esant pareiškėjas teigia skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde. Vien tik šiuose skunduose pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl paplitusios prievartos, vykdomų žmogaus teisių pažeidimų savaime negali būti pripažinti pakankamu pagrindu tenkinti jo prašymą, kadangi neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui.

Pareiškėjo rėmimasis Valdybos rekomendacijomis, kad pabėgėliais pripažintų čečėnų grąžinimas turi būti savanoriškas, nėra pagrįstas, kadangi jam buvo suteiktas ne pabėgėlio statusas, o papildoma apsauga. Be to, pareiškėjas nepriklauso Pažymoje išskirtoms rizikos grupėms. Z. Y. nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus ar grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog teismas turėjo atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kadangi ši norma skirta priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos, ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę. Teismo pranešimas apie Z. Y. apeliacinio skundo nagrinėjimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo siųstas teismui nurodytu pareiškėjo adresu, toks pat adresas buvo nurodytas ir pareiškėjo pateiktame apeliaciniame skunde. Informacijos apie pasikeitusį gyvenamosios vietos adresą Z. Y. teismui nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovės advokatės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi dėl pasikeitusio gyvenamosios vietos adreso pareiškėjas nebuvo informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, netenkintinas. Pažymėtina, kad Z. Y. dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 24-26), tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose buvo atstovaujamas advokatės.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs tokios informacijos ir įrodymų, kurie teismui leistų spręsti, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, taip pat kad negalėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe. Institucija, priimdama Sprendimą, įvertino visą tuo metu naujausią informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, Direktyvos 15 straipsnyje nurodytas grėsmes jo atžvilgiu, priimdama Sprendimą įvertino apelianto nurodomame Aprašo 91 punkte ir Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus (nagrinėjamu atveju aktualūs Aprašo 91.1 p., Įstatymo 90 str. 2 d. 1 p.). Šiuo atveju Apraše įtvirtintas 1 metų papildomos apsaugos suteikimo terminas byloje nėra reikšmingas (tiesiogiai nesusijęs su ginčo dalyku), todėl Aprašo 81, 86, 88 punktų atitikties Įstatymo 90 straipsnio 2 daliai tyrimas nėra tikslingas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Įstatymo nuostatas bei teisingai jas išaiškino, todėl skundžiamas apygardos administracinio teismo sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Pareiškėjo Z. Y. (Z. Y.) apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Z. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius