- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- 2S-915-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40024-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Skolininkas
- M. K.
- Kreditorius
- A. M., E. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skolininkės M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos skolininkės M. K. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų, suinteresuoti asmenys išieškotojai A. M. ir E. M., kuria skundas atmestas ir nustatė :
Aprašomoji dalis
I. Ginčo esmė
Pareiškėja skolininkė M. K. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio A. N. veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 2015 m. spalio 9 d. patvarkymą atsisakyti tenkinti skolininkės prašymą Reg. Nr. B-64019 vykdomojoje byloje Nr. 0157/15/01382, įpareigoti antstolį A. N. per 14 d. nuo nutarties įsiteisėjimo dienos išaiškinti M. K. kaip vykdyti teismo sprendimą, nurodyti, kurį konkretų (duomenys neskelbtini) esantį rūsį skolininkė išieškotojams turi leisti valdyti bei kokiu būdu tai turėtų vykdyti. Nurodė, kad kreipėsi į antstolį prašydama išaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką, tačiau skundžiamu patvarkymu antstolis atsisakė paaiškinti pareiškėjai kaip ir kokiu būdu įvykdyti teismo sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsisakė išaiškinti teismo sprendimą. Antstolis nepagrįstai atsisakė išaiškinti teismo sprendimą remdamasis minėta nutartimi. Sprendimo išaiškinimas ir sprendimo vykdymo išaiškinimas yra du skirtingi institutai. Be to, aptariama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra apskųsta. Antstolis nesiėmė veiksmų numatytų CPK 589 str. 1 d., todėl darytina išvada, kad antstoliui aišku kaip vykdyti sprendimą, būtent dėl šios priežasties pareiškėja ir kreipėsi į jį prašydama išaiškinti kas bus laikoma tinkamu sprendimo įvykdymu.
Antstolis A. N. 2015 m. lapkričio 12 d. patvarkymu Nr. B-67740 atsisakė tenkinti skolininkės skundą ir persiuntė jį Vilniaus m. apylinkės teismui. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nurodė, kad vykdomo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad ginčo rūsiai nėra identifikuoti, su tuo sutiko tiek skolininkė, tiek išieškotojai. Teismo posėdžio metu skolininkė suprato, iš kurio rūsio turi būti išgabentas jai priklausantis kilnojamas turtas ir dėl kurio konkretaus rūsio ieškovai kreipėsi į teismą, todėl sprendimo rezoliucinė dalis aiški. Būtent skolininkė yra asmeniškai atsakinga, kad teismo įpareigojimas suteikti teisę išieškotojams valdyti rūsį esantį (duomenys neskelbtini), pašalinant bet kokias kliūtis ieškovams patekti į rūsį – būtų įvykdytas. Atkreipė dėmesį, kad skolininkė pakartotinai tiek teismui, tiek antstoliui teikia skundus ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, vilkina procesą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą išieškotojai A. M. ir E. M. nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skolininkės M. K. skundą dėl antstolio A. N. 2015 m. spalio 9 d. patvarkymo vykdomojoje byloje Nr. 0157/15/01382. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs vykdomosios bylos medžiagą, bylos faktines aplinkybes bei šalių argumentus sprendė, kad skundžiamas patvarkymas atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijos 6 priedo reikalavimus. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sprendimo išaiškinimas ir sprendimo vykdymo išaiškinimas yra susiję tarpusavyje, todėl antstolis skundžiamame patvarkyme pagrįstai nurodė, kad Vilniaus m. apylinkės teismui 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atmetus pareiškėjos prašymą išaiškinti teismo sprendimą antstoliui nekilo jokių kliūčių ar klausimų jį vykdant, todėl antstolis pagrįstai atsisakė tenkinti skolininkės prašymą išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką. Taip pat pažymėjo, kad CPK 589 str. įtvirtinta antstolio teisė, bet ne pareiga kreiptis į teismą dėl vykdymo išaiškinimo ir spręsti ar sprendimo vykdymo tvarka jo žinioje esančioje byloje vykdomojoje byloje jam yra aiški. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja užuot ėmusis teismo sprendimo vykdymo teikia antstoliui bei teismams įvairius procesinius prašymus taip piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis. Sutiko su antstolio 2015 m. spalio 6 d. patvarkyme dėstomais argumentais, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėja suprato, iš kurio rūsio turi būti išgabentas jai priklausantis turtas ir neaiškumas kilo tik teismui priėmus sprendimą, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vykdomo teismo sprendimo teisėtumas yra patikrintas apeliacine tvarka. O aplinkybė, kad pareiškėja yra apskundusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria atmestas jos prašymas išaiškinti sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad vykdymo veiksmai skolininkės atžvilgiu stabdytini ar ji turi teisę nevykdyti teismo sprendimo. Tuo tarpu pareiškėjos argumentus laikė teisiškai nereikšmingais bendro pobūdžio samprotavimais.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja M. K. prašė sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0157/15/01382 iki įsiteisės procesinis sprendimas vykdomojoje byloje. Sustabdyti nagrinėjamą bylą iki įsiteisės procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje, proceso Nr. 2-68-03434-2014-0, pagal M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties c.b. Nr. 2-10075-809/2014; Panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodė, kad nekvestionuoja sprendimo privalomumo ir siekia jo įvykdymo, tačiau nori žinoti kaip tą padaryti. Pažymėjo, kad skundžiamoje nutartyje teismas atkartojo tiek Vilniaus m. apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuri nėra įsiteisėjusi, tiek antstolio argumentus. Pažymėjo, kad visa K. šeima nuo 1939 m. naudojosi rūsio patalpomis, kuriomis daugiau niekas nesinaudojo. Tačiau pastatas turi daugiau nei vieną rūsio patalpą su atskirais įėjimais. Bylos nagrinėjimo metu tik ieškovams pateikus atsiliepimą į apeliacinį skundą paaiškėjo, kurio (duomenys neskelbtini), esančio rūsio nuosavybės teisės pažeidimus prašoma pašalinti. Pareiškėja pateikė teismui dokumentus, kuriais įrodinėjo, kad ginčo patalpose yra daugiau atskirą įėjimą turinčių rūsių. Pažymėjo, kad iki 2012 m. ieškovams priklausančioms patalpoms nebuvo registruotas joks rūsys. Ieškovų atsiliepime nurodytomis rūsio patalpomis R7 – R11, pareiškėja nedisponuoja ir jų nevaldo. Todėl sprendimas, kurį vykdyti privalu yra neaiškus ir neapibrėžtas ir pareiškėja ir siekia sprendimo išaiškinimo, dėl ko vis dar vyksta teisminis ginčas. Atsižvelgdama į tai, kad antstoliui aišku kaip vykdyti sprendimą pareiškėja ir pateikė antstoliui prašymą išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką. Pareiškėja daro išvadą, kad sprendimu yra įpareigota pašalinti įėjimo kliūtis į rūsio patalpų dalį plane pažymėtą R7- R11. Sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėja turi pašalinti patekimo kliūtis į rūsio patalpų dalį, kuri ieškovų teigimu priklauso jiems. Dėl šios priežasties remdamiesi sprendimu ieškovai gali reikalauti pašalinti patekimo kliūtis į bet kurį (duomenys neskelbtini), esantį atskirą įėjimą turintį rūsį. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė pareiškėjos skundą, neįvertinęs CPK 634 str. 2 d. antstoliui numatytos pareigos. Apeliantės nuomone, šie jos argumentai patvirtina, kad teismo sprendimo vykdymas kol vyksta teismo procesas dėl sprendimo išaiškinimo yra apsunkintas ir neįmanomas, todėl būtina sustabdyti vykdymo veiksmus iki įsiteisės procesinis sprendimas ir ši byla stabdytina iki įsiteisės procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje proceso Nr. 2-68-3-03434-2014-0.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis A. N. prašė jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį palikti galioti. Nurodė, kad išieškotojai teigia, jog ginčo rūsys yra vienintelis neidentifikuotas rūsys, tuo tarpu apeliantė nepateikė jokių rašytinų įrodymų, kad neidentifikuotų rūsių pastate yra daugiau. Atkreipė dėmesį, kad vykdomas teismo sprendimas yra patikrintas apeliacine tvarka ir paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo. Todėl skolininkės teiginiai, kad ji negali įvykdyti sprendimo dėl objektyvių priežasčių – nežino kurio konkretaus rūsį, esančio (duomenys neskelbtini), teisę valdyti turi suteikti išieškotojams yra nepagrįsti ir nelogiški. Tokiu būdu skolininkė siekia proceso vilkinimo. Apeliantė nepateikia jokių naujų argumentų pagrindžiančių antstolio procesinių dokumentų neteisėtumą ir stabdyti vykdomosios bylos nėra teisinio pagrindo.
Išieškotojai A. M. ir E. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti 5792 EUR dydžio baudą, 50 proc. šios baudos įpareigojant sumokėti suinteresuotiems išieškotojams bei priteisti bylinėjimosi išlaidos. Nurodė, kad apeliantė siekia suklaidinti teismą. Išieškotojai ir skolininkė yra ir buvo vieninteliai neidentifikuotų rūsio patalpų (duomenys neskelbtini), savininkai ir valdytojai. Šios patalpos nėra atidalintos, todėl nėra pagrindo abejoti, kad rūsio patalpos, kurių valdymo teisių pažeidimus antstolis reikalauja pašalinti yra tos pačios rūsio patalpos, kurias šiuo metu naudoja pareiškėja, t.y. užrakina vienintelį įėjimą. Pareiškėja puikiai suprato dėl kokių rūsio patalpų kilo ginčas. Pareiškėja tik siekia vilkinti ir nepagrįstai vengti teismo sprendimo vykdymo, teikia nepagrįstus prašymus ir skundžia kiekvieną antstolio ar teismo veiksmą ar nutartį, kuriuos grindžia tikrovės neatitinkančia informacija, todėl jai skirtina bauda (CPK 95 str.)
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl antstolio A. N. veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį iš esmės nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, apsiriboja teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepagrįstos.
Pažymėtina, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją), o bet koks veikimas ne pagal ją gali būti vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. CPK 18 str. įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Antstoliui nesuteikti įgaliojimai nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo arba keisti jo vykdymo tvarką. Taigi, antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad antstolis A. N. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-10075-809/2014, kuriuo atsakovė M. K. įpareigota suteikti teisę valdyti ieškovams A. M. ir E. M. rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), pašalinant bet kokias kliūtis ieškovams patekti į rūsį. Vilniaus apygardos teismas patikrinęs jo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą. Taigi, šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas dokumentas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu prašė panaikinti antstolio 2015 m. spalio 9 d. patvarkymą dėl atsisakymo tenkinti skolininkės prašymą Reg.Nr. B-64019, kuriuo ji prašė antstolio išaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką ir įpareigoti antstolį ją išaiškinti.
Pažymėtina, kad CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. CPK 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad abi minėtos teisės normos (tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek 589 straipsnio 1 dalis) sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja nurodydama iš esmės analogiškus argumentus kaip ir nagrinėjamoje byloje su prašymu išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi šį prašymą atmetė, konstatuodamas, kad prašymas išaiškinti teismo sprendimą neatitinka CPK 278 str. 1 d. nuostatų. Minėtoje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad ginčo rūsiai nėra identifikuoti nei kadastriniais numeriais, nei apibrėžtas jų plotas, abiejose sutartyse jie apibrėžti raide R. Teismo posėdžio metu atsakovės suprato dėl kokio rūsio ieškovai kreipėsi į teismą reikšdami ieškinio reikalavimus. Be kita ko atkreiptinas dėmesys ir tai, kad atskirojo skundo nagrinėjimo dieną, minėta nutartis yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismui 2016 m. kovo 17 d. nutartimi atmetus pareiškėjos M. K. atskirąjį skundą, kuris vėl gi buvo grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais kaip ir šioje byloje. Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, suprantama ir nedviprasmiška, todėl pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje teisingai ir pagrįstai sprendė, jog atsakovės ginčo metu suprato iš kokio rūsio turėtų būti išgabentas joms priklausantis turtas ir dėl kokio konkretaus rūsio kilo teisminis ginčas.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl antstolio A. N. 2015 m. spalio 6 d. patvarkymo teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde iš esmės kelia klausimus, kurie nėra šios bylos dalykas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta argumentus, kuriais keliamas klausimas dėl išieškotojų teisės į ginčo patalpas, kadangi šis klausimas iš esmės išspręstas minėtu įsiteisėjusiu ir vykdytinu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimu.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą bei šalių argumentus sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas patvarkymas atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijoje jam keliamus reikalavimus ir antstolis turi diskrecijos teisę spręsti ar pasinaudoti teise kreiptis su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 str.). Kaip minėta tiek sprendimo išaiškinimo, tiek sprendimo vykdymo išaiškinimo institutai sudaro vieną visumą, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad antstolis ir teismas skundžiamoje nutartyje neturėjo pagrindo remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi. Tuo tarpu esant situacijai, kai vienintelei pareiškėjai nėra aiškus vykdytinas teismo sprendimas, nesudaro pagrindo spręsti, kad jo rezoliucinė dalis yra neaiški ir nesuprantama.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat kaip nepagrįstą atmeta apeliantės prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0157/15/01382 iki įsiteisės procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pareiškėjo pareiga šiuo atveju yra argumentuotai pagrįsti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį ir įrodyti galimai palankaus pareiškėjui sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė, kaip vykdymo veiksmų nesustabdymas gali apsunkinti galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje pagal pareiškėjos M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties. Minėta, kad atskirojo skundo nagrinėjimo dieną, minėta nutartis yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismui 2016 m. kovo 17 d. nutartimi atmetus pareiškėjos M. K. atskirąjį skundą ir palikus nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį.
Išieškotojai prašo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Pažymėtina, jog CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius.
Šiuo atveju teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad atskirasis skundas būtų pateiktas aiškiai nepagrįstas ar dėl kokių nors kitų nesąžiningų ketinimų, todėl teismas apelianto atskirojo skundo pateikimo nepripažįsta ieškovo piktnaudžiavimo teise. Todėl suinteresuoto asmens prašymas netenkintinas ir pareiškėjui netaikytinos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, reglamentuojamos CPK 95 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. civilinė byla Nr. 3K-7-276-469/2015).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nutarčiai panaikinti.
Išieškotojai prašė priteisti 297,85 EUR išlaidas už atsiliepimo į skundą surašymą.
Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kadangi nurodytos viršija rekomenduojamus dydžius, byla nėra sudėtinga, apeliacinės instancijos teismui atmetus atskirąjį skundą, išieškotojo A. M. patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 150 EUR ir priteistinos iš pareiškėjos M. K. (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos M. K. (a.k(duomenys neskelbtini) 150 EUR bylinėjimosi išlaidų išieškotojo A. M. (a.k(duomenys neskelbtini) naudai.