Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, atnaujino pareiškėjams praleistą terminą pateikti J. K. su F. K. giminystės ryšį įrodantį dokumentą, t. y. J. K. gimimo akto įrašą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nustatytais terminais nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, t. y. J. K. gimimo liudijimo. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Pažymėjo, jog istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489, nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgęs į tai, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teismas vertino, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Pabrėžė, jog svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pareiškėjai tokia aplinkybe nurodė faktą, jog 1993 m. liepos 20 d. rašto nei J. K., nei pareiškėjai nėra gavę, o 2002 m. birželio 6 d. pareiškėja M. B. pateikė žemėtvarkos skyriui visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu, tačiau apie tai, kad trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento, pareiškėjų niekas neinformavo, tik 2006 m. vasario 22 d. raštu Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pakartotinai prašė pateikti J. K. gimimo liudijimą. Teismas pažymėjo, jog byloje yra 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo (nenurodyta kokio miesto) raštas J. K. dėl papildomų duomenų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šis raštas buvo išsiųstas J. K. ir įteiktas jam ar kuriam nors iš su juo tuo metu gyvenusių šeimos narių, byloje nėra. Teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių šiai aplinkybei nustatyti. Atkreipė dėmesį, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 4 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, jog duomenų apie tai, ar 1993 m. liepos 20 d. raštas „Dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę“ adresuotas J. K., buvo išsiųstas, ar buvo įteiktas ir kam įteiktas, nėra. Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento priimamojo 2008 m. spalio 31 d. raštas Nr. 27-7-131 patvirtina, jog siunčiamų raštų registracijos žurnalai pagal 1993 metų bylų nomenklatūrą buvo saugomi 5 metus. Pareiškėjo A. B. atstovė S. B. patvirtino, jog minėto rašto negavo nei J. K., nei pareiškėjai, nei ji. Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė patvirtino, jog J. K., mirusio 1993 m. gruodžio 13 d., mirties liudijimas buvo pateiktas žemėtvarkos skyriui 1994 metais. Pagal byloje esančią medžiagą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimus pareiškėjai Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė 2002 m. birželio 10 d. Teismas pabrėžė, jog byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai, J. K. įpėdiniai, iškart po pastarojo mirties ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami užtikrinti savo teisių tinkamą įgyvendinimą. 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pareiškėjai pateikė prašymus Kauno miesto valdybai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Nuo 1994 metų vyko aktyvus pareiškėjų ir Kauno apskrities viršininko administracijos susirašinėjimas bei teismo procesai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Teismo manymu, tai patvirtina, jog Kauno apskrities viršininko administracijai buvo žinoma apie J. K. mirtį ir apie jo teisių perėmėjus. 2002 m. birželio 10 d. pareiškėjams pateikus papildomus dokumentus, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų dėl trūkstamų dokumentų pareiškėjams nepareiškė bei neinformavo jų apie trūkstamus dokumentus. Be to, pažymėjo, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. liepos 8 d. rašte Nr. 02-302 nurodyta, kad pareiškėjai informuojami apie tai, jog su jais bus derinami nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. K. žemę klausimai. Tačiau apie trūkstamus dokumentus pareiškėjams buvo pranešta tik 2006 metais, t. y. jau pasibaigus įstatyme numatytiems terminams. Teismo nuomone, pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra išskirtinės, nėra visuotinai įprastos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, siekiantis nuosavybės teisų atkūrimo, turi rinkti informaciją apie savo giminaičius. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų terminų atnaujinimui, todėl pareiškėjų prašymą laikė pagrįstu ir tenkino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Z. Š. apeliacinį skundą patenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų senelis 1991 m. gegužės 15 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į F. K. iki nacionalizacijos valdytą 12,53 ha žemę. Su prašymu pareiškėjas pateikė nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, tačiau nepateikė giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų. Apie tai, kad privalu pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus su buvusiu savininku F. K., J. K. buvo pranešta 1993 m. liepos 20 d., tačiau J. K. gimimo liudijimas institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateiktas. J. K. mirė 1993 m. gruodžio 14 d. J. K. 1989 m. spalio 4 d. testamentas patvirtina, kad jis pareiškėjams perleido dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas išduotas pareiškėjams 2002 m. balandžio 4 d. patvirtina, kad pagal J. K. testamentą jie paveldėjo ½ dalį statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų, apie J. K. testamentinės valios išreiškimą bei patvarkymų dėl teisės perleidimo atkuriant nuosavybes teises į žemę, byloje nėra. Pažymėjo, jog Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Įstatymo 11 straipsnis numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Teismas pažymėjo, jog šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta, kam nuosavybės tesės perduodamos mirus pretendentui po nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nėra nustatyta, kas turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po pretendento mirties. Teismas konstatavo, kad remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 1 dalimi turtinių teisių perleidimas galimas pagal įstatymą arba pagal testamentą. Tokiu būdu mirusiojo įpėdinai pagal įstatymą arba pagal testamentą turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese po mirusiojo pretendento su tokiomis pat teisėmis kokias turėjo pats pretendentas. Todėl įpėdiniai privalo pateikti institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą, dokumentus, patvirtinančius jų giminystės ryšį su mirusiuoju pretendentu arba dokumentą patvirtinantį mirusiojo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai yra S. B. vaikai, o ji yra J. K. dukra. Tokiu būdu, S. B. yra įpėdinė pagal įstatymą. Teismo manymu, esant pirmos eilės įpėdiniui pagal įstatymą, pareiškėjai, kaip mirusiojo pretendento anūkai, tokios teisės neturi. Taip pat jie tokios teisės neįgijo pagal J. K. m. spalio 4 d. testamentą, nes pareiškėjams buvo perleisti tik statiniai, bet ne teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju, pareiškėjai įstatymo saugomo intereso neturi, todėl jų prašymas atnaujinti terminą giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti yra nepagrįstas. Laikė, jog pirmosios instancijos administracinis teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančius ginčo santykius, ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.), o panaikinus sprendimą priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems J. K. ir F. K. giminystės ryšį, paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atmestas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nenurodė, kokiomis materialinės teisės normomis vadovavosi priimdamas sprendimą, tik rėmėsi bendra šiuo metu Civilinio kodekso 5.1 straipsnio norma, tačiau neaišku, kokia materialinės teisės norma nustato, jog pareiškėjai nėra J. K. įpėdiniai pagal įstatymą.

2. J. K. mirties metu 1993 m. gruodžio 13 d. galiojusio Civilinio kodekso 573 straipsnis (1964 m. redakcija) nustatė įpėdinių ratą, kurie galėjo paveldėti pagal įstatymą. Pagal šio straipsnio nuostatas prie pirmos eilės įstatyminių įpėdinių yra priskiriami vaikai, o prie antros eilės įstatyminių įpėdinių tarp kitų asmenų priskiriami vaikaičiai. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad antros eilės įpėdiniai yra šaukiami paveldėti, jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jie palikimo nepriėmė arba atsisakė. Šio kodekso 587 straipsnis nustatė, kad įpėdinis turi priimti palikimą. Palikimo priėmimas yra vienašališkas valinis sandoris, kuriuo asmuo siekia sukurti sau teises ir pareigas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. sausio 9 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006 nutartimi ir teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2009 analogiškomis aplinkybėmis pripažino testamentinei įpėdinei paveldėjimo teisę į nuosavybės teisėmis atkurtą žemę. Analogiškai klausimas sprendžiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A6-530/2001, Nr. A7-709/2003, Nr. A6-488/2001, Nr. A2-907/2003.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CK 5.1 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą, ir nusprendė, jog esant pirmos eilės įpėdiniui pagal įstatymą, pareiškėjai, kaip mirusiojo pretendento anūkai, teisės dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese neturi. Tačiau tokia teismo išvada kelia abejonių.