- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-01
- Bylos Nr.
- A-63-1959-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alaja“, Ko
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Saulius Aviža
- Kategorijos
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaja“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaja“ ir Ko skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Alaja“ ir Ko (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 8) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2007 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (11.3) I-1399 ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus (toliau – VSDFV Kėdainių skyrius) 2007 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. N21, pripažinti A. D. nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. sausio 3 d. VSDFV Kėdainių skyrius priėmė sprendimą Nr. N 21, kuriuo A. D. nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu įvykiu, o VSDFV 2007 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. (11.3) 1-1399 VSDFV Kėdainių skyriaus sprendimą paliko galioti. Pažymėjo, kad kilusio ginčo esmę sudaro Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. IX-211 redakcija) aiškinimas. Paaiškino, kad A. D. nelaimingas atsitikimas įvyko darbo metu, t. y. 2006 m. vasario 9 d. jis vairuodamas automobilį nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį. Teritorinis VSDFV Kėdainių skyrius atsisakė pripažinti A. D. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbo metu draudiminiu motyvuodamas tuo, kad jo veiksmai buvo susiję su administraciniu teisės pažeidimu. Sprendime buvo nurodyta, kad dėl autoįvykio buvo kaltas pats A. D. , pažeidęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 172 punkto reikalavimus, t. y. jo veiksmai buvo susiję su administraciniu teisės pažeidimu. Atkreipė dėmesį, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 225 straipsnis nurodo subjektus, kurie turi teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. Paaiškino, kad Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Eismo priežiūros poskyrio tyrėjas vyresnysis inspektorius V. B. 2006 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą Nr. E 606195, kuriuo pripažino A. D. kaltu pažeidus ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir skyrė administracinę nuobaudą (teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas trims mėnesiams). A. D. pateikus skundą dėl minėtos administracinės nuobaudos Panevėžio apygardos administraciniam teismui, teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. II-147-552 A. D. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Eismo priežiūros poskyrio paskirtą administracinę nuobaudą – paskyrė A. D. sumokėti 100 Lt baudą. Pažymėjo, kad A. D. 2007 m. vasario 19 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-147-552 ir prašė teismo panaikinti 2007 m. vasario 7 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. D. nutraukti. Manė, kad tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinį sprendimą, t. y. kaip įgaliotai institucijai priėmus sprendimą, bus nustatyta, ar A. D. padarė administracinį teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: <...>2) apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus“. Atkreipė dėmesį į tai, kad administracinio teisės pažeidimo požymiais gali būti objektyvūs bei subjektyvūs požymiai. Tik jų visuma ir kompetentingos institucijos sprendimas leidžia konstatuoti buvus administracinį teisės pažeidimą. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, neužtenka vien atskirų administracinių teisės pažeidimo požymių nustatymo, reikia asmenį pripažinti kaltu pagal ATPK nuostatas. Akcentavo, kad remiantis sisteminiu įstatymo aiškinimu, nedraudiminio įvykio konstatavimui dėl nusikalstamos veikos užtenka tik jo nusikaltimo požymių buvimo, tuo tarpu, norint konstatuoti nedraudiminį įvykį dėl administracinio teisės pažeidimo reikia ne tik šio pažeidimo požymių visumos, bet ir įgaliotos institucijos sprendimo dėl tokio pažeidimo. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto normos turinys buvo aiškinamas neadekvačiai plečiamai, nesilaikant teleologinio teisės aiškinimo reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą draudimo išmoka mokama atsitikus nelaimingam atsitikimui ar susirgus profesine liga, kai įvykis atitinka įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, išskyrus atvejus, kai įvykiai patenka į 7 straipsnyje nurodytų nedraudiminių įvykių sąrašą. Pažymėjo, kad darbo metu A. D. įvykęs nelaimingas atsitikimas atitiko visus 6 straipsnio reikalavimus ir dėl to ginčo nebuvo, tačiau VSDVF Kėdainių skyrius šį įvykį pripažino atitinkančiu ir 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą nedraudiminį įvykį. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. vasario 7 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) aiškindamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pagrindu priimtų teisės aktų normas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitinkamos socialinės paramos ir negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis. Manė, kad įstatymo normos turi būti aiškinamos taip, jog atitiktų jo priėmimo tikslus ir užtikrintų socialinės apsaugos teikimą nelaimės atveju, kuriai įgyvendinti yra mokamos socialinės draudimo įmokos. Pažymėjo, kad VSDFV Kėdainių skyrius įstatymo normą išaiškino taip, kad toks aiškinimas iš esmės susiaurino A. D. galimybes pripažinti įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu bei išaiškino taip, kad toks aiškinimas diskriminuotų A. D. lyginant su kitomis darbuotojų kategorijomis. Nurodė, kad jokiuose tyrimo dokumentuose nėra nustatyta, jog A. D. būtų siekęs sukelti sau žalą arba būtų siekęs atlikti neteisėtą veiką. Prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Manė, kad tiek Saugaus eismo įstatymas, tiek Kelių eismo taisyklės yra pripažintini kaip darbo saugos reikalavimai asmenims, tarnybiniais tikslais vairuojantiems automobilius. Pažymėjo, kad teisės aktu nustatant atitinkamą elgesio taisyklę, kartu yra numatoma ir sankcija. Todėl jeigu dėl žmogaus nesugebėjimo įvertinti eismo sąlygas, pavyzdžiui, netinkamai įvertina kelio dangos būklę, ar pasikeitusias transporto priemonės savybes pakrovus krovinį, įvyksta eismo įvykis, toks įvykis traktuojamas kaip Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Teigė, kad jeigu nelaimingas atsitikimas įvyksta kitoje srityje, kai darbuotojas dėl savo asmeninių savybių nesugeba tinkamai įvertinti visų išorinių sąlygų, bet kurioje darbuotojo veiksmai nėra reglamentuojami teisės normų, įvykis yra pripažįstamas draudiminiu ir draudimo išmoka yra mokama. Pabrėžė, kad žalos atsiradimą gali sąlygoti ir darbuotojo kaltė ir tai bus draudiminis įvykis, išskyrus tyčinius darbuotojo veiksmus, kuriais siekiama žalos sau atsiradimo. Pareiškėjas manė, kad yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto normos turinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. dėl atskirų darbuotojų rūšių diskriminavimą nustatančio reglamentavimo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo nustatant tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Kėdainių skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 31 – 32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad priimdami sprendimą skyriaus specialistai vadovavosi Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ir Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais, kad draudiminiu įvykiu nepripažįstamas nelaimingas atsitikimas darbe, jei apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba ši veika susijusi su administraciniu pažeidimu. Paaiškino, kad 2006 m. gruodžio 5 d. Kėdainių rajono policijos komisariatas A. D. surašė administracinio teisės pažeidimo nutarimą, kuriame vadovaujantis ATPK 127 straipsnio 2 dalimi ir 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu A. D. buvo taikyta administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trims mėnesiams. Manė, kad bylos nagrinėjimą dėl VSDFV Kėdainių skyriaus 2007 m. sausio 3 d. priimto sprendimo reikėtų atidėti, kol nebus galutinio sprendimo dėl administracinės nuobaudos paskyrimo A. D. .
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 34 – 36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodė, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.2 punkte nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitiko Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas (įvyko darbe), tačiau apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus. Pažymėjo, kad administracinis teisės pažeidimas, susijęs su apdraustojo veika, nustatomas remiantis administracinį teisės pažeidimą tiriančios institucijos surašytais administracinių teisės pažeidimų protokolais, nutarimais, kitais dokumentais ir teismo sprendimais (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.2 p. 3 psp.). Pažymėjo, kad VSDFV Kėdainių skyrius 2007 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą Nr. N 21, kuriuo A. D. 2006 m. vasario 9 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu įvykiu pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.2 punktą – nes apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, susijusios su administraciniu teisės pažeidimu. Neigiamo sprendimo motyvai sprendime nurodyti išsamiai, remiantis teisėsaugos institucijų išvadomis bei Kėdainių rajono Policijos komisariato 2006 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. E 606195 dėl administracinio teisės pažeidimo, kuriuo A. D. buvo paskirta administracinė nuobauda. Manė, kad būtų tikslinga sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės bylą dėl administracinės nuobaudos skyrimo pagrįstumo A. D. . Manė, kad skundo argumentai dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad Kelių eismo taisyklių privalo laikytis visi kelių eismo dalyviai (nepriklausomai nuo jų profesijos) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kelių eismo taisyklių kontekste vairuotojas yra asmuo, faktiškai vairuojantis transporto priemonę, todėl skirtingų profesijų asmenų, vairuojančių transporto priemones, atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nėra ir negali būti diferencijuojama.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 70 – 72) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimą draudiminiais įvykiais bei išmokų skyrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-189 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. IX-211 redakcija) ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.2 punkte nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitiko Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas (įvyko darbe), tačiau apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus. Pažymėjo, kad administracinis teisės pažeidimas, susijęs su apdraustojo veika, nustatomas remiantis administracinį teisės pažeidimą tiriančios institucijos surašytais administracinių teisės pažeidimų protokolais, nutarimais, kitais dokumentais ir teismo sprendimais. Pabrėžė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartimi nutarimu A. D. paskirta administracinė nuobauda – atėmimas teisės vairuoti transporto priemones 3 mėnesiams pakeista 100 Lt bauda ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis palikta nepakeista. Įvertinęs aplinkybę, kad A. D. administracinė nuobauda nepanaikinta, teismas padarė išvadą, jog A. D. veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, todėl, ginčijami sprendimai, kuriais minėtas įvykis pripažintas nedraudiminiu, laikytini teisėtais ir pagrįstais. Pabrėžė, kad A. D. administracinė nuobauda paskirta už Kelių eismo taisyklių 53, 172 punktų reikalavimų nesilaikymą, jis nepasirinko važiavimo greičio, neįvertino kelio būklės ir važiavimo sąlygų, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę. Dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu susižalojo A. D. ir buvo sugadinta kitiems asmenims priklausanti transporto priemonė. Nurodė, kad Kelių eismo taisyklės numato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vienodai taikomos visiems eismo dalyviams, nepriklausomai nuo jų profesijos, todėl Kelių eismo taisyklių traktuoti kaip darbo saugos ar darbo higienos norminį aktą nėra pagrindo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad A. D. nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 75 – 81) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde iš dalies pakartojami skundo pirmosios instancijos teismui argumentai, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai aiškino teisės aktus, reguliuojančius darbuotojų elgesio taisykles vairuojant automobilius, kai yra atliekamos darbo funkcijos, turinį ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Vertinant, ar nelaimingas atsitikimas darbe pripažintinas draudiminiu įvykiu, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme įtvirtintos normos turėtų būti taikomos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius su Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme įtvirtintomis normomis. Kelių eismo taisyklės patenka į darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų sąvoką Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo normų prasme, todėl tiek Saugaus eismo įstatymas, tiek Kelių eismo taisyklės yra pripažintini kaip darbo saugos reikalavimai asmenims, tarnybiniais tikslais vairuojantiems automobilius, tačiau teismas plečiamai aiškino Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
2. Nurodytu atveju buvo pažeisti darbų saugą reglamentuojantys norminiai teisės aktai, dėl ko A. D. įvykęs nelaimingas atsitikimas turi būti pripažintas draudiminiu. Teismui aiškinant, kad dėl administracinių teisės pažeidimų požymių buvimo yra paneigiama teisė į draudimo išmoką, būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma, ta apimtimi, kuria riboja teisę į socialinio draudimo išmoką dėl administracinių teisės pažeidimų požymių buvimo vienos profesijos darbuotojui (vairuotojams ar kitiems asmenims, į kurių pareigas įeina transporto priemonės vairavimas), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes neįvertina konkrečios profesijos sąlygų ir diskriminuoja ją lyginant su kitomis.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Kėdainių skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92 – 95) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pakartojami atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, taip pat nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus reglamentuoja ATPK penktasis skirsnis, tačiau šiuo atveju atsakomybė A. D. atsirado už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl įvykis nepripažintas draudiminiu pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas.
2. A. D. dėl įvykio už gydymosi laikotarpį vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis buvo išmokėta ligos pašalpa lygi 85 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamo uždarbio. Nuo 2006 m. birželio 7 d. A. D. mokama netekto darbingumo pensija, todėl šiuo atveju įgyvendintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis.
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96 – 98) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pakartojami atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, taip pat nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe nepripažįstamas draudiminiu įvykiu, jeigu apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, susijusios su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus, už kuriuos asmeniui atsiranda administracinė atsakomybė, numatyta ATPK penktajame skirsnyje, kuriuos nagrinėja ir administracines nuobaudas skiria Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos ministerijos ir kt. Šiuo atveju A. D. administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, numatančią atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą.
2. Kelių eismo taisyklių privalo laikytis visi kelių eismo dalyviai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriklausomai nuo jų profesijos, Kelių eismo taisyklių kontekste vairuotojas yra asmuo, faktiškai vairuojantis transporto priemonę, todėl skirtingų profesijų asmenų, vairuojančių transporto priemones, atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nėra ir negali būti diferencijuojama. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ta apimtimi, kuria ribojama vienos profesijos darbuotojų – vairuotojų – teisė į socialinio draudimo išmokas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas byloje kilęs dėl įvykio nepripažinimo draudiminiu. Atsakovai jį vertina kaip nedraudiminį remdamiesi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.3p.
Tokia atsakovų pozicija aiškinant ir taikant nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo santykius reglamentuojančias teisės normas skundžiamu teismo sprendimu pripažinta teisinga.
Vertinant, ar nelaimingas atsitikimas darbe pripažintinas draudiminiu įvykiu, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme įtvirtintos normos turėtų būti taikomos atsižvelgiant į sisteminius jų ryšius su Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme įtvirtintomis normomis, kurios pagal pobūdį su Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme įtvirtintomis normomis konkuruoja kaip specialiosios su bendromis. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 str. 11 d. nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys- darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina).Analogiškai nelaimingo atsitikimo darbe sąvoka apibrėžta ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 p. Pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 str. draudiminiai įvykiai, susiję su šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytais apdraustaisiais, yra įvykiai, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ištirti ir pripažinti nelaimingais atsitikimais darbe, profesinėmis ligomis, nelaimingais atsitikimais pakeliui į darbą ar iš darbo. Draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatyta, kad apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu. (įstatymo 7 str. 2d. 2 p.). Taigi, pagal šį įstatymą nedraudiminiais įvykiais darbe yra tie atvejai, kai nukentėjusysis padaro administracinį teisės pažeidimą ir šis pažeidimas patvirtintas atitinkamu institucijos turinčios teisę skinti nuobaudas už administracinius pažeidimus įsiteisėjusiu nutarimu. nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo veiksmuose nustatyti neatsargaus administracinio nusižengimo požymiai, už kurį nukentėjusysis buvo nubaustas administracine tvarka, todėl jam taikytina Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 str.2d 2 p. įtvirtinta nuostata.
ATPK administracinį teisės pažeidimą apibrėžia kaip priešingą teisei, kaltą (tyčinį, arba neatsargų) veikimą arba neveikimą, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešėją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laives, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai nustato administracinę atsakomybę. Administraciniai teisės pažeidimai transporte yra patalpinti šio kodekso dešimtame skirsnyje, kurio atitinkamuose straipsniuose numatyta administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Būtent už Kelių eismo taisyklių 172 str. pažeidimą nukentėjusysis pagal ATPK 127 str. 2 d. nubaustas skiriant administracinę nuobaudą.
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnis nustato, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį ir kt. Darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nelaimingo atsitikimo priežastis, ne saugių darbo sąlygų nesudarymas ar jų nesilaikymas, o nukentėjusiojo kaltais veiksmais įvykdytas administracinis teisės pažeidimas.
Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklės nustato eismo tvarką visiems eismo dalyviams (ne tik asmenims, dirbantiems vairuotojais), dalyvaujantiems kelių eisme, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 p. neprieštarauja Konstitucijai. Kelių eismo taisyklių privalo laikytis visi kelių eismo dalyviai ( nepriklausomai nuo jų profesijos) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitaip suprantant ir taikant minėtas taisykles, jų pažeidimo atveju, vairuotojai, dirbantys pagal sutartis ir kiti eismo dalyviai atsidurtų nelygioje padėtyje.
Visuma paminėtų aplinkybių leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos UAB „Alaja“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 metų vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.