Kauno apygardos teismo nuosprendis

2012-06-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-249-579-2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-06-28
Bylos Nr.
1A-249-579-2012
Teisminio proceso Nr.
1-26-1-00452-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Kęstutis Dargužis
Nuteistasis
M. R.
Advokatai
Ramutė Budrytė
Teisėjas Rimantas Grigas Baudž. byla Nr. 1A-249-579/2012Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-26-1-00452-2011-5)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.6.4.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Onai Kandrotienei, gynėjui advokatui Ramutei Budrytei, nuteistajam M. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas pagal BK 290 str. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-04-03 iki 2011-04-05.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas pagal BK 290 str. už tai, kad 2011-04-03, laikotarpyje nuo 22.12 val. iki 23.55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prekybos centre (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei vežant tarnybiniu automobiliu į Dainavos PK ir Dainavos PK budėtojų dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini), išplūsdamas necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais bei grasindamas susidorojimu, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos PK Girstupio PN tyrėją E. L. ir Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos PK PP vyresniąją postinę E. Š..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu M. R. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodyta, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, įrodančias, kad jo veikoje nebuvo nusikalstamos veikos sudėties, būtinos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 290 str., todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konkrečiai BK 2 str. 3 ir 4 d. Jis neginčija, jog vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau šie žodžiai nebuvo skirti įžeisti policijos pareigūnus, be to, buvo jų pačių išprovokuoti, kadangi šie jo atžvilgiu naudojo fizinę prievartą. Dėl šių priežasčių jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip administracinę atsakomybę užtraukianti veika. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Policijos pareigūnų jis buvo pristatytas į Dainavos PK operatyvaus valdymo poskyrį. Policijos pareigūnai jo atžvilgiu piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, sudavė jam smūgius, jį įžeidinėjo. Dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00263-11. Dėl to darytina išvada, jog nors jis ir pavartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu, tačiau tokie jo veiksmai buvo skirti ne įžeisti policijos pareigūnus, o greičiau apsiginti nuo neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Jo veiksmai negali būti laikomi kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę, kadangi jis nesiekė įžeisti pareigūnų. Jis davė teisingus, nuoseklius ir išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, tačiau teismas juos atmetė, nurodydamas, kad tai gynybos versija. Tokia teismo išvada, kuomet remiamasi tik suinteresuotų asmenų parodymais, atmetant kitus parodymus bei objektyvius įrodymus, jam yra visiškai nepriimtina. Jo nuomone, itin svarbu yra tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai nevertino tos aplinkybės, kad dėl galimų neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00263-11. Kadangi šių svarbių faktinių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu teismas nevertino, todėl nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas negalėjo būti išsamus ir visapusiškas. Toks teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Be to, toks teisinančių įrodymų ignoravimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7. p. reikalavimų: ap­kaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Jo nuomone, šis svarbių įrodymų ignoravimas nulėmė neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas M. R. kaltu rėmėsi nukentėjusiais pripažintų policijos pareigūnų parodymais, taip pat liudytojų policijos pareigūno J. D., prekybos centro (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojų parodymais bei akistatų tarp nukentėjusiųjų ir M. R. protokolais. Remdamasis šiais įrodymais Kauno m. apylinkės teismas nurodė, jog jie yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vienas kitam, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Iš šių parodymų matyti, jog 2011-04-03 apie 21.30 val. prekybos centre (duomenys neskelbtini) apeliantas buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų, kai iš parduotuvės išėjo nesusimokėjęs už butelį degtinės. Dėl šios priežasties, tai yra dėl galimai padaryto administracinės teisės pažeidimo (smulkios vagystės) ir buvo iškviesti policijos pareigūnai. Kaip tvirtino atvykę pareigūnai E. Š. ir E. L., jau prekybos centre M. R. juos pradėjo įžeidinėti, plūsti. Remiantis šių asmenų parodymais tokius savo veiksmus apeliantas tęsė ir vežamas policijos automobiliu bei Dainavos policijos komisariate. Kad policijos komisariate kolegos buvo įvairiais žodžiais, tame tarpe ir necenzūriniais, įžeidinėjami, apklausiamas nurodė ir dar vienas policijos pareigūnas, liudytojas J. D.. Tuo tarpu apeliantas tiek skunde, tiek apklausiamas apeliacinės instancijos teisme neigė savo kaltę ir tvirtino, kad jis tik apsižodžiavo su pareigūnais, kurie jį įžeidinėjo veždami automobiliu, o komisariate visi jo pasakyti necenzūriniai žodžiai buvo tik atsakas į pareigūnų jo atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus – pavartotą smurtą arba pasakyti iš skausmo kai buvo mušamas.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymais, kad apeliantas juos įžeidinėjo prekybos centre (duomenys neskelbtini) , kadangi šiuos jų parodymus patvirtina ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklausti prekybos centro apsaugos darbuotojai Ž. N., N. R. bei D. K.. Šie liudytojai nurodė, kad M. R. buvo sulaikytas dėl smulkios svetimo turto vagystės, o atvykus iškviestiems policijos pareigūnams apeliantas juos įžeidė plūsdamas įvairiais žeminančiais, necenzūriniais žodžiais. Apsaugos darbuotojai apelianto anksčiau nepažinojo, jokių santykių, o juo labiau priešiškų, tarp jų nebuvo, todėl ir apkalbėti M. R. jie neturi jokio pagrindo.

BK 290 str. numato atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė be kita ko kyla ir už policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš to matyti, kad ATPK 187 straipsnio paskirtis iš esmės ta pati, kaip ir BK 290 straipsnio, – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas. Šiuo atveju tiek policijos pareigūnų E. L. ir E. Š., tiek ir liudytojų prekybos centro apsaugos darbuotojų parodymai patvirtina, kad M. R. tokiais savo veiksmais įžeidė nukentėjusiųjų garbę ir orumą. Tačiau kolegijos nuomone tokia apelianto padaryta veika prekybos centre (duomenys neskelbtini) pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, kadangi ji netruko ilgą laiką, nebuvo ir ypatingai intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Todėl apelianto M. R. neteisėti veiksmai, įžeidžiantys policijos pareigūnus atlikti vien tik prekybos centre (duomenys neskelbtini) , atitinka ATPK 187 str. 2 d. numatytus požymius ir užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę.

Kolegija sutinka, kad neginčijamai nustačius, jog apeliantas tokius įžeidžiančius veiksmus tęsė ir vežamas automobiliu bei policijos komisariate, M. R. neteisėti, pareigūnus įžeidžiantys veiksmai, dėl savo pobūdžio: ilgos tokių veiksmų trukmės, intensyvumo, atitiktų BK 290 str. dispozicijoje numatytus požymius. Tačiau apylinkės teismas, pripažindamas M. R. kaltu, visiškai neanalizavo vėliau įvykusių įvykių, tai yra teismas nepasisakė, kaip vertina tą apelianto parodymų dalį, kurioje jis nurodė, kad nukentėjusiųjų neįžeidinėjo, o pats Dainavos policijos komisariate pareigūnų buvo sumuštas, nevertino aplinkybės, kad iš policijos komisariato skundo autorius buvo išvežtas tiesiai į gydymo įstaigą, kur M. R. buvo suteikta būtina medicininė pagalba ir nustatyti kūno sužalojimai: veido ir dešinės ausies sumušimai, poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, dešinės ausies išorinėje landoje, kairės akies viršutiniame voke, dešiniajame kelyje, kraujosruva viršutinės lūpos pogleivyje, taip pat odos nubrozdinimai riešuose bei konstatuota, kad padaryti sužalojimai nebūdingi vienkartiniam griuvimui (b.l. 11-12). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaip patikimus įrodymus nukentėjusiųjų E. L., E. Š. bei liudytojo J. D. parodymus apie tai, kas vyko išvežus apeliantą iš prekybos centro (duomenys neskelbtini) ir jais remdamasis pripažįstant apeliantą kaltu, parodymus vertino atsietai nuo kitų įrodymų, nevertino ir neanalizavo šių parodymų kontekste M. R. parodymų bei jo kūne atsiradusių sužalojimų. Be to, Kauno m. apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. R. atžvilgiu visiškai nevertino (nors kaip įrodymus nuosprendyje juos ir paminėjo) gautų iš Dainavos PK policijos komisariato vaizdo įrašų, taip pat nelygino jų su nukentėjusiųjų ir liudytojo J. D. parodymais.

Tokiu atveju, kai policijos pareigūnai tvirtina, jog M. R. juos ir toliau plūdo, įžeidinėjo, o apeliantas nurodo, kad nieko įžeidžiančio nepasakė, atvirkščiai, jį patį policijos pareigūnai Dainavos policijos komisariate mušė, spardė, dėl ko jis patyrė įvairius kūno sužalojimus (kurie konstatuoti specialisto išvadoje), šiuos parodymus reikia vertinti pagal jų (tų parodymų) nuoseklumą, išsamumą, logiškumą, jų ryšį su kitais byloje surinktais duomenimis, įvertinus ir galimą šių asmenų suinteresuotumą duoti neteisingus.

Štai policijos pareigūnai E. L. ir E. Š. savo parodymuose nurodo, kad vedamas į policijos komisariato patalpas M. R. muistėsi, plūdosi, o E. L. dar ir pridūrė, kad viena ranka laikė apeliantą už rankos, o kita laikė stipriai palenkęs jo galvą. Tačiau iš esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota kaip nuteistasis atvedamas į policijos komisariatą, nematyti, kad apeliantas muistytųsi, būtų neramus, ar kad būtų laikoma jo galva. Jis eina ramiai, priekyje eina nukentėjusioji E. Š., o šalia, viena ranka (lengvai) prilaikydamas M. R. už rankos – E. L.. Pareigūnai E. Š., J. D. taip pat nurodė, kad būdamas kameroje (laikino sulaikymo patalpoje), apeliantas ne tik juos plūdo, bet ir daužėsi, trankėsi, tačiau nors laikino sulaikymo patalpa ir filmuojama, bet esantys vaizdo įrašai šios nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytos aplinkybės irgi nepatvirtina. Juk jeigu apeliantas buvo toks agresyvus, trankėsi daužėsi, kaip tvirtino policijos pareigūnai, tai tiktai nors dalį tokių veiksmų turėjo užfiksuoti įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Ir visuose kituose vaizdo įrašuose, kuriuose užfiksuotas apeliantas, jis elgiasi ramiai, netgi apatiškai, nematyti jokio priešinimosi, pareigūnų reikalavimų nevykdymo požymių, kuriuos buvus nurodo policijos pareigūnai E. L., E. Š., J. D..

Iš byloje esančio Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos PK l. e. viršininko pareigas rašto (b.l. 200) matyti, kad komisariate įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis filmuojamos komisariato prieigos, budėtojų padalinio patalpos ir laikino sulaikymo patalpos. Ikiteisminio tyrimo metu Dainavos policijos komisariato viršininko buvo paprašyta pateikti filmuotą medžiagą, susijusią su M. R. pristatymu į komisariatą. Tačiau peržiūrėjus gautus įrašus matyti, kad šie įrašai nėra vientisi, tai yra tik atskiri vaizdo įrašų fragmentai. Juose yra tik visa eilė trumpų vaizdo įrašų iš budėtojų padalinio patalpos ir tik keli (atskiri) iš apelianto M. R. buvimo laikino sulaikymo patalpose (trunkantys tik po kelias sekundes). Kaip jau minėta anksčiau šiame nuosprendyje, tarp esančių byloje įrašų nėra tokio įrašo, kuris patvirtintų pareigūnų tvirtinimą, jog apeliantas laikino sulaikymo patalpoje daužėsi, trankėsi, nors toks įrašas tikrai turėtų būti laikomas susijusiu su nagrinėjamu įvykiu. Todėl kyla abejonių ar pateikti įrašai (nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo dar kartą paprašyta pateikti Dainavos PK turimus įrašus, tačiau naujų įrašų nebuvo pateikta) atspindi buvusią situaciją.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ir policijos areštinėje (laikino sulaikymo patalpoje) nuteistasis buvo laikomas su antrankiais (nors ir, kaip matyti iš vaizdo įrašų, joje ramiai gulėjo, arba vaikščiojo), ką draudžia policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357) bei policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatai (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2000 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 88 321.1 p). Nors CD ir jame esančio vaizdo įrašo apžiūros protokole (b.l. 17-19) užfiksuota, kad vaizdo įraše matyti, kaip į sulaikymo patalpą įeina E. L. ir J. D. ir nuo M. R. rankų nuima antrankius, tačiau tokio vaizdo įrašo nėra – visuose įrašuose, kur M. R. laikomas laikino sulaikymo patalpoje, jis yra su antrankiais. Tik antrankiai uždėti arba ant priekyje, arba ant už nugaros laikomų rankų. Be to, kaip matyti iš minėtų teisės aktų, nakties metu areštinės kameros turi būti apšviestos, kad būtų galima nuolat stebėti laikomų asmenų elgesį, o policijos pareigūnų pareiga rūpintis, kad visos saugomos kameros būtų apšviestos. Tuo tarpu net ir byloje esantys trumpi vaizdo įrašai patvirtina, jog M. R. buvo laikomas ne tik su antrankiais, bet ir tamsoje, o šviesa buvo uždegama tik į kamerą įeinant policijos pareigūnams.

Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminį tyrimą dėl M. R. galimai padarytos nusikalstamos veikos (numatytos BK 290 str.) atliko to paties komisariato, kurio darbuotojus (pareigūnus) apeliantas kaltino pavartojus smurtą jo atžvilgiu, pareigūnai, kas taip pat sukelia tam tikrų abejonių.

Visos tokios paminėtos aplinkybės ne tik kelia abejonių ar tikrai apeliantas buvo laikomas nepažeidžiant reikalavimų, bet ir sukelia abejonių dėl policijos pareigūnų E. Š., E. L., J. D. parodymų tikrumo, kadangi, kaip jau minėta anksčiau šiame nuosprendyje, tokiu atveju atsiranda nukentėjusiais pripažintų pareigūnų (taip pat ir liudytojo J. D.) suinteresuotumas duoti neteisingus parodymus. Tokioje situacijoje, kai nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių E. Š., E. L., J. D. nurodytas įvykio aplinkybes, tai yra, kad policijos automobilyje ir Dainavos PK M. R. juos plūdo ir įžeidinėjo, negalima besąlygiškai remtis šių pareigūnų parodymais, o tokie įrodymai negali būti pakankami (lemiami) pagrindžiant M. R. kaltumą.

Teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik tada, kai tam pakanka įrodymų ir tie įrodymai nekelia jokių abejonių dėl vieno ar kito asmens kaltės. Taip pat vadovaujamasi nuostata, kad abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, o kartu ir dėl kaltės įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju, esant paminėtoms abejonėms dėl nukentėjusiųjų ir liudytojo J. D. parodymų patikimumo, kurių apeliacinės instancijos teismo posėdyje pašalinti nepavyko, Kauno m. apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir M. R. išteisintinas nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

M. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. R. iš kaltinimo pagal BK 290 str. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kolegijos pirmininkas Evaldas GražysTeisėjai : Regina CemnolonskienėKęstutis Dargužis