Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.6.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.1.8.11.; 1.2.14.3.2.1.; 1.2.14.3.2.2.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.5.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.3.1.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.3.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12.

2012 m. kovo 5 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė G. P. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams ir 4 MGL (500 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš G. P. V. M. naudai 7500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. sausio 8 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. Š., įsibrovė į V. M. priklausantį gyvenamąjį namą, kur grasindami nužudyti, prikišo peilį V. M. prie kaklo ir reikalavo atiduoti pinigus. Nukentėjusiajai atsisakius vykdyti reikalavimą, T. Š. vieną kartą sudavus kumščiu jai į galvą, jis siekdamas įbauginti nukentėjusiąją, galando peilius, vieną kartą, įspyrė nukentėjusiajai į pilvą ir plėšimo būdu pagrobė 153 litus, padarydamas V. M. tokio dydžio turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį arba sumažinti jam teismo paskirtą bausmę. Mano, kad teismas netiksliai išanalizavo jo padarytą nusikaltimą. Nurodo, kad nusikaltimas buvo padarytas 2009-01-08, bet 2011-05-17 specialisto išvadoje ant iš V. M. paimto peilio nebuvo rasta nei pirštų antspaudų, nei kitų įrodymų, kad būtent jis peilį laikė rankoje. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus, jog jis galando peilius, todėl peilių turėjo būti ne vienas, o du ar daugiau. Teigia, kad jis jokių peilių nelaikė ir mano, kad V. M. įžūliai meluoja. T. Š. taip pat pasakė, kad jis rankose kažką turėjo, bet tai buvo ne peiliai. Taip pat teigia, kad nukentėjusioji netiksliai viską pasakoja, nes ji pati maišo dienas, painioja jį su kitais žmonėmis, nes po jo padaryto nusikaltimo T. Š. su bendrininkais ne vieną kartą ėjo pas V. M., naudojo fizinį smurtą, todėl nukentėjusioji ir nepamena, kas ją mušė. Teigia, kad jis prieš nukentėjusiąją smurto nenaudojo ir teismas to neįrodė. Be to, teismo metu prokurorė pasakė, kad jis naudojo tik psichologinį smurtą, bet ne fizinį. Taip pat teigia, kad jis į V. M. namą neįsibrovė, nukentėjusioji pati atidarė duris. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis, paprašytas V. M., išėjo iš jos namo, todėl jis nematė ir nežinojo, kokią pinigų sumą V. M. perdavė T. Š.. Tvirtina, kad teismo metu liudytojai ir pati nukentėjusioji keitė parodymus. Mano, kad T. Š. tyčia keitė parodymus, nes norėjo pasinaudoti tuo, kad jis (apeliantas) buvo išvykęs.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė G. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos subendrintos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 ir 3 punktai).

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų nuteistojo G. P. teiginių galima daryti išvadą, kad jis iš esmės ginčija įrodymų patikimumą ir jų vertinimą, o būtent nukentėjusiosios V. M. ir byloje apklausto T. Š. parodymus dėl įsibrovimo į V. M. gyvenamąsias patalpas ir smurto naudojimo jos atžvilgiu, taip pat prašo sumažinti jam paskirtą bausmę. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrino bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.).

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai melagingi, kad ji netiksliai viską pasakoja, maišo dienas, painioja jį su kitais žmonėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. M. parodė, kad 2009 m. sausio 8 d. apie 2 valandą nakties savo namuose išgirdo krebždesį ir suprato, kad kažkas veržėsi į namo vidų pro užkabintas laukines namo duris, staiga ji kambaryje pamatė dviejų žmonių siluetus ir pajuto prie gerklės prikištą šaltą daiktą, suprato, kad tai buvo peilis, tada abu asmenys pradėjo iš jos reikalauti pinigų. Jai atsisakius duoti pinigus, T. Š. jai smogė į galvą, prieš tai laikytą peilį kažkur pasidėjus. Įjungusi kambaryje šviesą, V. M. atpažino vieną iš asmenų – G. P., kuris paėmęs du virtuvinius peilius galando vieną į kitą. Abu vaikinai reikalavo duoti pinigų, kitaip grasino susidoroti su ja, bei reikalaudami pinigų, abu jaunuoliai ją mušė: G. P. vieną kartą spyrė koja jai į pilvą, o T. Š. kumščiu jai sudavė vieną kartą į galvą, grasino nužudyti. Po to ji jiems atidavė apie 153 Lt ir, gavę pinigus, abu jaunuoliai tuoj pat išėjo (1 t. 12, 22–23, 25 b. l.). Tokius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusioji patvirtino akistatos su G. P. metu bei teisme, nagrinėjant ne tik T. Š. atžvilgiu baudžiamąją bylą, bet ir paties apelianto baudžiamąją bylą (1 t. 165–166, 122–127 b. l., 2 t. 113–119, 120–124, 90–91 b. l.). Kaip matyti, nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs ir konkretūs dėl nuteistojo atliktų veiksmų, ir netikėti jais nėra pagrindo. Nors nukentėjusiosios parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, tačiau esmines įvykio aplinkybes – įsibrovimo, smurto naudojimo faktą nukentėjusioji nurodė konkrečiai ir neabejodama savo žodžiais. Pastebėtina, kad V. M. buvo apklausiama net keletą kartų, tačiau, net praėjus ilgesniam laiko tarpui po nusikaltimo padarymo, nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, apie kurias ji apklausų metu buvo nurodžiusi. Be to, iš bylos matyti, kad nukentėjusioji V. M., pranešdama apie jos atžvilgiu atliktus neteisėtus nusikalstamus veiksmus, konkrečiai parodė, kad 2009-01-08 plėšimą jos atžvilgiu padarė T. Š. kartu su G. P., o 2009-01-12 viešosios tvarkos pažeidimą T. Š. padarė su asmeniu, pasislėpusiu nuo teismo, ir nei vienos apklausos metu nenurodė kitų asmenų ar kitų nusikalstamų veikų aplinkybių, apie kurias ji nebūtų apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-188 nurodyta, kad V. M. vaizdinė atmintis yra pakankama, duomenų apie padidėjusį jos įtaigumą bei polinkį fantazuoti nėra ir, kad ji gali duoti parodymus (1 t. 35–36 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios parodymai viso bylos tyrimo metu buvo nuoseklūs, kad nėra duomenų, jog ji yra linkusi fantazuoti, daroma išvada, kad nukentėjusiosios V. M. parodymai yra patikimas įrodymų šaltinis.

Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina byloje surinkti kiti įrodymai. Pirmiausia nukentėjusiosios parodymus patvirtina nusikaltimo padarymo bendrininko T. Š. parodymai. T. Š., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su G. P. įsibrovė į V. M. namus, kadangi namo durys buvo užrakintos netvirtai, lengvai išlaužę durų spyną, pateko į vidų, kur jis V. M. prie gerklės prikišo peilį ir reikalavo duoti pinigų bei grasino susidorojimu, o tuo metu G. P. paėmęs du peilius galando vieną į kitą, norėdamas taip stipriau įbauginti V. M., o gavę pinigų, išėjo lauk. Taip pat T. Š. parodė, kad jie abu – jis ir G. P. grasino nukentėjusiajai ir reikalavo duoti pinigų, kad, nukentėjusiajai atsisakius duoti pinigų, jis susinervinęs vieną kartą delnu sudavė V. M. į galvą, o G. P. vieną kartą koja spyrė V. M. (1 t. 58–60, 81–83, 122–127, 131–132 b. l., 2 t. 91–92 b. l.). T. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (1 t. 81–83 b. l.). Nors teisme T. Š. parodė, kad neprisimena, ar G. P. naudojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą, ar G. P. galando būtent peilius vieną į kitą, tačiau tokie T. Š. parodymų neatitikimai su jo anksčiau duotais parodymais paaiškinami tuo, kad T. Š. parodymus teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą G. P. atžvilgiu, davė praėjus nemažai laiko po nusikaltimo, dėl ko logiška, kad tam tikrų aplinkybių galėjo ir neprisiminti. Be to, T. Š. Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-03-08 nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už kartu su G. P. įvykdytą plėšimą įsibraunant į V. M. gyvenamąsias patalpas bei dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto. Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdomas, todėl pripažįstama, kad 2010-03-08 nuosprendyje nustatytos aplinkybės – įsibrovimas į gyvenamąją patalpą, peilių bei smurto panaudojimo faktai yra įrodyti ir šių aplinkybių vertinti kitaip nei jos buvo jau įvertintos, nėra pagrindo. Įvertinusi T. Š. parodymus, duotus viso bylos tyrimo metu, kolegija daro išvadą, kad jie yra nuoseklūs ir dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių patvirtina nukentėjusiosios parodymus, todėl T. Š. parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu grindžiant nuteistojo G. P. kaltę padarius nusikaltimą.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios V. M. ir T. Š. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, daroma išvada, kad netikėti šių asmenų parodymais nėra pagrindo.

BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.

Apeliantas neigia įsibrovęs į nukentėjusiosios patalpą, tačiau nukentėjusioji kategoriškai viso bylos tyrimo metu tvirtino, kad pati T. Š. ir G. P. į savo namus neįsileido, o prabudo išgirdusi krebždesį, po to staiga pamatė dviejų asmenų siluetus ir pajuto prie gerklės pridėtą šaltą daiktą, tokį kaip peilis. Taip pat T. Š. pripažino, kad jis kartu su G. P. įsibrovė į nukentėjusiosios namus – namo durys buvo užrakintos netvirtai, lengvai išlaužę durų spyną, jie pateko į vidų. Be to, 2010-03-08 nuosprendyje teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad T. Š. į V. M. namus pateko prieš nukentėjusiosios valią. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. P. kartu su T. Š. į nukentėjusiosios namus pateko įsibrovę.

Kitas BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto plėšimą kvalifikuojantis požymis yra fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti arba kitoks atėmimas nukentėjusiajam galimybės priešintis. Nukentėjusioji tvirtino, kad T. Š. jai sudavė vieną smūgį į galvą, o G. P. – spyrė koja į pilvą. Pats nuteistasis pripažino, kad T. Š. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į galvą. Šiuos nukentėjusiosios parodymus dėl fizinio smurto panaudojimo patvirtino ir T. Š.. Be to, T. Š. patvirtino nukentėjusiosios parodymus ir dėl tos aplinkybės, kad jis buvo pridėjęs peilį jai prie gerklės ir reikalavo pinigų, o G. P. galando du peilius vieną į kitą, taip labiau baugindamas nukentėjusiąją. Pastebėtina, kad ši aplinkybė taip pat nustatyta ir T. Š. atžvilgiu priimtame 2010-03-08 nuosprendyje.

Taip pat byloje nustatytas ir kitas BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą plėšimą kvalifikuojantis požymis – peilio panaudojimas. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. M. parodė, kad jai prie gerklės buvo pridėtas peilis. Šią aplinkybę patvirtino ir pats T. Š.. Kadangi, apeliantas nusikaltimą padarė veikdamas kartu su T. Š., jų abiejų tyčia apėmė bendrą tikslą – gauti iš nukentėjusiosios pinigų, daroma išvada, kad G. P. veikė bendrininkų grupėje, todėl jis privalo atsakyti už bendrai atliktus veiksmus.

Nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad jis paprašytas nukentėjusiosios išėjo, todėl nematė, kiek nukentėjusioji padavė T. Š. pinigų. Nukentėjusioji parodė, kad, kai ji padavė pinigus, abu T. Š. ir G. P. išėjo. Teisme nukentėjusioji paaiškino, jog pasakė G. P. išsivesti draugą ir, kai ji padavė pinigus T. Š., G. P. buvo koridoriuje, bet ne lauke (2 t. 91 b. l.). Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir T. Š.. Nors pinigus gavo T. Š., tačiau G. P. veikė bendrai su T. Š., jų tyčia apėmė bendrą tikslą, todėl G. P. atsako už bendrai su T. Š. atliktus veiksmus.

Nors ant nukentėjusiosios pateikto peilio ekspertai nerado nuteistojo piršto pėdsakų, tačiau tai nešalina nuteistojo atsakomybės už padarytą nusikaltimą, nes nukentėjusiosios ir T. Š. parodymais nustatyta, kad plėšimas buvo įvykdytas panaudojant peilį – T. Š. peilį, pridėjęs prie nukentėjusiosios gerklės reikalavo pinigų, o kadangi nuteistojo tyčia apėmė bendrą tikslą, jis atsako už bendrai padarytus veiksmus. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad prie duoninės buvo padėti du peiliai. Nukentėjusiosios pateiktas peilis vizualiai panašus į vieną iš įvykio vietos apžiūros metu rastų peilių. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai po nusikaltimu padarytos moralinės traumos, ji tame name negyveno ir nežino, kur dingo antras peilis, kurį nusikaltimo metu naudojo G. P., mano, kad antras peilis galėjo pasimesti jai persikraustant gyventi kitur (1 t. 119 b. l.). Kadangi nukentėjusioji vieną iš nusikaltimo padaryme naudotų peilių pateikė po nusikaltimo praėjus dvejiems metams, ant pateikto peilio ir nebuvo rasti pirštų atspaudai.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti visi BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – įsibrovimas į patalpą, peilio, fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą – teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nėra pagrindo jo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Dėl to skundžiamu nuosprendžiu G. P. veika kvalifikuota teisingai.

Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytame kaltinime nepagrįstai konstatuota, kad G. P. prikišo peilį V. M. prie kaklo ir reikalavo atiduoti pinigus. Ir šioje byloje nustatyta, ir įsiteisėjusiu 2010-03-08 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu konstatuota, kad įsibrovus į V. M. priklausantį gyvenamąjį namą tik T. Š. prikišo peilį V. M. prie kaklo, o G. P., nukentėjusiajai atsisakius atiduoti pinigus, galando peilius vieną į kitą, taip baugindamas nukentėjusiąją, o abu, T. Š. ir G. P., grasindami nužudyti, reikalavo nukentėjusiosios atiduoti pinigus. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu, tikslinant nustatytas aplinkybes, t. y. nurodant, kad G. P., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. Š., reikalavo atiduoti pinigus T. Š. prikišus V. M. prie kaklo peilį.

Dėl G. P. paskirtos bausmės

Skirdamas bausmę G. P., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas veikiant tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų. Taip pat teismas atsižvelgė į apelianto asmenybę, t. y., kad jis yra jauno amžiaus, nevedęs, nebaustas administracine tvarka, tačiau teistas 4 kartus, iš jų 3 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei. Pastebėtina, kad nusikalstamą veiką, už kurią G. P. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė neišnykus teistumui bei lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. P. atsižvelgė ir į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, bei į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 7 metų. Dėl to pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam parinko šią bausmės rūšį už jo padarytą nusikaltimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Esant nustatytai tik vienai G. P. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo G. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei bausmės vidurkis (3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nepagrįstai nurodė, kad, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalimi, G. P. paskirtą bausmę subendrina su 2008-02-25 nuosprendžiu paskirta bausme, nes pagal BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta bausmė bendrinama su neatliktos bausmės dalimi.

Byloje nustatyta, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008-11-17 nutartimi G. P. lygtinai prieš 3 mėnesius 8 dienas paleistas iš pataisos įstaigos, tačiau pagal Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis matyti, kad G. P. iš Pravieniškių 1 - jų pataisos namų buvo paleistas tik 2008-11-26, t. y. praėjus 10 dienų po priimtos nutarties paleisti asmenį lygtinai prieš terminą (2 t. 4–6 b. l.). Taigi, G. P. buvo paleistas iš pataisos įstaigos realiai neatlikus ne 3 mėnesius 8 dienas laisvės atėmimo, o 2 mėnesius 29 dienas laisvės atėmimo bausmės dalies. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas neteisingai apskaičiavo neatliktos bausmės laiką ir todėl nepagrįstai G. P. pridėjo didesnę bausmę nei buvo likusi neatlikta bausmė. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Be to, G. P. buvo nuteistas ne 2008-02-25, o 2008-01-21 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kaip teisingai nurodyta skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Dėl to nuosprendis tikslinamas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti:

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluotą kaltinimą, nurodant, kad G. P. 2009 m. sausio 8 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. Š., įsibrovė į V. M. priklausantį gyvenamąjį namą, kur, grasindami nužudyti, T. Š. prikišus peilį V. M. prie kaklo, reikalavo atiduoti pinigus, o nukentėjusiajai atsisakius vykdyti reikalavimą, T. Š. vieną kartą sudavus kumščiu jai į galvą, jis, siekdamas įbauginti nukentėjusiąją, galando peilius, vieną kartą, įspyrė nukentėjusiajai į pilvą ir plėšimo būdu pagrobė 153 litus, padarydami V. M. tokio dydžio turtinę žalą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimi, G. P. paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir G. P. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 1 mėnesiui ir 4 MGL (500 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.