- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-07
- Bylos Nr.
- A-525-820-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- G. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. M. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. B. skundu (t. I, b.l. 6–10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno tarnyba) 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-657-P-1760 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, jog 2006 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Kauno tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-32-527/2006 dėl žalos atlyginimo kasacinio skundo arba prašymo dėl proceso atnaujinimo paruošimui, atstovavimui teisme. Kauno tarnyba atsisakė jam teikti teisinę pagalbą, tačiau po bylinėjimosi teisme, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį, 2008 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą, paskirdama advokatę G. M. Sprendimu Kauno tarnyba, remdamasi advokatės G. M. pažyma, nutraukė teisinės pagalbos teikimą dėl to, kad pareiškėjo reikalavimai neva nepagrįsti ir atstovavimas neperspektyvus. Nurodė, jog Sprendimas privalėjo būti priimtas ne vėliau kaip per tris dienas, o buvo priimtas tik po keturių mėnesių, akivaizdžiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, dėl Kauno tarnybos kaltės buvo praleistas terminas civilinėje byloje Nr. 2A-32-527/2006 kasaciniam skundui paduoti. Advokatei G. M. buvo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai, tačiau ji nepagrįstai į juos neatsižvelgė, neįsigilino į Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. nutarties motyvus, neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas. Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. nutartimi buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintas, apie priimtą sprendimą jam nepranešta, neišnagrinėtas reikalavimas dėl pažymos suklastojimo, nepagrįstai šis reikalavimas išskirtas į atskirą bylą, civilinę bylą Nr. 2-2374/2002 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes teisėja J. C. 1999 m. balandžio 8 d. nutartimi iš dalies patenkino jo apeliacinį skundą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, todėl nebegalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tarnyba atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 68–72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Remdamasis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, nurodė, jog 2008 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjui teikti teisinę pagalbą paskirta advokatė G. M., išsamiai išnagrinėjusi pareiškėjo reikalavimus ir su jais susijusias aplinkybes, vykdydama sutartyje dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nustatytą pareigą, informavo Kauno tarnybą apie tai, jog kasacinio skundo terminas dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. įsiteisėjusio sprendimo ir 2006 m. gruodžio 4 d. įsiteisėjusios nutarties buvo praleistas ir negali būti atnaujinamas, pareiškėjas nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių procesas galėtų būti atnaujintas. Paaiškėjus, kad atstovavimas byloje dėl kasacinio skundo surašymo ar proceso atnaujinimo būtų neperspektyvus, antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas (Įstatymo 23 str. 1 d. 9 p.).
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu (t. II, b.l. 76–80) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad Įstatymo pagrindu Kauno tarnybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-058-T-657P-708 nuspręsta M. B. teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-32-527/2006 dėl žalos atlyginimo už pasisavintas medžiagas, paskiriant advokatę G. M.. Teisinė pagalba paskirta 2006 m. gegužės 22 d. prašymo pagrindu. Pareiškėjas teisinės pagalbos prašė dėl kasacinio skundo surašymo Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. įsiteisėjusiam sprendimui ir 2006 m. gruodžio 4 d. šio teismo įsiteisėjusiai nutarčiai apskųsti arba prašymui dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje parengti. Sprendimu antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas, nurodant, jog pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pažymėjo, jog teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra neabsoliuti, o vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų yra draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. 2006 m. spalio 6 d. Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartimi Nr. NC-04 advokatė G. M. įsipareigojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pranešti apie tai, kad yra Įstatymo 11 straipsnio 5 ir 6 dalyje numatyti pagrindai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Remdamasis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, CPK 345 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, jog sprendimas, kuriuo nuspręsta M. B. teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-32-527/2006 priimtas 2008 m. balandžio 4 d., t. y. po Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimo ir 2006 m. gruodžio 4 d. to paties teismo priimtos nutarties, dėl kurių pareiškėjas prašė surašyti kasacinį skundą, įsiteisėjimo praėjus daugiau kaip vieneriems metams, todėl kasacinio skundo surašymas ir jo padavimas pareiškėjui nebūtų sukėlęs teisinių pasekmių, nes buvo praleistas ne tik trijų mėnesių skundo padavimo terminas, bet ir pareiškimo dėl praleisto termino atnaujinimo paduoti kasaciniam skundui įstatymo numatytas vienerių metų terminas, kuris pagal CPK 345 straipsnio 2 dalį nebegali būti atnaujinamas, nes yra naikinamojo pobūdžio. Konstatavo, jog, esant tokiai situacijai, antrinę teisinę pagalbą teikusi advokatė G. M. turėjo teisinį pagrindą padaryti išvadai, kad toks pareiškėjo reikalavimas aiškiai nepagrįstas, o Kauno tarnyba, remdamasi jos pateikta 2008 m. rugpjūčio 11 d. išvada, antrinės teisinės pagalbos teikimą kaip neperspektyvų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nutraukti. Atsižvelgė į CPK 366 straipsnį ir pažymėjo, jog prašyme skirti teisinę pagalbą pareiškėjas neišdėstė proceso atnaujinimo pagrindų, o G. M. 2008 m. rugpjūčio 11 d. išvadoje nurodė ir teismo posėdžio metu teigė, kad pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe įvardino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį (byloje Nr. A756-1660/2008), kuria buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimas, suteikiantis pareiškėjui teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl, jo manymu, Kauno apygardos teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr.2A-32-527/2006 apeliacine tvarka, privalėjo atidėti teismo posėdį, kol bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimas Kauno apygardos administraciniame teisme, tačiau to nepadarė, bylą išnagrinėjo šališkai, nesuteikęs jam teisės į gynybą. Įvertinęs minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pabrėžė, jog bylos nagrinėjimo dalykas buvo išimtinai susijęs su aplinkybėmis dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, todėl tokia nutartis CPK 366 straipsnio prasme negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe, kuri sudarytų pagrindą atnaujinti procesui civilinėje byloje dėl žalos iš UAB „Kauno šilas“ atlyginimo. Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. nutartimi, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-32-527/2006 apeliacine tvarka, M. B. prašymas dėl teisėjos J. C. nušalinimo atmestas, minėta nutartimi konstatuota, jog Kauno apygardos teismo 1999 m. balandžio 8 d. nutartis panaikinti pirmosios instancijos teismo 1999 m. vasario 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kurią priimant apeliacinės instancijos teisme dalyvavo teisėja J. C., nebuvo panaikinta, todėl teisėjai nebuvo pagrindo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Išaiškino, jog atitinkamų pareiškėjo prašymų netenkinimas apeliacinės instancijos teisme bei kiti jam nepalankūs teismo procesiniai veiksmai, kurių teisėtumas nenuginčytas (bylos neatidėjimas, nesustabdymas, kol bus išnagrinėta kita byla dėl teisinės pagalbos neskyrimo, bylos reikalavimų išskyrimas, teisėjo nenusišalinimas ir t. t.) nepatenka į civilinio proceso atnaujinimo pagrindų sąvoką ir nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės pagal CPK 366 straipsnio nuostatas. Įvertinęs kartu su prašymu Kauno tarnybai pareiškėjo pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog pareiškėjas Kauno tarnybai ir paskirtai advokatei nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių CPK 366 straipsnyje numatytus pagrindus dėl proceso atnaujinimo, todėl Kauno tarnyba pagrįstai Sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą kaip neperspektyvų ir dėl minėto pareiškėjo prašymo. Vadovaudamasis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog Įstatyme nurodyti terminai dėl sprendimo suteikti teisinę pagalbą priėmimo bei tai, kad advokatė išvadą dėl teisinės pagalbos nutraukimo surašė praėjus keturiems mėnesiams nuo sprendimo teikti pagalbą priėmimo, iš esmės neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms, nes sprendimo suteikti teisinę pagalbą priėmimo metu terminai kasaciniam skundui paduoti jau buvo pasibaigę. Tai, kad terminas pasibaigė, pareiškėjui bylinėjantis dėl teisinės pagalbos nesuteikimo, taip pat nesudarė pagrindo ginčijamo sprendimo neteisėtumui konstatuoti, nes skundu ginčijamas sprendimas dėl teisinės pagalbos nutraukimo, o ne dėl paskyrimo. Be to, Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. įsiteisėjusia nutartimi (civilinėje byloje Nr.2A-32-527/2006), kuria valstybės garantuojama pagalba, suteikta Kauno apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, nutarta laikyti pasibaigusia, konstatuota, jog pats pareiškėjas nėra suinteresuotas operatyviu bylos išnagrinėjimu, jo teisės ar įstatymo saugomi interesai aiškiai nėra pažeisti, todėl teikti šiam asmeniui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra netikslinga. Padarė išvadą, kad, nagrinėjant civilinę bylą, nustatyta aplinkybė dėl paties pareiškėjo piktnaudžiavimo teise.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 85–90), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą, įpareigoti Kauno tarnybą atnaujinti sprendimą dėl teisinės pagalbos teikimo. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai ir neišsamiai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl to, kad Kauno tarnybos sprendimas skirti teisinę pagalbą pareiškėjui priimtas po 40 dienų, tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo. Suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimas, jos realiai nepradėjus teikti, nutrauktas po 4 mėnesių, pažeidžiant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2. Nurodo, jog skundu ginčijo ne tik teisinės pagalbos teikimo nutraukimo, bet ir paskyrimo terminų praleidimą. Be to, ginčijamas Sprendimas užkirto pareiškėjui kelią tolesniam bylos nagrinėjimui, pažeistų teisių gynybai, o visi praleisti terminai turi būti atnaujinti, nes jie praleisti ne dėl pareiškėjo kaltės.
3. Teigia, jog Įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo atvejus tik tiems asmenims, kuriems teisinė pagalba paskirta priklausomai nuo turto ir pajamų lygio. Tuo tarpu šiuo atveju pagalba skirta, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu.
4. Pabrėžia, jog, atnaujinus terminą CPK 368 straipsnio 2 dalies pagrindu, yra galimas proceso atnaujinimas, kadangi priežastys svarbios ir pateisinamos – buvo nagrinėjama byla dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Be to, Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 20 d. procesiniu sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, nors jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą ir jis nedalyvavo, tuo pažeidžiant CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimus. Taip pat turėjo būti sustabdytas bylos nagrinėjimas, kol nebus išspręstas antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimas. Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis taip pat neteisėta, nes priimta pareiškėjui nedalyvaujant, o dalyvaujant advokatei V. N., kuri neturėjo teisės atstovauti pareiškėją, jam nežinant.
5. Sprendimas negali būti teisėtas, nes Kauno tarnyba nenagrinėjo nė vieno iš pareiškėjo reikalavimų, o tik formaliai pasisakė, kad jie akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas neperspektyvus.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 135–136) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Kauno tarnybos 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-N-657-P-1760 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.
Nagrinėjamos bylos dalyku yra Sprendimas, todėl tik tokio ginčijamo administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas bus nagrinėjamas šioje byloje. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su procesiniais pažeidimais, padarytais priimant sprendimą jam teikti antrinę teisinę pagalbą, nėra nagrinėjamos bylos dalyku, todėl dėl jų atskirai teisėjų kolegija nepasisakys.
Dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo ir pareiškėjo atstovavimo perspektyvumo
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymu kreipėsi į Kauno tarnybą, siekdamas, jog jam būtų suteikta antrinė teisinė pagalba dėl kasacinio skundo surašymo Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. įsiteisėjusiam sprendimui ir 2006 m. gruodžio 4 d. įsiteisėjusiai nutarčiai apskųsti arba prašymui dėl proceso atnaujinimo tokioje byloje parengti. Kauno tarnyba antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukė, konstatavusi, kad atstovavimas būtų neperspektyvus, o reikalavimai nepagrįsti.
CPK 345 straipsnis nustatė, jog kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos (1 d.). Asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 d.).
Nagrinėjamu atveju Kauno tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba, priėmimo metu nuo procesinių sprendimų, dėl kurių pareiškėjas siekė pateikti kasacinį skundą, įsiteisėjimo buvo praėję daugiau nei vieneri metai. Todėl konstatuotina, jog, teisės aktams nenumatant galimybės atnaujinti kasacinio skundo padavimo teismui terminą, skundžiamame Sprendime padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjo reikalavimai, susiję su kasacinio skundo padavimu, akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje neperspektyvus.
Pareiškėjas taip pat siekė pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindą šiuo atveju siejo su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi (byloje Nr. A756-1660/2008), kuria, atnaujinus procesą administracinėje byloje, nutarta palikti nepakeistu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, suteikiantį pareiškėjui teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas iš esmės neginčijo, kad proceso atnaujinimo pagrindą būtent siejo su minėtomis aplinkybėmis.
Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, sutiktina, kad toks pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas CPK 366 straipsnyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Taip pat spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kiti pareiškėjo nurodyti su prašymu dėl proceso atnaujinimo susiję argumentai negali būti pagrindu atnaujinti procesą, o ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su tam tikrais teismo atliktais procesiniais veiksmais, negali būti pagrindu proceso atnaujinimui. Pareiškėjui nepateikus papildomų dokumentų ar įrodymų, konstatuotina, jog ir šiuo aspektu Kauno tarnyba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai, susiję su prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimu, akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.
Dėl kitų pareiškėjo nurodytų Sprendimo panaikinimo pagrindų
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, teigė, jog jo atžvilgiu antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas nurodant ne tą Įstatyme nustatytą pagrindą, t. y. ginčijamas Sprendimas priimtas, remiantis netinkamais Įstatyme įtvirtintais pagrindais.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų, 7 dalies ir 23 straipsnio 1 bei 3 dalių pagrindu.
Sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numatė, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tokią Įstatymo nuostatą, konstatavo (byla Nr. A143-1307/2008), jog jos taikymas yra siejamas su tam tikrų aplinkybių paaiškėjimu, teikiant antrinę teisinę pagalbą. Tai reiškia, kad nurodytos faktinės aplinkybės (dėl kurių asmeniui nebūtų suteikta teisinė pagalba dėl teisės į ją neturėjimo) realiai egzistavo šios pagalbos suteikimo metu (tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl jos suteikimo), tačiau dėl tam tikrų priežasčių atsakovui nebuvo žinomos. Todėl, sprendžiant šios teisės normos taikymo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina išaiškinti, ar aplinkybės, kurios buvo nurodytos kaip pagrindas nutraukti teisinę pagalbą, atitinka aplinkybes, dėl kurių prašančiam suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui galėtų būti atsisakyta ją suteikti pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus.
Sprendimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 6 dalis numatė, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) bei jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).
Kaip jau buvo konstatuota nagrinėjamu atveju, byloje neginčijamai nustatyta, kad reikalavimai, kuriuos pareiškėjas siekė kelti teisme ir dėl kurių suteikta antrinė teisinė pagalba, akivaizdžiai nepagrįsti, o byloje atstovavimas būtų neperspektyvus. Pažymėtina, jog tokie antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrindai yra suteikiančios teisinę pagalbą institucijos (Kauno tarnybos) vertinimo rezultatas. Toks vertinimas dėl vertinamo dalyko savybių (kurios gali paaiškėti po to, kai priimtas sprendimas suteikti teisinę pagalbą) bei trumpo laiko priimti sprendimą dėl šios pagalbos suteikimo (ne vėliau kaip per 3 dienas nuo dokumentų gavimo dienos – Įstatymo 18 str. 2 d.) gali būti atliktas bei jo rezultatai paaiškėti ir po sprendimo suteikti teisinę pagalbą priėmimo (byla Nr. A143-1307/2008). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, faktines bylos aplinkybes, tai, jog Sprendime, be kita ko, remtasi advokatės G. M. 2008 m. rugpjūčio 11 d. išvada, kurioje nustatytos antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjui aplinkybės, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Sprendimu pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais bei 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas.
Kaip jau minėta, Sprendime taip pat nurodyti ir kiti jo priėmimo pagrindai – Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, numatanti atvejus, kuriais tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, bei 23 straipsnio 3 dalis, remiantis kuria antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pasikeičia aplinkybės, kurių pagrindu asmuo buvo priskirtas šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims (asmenims, turintiems teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti). Įvertinus bylos medžiagą, skundžiamą Sprendimą, sutiktina, jog šiuo atveju minėtų pagrindų egzistavimas nėra įrodytas, apie tokius pagrindus nepasisakyta ir pačiame Sprendime. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau konstatuota, egzistavo pagrindas antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui nutraukti kitais Sprendime nurodytais Įstatyme įtvirtintais pagrindais, minėtų pagrindų nurodymas vertintinas kaip tiesiogiai neturintis įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog buvo pažeisti Įstatyme numatyti sprendimo priėmimo terminai. Toks argumentas buvo grindžiamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, inter alia sprendimo dėl jos teikimo priėmimo terminus. Kaip jau nurodyta, byloke ginčas kilo dėl sprendimo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne dėl sprendimo dėl tokios pagalbos suteikimo. Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat su jo priėmimu susijusios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl minėti pareiškėjo argumentai atskirai nevertintini.
Pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų ir nenurodė kitų argumentų, įvertinus kuriuos būtų pagrindas naikinti Sprendimą, todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nurodytas teisės aktų normas bei administracinių teismų praktiką, konstatuotina, jog skundžiamas Kauno tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo M. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.