- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2012-09-21
- Bylos Nr.
- I-1086-257/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Giedrė Striaukienė
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 5746,89 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja L. Ž. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2012-07-04 pateikė skundą, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. imtinai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5746,89 Lt.
Pareiškėja L. Ž. skunde (b. l. 2-4) ir posėdžio metu prašo iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus priteisti jai visą priklausančią nuo 2002 m. liepos mėnesio iki 2005 m balandžio mėn. neišmokėtą pareiginės algos sumą 5746,89 Lt, kuri nebuvo išmokėta dėl to, kad apskaičiuojant jos darbo užmokestį pagal LR Vyriausybės 2002-05-20 nutarimą Nr. 686, LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimą Nr. 53 bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko įsakymus neteisėtai buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Taip pat nurodė, kad kreipėsi 2012 m. balandžio mėnesį į savo buvusią darbovietę bei sužinojo, kad yra nesumokėta darbo užmokesčio dalis, tada kreipėsi į teismą. Kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra nesumokėjęs visos darbo užmokesčio dalies pareigūnams, yra girdėjusi jau 2005 metais iš buvusių Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų, kurie kreipėsi į teismą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Kalbant 2005 metais su į pensiją išėjusiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnais, jie sakė, kad yra ir jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pinigai ir teiravosi, ar ji dėl to nesikreipia į Šiaulių tardymo izoliatorių. Ji klausiantiesiems paaiškindavo, jog jai niekas nieko nesakė ir nieko apie tai nežino. Ji 2005 m. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išėjo savo noru, vėliau dirbo Vilniuje, tačiau jokių pakvietimų ar pranešimų, jog yra Šiaulių tardymo izoliatoriuje neišmokėti jai priklausantys pinigai, negavo. Nuėjo 2012 metais pasidomėti į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, nes jos šeimyninė situacija yra labai prasta – šeima iškraustyta iš buto, duotas invalidumas, be darbo yra 7 metai, o iki pensijos dar toli. 2007 m. buvo užėjusi pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoją D. Gaidamavičių, pasipasakojo apie savo gyvenimą, tuo metu ji buvo registruota darbo biržoje, pasikalbėjo apie turtinę padėtį, tačiau apie pinigus nebuvo jokios kalbos, nes D. Gaidamavičius apie pinigus neužsiminė, o ji ir neklausė.
Pareiškėjos atstovė advokatė Giedrė Striaukienė prašo pareiškėjos L. Ž. skundą patenkinti. Nurodė, kad atsakovas neginčija, jog L. Ž. nebuvo išmokėta dėl darbo užmokesčio indeksavimo susidariusi 5746,89 Lt nepriemoka, kuri laikytina nuosavybe pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą. Tai patvirtina atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikta 2012 m. gegužės 10 d. pažyma apie gautas pajamas. Dėl susidariusios nepriemokos dydžio ginčo tarp šalių nėra. Vienintelė kliūtis dėl šios sumos priteisimo yra išreiškiama dėl ieškinio senaties termino, motyvuojant tuo, kad tokiam reikalavimui pareikšti yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Mano, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2005 m., kaip nurodė pareiškėja, ji po atleidimo iš darbo bendravo su buvusiais darbuotojais, kurie užsiminė, jog yra jos pinigų ir klausė, ar nesikreipia į teismą, tai negali būti laikoma ieškinio senaties eigos termino pradžia, kadangi 2005 m. dar nebuvo išleistas poįstatyminis aktas, t.y. 2006 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 720, kuris numatė išsamią valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo procedūrą ir tai, jog iki 2007 m. kovo 1 d. valstybės tarnautojai pateikia prašymus įstaigai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumokėjimo. Tačiau pareiškėja būdama atidi, rūpestinga ir atsakinga net ir negalėjo sužinoti tokių duomenų, kad Vyriausybės nutarimas yra priimtas, kadangi su darbuotojais buvo bendravusi 2005 m., o pas įstaigos direktoriaus pavaduotoją Gaidamavičių nuėjo tik šį pavasarį. Dėl to kreipėsi dėl teisinės pagalbos ir pateikė ieškinį teismui. Mano, jog ieškinio senaties termino eiga gali prasidėti anksčiausiai nuo pareiškėjos prašymo pateikimo 2012 m. balandžio 25 d., nes asmuo, net ir pareigingas pilietis, kuris atitinka atidaus, pareigingo ir rūpestingo elgesio standartus, nedirbdamas įstaigoje, iš kurios priklausytų nesumokėta darbo užmokesčio dalis, negali žinoti visų įstatymų, tokios pareigos neturi ir net neturi galimybės sužinoti, kad toks poįstatyminis aktas ar įstatymas yra priimtas jo naudai, nesant pranešimo, informacijos pateikimo apie tai, kad kažkokia dalis neišmokėtų pinigų pareiškėjai priklauso. Mano, kad tarp gautų lėšų asignavimų pavidalu iš valstybės biudžeto buvo L. Ž. priklausanti pinigų dalis. Pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 720 15 punktą, valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies lėšos, neišmokėtos ataskaitiniais metais, perkeliamos į depozitines lėšas. Todėl L. Ž. susidariusi priklausanti atlyginimo nepriemoka turėjo būti atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Be abejo, Vyriausybės nutarimas galbūt buvo ir su trūkumais, galbūt buvo tikslinga nustatyti institucijos įgalinimą pranešti darbuotojams, kurie šioje institucijoje nebedirba, apie neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, tačiau Vyriausybės nutarime tai neatsispindi. Mano, kad pagal protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, pareiškėja galėjo būti informuota apie susidariusią nepriemoką, kurią ji turėjo galimybę atgauti. Tačiau, kaip minėjo atsakovo atstovas, duomenų, praktikos, ar tai buvo daroma, nežino. Pareiškėjos teisė į reikalavimą turėtų būti kildinama iš subjektyvaus senaties termino pradžios momento, kada sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas savo teises. Pareiškėja yra ne teisininkė, buvo išvykusi dirbti į Vilnių ir tokių galimybių sužinoti neturėjo, nes negali pertikrinti visų įstatymų ir sužinoti apie jai Vyriausybės nutarimu suteiktą teisę. Senaties termino pradžią laiko nuo 2012 m. balandžio 25 d. ir daro išvadą, jog senaties termino pareiškėja nėra praleidusi. Nurodyta atsakovo pažymoje pinigų suma yra pareiškėjos nuosavybė ir turėtų būti vis tik jai išmokėta.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius savo atsiliepime (b. l. 33-34) ir atstovas Giedrius Popovas teismo posėdžio metu prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjos reikalavimo patenkinimui yra suėjęs senaties terminas, numatytas Darbo kodekse, nes darbo santykiams jis taikomas. Prašo taikyti 3 metų senaties terminą šiam pareiškėjos skundui. Nepriemokos dydis, nurodytas pareiškėjos pateiktoje pažymoje, gautoje iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, yra apskaičiuotas teisingai. Nepriemokos dydis, buhalterijos duomenimis, buvo apskaičiuotas visiems pareigūnams be išimties. 2006 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 720 patvirtintose Valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies taisyklėse nurodyta, kad valstybės tarnautojai, kuriems dėl indeksavimo koeficiento taikymo kitoje įstaigoje buvo mokamas ne visas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytas darbo užmokestis, ir atleisti iš pareigų valstybės tarnautojai iki 2007 m. kovo 1 d. pateikia jiems šį užmokestį mokėjusiai įstaigai rašytinį prašymą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tačiau iš pareiškėjos tokio prašymo atsakovas negavo. Valstybės tarnautojas, kuris įstaigai nepateikė prašymo, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Negali pasakyti, kokia buvo taikyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje praktika informuoti nebedirbančius buvusius šios įstaigos darbuotojus apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tačiau mano, kad tokios praktikos nebuvo.
Trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 46) Atsiliepimu (b. l. 38-39) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja teigia, kad darbo užmokesčio nepriemoka atsirado todėl, kad atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius (toliau – Šiaulių TI), apskaičiuojant darbo užmokestį, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį taisyklių“ ir 2003 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. bei taikė darbo užmokesčio indeksavimą, dėl to susidarė 5 746,89 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintos „Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata: „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ – prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d., 23 str. 1 ir 2 d., 29 str., o tai reiškia, kad indeksavimas buvo taikytas neteisėtai. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šiuo atveju pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. liepos 4 d., o indeksacija apskaičiuojant darbo užmokestį, kurį prašoma priteisti, jai buvo taikoma 2005 m. balandžio 21 d., todėl konstatuoja, kad trejų metų senaties terminas priteisti reikalaujamą sumą yra suėjęs. Prašo teismo vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. nuostatomis pareiškėjos reikalavimui priteisti iš Šiaulių TI 5 746,89 Lt sumą taikyti ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos L. Ž. skundas, kuriuo prašo priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir LR valstybės tarnybos įstatyme. Pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 5 str., darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja LR valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl LR valstybės tarnybos įstatymo 5 str. pagrindu DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Pareiškėja kelia reikalavimą dėl jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies 5746,89 Lt už laikotarpį nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2005 m. balandžio mėn., susidariusios Šiaulių tardymo izoliatoriui pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo.
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas LR valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 str. 1 d. 2 p. buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė LR valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856), kurio 1 str. 3 d. 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1243 buvo išdėstyta taip: „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, LR Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams LR valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2002–2004 metais trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko įsakymais, apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomi indeksavimo koeficientai.
LR Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad LR valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata: „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ – prieštarauja LR Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., 29 str., 48 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui, o LR Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 p. bei šiuo LR Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja LR Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 d., 29 str., 48 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.
LR Konstitucijos 107 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais LR Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo LR Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 L. Šarkys v. Kauno rajono policijos komisariatas, kat. 16.5). Pareiškėjos L. Ž. atžvilgiu sprendimas išmokėti darbo užmokesčio dalį nėra įvykdytas, tačiau pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012-07-04, o indeksacija apskaičiuojant darbo užmokestį jai buvo taikoma nuo 2002 m. liepos mėn., todėl konstatuotina, kad trejų metų senaties terminas priteisti reikalaujamą sumą yra suėjęs laikotarpiui ir už tą laikotarpį pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio suma nepriteistina.
Tiek atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo šioje administracinėje byloje pareiškėjos pateiktam reikalavimui taikyti ieškininės senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Asmens sveikatos ar turtinės padėties pablogėjimas, įstatymo sužinojimas tam tikru momentu, kaip teigia pareiškėja, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tada, kada pareiškėjai, kaip ji teigia, 2005 m. kalbant su į pensiją išėjusiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnais, jie sakė, kad yra ir jai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies pinigai ir teiravosi, ar ji dėl to nesikreipia į Šiaulių tardymo izoliatorių. Juo labiau, pareiškėja nurodė, kad ir 2007 m. ji Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalbėjo su direktoriaus pavaduotoju D. Gaidamavičiumi, pasipasakojo apie savo gyvenimą, tuo metu ji buvo registruota darbo biržoje, pasikalbėjo apie turtinę padėtį, tačiau apie pinigus D. Gaidamavičiaus ji ir neklausė. Teismo nuomone, pareiškėja yra tokį senaties terminą praleidusi, todėl jos skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 5746,89 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.