Kauno apygardos teismo sprendimas

Atsiliepimas

Ieškovai A. T., A. T. ir P. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Ieškovai nurodo, kad CK 2.36 straipsnyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Kauno m. Žemėtvarkos tarnybos veiksmų visuma (prašymų leisti išpirkti iš valstybės naudojamą žemę priėmimas, pardavimo kainos nustatymas, nustatytos pardavimo kainos dydžio piniginių lėšų priėmimas, pirkimo-pardavimo sutarties parengimas, nurodant žemės sklypo pardavimo kainą, bei jos pateikimas pasirašyti pirkėjams) laikytini oferta sudaryti žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Kaune, pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.167 str.), o ieškovų atlikti veiksmai (naudojamų žemės sklypų ribų planų nustatymas, numatytos kainos įmokėjimas) laikytini ofertos akceptu (CK 6.173 str.). Šalių konkliudentiniai veiksmai yra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad šalys turėjo rimtų ketinimų sudaryti sutartį. Šalys susitarė dėl sutarties objekto, kainos, jos sumokėjimo sąlygų, todėl laikytina, kad šalys pilnai susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų. Ieškovams patvirtinus pasiūlymą įsigyti naudojamą žemės sklypą už kainą, kurios dalį ieškovai įmokėjo, Kauno apskrities viršininko administracija neturi teisės atšaukti savo pasiūlymo ar keisti parduodamo turto pardavimo kainos (CK 6.169 str.). Teismas pagrįstai konstatavo, kad patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį buvo delsiama iš atsakovo pusės, nes ieškovai visus teisės aktuose numatytus veiksmus atliko (pasirašė pateiktą žemės sklypo įkainavimo aktą, įmokėjo dalį pirkimo kainos, pasirašė pateiktą žemės pirkimo-pardavimo sutartį). Remiantis teisės principu, jog įstatymas atgal negalioja, ir CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1P-89 nustatyta didesnė žemės kaina negali būti taikoma po to, kai sutarties šalys buvo susitarusios dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas priimtą sprendimą, netinkamai taikė materialines teisės normas (CPK 330 straipsnis). Teismas, tenkindamas ieškovų reikalavimus, savo išvadas grindė bendrosiomis Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis sutarčių sudarymą. Tačiau šiuo atveju ginčas vyksta dėl specifinio pirkimo-pardavimo objekto, o būtent dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo. Todėl kilus ginčui dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo pirmiausia turi būti remiamasi specialių įstatymų, reglamentuojančių tokios žemės pardavimą, nuostatomis. CK 6.155 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose (ne tik Civiliniame kodekse) t.y. įstatymų leidėjas atskiroms sutarčių rūšims gali nustatyti specialius reikalavimus, todėl specialiame įstatyme nustatyti reikalavimai negali būti laikomi prieštaraujančiais Civilinio kodekso nuostatoms. Žemės įstatymo 10 straipsnis numato valstybinės žemės perleidimo tvarką, jo 1 dalyje numatyta, kad valstybinę žemę privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Žemės perleidimas privačion nuosavybėn yra sudėtinė žemės reformos dalis, o Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad valstybinė ne žemės ūkio paskirties žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka, o šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numato, kad parduodamos žemės įvertinimo bei mokėjimo tvarką taip pat nustato Vyriausybė. Tai reiškia, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis turi atitikti galiojančių teisės normų reikalavimus, o parduodamos žemės kaina nustatoma ne šalių susitarimu, o remiantis sandorio sudarymo metu galiojančiais Vyriausybės nutarimais t.y. kaina nėra šalių susitarimo dalykas, ir ji turi atitikti teisės normų reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, kurio pagrindu ieškovams parduodamas valstybinės žemės sklypas, 2.15 punkte numatyta, kad tokių žemės sklypų pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 205. Šio nutarimo 5.5 punkte numatyta, kad parduodamų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 nustatytų dydžių žemės sklypų, įsiterpusių tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), vertė apskaičiuojama pagal žemės verčių žemėlapius, parengtus laikantis Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisyklių. Tokia kaina turi būti ne mažesnė už apskaičiuotą pagal Žemės įvertinimo metodiką žemės sklypo vertę. Kadangi nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkte numatyta, kad tokie sklypai parduodami apskrities viršininko sprendimu, jei besiribojančių privačios žemės sklypų savininkai sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, todėl kol nepriimtas apskrities viršininko įsakymas dėl sklypo pardavimo negalima ir pripažinti, kad sklypo kaina buvo nustatyta. Ginčo atveju apskrities viršininko įsakymas dėl žemės sklypo pardavimo iki žemės kainos pasikeitimo nebuvo priimtas, todėl negalima daryti išvados, jog viena sandorių šalių – Kauno apskrities viršininkas buvo pateikęs pilnai suformuotą pasiūlymą ieškovams sudaryti sutartį tam tikromis sąlygomis. Kauno apskrities viršininko 2005 m. kovo 4 d. įsakymas (b.l. 12) priimtas tikslu įregistruoti parduodamą žemės sklypą, nes tik įregistruotas žemės sklypas gali būti civilinių santykių t.y. ir pirkimo-pardavimo objektu (CK 1.109 straipsnis), tačiau šis įsakymas nėra apskrities viršininko sprendimas parduoti žemės sklypą. Laikantis įstatymų nustatytos valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygų ir tvarkos, įsigaliojus Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 21 d. įsakymui Nr. 1P-89 „Dėl žemės vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“ žemės sklypas ieškovams gali būti parduotas tik remiantis šiuo įsakymu nustatyta kaina. Ieškovų teiginiai, jog atsakovas delsė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, laukdamas kol įsigalios teisės aktas, nustatantis kitokią sklypo kainą, negali būti pagrindu patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri beje ir nebuvo sudaryta. Ieškovai, manydami, kad atsakovas delsė atlikti veiksmus, turėjo galimybę ginti savo teises pareikšdami reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas netaikęs ginčo santykiams taikytinų teisės normų reikalavimų, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas, ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,nusprendžia : Apeliacinį skundą patenkinti. Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Ieškovų ieškinį atmesti. Kolegijos pirmininkė: Nijolia Indreikienė Kolegijos teisėjai: Gražina Davidonienė Leonas Jachimavičius