Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-404/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.; 1.2.3.1.; 1.1.3.4.; 1.1.3.5.

2007 m. spalio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikotarpiu tarp 2006 m. liepos 8 d., 20.00 val., ir 2006 m. liepos 9 d., 2.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto su V. Z. metu sudavė rankomis ir koja pastarajam ne mažiau kaip 46 smūgius į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažau kaip 15 smūgių į pilvo sritį. Dėl šių smūgių V. Z. buvo padarytas pilvo sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis, pereinančiomis į riebalinį audinį, su plonųjų žarnų pasaito plyšimais, blužnies plyšimu, tolimesniu kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ūmiu nukraujavimu ir hemoraginiu šoku, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tokiais veiksmais V. S. nužudė V. Z. .

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisingas. Anot apelianto, teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir padarė klaidingas išvadas.

V. S. skunde teigia, kad jis yra gydęsis psichiatrijos ligoninėje ne savo, bet V. A. vardu (medicininiuose dokumentuose nurodyta apelianto gimimo data). Šios aplinkybės, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neištyrė, nors ji galėjo turėti įtakos teismo psichiatrinės ekspertizės išvadai. Be to, teismo psichiatrijos ekspertas neįvertino tos aplinkybės, kad apeliantas įvykio dieną buvo išgėręs nedaug, tačiau neatsimena įvykio aplinkybių. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neįvertino apelianto elgesio įvykio metu, t. y. jo bėgimo ir gynimosi su peiliu, nors jo niekas nepuolė.

Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog iki pat nukentėjusiojo mirties niekas daugiau į butą nebuvo užėjęs. V. S. teigia, kad bute su nukentėjusiuoju jie buvo dviese, tačiau neatsimenąs vėlesnių įvykio aplinkybių, todėl negalįs tvirtinti, kad niekas daugiau į butą nebuvo užėjęs, be to, nurodo, jog nukentėjusiojo bute lankydavosi ir pašaliniai asmenys. Apeliantas neigia sudavęs tiek smūgių, kiek jam inkriminuojama.

Anot apelianto, jis davė parodymus apie visas įvykio aplinkybes, kurias jis prisimena, todėl tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

V. S. apeliaciniu skundu prašo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad V. S. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo yra kaltas, apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Byloje dalyvaujantis nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo V. S. apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė - skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ištyrė ir įvertino joje surinktus įrodymus ir dėl V. S. priėmė pagrįstą ir teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas neteisus skunde teigdamas, kad teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir padarė klaidingas išvadas. Viena iš tokių, apelianto teigimu, reikšmingų aplinkybių yra jo gydymasis psichiatrijos ligoninėje kito asmens pavarde, kas, V. S. manymu, galėjo turėti įtakos teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės išvadoms.

Iš nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme darytina išvada, kad 4 kartus psichiatrijos ligoninėje ir 5 kartus narkologiniame skyriuje jis gydėsi prisistatęs svetima pavarde (t. 2, b. l. 36). Tuo tarpu apeliaciniame skunde jis jau nurodo, kad psichiatrijos ligoninėje jis gydėsi prisistatęs ne tik savo, bet ir svetima pavarde. Be to, nuteistasis V. S. , apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat nurodė, kad prisistatęs svetima pavarde psichiatrijos ligoninėje jis gydėsi 4 kartus.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad visus 4 kartus V. S. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydėsi savo vardu (t. 1, b. l. 137), be to, jis vieną kartą gydytas ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (t. 1, b. l. 139), nors to nei duodamas parodymus teisme, nei apeliaciniame skunde nuteistasis nebuvo nurodęs. Be to, nors apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, jog jis 5 kartus gydėsi narkologiniame skyriuje, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus priklausomybės ligų centre V. S. nesigydė, o tik buvo įrašytas į priežiūros grupę (t. 1, b. l. 138).

Nuteistasis V. S. , apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, negalėjo nurodyti, kada jis gydėsi psichiatrijos ligoninėje prisistatęs svetima pavarde. Be to, atkreiptinas dėmesys į visiškai nelogišką apelianto paaiškinimą, kodėl jis prisistatinėjo kito asmens pavarde. Apeliaciniame teisme jis tokius savo veiksmus motyvavo tuo, kad neturėjo dokumentų ir bijojo, kad be jų jo gali nepaguldyti į ligininę. Tačiau akivaizdu, kad prisistatydamas kito asmens pavarde jis išgalvoto asmens dokumentų taip pat neturėjo ir negalėjo turėti, todėl taip jis būtų dar labiau rizikavęs būti nepaguldytas į ligoninę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad darant teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę apeliantas ekspertams neminėjo, kad būtų gydęsis psichiatrijos ligoninėje kito asmens vardu, nors pats tai laiko svarbia aplinkybe, galėjusia nulemti ekspertizės išvadas.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apelianto teiginiai apie gydymąsi psichiatrijos ligoninėje kito asmens vardu – išgalvoti, nepagrįsti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismo psichiatrijos ekspertas neįvertino tos aplinkybės, kad jis įvykio dieną buvo išgėręs nedaug, tačiau neatsimena įvykio aplinkybių. Šis skundo teiginys taip pat nepagrįstas. Į visus duomenis apie V. S. gydymąsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre darant apeliantui teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę buvo atsižvelgta, be to, tirtos V. S. ligos istorijos ir jose esantys duomenys, išsamiai tirta nuteistojo psichika bei atliktas psichologinis jo tyrimas, įvertinant jo paties paaiškinimus apie įvykio aplinkybes (tarp jų ir tai, kad nuteistasis nurodo ne viską gerai atsimenąs), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertų komisijos atliktos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvadomis dėl apelianto pakaltinamumo.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, neigia sudavęs tiek smūgių nukentėjusiajam, kiek nustatyta teismo medicinos ekspertų, teigia gynęsis nuo paties nukentėjusiojo puolimo su lazda. Tokie apelianto teiginiai taip pat vertintini, kaip nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, todėl atmestini.

Apelianto iškelta versija apie tai, kad pats nukentėjusysis jį puolė su lazda, todėl V. S. gindamasis jį kelis kartus pastūmė bei sudavė rankomis, nelogiška, jos nepatvirtina byloje surinkti duomenys. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis V. S. teigė, jog jiems su nukentėjusiuoju begeriant odekoloną, V. Z. prasidėjo epilepsijos priepuolis ir šis puolė apeliantą su lazda. Tokia įvykių eiga mažai tikėtina ir nelogiška, kadangi žmogus, sergantis epilepsija, prasidėjus priepuoliui, būna nesąmoningas, jį krečia traukuliai ir jis negali stovėti ant kojų, o juo labiau, ištiktas epilepsijos priepuolio, jis negali stovėdamas dar ir pulti kitą žmogų ar atlikti kitus valingus judesius. Tuo tarpu nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis, ištiktas priepuolio, ne tik jį puolė su lazda, bet ir nuteistojo pastumtas keletą kartų griuvo ir vėl kėlėsi.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats V. S. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas neįvertino jo elgesio įvykio metu, t. y. jo bėgimo ir gynimosi su peiliu, nors jo niekas nepuolė. Taigi, skunde apeliantas pats pripažino, kad jo nukentėjusysis nepuolė ir gintis nuo jo nebuvo jokio reikalo. Kita vertus, iš liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė buvo prasta, jis sunkiai vaikščiojo, blogai matė. Tai taip pat iš dalies paneigia nuteistojo versiją apie nukentėjusiojo puolimą su lazda.

V. S. apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigė nevisiškai atsimenąs įvykio aplinkybes, nors buvo išgėręs nedaug, nurodė nežinąs, kaip viskas įvyko ir kas nukentėjusiajam padarė tiek daug sužalojimų, teigė tiek smūgių, kiek nurodyta ekspertų, jam nesudavęs. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad šie apelianto parodymai taip pat nepagrįsti, nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai ir juos nuteistasis davė siekdamas sukelti teismui abejonių dėl jo sugebėjimo įvykio metu suprasti savo veikmų esmę bei juos valdyti, taip pat mėgindamas įtikinti teismą, kad jis buvo pataloginio girtumo būsenos. Šią nuteistojo versiją paneigia pirmiau šioje nutartyje aptartos ekspertų komisijos atliktos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvados, kurių 1-4 punktuose nurodyta, kad V. S. praeityje ir jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo, nusikaltimo darymo metu laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, patologinio ar fiziologinio afekto būsenos nebuvo, o buvo paprasto girtumo būsenos, galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 1, b. l. 153-154).

Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, V. S. pats sau prieštaravo. Apklausos pradžioje, kaip ir pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde, V. S. teigė visko neprisimenąs, taip pat ir to, nuo ko kilo konfliktas. Tačiau vėliau, tos pačios apklausos Apeliaciniame teisme metu, parodė, kad atsimena viską, kas įvyko tą vakarą, nors čia pat vėl teigė pastūmęs nukentėjusįjį 2-3, o gal 4-5 kartus ant lovos, bet kiek smūgių jam sudavė, pasakyti negalėjo ir neigė sudavęs tiek smūgių, kiek buvo nustatyta ekspertų.

Iš tokių prieštaringų nuteistojo V. S. parodymų tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose galima daryti tik vieną išvadą – konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo, smurtą prieš nukentėjusįjį V. S. vartojo. Tačiau to nepakanka, būtina nustatyti, ar šis smurtas sukėlė nukentėjusiajam teismo medicinos ekspertų nustatytus sužalojimus, tarp jų ir nulėmusius nukentėjusiojo mirtį.

Teismo medicinos specialisto išvados 2 p. nurodyta, jog nuo V. Z. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lovoje (2006-07-09, 2.00 val.) galėjo praeiti 3-7 valandos (t. 1, b. l. 26). Taigi, galima teigti, kad V. Z. mirė 2006-07-08, laikotarpiu tarp 19.00 ir 23.00 val. Tos pačios specialisto išvados 5 punkto paskutinėje pastraipoje nurodyta, jog visi V. Z. konstatuoti sužalojimai yra vienodo senumo ir padaryti neilgai trukus iki mirties (t. 1, b. l. 27). Taigi, darytina išvada, kad sužalojimai, tarp jų ir mirtį sukėlęs pilvo sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis ir kraujasruvomis, pereinančiomis į riebalinį audinį su plonųjų žarnų pasaito plyšimais bei blužnies plyšimu, V. Z. buvo padaryti prieš pat jo mirtį, kuri, kaip minėta, įvyko 2006-07-08, 19.00-23.00 val.

Kaip matyti iš paties nuteistojo V. S. parodymų, konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo, kurio metu, kaip pripažįsta pats nuteistasis, jis vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį (jį stumdė, sudavė smūgius rankomis), būtent ir įvyko 2006-07-08 vakare (tikslios valandos nuteistasis nurodyti negalėjo). Pats nuteistasis taip pat parodė, kad nei konflikto metu, nei vėliau, kuomet jis aptiko jau mirusį nukentėjusįjį, kambaryje be V. S. ir nukentėjusiojo nieko daugiau nebuvo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. S. parodė, kad tą dieną jie buvo dviese, ir nors nukentėjusysis būdavo nuolat sumuštas, tačiau įvykio dieną ant nukentėjusiojo kūno naujų sumušimų nebuvo (t. 2 b. l. 35). Be to, apklaustas Apeliacinio teismo posėdyje, apeliantas taip pat nurodė, jog kol jis po konkflikto miegojo, ir iki tol, kol pastebėjo, jog nukentėjusysis jau miręs, į namus niekas nebuvo atėjęs.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Apeliaciniame teisme apeliantas pakeitė dalį savo parodymų, duotų pirmosios instancijos teismui, ir ėmė tvirtinti, kad jau 2006-07-08 ryte, išeidamas iš namų, matė ant nukentėjusiojo veido mėlynes. Vakare grįžęs namo taip pat pastebėjo, kad šis sumuštas, akių ir nosies srityse buvo mėlynės.

Darant prielaidą, kad teisingi yra V. S. parodymai, duoti apeliacinės, o ne pirmosios instancijos teisme, galima būtų teigti, jog nukentėjusysis buvo sumuštas keletą kartų skirtingu laiku: iki 2006-07-08 ryto, kuomet V. S. išeidamas iš namų jau matė mėlynes nukentėjusiojo akių ir nosies srityse, bei tos pačios dienos vakare, kuomet konflikto metu jį stumdė ir smūgius sudavė pats nuteistasis. Tačiau tokią prielaidą paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kurios 5 punkto paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad konstatuoti sužalojimai yra vienodo senumo, o 17 punkte - kad visi V. Z. padaryti sužalojimai padaryti artimu vienas kitam metu, per trumpą laiko tarpą (t. 1, b. l. 27-28). Taigi, jei V. Z. būtų sumuštas keletą kartų skirtingu laiku, tai būtų nurodyta teismo medicinos specialisto išvadoje ir skirtingu laiku patirti sužalojimai būtų buvę išskirti į atskiras grupes.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo medicinos specialisto išvados dalyje „Išorinis tyrimas“ aprašant sužalojimus, matomus V. Z. veide, nurodyta dešinės akies viršutiniame voke išorinėje dalyje esanti melsvai violetinė kraujosruva, kairiame skruoste, žemiau kairiojo lūpų kampo bei apatinio žandikaulio vidurio projekcijoje kairėje esančios blyškios, rausvai violetinės kraujosruvos. Jokių kraujosruvų nei kitos nukentėjusiojo akies, nei jo nosies srityje, kur mėlynes dar iki konflikto su juo tvirtino matęs nuteistasis, nekonstatuota (t. 1 b. l. 22). Tai labai aiškiai matyti iš teismo medicinos specialisto išvados priedo, kuriame schematiškai pavaizduoti nukentėjusiojo veide konstatuoti sužalojimai (t. 1, b. l. 30).

Taigi, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai apie tai, kad nukentėjusysis dar iki konflikto su nuteistuoju buvo sumuštas ir kad dar įvykio dienos ryte V. S. ant jo veido (akių ir nosies srityje) matė mėlynes, yra nepagrįsti, apelianto išgalvoti, siekiant sukelti teismui abejonių dėl to, ar būtent nuo V. S. , o ne nuo kitų asmenų suduotų smūgių mirė nukentėjusysis. Šiuos nuteistojo V. S. Apeliaciniame teisme duotus parodymus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir vadovaujasi jo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais apie tai, kad nei konflikto metu, nei vėliau, kuomet jis aptiko jau mirusį nukentėjusįjį, kambaryje be V. S. ir nukentėjusiojo nieko daugiau nebuvo, iki konflikto ant nukentėjusiojo kūno sumušimų nebuvo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų įrodymų visumą, konstatuoja, kad sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti ir padarė būtent V. S. konflikto su juo metu, suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 46 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų ne mažau kaip 15 smūgių į pilvo sritį, dėl ko V. Z. buvo padarytas pilvo sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis, pereinančiomis į riebalinį audinį su plonųjų žarnų pasaito plyšimais, blužnies plyšimu, tolimesniu kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ūmiu nukraujavimu ir hemoraginiu šoku, kas sukėlė V. Z. mirtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. S. kaltu pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti V. S. paskirtą bausmę, lengvinančia aplinkybe pripažįstant tai, kad jis prisipažino ir davė parodymus apie visas įvykio aplinkybes, kurias prisimena.

Kaip minėta, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo V. S. parodymus apie tai, kad jis nevisiškai prisimena įvykio aplinkybes, kad dar iki konflikto su nuteistuoju nukentėjusysis jau buvo sumuštas, kad nukentėjusysis, būdamas ištiktas epilepsijos priepuolio pats puolė nuteistąjį, dėl pirmiau nurodytų motyvų atmetė kaip nepagrįstus ir neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Todėl toks teismą klaidinančių parodymų davimas ir dalinis savo kaltės pripažinimas negali būti vertinamas kaip kaltininko prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir tai negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. S. , vadovavosi BK 54 str. nurodytais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei sunkinančią aplinkybę. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl V. S. skirtinos bausmės dydžio, todėl jam paskirta bausmė, šiek tiek mažesnė negu BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nelaikytina aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. S. (V. S. ) apeliacinį skundą atmesti.