- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-542-634-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00343-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Danutė Giačaitė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- M. B.
- Nukentėjusysis
- G. A.
- Advokatai
- Artūras Bauža
- Kategorijos
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-542-634-2014
Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00343-2013-4
2014 m. lapkričio 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Inesai Gulbinienei, nuteistajam M. B., jo gynėjui advokatui Artūrui Baužai, nukentėjusiajam G. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. – 10 MGL, t.y. 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2013-07-02, apie 9.00 val. viešoje vietoje, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) įžūliais veiksmais ir patyčiomis demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pašalinių asmenų akivaizdoje G. A. išvadino necenzūriniais žodžiais, tyčia vieną kartą kojos keliu spyrė G. A. į pilvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Veika kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2014-04-14 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas šališkai, prieštaringai ir neteisingai vertino byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus įrodymus, dėl ko skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad teismas apelianto kaltę iš esmės grindžia vien nukentėjusiojo G. A. ir liudytojos V. T. parodymais. Pirmosios instancijos teismo išvadą, jog civilinio ieškinio nepareiškimo faktas pagrindžia nukentėjusiojo parodymų patikimumą laiko nepagrįsta ir nelogiška, priešingai, mano, jog tai suponuoja išvadą, kad nukentėjusysis nėra visiškai tikras dėl savo parodymų teisingumo. Be to, pažymėjo, jog jau kurį laiką apelianto ir nukentėjusiojo santykiai buvo konfliktiški, kadangi abu gyvena tame pačiame (duomenys neskelbtini) miestelyje, pastariesiems teko bendrauti sprendžiant tarpusavio turtinius ginčus, kuriuos G. A. yra pralaimėjęs. Teigia, kad apie minėtus nesutarimus, kilusius aukcione įsigijus nukentėjusiojo brolio K. A. įmonei priklausiusius žemės sklypą ir pastatus, yra nurodęs apklausiamas policijoje ir teisme, tą apklausiamas patvirtino ir nukentėjusysis G. A.. Dar daugiau, pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamo įvykio išvakarėse netgi parašė Prienų policijai pareiškimą dėl to, kad apeliantas neva pavogė jam priklausančius daiktus iš sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) po to skambino apeliantui ir teiravosi kur yra dingę jo daiktai. Visa tai paneigia teismo nuosprendyje išdėstytą išvadą, kad G. A. neturėjo jokio motyvo M. B. nepagrįstai apkaltinti šioje byloje.
Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme niekas nebandė nustatinėti aplinkybių ar liudytoja V. T. yra pažįstama su nukentėjusiuoju. Mano, jog atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) miestelio dydį nekyla abejonių, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad minėta liudytoja tikrai galėjo pažinoti nukentėjusįjį tiesiogiai ar bent per trečiuosius asmenis. Atkreipia dėmesį, jog galimą suinteresuotumą patvirtina šios liudytojos duotų parodymų analizė. Minėta liudytoja apklausiama teisme nurodė, jog visų aplinkybių nepamena dėl jau po įvykio jai taikytų dviejų narkozių, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Teigia, kad tokia liudytojos versija atsirado po to, kai ji labai trumpai papasakojusi ką prisimena ir atsakiusi į kelis teismo klausimus, ėmė aiškiai painiotis atsakinėdama į prokuroro klausimus. Pažymėjo, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytoja V. T. nurodė, jog necenzūriniai žodžiai, kuriuos konflikto metu ji neva girdėjo apeliantą sakant G. A., buvo „tu pydere“, daugiau necenzūrinių žodžių ji negirdėjo. Tuo tarpu daugiau nei vienas iš įvykio vietoje buvusių ir ginčą girdėjusių asmenų teismui nenurodė, jog apeliantas G. A. būtų pavadinęs „pyderu“. To nenurodė netgi pats nukentėjusysis, kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad M. B. jam sakė „tu bybi“, o teisme jau teigė, kad į jį buvo kreipiamasi „kurva“ ir „blet“. Esant tokiai parodymų įvairovei, nei prokuroras kaltinamajame akte, nei teismas apkaltinamajame nuosprendyje taip ir neįvardino, kokiais necenzūriniais žodžiais buvo pažeista viešoji tvarka.
Atkreipė dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. T. nurodė, kad Vilniaus gatvėje sustojo apelianto automobilis „VW Passat“ tamsiai mėlynos spalvos, iš jo išlipo M. B. ir kojos keliu spyrė į pilvą vyriškiui, kuris tuo metu stovėjo ir bendravo su kitu, neaukšto ūgio vyriškiu. Tuo tarpu duodama parodymus teisme ši liudytoja jau nurodė: „Kai atvažiavo kaltinamasis, to momento nemačiau ir nemačiau, kaip jis išlipo iš automobilio. <...> vienas prieš kitą ėjo šie vyrai ir susitiko ant pagrindinio kelio“. Pažymėjo, kad liudytoja V. T. apklausiama teisme nurodė ir tai: „Mašina buvo į parduotuvės pusę, dešiniau. Smūgio metu kaltinamasis buvo kairėje, o nukentėjęs - dešinėje <...> Parduotuvė lieka dešinėje, o jie buvo į kitą pusę nuo mašinos“. Tokie parodymai viena vertus lyg ir patvirtina šios liudytojos teisme duotus parodymus, kad ji matė, kad apeliantas nuo savo mašinos ėjo link G. A., o šis ėjo link apelianto ir jie susitiko „ant pagrindinio kelio“. Tačiau tai, jog liudytoja nurodo, kad žiūrint iš jos buvimo vietos, smūgio metu M. B. buvo kairėje, o nukentėjusysis - dešinėje, vėlgi akivaizdžiai prieštarauja jos pačios teisme duotiems parodymams apie tai, kad apeliantas priėjęs iš karto spyrė G. A. į pilvą, nes tokiu atveju M. B. ateidamas liudytojos požiūriu iš dešinės, ten ir turėjo būti smūgio metu, o nukentėjusysis turėjo būti kairėje, t. y. priešingose pusėse, nei liudytoja nurodė atsakinėdama į proceso dalyvių klausimus. Pažymėjo, kad nurodant susitikimo vietą, kurioje esą ir įvyko smūgis, liudytojos V. T. parodymai akivaizdžiai skiriasi nuo nukentėjusiojo G. A. teismui duotų parodymų. Pastarasis šiuo klausimu teismui nurodė: „Jis iššoko iš mašinos ir iš karto spyrė keliu man į pilvą. <...> Konfliktas įvyko prieš mašiną, galėjo moteris nematyti smūgio. Buvau prie B. automobilio galinės dalies“. Pasak G. A., smūgio metu jie buvo už automobilio, todėl liudytoja apskritai galėjo šio smūgio nematyti.
Skundo autorius taip pat pažymi, kad G. A. ir V. T. skirtingai nurodo momentą, kada G. A. po įvykio pirmą kartą priėjo prie liudytojos. Iš V. T. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu po įvykio duotų pačioje įvykio vietoje įgaliotiniui matyti, jog nukentėjusysis prie jos pribėgo iš karto po konflikto: „Tuomet nukentėjęs vyriškis pribėgo prie mūsų, kur prekiavome rūbais“. Panašiai liudytoja paaiškino ir apklausiama teisme: „Po to įvykio, buvau išsikrovusi prekes, atėjo A. ir paklausė, ar mačiau įvykį. Vienas A. atėjo“. Tuo tarpu G. A. teisme į prokuroro kausimą nurodė: „Po to kalbėjome su ta moterim, įgaliotiniui ji pasakė, kad viską matė“ o į mano gynėjo klausimą taip pat atsakė: „Ta moteris, kai atėjome su įgaliotiniu, pasakė, kad viską matė“. Analizuojant šiuos dviejų asmenų apie tą pačią aplinkybę duotus parodymus akivaizdu, jog liudytoja V. T. šiuo atveju nuosekliai sako tiesą, t. y. kad po įvykusio konflikto, G. A. iš karto pribėgo (ar priėjo) prie jos ir teiravosi, ar ši galėsianti paliudyti. Šiuo atveju daro prielaidą, jog G. A. liudytojos konkrečiai prašė paliudyti, jog iš M. B. pusės buvo smūgis keliu G. A. į pilvą. Tokia prielaida darytina todėl, kad pats G. A., teisme nuosekliai bandė įrodyti, jog jis prie liudytojos po įvykio vienas iš viso nebuvo priėjęs, ir tik į įvykio vietą jam atvykus pakartotinai su įgaliotiniu, pati liudytoja savo iniciatyva įgaliotiniui pasakė, kad viską matė ir gali paliudyti.
Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad nuosprendyje išdėstytas deklaratyvus teiginys, jog konflikto metu liudytoja V. T. „buvo arti G. A. ir M. B., todėl nėra pagrindo manyti, jog ji negalėjo matyti ar girdėti kilusio konflikto“. Ką šiuo atveju reiškia žodis „arti“, teismas nuosprendyje nedetalizavo. Nurodė, kad įvykio vietos schema, iš kurios būtų galima objektyviai nustatyti minėtą atstumą, šiuo atveju nebuvo sudaryta. Tačiau iš byloje esančių nuotraukų, padarytų atliekant nukentėjusiojo parodymų patikrinimą, bei papildomai pateiktų teismui, akivaizdu, jog vietą, kurioje visada stovi prekiautojai dėvėtais rūbais (V. T. buvimo vieta) ir vietą kurioje, pasak G. A., jam buvo suduotas smūgis, skiria ženkliai didesnis, nei liudytojos nurodytas 6-7 m. atstumas. Pažymėjo ir tai, jog teismas niekaip neįvertino ir tos posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog V. T. iš savo buvimo vietos apskritai neturėjo galimybės matyti apelianto ir G. A. susitikimo vietos, kadangi išilgai kelio stovėjusi kelininkų mašina tą vaizdą nuo prekiautojų buvo paprasčiausiai užstojusi. Apklausiamas teisme šią aplinkybę patvirtino ir vienas iš liudytojų - kelio darbininkas K. V., nurodydamas: „Mūsų mašina buvo užstojusi gatvę. Ši moteris prekiavo rūbais“. Be to, nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas įvykio vietoje įvykio dieną G. A. nurodė, jog nuteistasis atvažiavęs ir išlipęs iš automobilio eidamas link jo, stovinčio ir besikalbančio su A. J., pradėjo jį „kolioti“ necenzūriniais žodžiais, po to spyrė koja į pilvą. Analogiškai jis nurodė ir apklausiamas papildomai po 3 savaičių ir vėliau dar po 3 savaičių. Tuo tarpu apklausiamas teisme G. A. jau nurodė visiškai kitokias aplinkybes: „Atvažiavo mėlynas „pasatas “, aš ėjau į parduotuvę, reikėjo praeiti pro jo mašiną. Negalvojau, kad jis man spirs, kirs. Jis iššoko iš automobilio ir iš karto spyrė keliu man į pilvą“. Apelianto nuomone, teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad nei vienas iš visai šalia konflikto vietos buvusių 3 liudytojų (A. J., M. K., K. V.) nepatvirtino nukentėjusiojo nurodomo fakto apie prieš jį neva panaudotą kokį nors fizinį smurtą. Be to, teismas visiškai nepasisakė, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko abipusis barnis. Nukentėjusysis teismui nurodė: „Buvo negražių žodžių tarp mūsų“. Liudytojas A. J. patvirtino teismui apelianto parodymus, kad pastarasis nukentėjusįjį išvadino „pijoku“ už tai, kad šis naktimis jam skambinėja. Pažymėtina ir tai, kad šio liudytojo patvirtinimas, kad M. B. garsiai rėkė, visiškai neįrodo, jog pastarasis vadino nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad specialisto išvadoje yra nurodyta, kad kitą dieną apžiūrėjus nukentėjusįjį nerasta jokių objektyvių smūgio į pilvą žymių, tačiau nuosprendyje teigiama, kad teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog smūgis suduotas į minkštuosius audinius, kitą dieną išorinių žymių galėjo ir nelikti. Šiuo atveju atkreipia dėmesį į paties nukentėjusiojo teisme duotus parodymus, iš kurių akivaizdu, jog smūgis buvo ne į minkštuosius audinius: „<...> galvojau kad lūžęs šonkaulis <...> Man spyrė keliu į dešinį šoną <...> Kelio smūgis buvo stiprus ir kietas <...>“. Pažymėjo ir tai, kad nors ikiteisminio tyrimo metu apklausose G. A. visur kalba apie spyrį į pilvą, tačiau iš minėtos specialisto išvados matyti, jog jau kitą dieną po įvykio apžiūrimas, nukentėjusysis specialistui nurodė „skausmingumą čiuopiant krūtinės ląstos kairę pusę ties vidurine pažastine linija šonkaulių lygyje“. Atsižvelgiant į tai, mano, kad yra pagrindas skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas, nukentėjusysis prašė perkvalifikavus M. B. veiksmus pagal BK 140 str. 1 d. baudžiamąją bylą nutraukti nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina, kadangi apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, o apeliacinės instancijos teisme konstatuota BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 p. numatyta aplinkybė (BPK 327 str. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. B. viešoje vietoje – miestelio gatvėje, dienos metu, ignoruodamas elementarias elgesio normas, atvirai demonstravo aiškų žmogaus bei visuomenės negerbimą, keikė G. A., panaudojo prieš jį fizinį smurtą, tyčia vieną kartą kojos keliu spyrė G. A. į pilvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltinamasis, viešoje vietoje garsiai keikdamasis ir atlikdamas smurtinius veiksmus kito asmens atžvilgiu, bendrais bruožais turėjo numatyti, jog visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, todėl padarinių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi nukentėjusiojo G. A., liudytojų A. J., M. K., K. V., V. T. parodymais. Tačiau, išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad M. B. sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, tai yra nepagrįstai M. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d.
Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis G. A. parodė, jog santykiai su nuteistuoju buvo konfliktiški, jie pykosi dėl neatiduodamų pas nuteistąjį likusių G. A. daiktų. Liepos 1 d. skambino nuteistajam, klausė kur daiktai, tačiau pastarasis jį „pasiuntė“ toliau. G. A. užpykęs parašė pareiškimą policijai dėl daiktų vagystės. Liepos 2 d. G. A. atvyko prie parduotuvės, kartu su A. J. nuėjo prie kelio darbuotojų, atvažiavo mėlynas VW Passat, G. A. ėjo į parduotuvę, tuomet M. B. išlipęs iš automobilio pradėjo jį keikti ir kojos keliu vieną kartą spyrė jam į pilvą. Konflikto metu abu vartojo negražius žodžius (t. 1, b. l. 2, 16-17, 19, 20, 21-22, 149-151). Minėtas aplinkybes jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą bei pakartotinai apklausus G. A., kuris paaiškino, kad nuo 2012 m. su M. B. nebedraugauja, nes susipyko. Liepos 2 d. įvyko konfliktas, kurio metu M. B. jo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, t.y. spyrė keliu jam į pilvą, tai matė moteris, kuri stovėjo netoliese. Kitą dieną apžiūrėjęs specialistas sužalojimų nenustatė, nes buvo pataikyta į šonkaulius. Po įvykio į gydytojus nesikreipė, tačiau jautė skausmą, miegojo ant vieno šono (t. 2, b. l. 42).
Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja V. T. paaiškino, kad nepažįsta nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo, tačiau besiruošdama darbo vietą prekybai padėvėtais rūbais matė kaip G. A. ir M. B. susitiko pagrindiniame kelyje, kaltinamasis keikėsi necenzūriniais žodžiais, priėjęs prie nukentėjusiojo jam spyrė kojos keliu į pilvą. Ji dirbo savo darbą, todėl garsiai šaukiant negirdėjo (t. 1, b. l. 151-152). Kadangi įvykį mačiusi liudytoja patvirtino, jog jame dalyvavusių asmenų ji nepažįsta, jos suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog ji gali būti šališka ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra. Vien tik subjektyvi apelianto nuomonė apie šios liudytojos galimą šališkumą nesuteikia pagrindo abejoti jos nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Tokiu būdu netikėti nuosekliais, patikimais ir objektyviais minėtos liudytojos parodymais, kurie iš esmės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, apylinkės teismas neturėjo pagrindo.
Nors 2013-07-03 teismo medicinos specialistas apžiūrėjęs G. A. objektyvių trauminio poveikio žymių nenustatė, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog smūgis į minkštuosius audinius, kitą dieną išorinių žymių galėjo ir nepalikti. Nepaisant to, specialisto apžiūros metu G. A. konstatuotas skausmingumas čiuopiant krūtinės ląstos kairę pusę ties vidurine pažastine linija VI-VII šonkaulių lygyje (t.1, b. l. 13). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių įrodymų pakanka išvadai, jog M. B. veiksmais G. A. buvo sukeltas fizinis skausmas.
Liudytojas A. J. iš esmės patvirtino, kad G. A. ir M. B. apsibarė, pastarasis pavadino G. A. „pijoku“ ir sakė jam daugiau naktį neskambinti. Smurto panaudojimo aplinkybių nematė, žodinio konflikto nesureikšmino. Viskas truko apie 2 minutes. Liudytojas K. V. taip pat paaiškino, kad G. A. ir M. B. barėsi prie pastarojo automobilio galinės dalies, tačiau liudytojas į barnį nekreipė dėmesio, stovėjo su kolega ir A. J.. Nepamena ar G. A. šaukė, rankų mosikavimo, smūgių nematė. Liudytojas M. K. nurodė girdėjęs barnį, kuris truko neilgai, tačiau smūgių nematė, paties konflikto įdėmiai nestebėjo, necenzūrinių žodžių negirdėjo.
Nuteistasis M. B., anksčiau neigęs, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog nuoširdžiai gailisi dėl konfliktinės situacijos, atsiprašė nukentėjusiojo, pažadėjo, jog tai daugiau nepasikartos, prašė bylą nutraukti.
Visuma paminėtų duomenų neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp M. B. ir G. A. kilo konfliktas, kurio metu M. B. sudavė smūgį nukentėjusiajam G. A.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja įrodyta, jog M. B. 2013-07-02, apie 9.00 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios, (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto su G. A. metu tyčia vieną kartą kojos keliu spyrė G. A. į pilvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Tokie M. B. veiksmai iš BK 284 str. 1 d. turi būti perkvalifikuoti į BK 140 str. d. ir štai dėl ko:
BK 284straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2013, Nr. 2K-335/2014, 2K-484/2014 ir kt.). Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Iš principo konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties (kasacinė nutartis Nr. 2K-5/2014).
Akivaizdu, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilo jiems aiškinantis asmeninius santykius. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė taip pat sutiko, jog asmenų konflikto priežastis yra asmeniniai pykčiai. Nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo tarpusavio asmeninių santykių aiškinimosi. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo veiksmų motyvai, tikslas, jų atlikimo aplinkybės buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusiojo asmenybę.
Kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog M. B. būtų turėjęs tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar juos šokiruoti, ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. Smūgis nukentėjusiajam suduotas nors ir viešoje vietoje, bet asmeniniais motyvais ir nepažeidžiant viešosios tvarkos bei rimties. Necenzūrinius žodžius vienas kito atžvilgiu pripažino vartoję tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kad toks M. B. elgesys truko trumpai, nesukėlė žmonėms išgąsčio, nebuvo kilusi sumaištis ar nutrauktas žmonių darbas, pastarieji patvirtino, kad konflikto nesureikšmino, į jį nekreipė dėmesio, jokia materialinė žala padaryta nebuvo, bei nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, taigi veika neperžengė privataus konflikto ribų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. B. sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga.
M. B. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu (spyris kojos keliu nukentėjusiajam į pilvą) pagal tyčios turinį bei kryptingumą ir pasekmes turėtų būti kvalifikuoti tik kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas, tai yra veika, numatyta BK 140 str. 1 d.
Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taisykles šie reikalavimai taikomi ir apeliacinės instancijos teismui. Nukentėjusiajam ir kaltinamajam turi būti suteikta galimybė susitaikyti ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis G. A. pareiškė, kad atleidžia M. B. už jo veiksmus, kuriais jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes nuteistasis jo atsiprašė, o jis jam atleido, jokių pretenzijų neturi, nepageidauja, kad M. B. būtų nubaustas už šią veiką. Sutikimą taikytis su nukentėjusiuoju apeliacinės instancijos teisme išreiškė ir nuteistasis M. B., kuris nurodė, jog nuoširdžiai gailisi dėl konfliktinės situacijos, atsiprašė nukentėjusiojo, pažadėjo, jog tai daugiau nepasikartos, prašė bylą nutraukti.
BPK 3 str. 1 d. 5 p. baudžiamąjį procesą neleidžia pradėti, o pradėtą įpareigoja nutraukti, jeigu nukentėjusysis su asmeniu, kaltinamu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos padarymu, susitaikė. BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskirta privataus kaltinimo bylų kategorijai (BPK 407 str. 1 d.). Kliūčių baudžiamąją bylą nutraukti, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 5 p. pagrindu, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį panaikinti.
M. B. veiką iš BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. ir, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 5 p., bylą nutraukti, nukentėjusiajam G. A. susitaikius su kaltinamuoju M. B..