Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Eligijaus Gladučio,

nuteistajam A. A.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 3 d., bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, paskyrė subendrintą bausmę - laisvės atėmimą vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-29 nuosprendžiu, ir A. A. paskyrė galutinę bausmę- laisvės atėmimą vieneriems metams septyniems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, jog 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, panaudojo fizinį smurtą motinos E. I. atžvilgiu: sugriebęs už plaukų trenkė jos galvą du kartus į sofą-lovą, nukentėjusiajai išbėgus į sodybos kiemą, pasivijo ją ir sugriebęs už drabužių, stipriai stūmė E. I. ant žemės, o nukentėjusiajai bandant atsikelti, dar kartą stipriai stūmė ją ant žemės, šiais savo veiksmais sukėlė E. I. fizinį skausmą, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suėmęs ir tempdamas motiną už drabužių, reikalavo, kad E. I. atsisėstų ant suoliuko kieme, ant kurio jau sėdėjo J. T., E. I. reikalavimą įvykdžius, jis paėmė nuo stalo peilį ir juo mosuodamas nukentėjusiesiems prieš veidą, grasino motiną E. I. ir jos sugyventinį J. T. nužudyti – sakė, kad juos papjaus, bei į namus atvykus policijos pareigūnams, išvedamas iš namo, grasino motiną E. I. nužudyti – agresyviai rėkė, kad grįžęs po dviejų sulaikymo parų vis tiek motiną nužudys.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, ginčija kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai A. A., nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, jame visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d. ir BK 145 str. 1 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas A. A. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog A. A. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų E. I. ir J. T. (miręs 2014-01-16) parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų V. V., V. V., A. S., G. P. parodymais, kitais rašytiniais įrodymais. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, panaudojo fizinį smurtą motinos E. I. atžvilgiu: sugriebęs už plaukų trenkė jos galvą du kartus į sofą-lovą, nukentėjusiajai išbėgus į sodybos kiemą, pasivijo ją ir sugriebęs už drabužių, stipriai stūmė E. I. ant žemės, o nukentėjusiajai bandant atsikelti, dar kartą stipriai stūmė ją ant žemės, šiais savo veiksmais sukėlė E. I. fizinį skausmą, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suėmęs ir tempdamas motiną už drabužių, reikalavo, kad E. I. atsisėstų ant suoliuko kieme, ant kurio jau sėdėjo J. T., E. I. reikalavimą įvykdžius, jis paėmė nuo stalo peilį ir juo mosuodamas nukentėjusiesiems prieš veidą, grasino motiną E. I. ir jos sugyventinį J. T. nužudyti – sakė, kad juos papjaus, bei į namus atvykus policijos pareigūnams, išvedamas iš namo, grasino motiną E. I. nužudyti – agresyviai rėkė, kad grįžęs po dviejų sulaikymo parų vis tiek motiną nužudys.

Nors nuteistasis tvirtina, kad motinai sukėlė fizinį skausmą, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, tai yra gindamasis nuo nukentėjusiosios bei bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, tokį nuteistojo aiškinimą teisėjų kolegija vertina kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nuteistajam nebuvo, priešingai, kaip matyti iš nukentėjusiųjų E. I., J. T. ir liudytojos V. V. parodymų, nors nukentėjusioji pradėjo konfliktą, tačiau smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo nuteistasis. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tad šiuo atveju A. A. veiksmai negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. dėl E. I. sukelto fizinio skausmo. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. I. parodymų, A. A. kambaryje ne tik ją suėmęs už pečių pastūmė, dėl ko ji krito ant sofos krašto ir atsitrenkė galvą į sieną, tačiau išbėgus į lauką A. A. ją partrenkė ant žemės, o jai atsikėlus trenkė antrą kartą, po ko vėl ji parkrito. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, juolab, kad nuteistasis neneigia, jog nukentėjusiąją keletą kartų buvo prispaudęs prie lovos ir, vėliau, kieme prie žemės. E. I. parodymus patvirtino nukentėjusysis J. T. bei liudytoja V. V., kuri patvirtino, kad matė, kaip lauke A. A. du kartus smogė E. I. ir abu kartus nuo smūgių ji nugriuvo. Liudytoja G. P. parodė, kad nuvykus į įvykio vietą bendravo su nukentėjusiąją E. I., kuri atrodė išsigandusi, aiškino, kad sūnus agresyviai puolė ant jos, suėmęs už plaukų trenkė jos galvą į sofą-lovą, išbėgus į kiemą ten taip pat smurtavo prieš ją. Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatyta, kad A. A. sugriebęs už plaukų E. I. trenkė jos galvą du kartus į sofą-lovą, nukentėjusiajai išbėgus į sodybos kiemą, pasivijo ją ir sugriebęs už drabužių, stipriai stūmė E. I. ant žemės, o nukentėjusiajai bandant atsikelti, dar kartą stipriai stūmė ją ant žemės, šiais savo veiksmais E. I. sukėlė fizinį skausmą.

Nors apeliaciniu skundu A. A. neigia, kad grasino nukentėjusiuosius E. I. ir J. T. nužudyti, tvirtindamas, jog paėmė ant stalo galėjusį virtuvinį peilį ir numetė į krūmus bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, o išvedant pareigūnams dėl emocinio susijaudinimo išsprūdo grasinanti frazė motinos ar jos sugyventinio adresu. Tačiau nukentėjusysis J. T. parodė, kad nuteistasis mosikavo prieš E. I. ir J. T. peiliu, dėl A. A. veiksmų kvietė kaimynus Vertelkas, policiją, nes jautėsi nejaukiai, buvo išsigandę, nes galvojo, kad A. A. gali padaryti kažką negero. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina E. I. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji iš dalies pripažino teisme, t.y. teismo posėdžio metu nurodė, jog bijodama, kad sūnus kažko daugiau nepadarytų, iškvietė policiją bei patvirtino, kad sūnus peilį nušveitė ant žolės (b. l. 140). V. V. patvirtino, kad matė ant stalo gulinti peilį. Liudytoja A. S. patvirtino, jog liudytoja G. P. parodė, kad nuvykus į įvykio vietą bendravo su nukentėjusiąją E. I., kuri atrodė išsigandusi, aiškino, kad sūnus agresyviai puolė ant jos, o vėliau pasiėmęs peilį, mosavo su juo prieš ją ir jos sugyventinį, grasindamas, kad juos nužudys. O vedant pro šalį A. A. jis agresyviai reikė, kad kai grįš nužudys E. I.. Kolegija atsižvelgusi į tai, kad grasinimas nužudyti išsakytas po smurto panaudojimo prieš E. I., be to, A. A. 2012-03-05 buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., prieš E. I. (b. l. 77-79), o 2013-04-13 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 1 d., esant nukentėjusios E. I. reikalavimui procesą prieš A. A. nutraukti, 2013-07-16 nutarimu buvo nutrauktas (b. l. 84-86), daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, jog A. A. grasino E. I. ir J. T. nužudyti, o nukentėjusiesiems buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir būtent taip jį suvokė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamojo A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančią aplinkybę pripažino tai, jog nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs visus byloje esančius duomenis, mano, jog yra pagrindas byloje pripažinti A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką jam nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį.

Pažymėtina, kad ši lengvinanti aplinkybė reiškia, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).

Kad konflikto metu nukentėjusioji E. I. buvo neblaivi patvirtina pati E. I., asmens blaivumo testas (b. l. 20), nukentėjusysis J. T., liudytoja G. P. bei nuteistasis A. A.. Tiek nukentėjusioji E. I. (b. l. 140, 176), tiek nuteistasis A. A. (b. l. 139) parodė, kad E. I. atėjusi pas nuteistąjį į kambarį priekaištavo jam ir elgėsi agresyviai. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusioji tvirtino, kad ėmė rėkauti, buvo susinervinusi, provokavo sūnų (b. l. 176). Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti apie tai, jog nukentėjusioji, būdama neblaivi ir supykusi, atėjusi pas sūnų (A. A.) į kambarį, agresyviai priekaištaudama dėl to, kad sūnus nepadeda, neduoda pinigų, pati sukūrė konfliktinę situaciją. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tokiu būdu nukentėjusioji lengvabūdiškai tikėjosi, jog jos elgesys neišprovokuos nuteistojo elgtis nusikalstamai arba iš viso nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad toks jos elgesys gali paskatinti nuteistąjį tolesniems nusikalstamiems poelgiams. Taigi daroma išvada, kad nukentėjusioji tokiais savo veiksmais neatsargiai skatino nuteistąjį elgtis nusikalstamai. Pripažįstant, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys, taip pat reikšmingi yra liudytojos V. V. parodymai. Teismo posėdžio metu ji parodė, jog nukentėjusioji paskutiniu metu tapo labai nervuota, gal dėl sveikatos problemų, tarp E. I. ir A. A. būna dažni konfliktai. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad pati nukentėjusioji (E. I.) siekė konfliktuoti su apeliantu ir aiškiai rizikingai elgėsi, suprasdama, kad ankstesnių konfliktų pasekoje dėl smurto prieš ją vartojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o taip pat sūnus buvo pripažintas kaltu už grasinimus ją nužudyti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusios elgesys ir tai pripažįstama dėl abiejų veikų nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

Paskirdamas bausmes nuteistajam A. A., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino kaltininko asmenybę. A. A. nuteistas už dviejų tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. A. bausmes, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis.

BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyti viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatyti viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo asmenybę (praeityje teistas penkis kartus, tame tarpe ir už analogišką veiką, padarytą prieš savo motiną, teistumai neišnykę, nusikalto laisvės atėmimo bausmės, skirtos 2013-07-29 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, eilę kartų baustas administracine tvarka, gyvena pas motiną, kaimo bendruomenė jį apibūdina kaip išgerti su kompanija mėgstantį, o tada būnantį priekabų, neatsakingą vyrą, nuo 2013-11-26 dirba, pateiktoje UAB „Girios LT“ charakteristikoje charakterizuojamas teigiamai), padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės paskirtis numatyta BK 41 str. bus įgyvendinta A. A. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus sankcijose numatytas griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Už fizinio skausmo sukėlimą ir už grasinimą nužudyti pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė bausmę, kuri savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė galutinę dalinio sudėjimo būdu subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieniems metams trims mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje nustatyta nuteistojo atsakomybė lengvinanti aplinkybė, daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti A. A. paskirtos bausmės dydį.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apylinkės teismo nuosprendis keistinas BPK 328 str. 1 p. ir 2 p. pagrindu dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 ir 2 p.,

nusprendžia:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusios E. I. elgesys.

A. A. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes sušvelninti:

už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams sušvelninti iki 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo,

už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę aštuoniems mėnesiams sušvelninti iki 6 (šešių) mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-29 nuosprendžiu paskirtos galutinės neatliktos bausmės dalį ir A. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams trims mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.